Liepos 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Tes 1, 1–10; 1 Kor 13; 1 Tim 1, 15; Gal 5, 19–23; Dan 12, 2.
Įsimintina eilutė: „Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.“ (1 Tes 1, 2– 3)
Pagrindinė mintis: Paulius turėjo daug gerų patarimų tesalonikiečiams, bent jau pirmojo laiško pradžioje. Verta atkreipti dėmesį į tai, už ką jis gyrė tesalonikiečius.
Pirmojo Laiško tesalonikiečiams įžangoje Paulius pabrėžė maldą, akcentuodamas, kiek jis meldžiasi už juos, o tai atskleidžia gilią meilę ir rūpestį, kurį jis jautė tenykštei bažnyčiai.
Šioje pastraipoje Paulius džiaugiasi, kad tesalonikiečiai apskritai yra ištikimi. Jų gyvenime buvo daug Dvasios galios įrodymų, nepaisant to, kad jie susidūrė su daug iššūkių.
Paulius užbaigė pirmąjį laiško skyrių tuo, kad priėmę Paulių ir jo mokymą tesalonikiečiai tapo tikrais „adventistais“. Jie kiekvieną dieną tikėjosi sulauksią iš dangaus sugrįžtančio Jėzaus, kuris išgelbės juos iš ateinančios rūstybės.
Šioje pamokoje žvilgtelsime, su kokiais poevangelizaciniais iššūkiais susidūrė naujai atsivertę.
I. Padėkos maldos (1 Tes 1, 1–3)
1 Laiško tesalonikiečiams įžangoje įžvelgiame Pauliaus nesavanaudiškumą. Nors aišku, kad jis buvo šio laiško autorius (1 Tes 2, 18; 3, 5; 5, 27), apaštalas mini bendradarbius Silą ir Timotiejų.
1. Perskaitykite 1 Tes 1, 1–3. Už ką Paulius, Silas ir Timotiejus dėkojo? Ką tai reiškia praktiškai? Tai yra, kaip šie dalykai, pavyzdžiui, tikėjimas, pasireiškia kasdieniame gyvenime?
Šio laiško įžanga yra būdinga senovės graikų laiškams, bet yra įdomus skirtumas. Prie įprastos graikiškos įžangos (malonė) Paulius priduria žydišką sveikinimą – ramybė (hebrajiškai – šalom). Malonė ir ramybė tiksliai apibūdina su Jėzumi susijusį patyrimą.
Kas toks buvo Silvanas? Vardas atspindi lotynišką aramėjiško vardo atitikmenį – Silas. Žydai, gyvenę ne Palestinoje, paprastai pritaikydavo graikiškus arba lotyniškus vardus prie savo hebrajiškų vardų (taip Saulius tapo Pauliumi). Silas buvo Jeruzalės krikščionis, kaip Morkus, vienas pirmųjų Pauliaus kelionių draugų. Turėdamas Jeruzalės Bažnyčios vadovų pasitikėjimą dėl misionieriškų kelionių, Paulius darė viską, kad išlaikytų vienybę Bažnyčioje.
2. Kokie žodžiai 1 Tes 1, 1–3 tapo žinomi dėl to, kaip jie pavartoti 1 Kor 13? Kuris iš jų akcentuojamas 1 Korintiečiams ir kodėl?
Maldose Paulius dėmesį kreipdavo į tikrovę, o ne svaiginantį dvasingumą. Tikėjimas ir tikra meilė skatina rimtai bei daug dirbti. O viltis reikalauja didelės kantrybės. Šie žodžiai pabrėžia veiksmą, o ne abstrakčias idėjas. Žodžių tikėjimas, meilė ir viltis eiliškumas Naujajame Testamente skiriasi, tačiau svarbiausia iš trijų išvardytų rašoma paskutinė kiekvienu atveju (žr. 1 Kor 13, 13). Eiliškumas 3 eilutėje pabrėžia paskutiniųjų dienų įvykių svarbą, pastebimą abiejuose laiškuose tesalonikiečiams.
Paulius taip pat dėkingas Dievo akivaizdoje, nes jis prisimena, kaip tesalonikiečiai reagavo į Evangeliją. Jis tikriausia taip pat tikėjosi, kad apaštalo pagirta tesalonikiečių teigiama reakcija paskatins juos atsižvelgti į susirūpinimą, kurį jis netrukus išreikš.
II. Dievas išsirinko jus (1 Tes 1, 4)
3. Perskaitykite 1 Tes 1, 4. Ką tai reiškia, kad Dievas išsirinko mus? Ar tai reiškia, kad mes iš tikrųjų neturime pasirinkimo? Kita vertus, gal tai reiškia, kad kažkas, ko Dievas neišsirinko, negali būti išgelbėtas, net jei jis nori?
4 eilutėje tęsiasi tas pats sakinys, kurį Paulius pradėjo 2 eilutėje žodžiais mes visuomet dėkojame. Viena iš priežasčių, kodėl Paulius dėkoja Dievui, yra tai, jog Dievas išsirinkto tesalonikiečius.
Kai kurie krikščionys dėl šio žodžio metasi į kraštutinumus, norėdami nukreipti tikinčiųjų dėmesį nuo gyvenimo būdo ar elgesio. Jie moko, kad mūsų išganymas priklauso nuo Dievo, o ne mūsų pasirinkimo. Toks mokymas taip pat gali paskatinti manyti, kad Dievo malonė yra skirta tik išrinktiems, ir kad kartą įtikėjęs asmuo negali pražūti.
4. Kaip šie tekstai padeda suprasti, kad išgelbėjimas yra mūsų pasirinkimas? Joz 24, 15; 1 Tim 2, 4; Apr 3, 20.
Tikėti neįmanoma, jei Dievas nepatraukia. Tačiau Dievas leidžia žmonėms priimti asmeninį sprendimą, susijusį su Juo ir ką Jis padarė dėl mūsų, t.y. išsirinko mus Kristuje. Visi buvome pasirinkti, kad turėtume išganymą. Tai, kad kai kurie nebus išgelbėti, apspindės jų, o ne Dievo pasirinkimą. Jis nori, kad visa žmonija būtų išganyta ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4).
Apgalvokite, ką reiškia žinoti, kad jūs buvote išrinkti Dievo, kad Jis nori jus išgelbėti, t.y. Jis nenori, jog pražūtumėte. Kaip ši nuostabi tiesa jus drąsina?
III. Patikinimas Kristuje (1 Tes 1, 5)
5. Perskaitykite 1 Tes 1, 5. Kas patikina, kad esame sutaikinti su Dievu? Kokie trys dalykai liudijo Pauliui, kad tesalonikiečiai buvo sutaikinti su Dievu?
5 eilutė prasideda žodeliu nes. Šioje eilutėje Paulius patikslina įsitikinimą, kad Dievas išsirinkto tesalonikiečius (1 Tes 1, 4). Apaštalas taip pat pateikia daugiau priežasčių, kodėl jis maldose nuolat dėkoja (1 Tes 1, 2). Paulius džiaugiasi tikrais įrodymais, kad tesalonikiečiai atsiliepė į Dievo kvietimą ir kad Jis tam pritarė.
Paulius pradėjo eilutę džiaugdamasis matomais tesalonikiečių pozicijos Viešpaties atžvilgiu ženklais. Priėmę Evangeliją jie ne tik pritarė mokymui ar doktrinai, bet parodė Dievo artumą ir Jo galią kasdieniame gyvenime. Kasdieniame Bažnyčios gyvenime vyko tai, kas galėtų būti prilyginta tik dieviškajam įsikišimui. Į maldas buvo atsakyta, gyvenamas pasikeitęs. Jų tikėjimo tikrovė pasireiškė darbais.
6. Kaip žinoti, kad gyvenime ir bažnyčioje yra Šventoji Dvasia? Gal 5, 19–23; 1 Kor 12, 1–11.
Dvasios vaisius yra galingas įrodymas, kad Dievas veikia. Pavyzdžiui, meilę, džiaugsmą ir ramybę galima suvaidinti tik tam tikrą laiką, bet diena iš dienos santykiai bažnyčioje galiausiai išsijoja apgaulę. Šventajai Dvasiai apsigyvenus žmoguje, tai, kas nėra natūralu, tampa natūralu. Krikščionys pradeda elgtis maloningai ir mielai, t.y. priešingai nei anksčiau. Paulius matė pakankamai įrodymų, kad tesalonikiečių gyvenimas buvo pakeistas antgamtinio Dvasios darbo.
Pauliui galutinis įrodymas, kad Dievas išsirinko tesalonikiečius, buvo gilus įsitikinimas ir vidinis patikinimas, kad Evangelija yra tiesa ir kad Dievas buvo tikras jų gyvenime. Nors tokie įsitikinimai ne visada yra įrodymas, paprastai stiprus patikinimas, kad esame sutaikinti su Dievu, yra būdingas tikrai Evangelijai.
Kiek užtikrinti išganymu esate jūs? Kuo galiausiai yra pagrįstas toks užtikrinimas?
IV. Daryti tai, ką Paulius darytų (1 Tes 1, 6–7)
7. Perskaitykite 1 Tes 1, 6 – 7. Ką Paulius norėjo pasakyti? Kaip turime suprasti šiuos žodžius, atsižvelgiant į tai, kad Kristus yra didžiausias mūsų pavyzdys?
Daugelyje vertimų to nesimato, tačiau 6 eilutėje Paulius tęsia 2 eilutėje pradėtą mintį, iki 10 eilutės. Pagrindinė šio ilgo sakinio tema – tai padėkos priežastys, išsakytos apaštalo maldose. 6 ir 7 eilutėse pridėti du dalykai, už kuriuos jis taip pat dėkojo, grindžiant žodeliu nes 5 eilutės pradžioje. Paulius dėkoja (2 eilutė), nes (5 eilutė) tesalonikiečiai sekė apaštalo ir jo bendradarbių pavyzdžiu, ir patys tapo pavyzdžiui kitiems (6 ir 7 eilutės).
Dažnai įspėjame žmones, kad pavojinga sekti kažkieno kito, o ne Kristaus pavyzdžiu. Tai tiesa, nes net geriausias žmogus kartais mus nuvilia. Tačiau tikrovė yra tokia, kad mes turime pavyzdžių. Kartais prireikia kitų žmonių, kad pamokytų, patartų ir padėtų atsakyti į konkrečius klausimus, padėtų sunkmečiu. Kas nepatyrė gero patarimo ir gero pavyzdžio palaimos?
Be to, norime to ar ne, mums tapus vadovais bažnyčioje, žmonės laikysis mūsų pavyzdžio. Todėl svarbu, kad „veteranas“ krikščionis gyventų taip, kaip moko ir rodytų pavyzdį.
Tuo pačiu metu Paulius pateikė keletą apsaugos priemonių. Pirmiausia, sekimas kažkieno tai pavyzdžiu (6 eil.) yra neatsiejamas nuo priėmimo (5 eil.). Tesalonikiečiams svarbiausia buvo – priimti Dievo Žodį ir pritaikyti Jį savo gyvenime Šventosios Dvasios pagalba. Dievo Žodis yra visada patikimas. Antra, Paulius nurodo jiems Viešpatį kaip svarbiausią pavyzdį (6 eil.). Tai, ką darė ir darytų Jėzus, yra daug saugiau nei Pauliaus pavyzdys. Paulius neturėjo jokių iliuzijų ryšium su savimi ir savo charakteriu (1 Tim 1, 15).
Tačiau Paulius neprieštaravo tesalonikiečių norui sekti mylimo mokytojo pavyzdžiu, taip pat jų norui patiems tapti pavyzdžiu. Šiuo konkrečiu atveju, pavyzdžiu buvo džiaugsmas kančioje. Kančia gali arba apkartinti žmogaus gyvenimą, arba pagerinti jį. Evangelijos kontekste ir Šventosios Dvasios galia, tesalonikiečiai pažino antgamtinį džiaugsmą kančioje, kaip Paulius ir Silas anksčiau (Apd 16, 22– 25).
Koks pavyzdys bažnyčioje esate jūs? Kokių dalykų, pastebimų jūsų gyvenime, kitiems derėtų laikytis? Kokių – ne?
V. Kiti tikėjimo įrodymai (1 Tes 1, 8–10)
8. Perskaitykite 1 Tes 1, 8–10. Kaip ši ištrauka dar kartą patvirtina tesalonikiečių tikėjimą?
Paulius tęsia 2 eilutėje pradėtą sakinį, aiškindamas, kaip jis žino, kad tesalonikiečiai tapo pavyzdžiu Makedonijos (kur buvo įsikūrusi Tesalonika) ir Achajos (kur buvo įsikūręs Korintas) tikintiesiems.
Pirma, jie buvo evangelizacinių pastangų ir sėkmės pavyzdys. Iš jų Dievo Žodis plito abiejose šiose provincijose ir kitur. Paulius taip pat laikė juos pavyzdžiu dėl jų atvirumo Evangelijai ir jam. Jie norėjo būti mokomi. Be kita ko jie buvo pasiruošę esminiams pokyčiams gyvenime, pavyzdžiui, atsisakyti stabų ir kitų populiarių garbinimo formų.
Palaikyti greitą ryšį senovės Romoje padėjo geri keliai ir kelionės. Taigi, teiginys, kad jų tikėjimas buvo žinomas visur gali nurodyti, kad žmonės, pavyzdžiui, Romoje ir Antiochijoje apie tai jau užsiminė palaikydami ryšį su Pauliumi.
Taip pat tiesa, kad žmonės nori pateisinti kitų lūkesčius. Pagyrimas – tai numanomi lūkesčiai. Girdamas jų tikėjimą, Paulius skatino juos augti tikėjime vis daugiau ir daugiau.
Atrodo, kad jų atsivertimas buvo nepaprastas. Kaip pagonys ir stabmeldžiai jie turėjo įveikti dvi dideles kliūtis. Pirmoji, neįtikėtina žinia, kad kažkoks žmogus buvo miręs, bet prisikėlė. Antroji, kad ši žinia buvo iš žydų. Daugybė pagonių tikriausia juokėsi, išgirdę krikščionišką žinią. Tesalonikiečiai – ne. Vietoj to, jie iš esmės pakeitė savo gyvenimą Evangelijos šviesoje.
„Tesalonikos tikintieji buvo tikri misionieriai. Jų širdys degė uolumu dėl savo Gelbėtojo, kuris išvadavo juos ‚nuo ateinančios rūstybės‘. Per Kristaus malonę jų gyvenime įvyko nuostabus pasikeitimas, ir jų skelbiamą Viešpaties žodį lydėjo jėga. Išaiškintomis tiesomis buvo laiminamos širdys, ir naujos sielos gausino tikinčiųjų gretas.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 191 p.)
Dar kartą perskaitykite 1 Tes 1, 10. Apie ką Paulius kalbėjo? Kas yra ateinanti rūstybė? Kaip Jėzaus prisikėlimas susijęs su apaštalo mintim? Kodėl šis pažadas yra itin svarbus mūsų tikėjimui? 1 Kor 15, 12–17; Jn 11, 24–25; Dan 12, 2.
Toliau tyrinėkite: „Silo ir Timotiejaus atvykimas iš Makedonijos labai nudžiugino tuo metu Korinte buvusį Paulių. Jie atnešė jam ‚gerąją žinią‘ apie ‚tikėjimą ir meilę‘ tų, kurie priėmė tiesą Evangelijos tarnams lankantis Tesalonikoje pirmąjį kartą. Iš Pauliaus širdies plūdo švelniausia užuojauta tiems tikintiesiems, kurie sunkumų ir pasipriešinimo sūkury liko ištikimi Dievui. Jis troško aplankyti juos asmeniškai, bet, kadangi tuo metu tai buvo neįmanoma, rašė jiems laiškus. Savo pirmajame laiške Tesalonikos Bažnyčiai apaštalas dėkoja Dievui už džiugią žinią, kad jų tikėjimas auga. […] ‚Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus‘. Daugelis tikinčiųjų Tesalonikoje ‚nuo stabų atsivertė prie Dievo, trokšdami tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui‘. […] Apaštalas skelbė, kad savo ištikimybe sekant Viešpačiu, jie yra ‚pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems‘.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 190 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į klausimą, kad ne tik Jėzus gali būti pavyzdžiu. Kokie privalumai ir trūkumai dėl to kyla?
2. Nemažą laiško dalį Paulius dėkoja Dievui už tesalonikiečius. Kokį vaidmenį gali arba turi padėka atlikti garbinime, ir asmeniškai, ir bendrai?
3. Jeigu aplinkiniai ieškotų tikėjimo įrodymų jūsų bažnyčioje, ką jie rastų? Kas ir kaip galėtų bei turėtų būti kitaip?
4. Kodėl palaikyti kitus yra svarbu? Tuo pačiu metu, kodėl turime būti atsargūs, tai darydami?
5. Dar kartą apmąstykite, kodėl Kristaus antrojo atėjimo doktrina yra svarbi mūsų tikėjimui. Kokias priežastis turime tikėti kažkuo, kas radikalu, kažkuo, kas skiriasi nuo visko, kas yra įvykę?
Santrauka: Pauliui teikė daug džiaugsmo padėka Dievui už Jo darbo įrodymus Tesalonikos tikinčiųjų gyvenime. Dalydamasis savo malda, Paulius tikėjosi paskatinti juos toliau augti tikėjimu ir stengtis evangelizuoti.