Rugpjūčio 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Est 1–10; 1 Kor 9, 19–23; Jn 4, 1–26; Apd 17, 26; Mt 22, 21; Rom 1, 18–20.
Įsimintina eilutė: „Juk jeigu iš tikrųjų tylėsi tokiu metu, kaip dabar, pagalba ir išgelbėjimas žydams ateis iš kitos vietos, bet tu ir tavo tėvo šeima pražus. Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar“ (Est 4, 14).
Estera buvo panaudota vykdant aukšto lygio, konkrečią misiją pavojingame politiniame Persijos imperijos centre. Jai teko dalyvauti prieštaringose aplinkybėse. Našlaitė, priklausiusi paniekintai etninei ir religinei mažumai ir gyvenusi anų dienų supervalstybėje, tapo Persijos karaliaus žmona. Tai nebuvo pasaka apie praturtėjusią vargšę. Atvirkščiai, Estera buvo paimta iš nežinios ir sutuokta, kad atliktų labai konkrečią misiją. Pastaroji pareikalavo rizikos, iš pradžių teko veikti slapta. Vėliau Esterai grėsė pavojus visiškai atskleidžiant informaciją apie savo tautybę ir tikėjimą.
Palaikomos pusbrolio ir įtėvio Mordechajo, Esteros drąsus liudijimas intrigose skendinčiuose Persijos imperijos rūmuose išgelbėjo jos tautą, pakeitė jos nereikšmingą socialinę padėtį ir padarė izraelitus susižavėjimo objektu imperijos mastu.
Neabejotina, Esteros ištikimybės dėka žinios apie gyvąjį Dievą išplito tarp izraelitus į nelaisvę paėmusių pagonių. Nors tai neįprastas misionieriškas pasakojimas, pastarajame yra įdomių principų, kurie gali padėti mums suprasti, ką reiškia liudyti esant ypatingoms aplinkybėms.
I. ESTERA PERSIJOJE
Perskaitykite Est 1, 2–20. Kas čia vyko? Ką mums šiandien šiame pasakojime sunku suprasti? (Skaitant atminkite, kad nepateikta daug detalių.)
Pokylis, kurį karalius Ahasveras surengė savo didžiūnams ir dvariškiams, atrodo, buvo ekstravagantiškas net politinės valdžios viršūnėje esančio asmens požiūriu, ir dauguma krikščionių tai laikytų nepriimtinu dalyku. Besaikis alkoholio vartojimas (Est 1, 7–8) buvo neįprastas, nes išgertuvės per formalias senovės šventes paprastai būdavo pavaldžios nusistovėjusiems papročiams ir apeigoms. Šiuo atveju, puotavimas tiek aptemdė karaliaus protą, kad jis įsakė savo žmonai karalienei Vaštei linksminti girtus karaliaus vyrus. Tai labai žemino jos kaip ištekėjusios moters ir kaip karališkosios šeimos narės orumą. Nepriklausomai nuo jos reakcijos, Vaštė susidūrė su padėties praradimo klausimu, ir jos drąsus apsisprendimas išlaikyti savigarbą žemiausiems įnoriams pasidavusio autokratinio valdovo akivaizdoje paruošia skaitytoją suprasti, kokią galingą ir gerą įtaką gali daryti principingos moterys, net vyrams pavaldžiuose karališkuosiuose rūmuose.
Toliau tyrinėjame Esteros elgesį. Skaitant Est 2, 3 susidaro įspūdis, kad šios moterys buvo ne savanorės. Karalius išleido įsakymą, todėl Esterai teko ateiti. Jei ji būtų atsisakiusi, kas žino padarinius?
Perskaitykite 1 Kor 9, 19–23. Kaip šiose eilutėse įžvelgiamus principus mes galime taikyti tam, kas nutiko Esterai? Ar minėti principai čia taikytini?
Iki šiol pasakojime tikroji herojė yra Vaštė, kuri vėliau nebeminima. Jos kuklumas ir principų laikymasis atvėrė duris Esterai. Deja, bet kai kuriais atvejais principingumas ne visada lemia akivaizdžią naudą. Galų gale, kodėl mes turėtume laikytis principų, net jei nežinome mūsų elgesio rezultato?
II. ESTERA KARALIAUS RŪMUOSE
Perskaitykite Est 2, 10. 20. Kokiomis aplinkybėmis tautybė ar tikėjimas turėtų būti neatskleisti, bent kažkuriam laikui?
Perskaitykite Jn 4, 1–26, pasakojimą apie Jėzų ir moterį prie šulinio. Kodėl Jėzus atvirai pasakė, kad Jis yra Mesijas, kai tarp Savo tautiečių Jis taip neatviraudavo? Kaip šis pasakojimas padeda mums suprasti Mordechajo žodžius Esterai?
Du kartus Mordechajas liepė Esterai neatskleisti savo tautybės ir šeimos istorijos. Tai glumino tuos komentatorius, kurie abejojo tokiu slėpimu, ypač tuo metu, kai žydams niekas negrėsė. Argi ji nebūtų liudijusi apie savo Dievą šiems pagonims, jei ji būtų atskleidusi tai, kas ji buvo ir kokį Dievą ji garbino? Galbūt dėl to, kad ji buvo žydė, Persijos rūmuose būtų trūkę pasitikėjimo Estera ir savo tautybės atskleidimas būtų sutrukdęs patekti pas karalių užtarti savo tautą? Kad ir kaip būtų, atrodo, jog dar prieš iškylant grėsmei Mordechajas įspėjo Esterą neatskleisti savo tapatybės. Deja, Šventajame Rašte mums neapreikšta to priežastis; tačiau, kaip moko Jėzaus pavyzdys, nebūtina atskleisti viską vienu kartu. Apdairumas yra dorybė.
Tuo tarpu, kodėl Jėzus atvirai kalbėjo moteriai prie šulinio, bet ne Savo tautiečiams?
„Kalbėdamas su jais [žydais], Jėzus buvo kur kas santūresnis. Šiai moteriai buvo atskleista tai, ko neturėjo sužinoti žydai ir ką vėliau buvo įpareigoti saugoti paslaptyje mokiniai. Jėzus matė, jog samarietė, pasinaudodama savo žiniomis, atves pasisemti Jo malonės ir kitus žmones“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 164 p.).
Ar jums kada nors teko atsidurti tokiose aplinkybėse, kai atrodė neprotinga per daug pasakyti apie savo tikėjimą ar įsitikinimus? Kokios priežastys tai lėmė? Jums žvelgiant atgal, ką jūs būtumėte darę kitaip, jei kažką keistumėte?
III. „KAIP TIK TOKIAM METUI“ (Est 2, 19–5, 8)
Est 3, 1–5 pradeda atsiskleisti pasakojimo intriga. Mordechajas, žydas, kuris laikėsi įsakymo negarbinti stabų, atsisakė pulti kniūbsčias prieš Hamaną, paprastą mirtingąjį. Įsiutęs Hamanas siekė atkeršyti už tai, ką jis laikė panieka. Tam tikru būdu Mordechajas savo elgesiu liudijo šiems pagonims apie gyvąjį Dievą.
Kuo teisindamasis Hamanas mėgino imperijoje atsikratyti žydų? Ko mus tai moko apie kultūrinius skirtumus, kurie apakina mus tiek, kad mes nesuvokiame visų žmonių žmogiškumo? Est 3, 8–13; taip pat žr. Apd 17, 26.
Išaiškėjus Hamano kėslams, Mordechajas akivaizdžiai išreiškė savo sielvartą, pasinaudodamas tik žydų religine apeiga, paminėta Esteros knygoje: „Mordechajas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine, apsibarstė galvą pelenais ir, garsiai bei karčiai verkdamas“… (Est 4, 1). Tuo tarpu Estera apsisprendė nebijoti Hamano kaltinimo. Ji tapo žyde, sulaužiusia karališkąjį persų įstatymą, didvyriškai pasirodydama karaliaus akivaizdoje nepakviesta, taip planuodama sužlugdyti Hamano kėslą. Karalius ją priėmė ir sutiko ateiti į jos surengtą puotą. Estera taip tapo pagrindine aplinkybių, su kuriomis susidūrė žydai tremtiniai visoje Persijoje, asmenybe. Šiame pasakojime Estera parodė savęs išsižadėjimą ir didvyriškumą (Est 4, 16), taktiškumą (Est 5, 8) ir drąsą (Est 7, 6).
„Per karalienę Esterą Viešpats galingai išgelbėjo Savo tautą. Kai atrodė, kad jokia galia jų neišgelbės, Estera ir su ja susijusios moterys, pasninkaudamos, melsdamosi ir greitai veikdamos ėmėsi iškilusios problemos ir išgelbėjo savo tautą.
Moterų darbo, susijusio su Dievo planu Senojo Testamento laikais, tyrinėjimas išmokys mus skubiai reaguoti į nepalankias aplinkybes šiandien. Galbūt mums neteks atsidurti tokioje kritiškoje ir svarbioje vietoje kaip Dievo tauta Esteros laikais; bet dažnai atsivertusios moterys gali atlikti svarbų vaidmenį užimdamos daug kuklesnę padėtį“ (E. Vait komentarai, SDA Biblijos komentarai, 3 t., 1140 p.).
Perskaitykite Est 4, 14, kur užrašyti gerai žinomi Mordechajo žodžiai Esterai: „Kas gali žinoti? Galbūt tu pasiekei karališkąjį sostą kaip tik tokiam metui, kaip dabar“. Kaip šiuose žodžiuose atsispindintis principas gali būti taikomas jums dabar?
IV. MORDECHAJAS IR HAMANAS
Pasak Est 5–8, kaip Estera galėjo išgelbėti savo tautą?
Pasakojimai apie dvi Esteros surengtas puotas atskleidžia įvykių krizę ir sužlugusį etninio žudymo sumanymą. Pasakojime pamažu atsiskleidžia skirtumas tarp tikrosios garbės ir savęs garbinimo, taip pat užfiksuota piktadario bausmė. Rūmų intrigos turėjo toli siekiančius padarinius. Pasakojimas leidžia mums žvilgtelti į absoliutaus monarcho ir jo rūmų veiklos užkulisius. Estera ir Mordechajas pasinaudojo savo padėtimi ir savo žiniomis apie kultūrą, kurioje jie gyveno, ir jų tikėjimą Dievo Sandoros pažadais Savo tautai, kad išgelbėtų žydus.
Tuo tarpu, nepaisant jo ramaus gyvenimo tarnaujant, Mordechajas atskleidė savo tikėjimą, jei ne kitais būdais, tai atsisakydamas pulti kniūbsčias prieš Hamaną. Žmonės tai pastebėjo, ir jie jį įspėjo, bet jis atsisakė eiti į kompromisą (Est 3, 3–5). Tai, be abejo, buvo liudijimas kitiems.
Perskaitykite Est 6, 1–3. Ko šios eilutės mus moko apie Mordechają? Kokias išvadas galėtume padaryti apie tai, kaip Dievo žmonės gali funkcionuoti ir net liudyti svetimuose kraštuose?
Nors akivaizdu, kad Mordechajas tarnavo Viešpačiui, vis dėlto jis parodė ištikimybę ir lojalumą tos tautos valdovui, kur jis gyveno. Nors atsisakė pulti kniūbsčias prieš žmogų, vis dėlto jis buvo geras pilietis, nes atskleidė sąmokslą prieš karalių. Nors mes nežinome, ar jis buvo pagerbtas už tokį poelgį, labai įmanoma, kad jis tiesiog nuėjo savo keliu, nesitikėdamas jokio atlygio. Laikui bėgant, kaip moko pasakojimas, už jo gerą darbą buvo daugiau nei atlyginta. Tokį jo pavyzdį turbūt geriausiai išreiškia šie žodžiai: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21).
V. KAI PAGONYS DEDASI ŽYDAIS
Perskaitykite Est 8. Dėmesį atkreipkite konkrečiai į 17 eilutę. Kaip mes tai galime suprasti sielų laimėjimo ir liudijimo kontekste?
Nekyla klausimų, Esteros knyga yra „neįprastas“ pasakojimas apie sielų laimėjimą ir liudijimą. Tačiau knygos pabaigoje matome vykstant kažką panašaus į tai. Dėl karaliaus įsakymo žydų naudai, daug krašto gyventojų „dėjosi žydais, nes juos buvo apėmusi žydų baimė“ (Est 8, 17). Kai kurie komentatoriai teigia, kad tai negalėjo būti tikro atsivertimo patyrimas, nes baimei ir nerimui prozelitizme (priėmime žydų tikėjimo) nėra vietos. Nors tai tiesa, kas žino tolimesnius įvykius, kaip šie žmonės, nepriklausomai nuo jų pirminių motyvų, galėjo reaguoti į Šventosios Dvasios veikimą, ypač pamačius didelius skirtumus tarp jų įsitikinimų ir tikėjimo į vieną gyvąjį Dievą ir Jo garbinimo?
Perskaitykite Rom 1, 18–20. Kaip čia mokomos sampratos galėtų tapti aktualios šiems žmonėms, ypač tyrinėto pasakojimo kontekste?
Pradiniame įsakyme prieš žydus, jie turėjo būti ne tik nužudyti, bet ir jų turtas turėjo būti paimtas kaip grobis (Est 3, 13). Žydams gavus leidimą žudyti savo priešus, jiems taip pat buvo leista plėšti priešų nuosavybę (Est 8, 11). Tačiau Esteros knygoje tris kartus (Est 9, 10. 15–16) konkrečiai parašyta, kad žydai „plėšimu neužsiėmė“. Nors neparašyta kodėl, tačiau to paminėjimas tris kartus moko, kad tai buvo itin svarbu. Atsisakyta greičiausiai buvo dėl to, kad žydai norėjo parodyti, jog jie veikė gindamiesi, o ne iš godumo.
Kaip mes galime užtikrinti, kad sielų laimėjime ir liudijime žmonėms nekiltų klausimų dėl mūsų motyvų? Kodėl tai itin svarbu?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Pranašai ir karaliai, 598-606 p.
„Įsakas, kuris galiausiai bus išleistas prieš Dievo tautos likutį, labai primins Ahasvero įsaką prieš žydus. Šiandien tikrosios Bažnyčios priešai sabatos įsakymą vykdančiame būrelyje įžvelgia Mordechają prie vartų. Gerbiantys Jo Įstatymą Dievo žmonės yra nuolatinis priekaištas tiems, kurie atmeta Viešpaties baimę ir trypia Jo sabatą“ E. Vait, (Pranašai ir karaliai, 605 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kas sieja įsaką, kuris buvo pasirašytas prieš žydus, ir tai, kas nutiks paskutinėmis dienomis, kai bus aktualus žvėries ženklo klausimas?
2. Ir senovės žydai, ir krikščionys ginčijo Esteros knygos buvimą Senojo Testamento kanone. Pastaroji knyga nebuvo Senojo Testamento, kurį skaitė bendruomenė, surinkusi Negyvosios jūros ritinius, dalimi, nei senovės Turkijos ar Sirijos bažnyčių Senojo Testamento dalimi. Dievo vardas Esteros knygoje nepaminėtas, bet apie 190 kartų paminėtas pagonių karalius. Nepaminėti ir malda, aukojimas, šventykla arba garbinimas, nors paminėtas pasninkas. Galiausiai, neminimas ir sandoros akcentas – gailestingumas. Tačiau Viešpats įtraukė šią knygą į kanoną. Kodėl? Kokią galingą dvasinę pamoką mes galime įžvelgti minėtoje knygoje, kaip Dievas gali veikti mūsų gyvenime gėriui, net, atrodo, labai sudėtingose aplinkybėse?
3. Daugiau apmąstykite tai, kada misionieriai ir kiti, kurie stengiasi laimėti sielas, neatvirauja apie savo tapatybę ir tarnystę. Kokių yra svarių priežasčių (jei tokių yra) taip elgtis, ypač misijos kontekste? Kartais misionieriai yra labai atsargūs ir neatskleidžia, kas jie yra, ypač tose šalyse, kurios yra priešiškos krikščioniškajam liudijimui. Jei jaučiame paskatą iš karto neatskleisti, kas mes esame, kaip tai galima padaryti sąžiningu arba neapgaulingu būdu?