Balandžio 30 – gegužės 6 d.
ELIJO IR ELIZIEJAUS APSIAUSTAS
Šią savaitę skaitykite: 1 Kar 19, 1–19; 2 Sam 10, 3–4; Ez 16, 15–16; 1 Kar 21, 21–29; 2 Kar 2, 1–18.
Įsimintina eilutė: „Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10 ).
Nedaugelio biblinių veikėjų gyvenimas buvo toks įdomus, kaip pranašo Elijo. Koks neįtikėtinas pasakojimas apie tikėjimą, išbandymus ir Dievo galią šiame pasaulyje!
Šiandien, bent jau judaizme, Elijas vis dar yra labai svarbus asmuo. Hebrajiškuose papročiuose jis buvo pagerbiamas daugiau negu bet koks kitas biblinis veikėjas.
Pavyzdžiui, per kiekvieną žydų Paschą į taurę yra įpilama vyno, kuri padedama ant Paschos stalo. Per pačią Paschą yra atidaromos namų durys ir pasiruošiama įleisti pranašą Eliją, kad jis atėjęs galėtų atsigerti. Apipjaustymuose apeigos dalis yra „Elijo kėdė“. Taip pat, kai sabata eina į pabaigą, žydai gieda apie Eliją, tikėdamiesi, kad jis „greitai ateis, mūsų dienomis… kartu su Mesiju, Dovydo sūnum, kad išpirktų mus“.
Elijo reikšmingumo pavyzdį galime įžvelgti ir Evangelijoje, kai Petras sakė, kad kai kurie manė, jog Jėzus buvo Elijas (Mt 16, 14).
Šią savaitę pažiūrėsime į Eliją ir skraistę, kurią jis dėvėjo, ir pamatysime, kokias dvasines pamokas galime įžvelgti šiame pasakojime.
I. ŠVELNUS TYLUS DVELKSMAS
1 ir 2 Kar aprašyta, kad Elijas nebijojo susidurti su karaliais, nebijojo iškilusių pavojų pranašo gyvybei. Nors yra viena išimtis, kai išsigandęs karalienės jis pabėgo.
1 Kar 18 užrašyta, kad po pranašo žodžių ant Karmelio kalno iš dangaus nužengė ugnis, jog jis liepė nužudyti Baalo pranašus ir pranešė Ahabui, kad atūžią smarkus lietus. Viešpaties galia ištiko jį ir po to, kai prisijuosęs drabužius prie juosmens jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio.
Tačiau kitame skyriuje tas pats Dievo vyras atrodo visiškai kitoks.
1. Perskaitykite 1 Kar 19, 1–4. Ko galime pasimokyti iš šių eilučių apie tai, kaip, nepaisant mūsų santykių su Dievu, nepaisant patirtų didelių tikėjimo pergalių, niekas iš mūsų nėra apsaugotas nuo dvasinio puolimo?
Tačiau Viešpats vis dar ketino panaudoti Eliją, net po jo gana beviltiškos ir šiek tiek apgailėtinos maldos. Dievas vis rodė Elijui, kad Jis myli pranašą ir rūpinasi jo gyvybe.
2. Perskaitykite 1 Kar 19, 5–19. Kodėl reikšminga tai, kad Elijas apsigaubė veidą skraiste?
Stebina tai, kad nei didelis vėjas, nei žemės drebėjimas, nei ugnis neprivertė pranašo apsigaubti veido skraiste. Tiktai išgirdęs švelnų tylų dvelksmą pranašas pajuto baimę, pagarbą Viešpačiui ir pasirūpino savisauga.
Elijas turėjo suprasti, kad galingos ir jaudinančios gamtos jėgos pačios iš savęs neapreiškia tikrojo Dievo Dvasios paveikslo.
Būtent švelniame ir tyliame dvelksme Elijas išgirdo Viešpaties balsą. Būtent taip Dievas pasakė pranašui, ką daryti, ir būtent šio balso jis klausė.
Kaip mes galime išmokti pažinti kalbančio mums Viešpaties balsą? Nors svarbesnis yra šis klausimas: ar paklūstate girdimam balsui, ar jūs malšinate tą tylų švelnų dvelksmą, kalbantį jūsų sielai? Ką jūsų atsakymas sako jums apie jus asmeniškai?
II. APSIKEITIMAS DRABUŽIU
Po didingos Dievo galios apraiškos ant Karmelio kalno, Elijas skundėsi, kad jis buvo vienintelis, kuris mylėjo Viešpatį. Atrodo, kad Viešpats nekreipė dėmesio į verkšlenantį Eliją, bet kai jis baigė savo kalbą, Viešpats davė jam nurodymus: jis turėjo patepti du karalius ir Eliziejų.
Po Viešpaties nurodymų surasti tęsėją, Elijas nuėjo į Eliziejaus tėvo Šafato ūkį ir rado Eliziejų beariantį. Galbūt Elijas pamojavo Eliziejui, kad patrauktų jo dėmesį, ir Eliziejus liovėsi dirbęs bei laukė pranašo žinios.
3. Perskaitykite 1 Kar 19, 19. Kaip čia parodytas Eliziejaus pašaukimas?
Neužrašyti nei tikslūs Elijo žodžiai, nei Eliziejaus atsakymas Elijui, bet mes tikrai žinome, kad Eliziejus atsiliepė. Elijas užmetė jam savo skraistę, Eliziejaus kaip Dievo tarno pareigų simbolis (žr. Sk 20, 28). Simbolika yra akivaizdi. Eliziejus buvo pašauktas šventai tarnystei.
4. Kituose pavyzdžiuose Biblijoje skraistė (ar apsiaustas, ar kažkoks panašus drabužis) ne visada būdavo naudojama kaip kvietimas tarnauti Dievui. Kaip skraistės simbolika yra naudojama šiose eilutėse: Job 1, 20; Ps 109, 29; Judo 22–23; 2 Sam 10, 3–4; Ez 16, 15–16?
Elijo skraistė čia simbolizavo ištikimybę, pasišventimą ir pasiaukojimą. „Kai Elijas, Dievo nurodymu ieškojo tęsėjo, eidamas per lauką, kuriame Eliziejus arė, ant jaunuolio pečių pranašas užmetė pasišventimo skraistę. Badmečiu Šafato šeima susipažino su Elijo darbu ir misija, ir dabar Dievo Dvasia paveikė Eliziejaus širdį. Jam tai buvo ženklas, kad Dievas kvietė jį būti Elijo tęsėju.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 219, 220 p.)
Pagalvokite, kaip drabužis gali veikti geram ar blogam, priklausomai nuo to, kaip jis yra panaudotas. Ką jūs darote su asmeniniais daiktais savo gyvenime? Kokią reikšmę jiems suteikiate savo elgesiu? Ką jie simbolizuoja jums, ir kodėl?
III. AŠUTINĖ
Pasakojimuose apie Eliją apranga atlieka svarbų vaidmenį apibūdinant ir kitus veikėjus.
Izraelio karalius Ahabas norėjo nupirkti vynuogyną, kuris buvo šalia rūmų. Jis priklausė Nabotui Jezreeliečiui. Kai Nabotas atsisakė jį parduoti, ir Jezabelė išgirdo apie tai, ji taip įsiuto, jog sąmoningai surengė sąmokslą Nabotui užmušti. Po Naboto mirties vynuogynas atiteko Ahabui, kuris nežinojo, kad Elijui buvo liepta jį ten pasitikti.
„Sakysi jam: ‘Taip kalbėjo Viešpats. Užmušei ir dabar pasisavini!’ Jam pasakysi: ‘Taip kalbėjo Viešpats. Toje vietoje, kur šunys laižė Naboto kraują, laižys šunys ir tavo kraują‘“ (1 Kar 21, 19).
Elijui pavesta užduotis susitikti su Ahabu dėl kelių rimtų klausimų turbūt kėlė rimtą įtampą, bet jis atrodė stiprus ir pasiruošęs, bent jau čia, sekti Viešpaties nurodymus nepaisant to, kad jis žinojo, jog jo gyvybei grėsė pavojus. Dabar jis turėjo pasakyti Ahabui apie pasmerkimą, kad šunys laižys jo kraują.
5. Perskaitykite 1 Kar 21, 21–29. Kaip turime suprasti Ahabo reakciją, atsižvelgiant į tai, koks jis buvo žmogus?
„Išgirdęs šiuos žodžius, Ahabas persiplėšė drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas“ (1 Kar 21, 27). Likusi skyriaus dalis leidžia suprasti, kad karaliaus atgaila ir nuolankumas turbūt buvo tikri. Drabužių persiplėšimas tais laikais paprastai reikšdavo išgyvenamą siaubą ir skausmą. Atrodo, kad Ahabas iš tikrųjų priėmė tai, ką Elijas pasakė jam. Neparašyta, ar atgaila buvo gili, ar ji truko ilgai.
„Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10). Perskaitykite kontekstą, kuriame ši eilutė užrašyta. Ką Paulius sako čia, ir kaip mes galime pritaikyti šį įspėjimą asmeniškai?
IV. ELIJO PAĖMIMAS
Kad ir ką būtų galima pasakyti apie Eliją, jis patyrė daug įdomių ir dramatiškų dalykų (nors, be abejo, šiuo metu jis patiria daug malonesnius dalykus). 2 Kar 1 yra užrašytas žavintis pasakojimas, kuris paruošia mus dar žavesniam kitame skyriuje. Jei būtų galima taip pasakyti, vartojant banalią frazę, tai Eliziejus tikrai maudėsi šlovės spinduliuose.
6. Perskaitykite 2 Kar 2, 1–18 ir atsakykite į klausimus:
a) Kokias priežastis Eliziejus galbūt turėjo atsisakyti atsiskirti nuo Elijo, nepaisant trijų pranašo prašymų?
b) Kodėl Eliziejus perplėšė savo drabužius? Ar pranašas gedėjo, ar dėl kitos priežasties? Jei taip, tuomet dėl kokios?
Be abejo, Eliziejaus reakciją veikė jaudulys ir dėkingumas. Taip, jis tikrai matė vežimą ir arklius. Taip, jis paveldėjo Elijo dvasios dvigubai. Nors paprastai drabužių perplėšimas reiškia gedulą, šį kartą Eliziejus galbūt buvo taip sukrėstas, kad perplėšė drabužius iš dėkingumo. Savo rankose jis turėjo Elijo skraistę. Galbūt drabužių plėšymas simbolizavo išsižadėjimą to, kas jo, ir užsidėjimą to, kas Elijo.
Kai Elijas užmetė savo skraistę ant ūkininko Eliziejus, abu vyrai žinojo, kad šis aktas simbolizavo pašaukimą dirbti Dievui (Eliziejus turbūt vėliau atidavė skraistę Elijui). Dabar šis ypatingas drabužis buvo Eliziejaus rankose. Tai reiškė, kad jam teko Elijo pareigos.
Taip pat pažiūrėkite į Eliziejaus prašymą (kokį kitą prašymą jis primena jums?). Eliziejaus žodžiai atskleidžia jo charakterį, kad jis buvo vertas perimti ir dėvėti didžiojo pranašo skraistę, kuris netrukus bus paimtas iš šio pasaulio.
Kokį platesnį būties paveikslą galime įžvelgti šiame pasakojime? Tai yra, kaip dažnai esame linkę laikytis siauros materialistinės pasaulio nuomonės, užmiršdami antgamtinės karalystės tikrovę?
V. ELIZIEJAUS SKRAISTĖ
„Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė per vandenį, tardamas: „Kur Viešpats, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei kairę, ir jis perėjo“ (2 Kar 2, 13–14).
7. Kokį pasakojimą mums primena šios eilutės? (2 Kar 2, 13–14). Kokią svarbią simboliką jose įžvelgiame?
8. Perskaitykite 2 Kar 2, 15–18. Pamėginkite įsivaizduoti save šių pranašų iš Jericho vietoje. Kodėl jie reagavo būtent taip, mėgino surasti Eliją, nors jie žinojo, kad jis buvo paimtas?
Iš ankstesnių eilučių akivaizdu, kad pranašai žinojo, jog Elijas bus paimtas. Neparašyta, ar jie matė, kaip Elijas buvo paimtas. Viena prasme tai iš tikrųjų nėra svarbu, todėl, kad jie žinojo, jog „Viešpaties Dvasia“ paėmė jį. O tai, kur pranašas buvo paimtas – jau kitas klausimas. Dėl kažkokios priežasties jie manė, kad Eliją vis dar galima buvo rasti ant kokio nors kalno ar kokiame nors slėnyje (15 eilutė). Galbūt nepasiruošę minčiai, kad kažkas gali būti paimtas į dangų, jie manė, jog Viešpats padarė kažką kita su juo. Ir nors Eliziejus sakė jiems nemėginti surasti pranašą, jie reikalavo to. Galbūt tiktai po to, kai jie nerado pranašo, mokiniai suprato, kas įvyko. Vis dėlto net tada buvo galima abejoti. Galbūt Viešpaties dvasia pagavusi jį numetė kur ant kalno ar į kokį slėnį?
Galiausiai patyrimas ar matyti stebuklai nėra svarbu, nes vis dar turime ugdyti tikėjimą, kitaip, anksčiau ar vėliau, abejonės atsėlins ir mes rimtą iššūkį mūsų krikščioniškam patyrimui.
Pagalvokite apie kokį nors galingą patyrimą su Viešpačiu. Nekyla klausimų, tuo metu ir iškart po patyrimo jūsų tikėjimas buvo stiprus. Tačiau kas įvyko ilgainiui, kai patyrimas pradėjo blėsti? Kodėl svarbu kasdien daryti tai, kas gali padėti išlaikyti tikėjimą stiprų?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 62–63 p.; „Prophets and Kings“, 155–189 p.
„Elijas, kuris gyvas buvo paimtas į dangų, simbolizuoja tuos, kurie gyvens žemėje Kristui atėjus antrą kartą. Jie bus pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui (1 Kor 15, 51–52) Jėzus buvo apsigaubęs dangiškąja šviesa, su kuria Jis pasirodys, kai ateis antrą kartą ne nuodėmių atleisti, bet Jo laukiančiųjų išgelbėti. Nes Jis ateis Savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais (Žr. Hbr 9, 28; Mk 8, 38).“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 269 p.)
Aptarkite:
1. Ką praktiškai galime daryti, kad geriau girdėtume Dievo balsą švelniame ir tyliame dvelksme? Gal dėl kai kurių mūsų daromų dalykų Dievo balsą išgirsti sunku ar net neįmanoma? Kaip dėl apgalvoto Įstatymo laužymo mes sunkiai girdime, ką Dievas mums sako?
2. Kai patiriate nusivylimą, netenkate drąsos, kaip žinote, kaip Elijas žinojo, kad Viešpats yra šalia ir rūpinasi jumis?
3. Elijo skraistė simbolizavo jo tarnystės, kurią toliau vykdė Eliziejus, pratęsimą. Kaip mes galime būti tikri, kad skraistė buvo perduota tinkamiems žmonėms? Ar galime?
4. „Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10). Klasėje pakalbėkite apie tai, ką ši eilutė reiškia ir ko turime pasimokyti iš jos asmeniškai apie tikrą atgailą?
5. Šio ketvirčio pamokoje apie aprangą ir drabužius susiduriame su daug simbolių. Kas yra simboliai, kaip juos suprasti, kokias reikšmes suteikiame simboliams ir ką tos reikšmės sako mums apie mus pačius?