Gruodžio 17–23 d.
Šią savaitę skaitykite: Gal 6, 1–10; Mt 18, 15–17; 1 Kor 10, 12; Rom 15, 1; Jn 13, 34; Lk 22, 3.
Įsimintina eilutė: „Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10).
Bulves auginę ūkininkai nusprendė pasilikti didžiausias bulves sau, o mažesnes pasodinti. Po kelių prastų derlių jie pastebėjo, kad bulvės sumenko lig stiklinio rutuliuko dydžio. Dėl šios nesėkmės ūkininkai suprato svarbų dėsnį: „Negalima pasilikti tai, kas geriausia sau, o likučius – sėklai. Anot šio dėsnio, derlius atspindi sodinimą. Kalbant kita tema, sodinti mažas bulves vis dar įprasta. Mes pasiliekame didelius dalykus sau, o sodiname likučius. Mes tikimės, kad kažkokių keistų dvasinių dėsnių dėka mūsų savanaudiškumas bus apdovanotas nesavanaudiškumu.“ (Tarptautinis Studentų Draugijos Naujienlaiškis, 2007 m. kovas.)
Paulius taiko šį principą Gal 6, 1–10. Užuot vienas kitą krimtę ir ėdę (Gal 5, 15), bažnyčia turi būti vieta, kur Dvasia skatina aplinkinius laikyti aukštesniais už mus. Supratimas, kad esame išgelbėti malone turi paskatinti mus nusižeminti, būti kantresniais ir užjaučiančiais.
I. Pamokyti puolusius
Nors Pauliaus lūkesčiai buvo nemaži (Gal 5, 16), apaštalo patarimas tikintiesiems Gal 6, 1 gaivina. Žmonės nėra tobuli. Net itin pasišventę krikščionys neišvengia klaidų. Graikų kalboje Pauliaus žodžiai Gal 5, 16 rodo, kad tikėtina, jog tokia situacija anksčiau ar vėliau pasitaikys Bažnyčioje. Paulius davė galatams praktišką patarimą, ką daryti tokioje situacijoje.
1. Kaip krikščionys turi reaguoti, kai tikintys puola į nuodėmę? Gal 6, 1; Mt 18, 15–17.
Kad Pauliaus patarimas Gal 6, 1 būtų naudingas, turime tiksliai suprasti situaciją, kurią apaštalas turėjo omeny. Ją apibūdina du žodžiai: pagautas ir pamokykite. Pagautas, verčiant pažodžiui, reiškia būti aptiktam, užkluptam ar nustebintam. Kontekstas ir skirtingi niuansai, sietini su šiuo žodžiu, reiškia, kad Paulius turi omeny du dalykus. Apaštalas situaciją sieja ne tiktai su tikinčiuoju, kuris „pagavo“ kitą tikintį, laužantį Įstatymą, bet taip pat su tuo, kad asmuo buvo „pagautas“ nuodėmės (žr. Pat 5, 22), t.y. elgesio, kurio, esant idealioms aplinkybėms, asmuo būtų nusprendęs vengti.
Tai, kad Paulius aptarė ne tyčines aplinkybes, yra akivaizdu iš terminologijos. Žodis nusikaltęs (gr. – paraptoma) nėra sietinas su tyčine nuodėme, bet greičiau klaida, suklupimu. Pastarąjį galime pastebėti ankstesniuose Pauliaus komentaruose apie gyvenimą Dvasioje. Nors tai nepateisina asmeninių klaidų, vis dėlto tai leidžia suprasti, kad Paulius neturi omenyje tyčinės nuodėmės atvejo (1 Kor 5, 1–5).
Derama reakcija tokiomis aplinkybėmis turi būti ne bausmė, pasmerkimas ar pašalinimas iš bendruomenės, bet pamokymas. Pastarasis (gr. – katartizo) reiškia „pataisyti“ ar „sutvarkyti“. Naujajame Testamente jis vartojamas apibūdinant žvejybos tinklų taisymą (Mt 4, 21). Medicininėje graikų literatūroje šis žodis apibūdina lūžusio kaulo gydymą. Ir mes neturėtume nusisukti nuo tikinčiojo, kuris puolęs susilaužė koją. Kaip Kristaus kūno nariai turime švelniai rūpintis broliais ir seserimis Kristuje, kurie gali suklupti ir pulti pakeliui į Dievo karalystę.
Užuot taikę Mt 18, 15–17, kodėl taip dažnai baisiai kalbame apie asmenį, ant kurio pykstame, arba kurstome pyktį prieš tą asmenį, net planuojame kerštą?
II. Saugokitės pagundos
„Natanas tarė Dovydui: Tu esi tas žmogus!“ (2 Sam 12, 7)
Turime itin paisyti Pauliaus įspėjimo Gal 6, 1. Žodis žiūrėk, verčiant pažodžiui, reiškia rūpestingai arba dėmesingai stebėti (palyginkite su Rom 16, 17; Fil 2, 4). Taigi Paulius turėjo omenyje tai, kad budėtume, kad nuodėmė neužkluptų netikėtai. Pabrėždamas įspėjimą, Paulius vartojo vienaskaitą: „Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ Tai ne bendras įspėjimas, taikytinas visai bendruomenei, bet asmeninis, į kurį turi atkreipti dėmesį kiekvienas bendruomenės narys.
Paulius aiškiai neįvardijo pačios pagundos. Galbūt jis neturėjo omeny vieno konkretaus įsakymo pažeidimo, bet tiesiog atkreipė dėmesį į pavojų nusidėti, kokia bebūtų nuodėmė, apie kurią būtų mėginama mokyti nusikaltusį. Tuo pačiu metu, apaštalo žodžiai Gal 5, 26 (nesivaikykime tuščios garbės) nurodo, kad Paulius įspėja galatus dėl to jausmo, tarsi jie yra kažkokiu tai atžvilgiu dvasiškai pranašesni už tuos, kuriuos moko.
2. Kodėl Paulius įspėjo galatus dėl dvasinio pasididžiavimo? Perskaitykite 1 Kor 10, 12; Mt 26, 34; 2 Sam 12, 1–7.
Vienas iš didžiausių pavojų krikščioniui – tai dvasinis pasididžiavimas, skatinantis manyti, kad esame kažkaip apsaugoti nuo tam tikrų nuodėmių. Blaivina tai, kad visi turime tą pačią nuodėmingą prigimtį, besipriešinančią Dievui. Todėl be Dievo Dvasios galios, padedančios susilaikyti, galime pulti į beveik bet kokią nuodėmę, jei aplinkybės tinkamos. Tapatybės be Kristaus supratimas gali padėti nepulti į asmeninio teisumo nuodėmę. Tai taip pat gali padėti atjausti tuos, kurie padaro klaidų.
Kiek kartų pastebėjote, kad smerkiate kitus (galbūt net tiktai širdyje) dėl tų nuodėmių, kurias kadaise darėte pats?
III. Nešiokite vieni kitų naštas (Gal 6, 2–5)
3. Be to, kad mokytų suklupusius, kokius kitus nurodymus Paulius davė galatams? Gal 6, 2–5; (taip pat žr. Rom 15, 1; Mt 7, 12)
Žodis našta (gr.- baros) tiesiog reiškia didelį svorį, kurį reikėdavo nešti ilgą atstumą. Ilgainiui tai tapo metafora bėdai ar naštai apibūdinti, pavyzdžiui, ilgos karštos darbo dienos našta (Mt 20, 12). Nors tiesioginis kontekstas rodo, kad šis paliepimas susijęs su tikinčiųjų nusidėjimu, paminėtu ankstesnėje eilutėje, pati sąvoka, kurią Paulius turi omeny, yra daug platesnė. Apaštalo nurodymai atskleidžia kelis dvasinius dalykus, susijusius su krikščionišku gyvenimu, kurie neturi likti nepastebėti.
Pirma, kaip sako Timotis Džordž (Timothy George): „Visi krikščionys nešioja naštas. Ne visos jos vienodai sunkios. Tai priklauso nuo apvaizdos. Kai kuriems tai pagundos ir pasekmių našta, kaip parašyta 1 eilutėje, kitiems tai gali būti fizinė liga, protinis sutrikimas, šeimyninė krizė, nedarbas, velniška priespauda ar kažkas kita, tačiau joks krikščionis neišvengia naštos.“ („Galatians“, 413 p.)
Antra, Dievas nelėmė mums nešioti visas mūsų naštas vieniems. Deja, dažnai labiau norime padėti kitiems nešti jų naštas ir retai leidžiame kitiems padėti prisiimti mūsų naštą. Paulius smerkia tokį perdėtą pasitikėjimą savimi (Gal 6, 3) kaip pasididžiavimą, kai atsisakome pripažinti, kad mes taip pat turime poreikių ir silpnybių. Toks pasididžiavimas ne tiktai neleidžia mums priimti aplinkinių užuojautą, bet taip pat užkerta kelią broliams ir seserims atlikti Dievo jiems pavestą tarnystę.
Dievas pašaukė mus nešioti vieni kitų naštas todėl, kad tai apreiškia Jo užuojautą. Ši sąvoka pagrįsta tuo, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Tai iliustruoja ir Pauliaus žodžiai: „Bet Dievas, nuolankiųjų guodėjas, palinksmino mus Tito atvykimu“ (2 Kor 7, 6). Atkreipkite dėmesį, kad Dievas guodė ne dėka Pauliaus maldų ir Viešpaties laukimo, bet dėka draugystės ir atneštos geros žinios.
„Žmogiška draugystė, kai nešiojame vieni kitų naštas, yra dalis Dievo tikslo Jo žmonėms.“ (John R. W. Stott, „The Message to Galatians“, 158 p.)
Kas jums neleidžia ieškoti pagalbos: pasididžiavimas, gėda, pasitikėjimo trūkumas ar perdėtas pasitikėjimas savimi? Jei turite poreikių, kodėl neieškojus kažko, kuo jūs pasitikite, ir paprašius, kad šis asmuo padėtų jums nešti jūsų naštą?
IV. Kristaus įstatymas (Gal 6, 2–5)
4. Paulius siejo naštą su Kristaus Įstatymo įvykdymu. Ką apaštalas turėjo omenyje? Gal 5, 14; 6, 2; Jn 13, 34; Mt 22, 34–40.
Frazė Kristaus Įstatymas (tona nomon tou Christou) daugiau niekur neužrašyta Biblijoje, nors apaštalas vartojo panašų posakį 1 Kor 9, 21 (ennomos Christou). Šios frazės unikalumas yra daugybės skirtingų interpretacijų priežastis. Kai kurie klaidingai teigia, kad tai yra įrodymas, jog Dievo Įstatymas, duotas prie Sinajaus, buvo pakeistas kitu Įstatymu, t.y. Kristaus Įstatymu. Kiti tvirtina, kad žodis Įstatymas tiesiog reiškia bendrą „principą“ (žr. Rom 7, 21), kad nešiodami kitų naštas sekame Jėzaus pavyzdžiu. Nors pastarasis aiškinimas yra šio to vertas, kontekstas ir panaši terminologija Gal 5, 14 rodo, kad „Kristaus Įstatymo įvykdymas“ yra užuomina apie Mozės Įstatymo įvykdymą iš meilės. Anksčiau savo laiške Paulius paaiškino, kad Kristus nepanaikino moralės Įstatymo. Vietoj to moralės Įstatymas, suprantamas meile, toliau vaidina svarbų vaidmenį krikščionio gyvenime. Tai yra įkūnijimas to, ką Jėzus mokė tarnaudamas žemėje. Nešiodami vieni kitų naštas mes ne tiktai sekame Jėzaus pavyzdžiu, bet taip pat įvykdome Įstatymą.
Kitas klausimas, tai tariamas Gal 6, 2 ir 6, 5 nesuderinamumas. Tačiau šį klausimą išspręsti lengva. Paulius vartoja du skirtingus žodžius, apibūdinti dvi skirtingas situacijas. Jau mokėmės, kad žodis naštas eilutėje 2 (gr. – baros) yra sietinas su sunkia našta, kurią reikia nešti ilgą atstumą. Žodis naštą 5 eilutėje (gr. – phortion) yra sietinas su laivo kroviniu, kareivio kuprine, net vaiku įsčiose. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesnes naštas galima atidėti, pastarosios – negalima. Nėščia motina privalo nešioti savo vaiką. Šis pavyzdys rodo, kad yra naštų, kurias žmonės gali padėti nešti, bet yra tokių, kurių už mus negali nešti joks kitas žmogus. Pavyzdžiui, kalta sąžinė, kančia ir mirties našta. Tokioms naštoms pakelti galime pasikliauti tik Dievo pagalba (Mt 11, 28–30).
Tuo metu, kai tam tikromis naštomis galima dalytis su kitais žmonėmis, yra ir tokių naštų, kurias galime palikti tiktai Viešpačiui. Kaip galima išmokti patikėti Viešpačiui tai, ko savarankiškai negalime pakelti?
V. Sėjimas ir pjovimas (Gal 6, 6–10)
Gal 6, 7 žodis išjuokiamas (gr. – mukterizo) yra pavartotas tiktai šioje Naujojo Testamento vietoje, nors jis dažnai pasirodo graikiškame Senojo Testamento vertime. Pažodžiui jis reiškia panieką. Senajame Testamente jis paprastai sietinas su Dievo pranašų panieka (2 Met 36, 16; Jer 20, 7). Vieną kartą jis pavartotas apibūdinti neklusnumą Dievui (Ez 8, 17).
Paulius norėjo pasakyti tai, kad žmonės gali ignoruoti Dievą ar nepaisyti Jo įsakymų, bet jie negali apgauti Dievo. Jis yra galutinis Teisėjas, ir galiausiai teks atsakyti už savo veiksmus.
5. Perskaitykite Gal 6, 8. Ką Paulius turi čia omenyje? Kokius sėjimo kūnui ir Dvasiai pavyzdžius galite rasti Biblijoje? (pavyzdžiui, Apd 5, 1–5; Lk 22, 3; Dan 1, 8; Mt 4, 1)
Pauliaus metafora apie sėjimą ir pjovimą nėra unikali. Tai yra gyvenimo faktas, atskleistas daugelyje senovės posakių. Tačiau reikšminga tai, kaip Paulius ją naudoja, pabrėždamas ankstesnius komentarus apie kūną ir Dvasią. Džeimsas Dan (James D. G. Dunn) pažymi: „Šiuolaikinis atitikmuo yra tai, kad mes galime rinktis, bet negalime rinktis mūsų apsisprendimo pasekmių.“ („Galatians“, 330 p.)
Nors Dievas ne visada išvaduoja mus iš nuodėmės pasekmių, neturime nusivilti dėl padarytų blogų sprendimų. Galime džiaugtis, kad Dievas atleido mums nuodėmes ir įsūnijo mus. Mes turime panaudoti galimybes ir investuoti į tai, kas atneš dangišką derlių.
Gal 6, 10 tuo tarpu iliustruoja, kad „krikščioniškos etikos dėmesio centras yra dvejopas: visuotinas, t.y. ‘darykime gera visiems žmonėms’, ir konkretus, t.y. ‘ypač tikėjimo namiškiams’. Pauliaus visuotinas kreipimasis buvo pagrįstas tuo, kad visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, todėl be galo brangūs. Tai pamiršę krikščionys neišvengiamai apanka ir pasiduoda rasizmui, lytinei bei socialinei diskriminacijai, gentinei santvarkai ir kitokioms fanatizmo apraiškoms, žlugdančioms žmonių bendruomenę nuo Adomo ir Ievos iki dabar.“ (Timothy George, „Galatians“, 427, 428 p.)
Jūs sėjate arba gera, arba bloga. Pažiūrėkite į save. Ką ruošiatės pjauti?
Toliau studijuokite: „Dievo Dvasia valdo blogį sąžinės pagalba. Kai asmuo išaukština save virš Dvasios įtakos, tenka pjauti nedorybės vaisius. Tokį žmogų Dvasia vis mažiau veikia, mažiau apsaugo nuo nepaklusnumo. Vis mažiau jį veikia ir įspėjimai. Jis palaipsniui praranda Dievo baimę. Jis sėja kūnui, todėl pjaus sugedimą. Jo paties sėjama sėkla bręsta. Jis paniekina Dievo šventus įsakymus. Kūniška širdis suakmenėja. Priešinimasis tiesai patvirtina jo nedorybę. Smurtas dominavo iki tvano būtent todėl, kad žmonės sėjo blogį, savivalę ir piktadarystę. Visi turi žinoti, kaip siela yra sunaikinama. Ne dėl kažkokio potvarkio Dievas nusiteikė prieš žmogų. Jis nepadaro žmogaus dvasiškai aklu. Dievas apreiškia pakankamai šviesos ir pateikia įrodymų, kad žmogus galėtų atskirti tiesą nuo melo. Bet Jis neverčia žmogaus priimti tiesą. Jis leidžia pasirinkti arba gera, arba pikta. Jei žmogus priešinasi įrodymams, kurių pakanka priimti teisingą sprendimą, ir jis pasirenka pikta vieną kartą, antrą kartą jis darys noriau. Trečią kartą jis dar nekantriau lauks galimybės atsitolinti nuo Dievo ir rinksis šėtono pusę. Tai tęsis, kol jis įsišaknys blogyje ir patikės melu, kurį jis puoselėjo kaip tiesą. Pasipriešinimas subrandino atitinkamą derlių (MS 126, 1901).“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1112 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Praktiškai, ką iš tikrųjų reiškia pamokyti puolusį į nuodėmę tikintį? Kaip padaryta nuodėmė paveikia pamokymo procesą? Ar pamokymas reiškia, kad viskas bus taip pat kaip anksčiau? Aptarkite.
2. Kadangi yra naštų, kurias žmonės turi pakelti savarankiškai (Gal 6, 5), kaip tikinčiajam nuspręsti, ar mėginti kažkam padėti, ar ne?
3. Kiek jūsų bendruomenė paiso Pauliaus nurodymų Gal 6? Ką galite padaryti asmeniškai, kad kažkas pasikeistų?
Santrauka: Tai, ar Dievas yra Savo žmonių gretose, parodo Kristaus dvasios apraiška Bažnyčioje. Tai galima „pamatuoti“. Jei bendruomenėje atleidžiama ir pamokomi klystantys, jei padedama patiriantiems išbandymus, jei gerumu dalijamasi ne tiktai su tikinčiais, bet taip pat ir su netikinčiaisiais.