Birželio 30–liepos 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 16, 9–40; 17, 1–4. 12; Jer 23, 1–6; Iz 9, 1–6; Iz 53; Rom 1, 16.
Įsimintina eilutė: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13).
Pagrindinė mintis: Pasitikėjimas Dievo pažadais turi būti grindžiamas Jo Šventuoju Raštu.
Jaunas pastorius sėdėjo lauke su jauna ką tik pasikrikštijusia mergina. Jo nuostabai ji pasakė: „Aš turiu būti pakrikštyta dar kartą.“
Pastoriui paklausus kodėl, ji atsakė: „Yra dalykų, kurių aš nepasakiau vyresniajam pastoriui.“
Taigi prasidėjo ilgas pokalbis apie atleidimą Kristuje, kurį ji godžiai priėmė. Baigus melstis, staiga juos abu apipylė liūtis. Spindinčiomis akimis jauna moteris tarė: „Aš ir vėl esu krikštijama!“
Maloningas Dievas dažnai parodo ženklų, pavyzdžiui, toks netikėtas lietus, ir patikina tikinčiuosius, kad jie yra sutaikyti su Juo. Bet pasitikėjimas Dievu bus dar tvirtesnis, jei grindžiamas aiškiu Jo Žodžio mokymu. Šioje pamokoje pamatysime, kad pranašystės išsipildymas patikino tikinčiuosius Tesalonikoje.
I. Skelbiantys moka kainą
1. Perskaitykite Apd 16, 9–40. Anot ištraukos, kodėl filipiečiai taip neigiamai reagavo į Evangeliją? Kokį svarbų principą galima įžvelgti šioje reakcijoje, dėl kurios visada turime būti atsargūs? Kokiais kitais būdais šis principas gali akivaizdžiai pasireikšti net išpažįstančiuose krikščionybę?
Evangelija – tai geroji žinia apie Dievo galingus veiksmus, vedančius prie atleidimo, priėmimo ir pakeitimo Kristuje (Rom 1, 16–17). Dėl nuodėmės buvo pasmerktas visas pasaulis. Dėka Jėzaus mirties ir prisikėlimo visam pasauliui buvo suteikta galimybė turėti amžinąjį gyvenimą, kurį Dievas norėjo duoti visai žmonijai nuo pradžios. Dievas atliko šį galingą darbą, kol dar buvome nusidėjėliai (Rom 5, 8). Šis atpirkimo darbas buvo atliktas už mus Jėzaus, ir nieko negalime prie to pridėti. Tačiau Evangelija tampa tikra mūsų gyvenime tik priėmus ne tik pasmerkimą už mūsų nuodėmes, bet nuodėmių atleidimą Jėzuje.
Todėl Evangelija yra tokia gera žinia ir ji mums nekainuoja. Kodėl apskritai kas nors turėtų priešintis jai? Atsakymas yra paprastas: priėmę Evangeliją nebepasitikime savimi ir žemiškais dalykais, pavyzdžiui, pinigais, valdžia ir seksualiniu patrauklumu. Pinigai, seksas ir galia yra geri dalykai, kai pavesti Dievo valiai. Bet kai žmonės laikosi šių dalykų kaip pakaitalo Evangelijai, pastaroji ir ją skelbiantys jiems tampa grėsme.
Perskaitykite 1 Tes 2, 1–2. Paulius ir Silas įžengė į Tesaloniką skausme, nes Filipuose jie buvo nuplakti (Apd 16, 22–24). Bet Dievo galia (Apd 16, 26. 30. 36) drąsino jų širdis. Nebijodami jie atėjo į sinagogą Tesalonikoje ir nepaisydami skausmo vėl kalbėjo apie Mesiją, kuris pakeitė jų gyvenimą ir išsiuntė juos skelbti gerąją naujieną tose vietose, kur ji nebuvo girdėta.
Kokie pasaulietiški dalykai, jei nebūtume atsargūs, galėtų atitolinti mus nuo Viešpaties? Kodėl tada taip svarbu išlaikyti kryžių ir jo reikšmę mūsų mąstymo centru, ypač kai pasaulio vilionės atrodo stiprios?
II. Pauliaus skelbimo strategija
2. Ką Apd 17, 1–3 pasako mums apie Pauliaus skelbimo strategiją Tesalonikoje?
Nors 1 Laiškas tesalonikiečiams buvo vienas pirmųjų Pauliaus laiškų, ir teologija, ir misionieriška strategija Tesalonikoje buvo gerai išplėtotos apaštalui atvykus.
Pirmasis Pauliaus misionieriškos strategijos žingsnis buvo – aplankyti vietinę sinagogą sabatoje. Tai buvo natūralu, nes tokiu metu buvo galima sutikti daug žydų. Tačiau čia veikė ne tik misionieriška strategija. Paulius būtų skyręs laiko maldai ir garbinimui sabatoje, net jei sinagogoje nebūtų buvę žydų (žr. Apd 16, 13).
Tuomet nebuvo neįprasta pakviesti sinagogos lankytoją kalbėti, ypač jei jie gyveno Jeruzalėje, kaip Paulius ir Silas. Bendruomenė būtų norėjusi išgirsti naujienas iš žydų gyvenimo kitose vietose. Jie taip pat būtų domėjęsi ar lankytojai, tyrinėdami Raštą, atrado kažką nauja. Taigi Pauliaus strategija buvo pritaikyta aplinkai sinagogoje.
Antrasis žingsnis Pauliaus strategijoje buvo skelbti tiesiogiai iš Rašto, Senojo Testamento. Jis pradėjo itin dominančia tuometinius žydus tema apie Mesiją (Mesijas – gr. Kristus; žr. Apd 17, 3). Naudodamas tekstus iš Senojo Testamento, Paulius parodė, kad Mesijas pirma turėjo kentėti ir tik paskui turėjo būti pašlovintas. Su Mesijo šlove žydai buvo susipažinę. Kitaip tariant, populiari ir šlovinga Mesijo misijos versija buvo tik dalis bendro vaizdo. Pirmą kartą pasirodęs Mesijas turėjo būti kenčiantis tarnas, o ne karališkasis užkariautojas.
Trečia, apibūdinęs naują Mesijo paveikslą, Paulius papasakojo apie Jėzų. Jis paaiškino, kaip Jėzaus gyvenimas atitiko Biblijos pranašystes. Neabejotina, kad apaštalas papasakojo ir apie asmenines ankstesnes abejones bei priešpriešą, taip pat kalbėjo apie asmeninį susitikimą su išaukštintu Kristumi ir Jo įtikinamą galią. Anot Luko (Lk 24, 25–27. 44–46), Pauliaus skelbimo strategija Tesalonikoje buvo panaši į Jėzaus ir Jo mokinių po prisikėlimo.
Atkreipkite dėmesį, kad Paulius stengėsi evangelizuoti žmones ten, kur jie buvo, naudodamas tai, su kuo jie buvo susipažinę. Kodėl ši strategija tokia svarbi? Pagalvokite apie tuos, kuriuos norite laimėti. Kaip galite išmokti pradėti tuo, kas jiems, o ne jums yra pažįstama?
III. Dvi nuomonės apie Mesiją
Nuo seniausių laikų Senojo Testamento skaitytojai pastebėjo įvairius požiūrius į Mesijo pranašystes. Dauguma žydų ir ankstyvųjų krikščionių laikėsi dviejų pagrindinių krypčių, susijusių su Mesijo pranašystėmis. Viena vertus, buvo tekstų, apibūdinančių Mesiją kaip karalių, kuris užtikrins teisingumą ir išplės Izraelio valdymą iki žemės pakraščių. Kita vertus, buvo tekstų, apibūdinančių Mesiją kaip kenčiantį Dievo Tarną, pažemintą ir atmestą. Didžiausia klaida buvo nesupratimas, kad visi šie tekstai nurodė į tą patį asmenį, bet jo darbą skirtingu laiku.
3. Perskaitykite Jer 23, 1–6; Iz 9, 1–6; 53, 1–6; Zch 9, 9. Užrašykite ateities išvaduotojo savybes, randamas šiuose tekstuose. Kokius „prieštaringus“ simbolius pastebite?
Šie tekstai Mesijo atėjimą darė mįslingu. Viena vertus, tekstuose, kurie susiję su karališkuoju Mesiju, paprastai nebuvo užuominų apie kančią ar pažeminimą. Kita vertus, Mesijas kaip kenčiantis Dievo Tarnas turėjo mažai pasaulietiškos galios. Vienas iš būdų, kaip Jėzaus laikų žydai sprendė šį klausimą, kenčiančio tarno simbolį jie prilygindavo visai tautai ir jos kančioms tremties bei okupacijos metu. Pašalinus šiuos tekstus, daugelis žydų tikėjosi karališkojo Mesijo, nugalėtojo. Jis tarsi Dovydas atsikratys okupantų ir atkurs Izraelio vietą tarp tautų.
Žinoma, pagrindinis klausimas, pašalinus kenčiančio tarno tekstus, kad pastarieji iš tiesų yra reikšmingi derinant dvi pagrindines Mesijo ypatybes. Tekstuose apibūdinamas tas pats asmuo. Iš pirmo žvilgsnio mažiau aišku yra tai, ar šios savybės pasireiškia tuo pačiu metu, ar viena po kitos.
Kaip parodyta Apd 17, 2–3, Paulius aiškino Tesalonikos žydams Senojo Testamento tekstus apie Mesiją ir kartu tyrinėjo jų svarbą.
Senovės žydai neaiškiai suprato Mesijo atėjimą. Šiandien yra daug painiavos, susijusios su Mesijo antruoju atėjimu. Ką tai turėtų pasakyti apie siekimą suprasti biblinę tiesą? Kodėl klaidinga doktrina gali būti problemiška?
IV. Kančia prieš šlovę
Jėzus, kaip ir Paulius, tyrinėjo Senąjį Testamentą ir padarė išvadą, kad Mesijas turėjo viską iškentėti ir įžengti į Savo garbę (Lk 24, 26). Apd 17, 3 yra užrašyti panašūs Pauliaus žodžiai. Jėzus ir Paulius įžvelgė pranašystėse Mesijo kančią prieš garbę. Tuomet iškyla klausimas, kaip jie padarė tokią išvadą?
Greičiausia jie pastebėjo, kad reikšmingiausios Senojo Testamento asmenybės ilgesnį laiką kentėdavo ir tik paskui buvo pagerbiamos. Prieš tapdamas Egipto ministru pirmininku, Juozapas praleido apie trylika metų kalėjime. Prieš tapdamas galingu išėjimo vadovu, Mozė keturiasdešimt metų ganė dykumoje avis. Prieš tapdamas karaliumi, Dovydas daug metų slapstėsi svetimuose kraštuose. Prieš tapdamas Babilono ministru pirmininku, Danielius buvo belaisvis ir net pasmerktas mirčiai. Senojo Testamento pasakojimuose Dievo tarnai buvo ženklu, kad Mesijas taip pat kentės ir bus pažemintas prieš Jo įžengimą į garbę.
Šis įsitikinimas yra pagrįstas labiausiai cituojamu Senojo Testamento tekstu Naujajame Testamente – Iz 53. Izaijo knygoje aprašytas Dievo tarnas buvo paniekintas, kenčiantis, atmestas, skausmų vyras (Iz 53, 2–4). Kaip atnašaujamas avinėlis, Jis buvo paskerstas už mūsų nuodėmes (Iz 53, 5–7), pagal Viešpaties valią (Iz 53, 8–10). Tačiau po kančių (Iz 53, 11) Jis nuteisins daugelį ir gaus garbingą paveldą (Iz 53, 12).
Rašiusiems Naująjį Testamentą, Iz 53 buvo pagrindas, padedantis suprasti Mesijo vaidmenį. Paulius tikrai būtų minėjęs šį tekstą Tesalonikoje. Anot Iz 53, pirmą kartą Mesijas neturėjo pasirodyti kaip karalius, bet turėjo būti atmestas daugelio Savo tautiečių. Bet šis atmetimas buvo tik įžanga šlovingajam Mesijui, kurio žydai laukė. Atsižvelgdamas į tai Paulius sugebėjo parodyti, kad Jėzus, kurį apaštalas galiausiai pažino, iš tikrųjų buvo Senajame Testamente išpranašautas Mesijas.
Su malda perskaitykite Iz 53 ir atsižvelkite į tai, ką Viešpats, mūsų Kūrėjas, išgyveno, kad jūs asmeniškai galėtumėte turėti amžinąjį gyvenimą. Atsižvelgiant į šią nuostabią tiesą apie Dievo charakterį, kodėl Kristus turėtų būti pirmiausias ir svarbiausias mūsų gyvenime?
V. Bažnyčios kūrimasis
4. Anot Apd 17, 1–4. 12, kokios žmonių klasės sudarė Bažnyčios Tesalonikoje branduolį?
Pauliaus misionieriškos strategijos dalis buvo – „pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16). Pauliaus tarnystės metu galimybė išgirsti ir priimti Evangeliją pirmiausia būdavo suteikiama žydams. Ir, anot Biblijos, daug žydų Pauliaus laikais priėmė Jėzų kaip Mesiją. Vėliau, kai Bažnyčia pradėjo vis labiau atmesti Įstatymą, ypač sabatos įsakymą, priimti Jėzų kaip Mesiją žydams darėsi vis sunkiau ir sunkiau, nes, nepaisant visko, koks Mesijas panaikintų Įstatymą, ypač sabatos įsakymą?
Iš teksto aišku, kad kai kurie Tesalonikos žydai buvo įtikinti Pauliaus, jog Rašto vietos, apibūdinančios Mesiją, sutapo su pasakojimu apie Jėzų. Vienas iš jų, Aristarchas, vėliau bendradarbiavo su Pauliumi ir netgi kalėjo su apaštalu (žr. Kol 4, 10. 11; Apd, 20, 4). Kitas, Jasonas, matyt buvo pakankamai turtingas, nes priglaudė Bažnyčią savo namuose, kai pastaroji buvo nepageidaujama sinagogoje. Jasonas taip pat parūpino bent dalį užstato, kurio reikėjo, kad Paulius nebūtų areštuotas (žr. Apd 17, 4–9).
Dievobaimingi graikai (Apd, 17, 4), tai pagonys, susižavėję judaizmu ir lankę sinagogą, bet neatsivertę. Tai buvo paplitęs reiškinys Pauliaus dienomis. Šie pagonys tapo natūraliu tiltu, leidžiančiu pasiekti tuos pagonis, kurie nebuvo visapusiškai susipažinę su judaizmu arba Senuoju Testamentu.
Apd 17 (pvz., 12 eilutėje) pabrėžiama ir tai, kad sąlyginai pasiturintys žydai tapo pirmosios Bažnyčios Tesalonikoje nariais. Tame pačiame skyriuje minima, kad įtikėjo ir kilmingų graikų. Tačiau aišku, kad iki to laiko, kai buvo parašytas 1 Laiškas tesalonikiečiams, didžią dalį Bažnyčios, kuriai Paulius rašė, sudarė darbininkų klasė (1 Tes 4, 11), pagonys (1 Tes 1, 9).
Tai, ką čia matome, yra universali Evangelija, t.y. visiems žmonėms, visų klasių, visų rasių, turtingiems ir vargšams, graikams ir žydams, nes Kristus mirė už visą pasaulį. Todėl septintosios dienos adventistų skelbiama žinia yra visam pasauliui (Apr 14, 6), nepaisant etninės kilmės, tautybės, kastos ar ekonominės padėties. Svarbu, kad tai nuolat laikytume priešakyje. Svarbu, kad netaptume izoliuoti, dėmesį sutelkę tik į save ir labiau suinteresuoti išlaikyti tai, ką turime, vengiantys išeiti iš „patogių“ rėmų, kuriuos, galbūt, pasąmonėje esame nusistatę.
Toliau tyrinėkite: „Nuo Pauliaus laikų iki šių dienų Dievas per Savo Šventąją Dvasią kviečia ir žydus, ir pagonis. ‚Juk Dievas nėra šališkas…‘ – teigė Paulius. Apaštalas laikė save skolininku ‚graikams ir barbarams‘, lygiai taip pat, kaip ir žydams, tačiau jis niekada neužmiršo žydams sąmoningai suteiktų privalumų kitų tautų atžvilgiu: ‚Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėtas Dievo žodis‘. ‚Aš nesigėdiju Evangelijos,– skelbė jis. – Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui‘.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 282 p.)
„Skelbdamas tesalonikiečiams, Paulius rėmėsi Senojo Testamento pranašystėmis apie Mesiją. […] Per įkvėptąjį Mozės ir pranašų liudijimą jis aiškiai įrodė Jėzaus iš Nazareto tapatumą su Mesiju bei tai, kad nuo Adomo laikų per patriarchus ir pranašus kalbėjo būtent Kristaus balsas.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 164). (Žr. Senojo Testamento tekstus, nurodytus 164–170 puslapiuose.)
„Paskutiniame Evangelijos skelbimo etape, kai dėl anksčiau ignoruotų žmonių grupių turės būti atliktas ypatingas darbas, Dievas tikisi, kad Jo pasiuntiniai itin daug dėmesio skirs žydams, gyvenantiems visuose žemės kampeliuose. […] Matant Evangelijos Kristų pavaizduotą Senojo Testamento puslapiuose ir suvokus, kaip aiškiai Naujasis Testamentas paaiškina Senąjį, jų apmirę gebėjimai bus pažadinti ir jie atpažins Kristų kaip savo Atpirkėją.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 282 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Paulius kreipdavosi į tų laikų žydus nurodydamas į Senojo Testamento pranašystes apie Mesiją. Ar tai naudinga šiandien, norint užmegzti ryšį su šiandieniais žydais, ypač su netikinčiais, kurie gali būti nesusipažinę su Senojo Testamento pranašystėmis? Kokius kitus būdus turėtume apsvarstyti, siekiant laimėti netikinčius žydus ir kitas žmonių grupes šiandien?
2. Kaip galima panaudoti Biblijos pranašystes, užmezgant ryšį su draugais ir kaimynais? Kokius metodus turėtumėte naudoti bendraujant su tais, kurie netiki Biblijos autoritetu? Pavyzdžiui, kaip Danieliaus knygos antras skyrius galėtų padėti kam nors iš pasaulio pradėti pasitikėti Biblija kaip Dievo Žodžiu?
Santrauka: Šią savaitę buvo pabrėžti keletas svarbių punktų. Svarbiausia, kad Dievo Žodis mūsų gyvenime, mūsų misijai ir liudijimui yra labai brangus. Turime būti įsitvirtinę Biblijoje ir tiesoje, kurios ji moko, ne tik dėl savęs, bet tam, kad efektyviau liudytume.