Spalio 8–14 d.
Šią savaitę skaitykite: Gal 2, 1–14; 1 Kor 1, 10–13; Pr 17, 1–21; Jn 8, 31–36; Kol 3, 11.
Įsimintina eilutė: „[…] tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą“ (Fil 2, 2).
Protestantas reformatorius Džonas Kalvinas (John Calvin) manė, kad susiskaldymas – tai pagrindinė velnio priemonė prieš Bažnyčią, ir jis įspėjo, kad krikščionys turi vengti skaldymosi kaip maro.
Tačiau ar vienybė turi būti išsaugota tiesos kaina? Įsivaizduokite, jei Martynas Liuteris, protestantiškos reformacijos tėvas, vardan vienybės būtų atmetęs išgelbėjimo tik tikėjimu tiesą, kai jis buvo pašauktas į teismą Vormse.
„Jei reformatorius būtų nusileidęs nors dėl vieno dalyko, šėtonas ir jo angelai būtų laimėję. Tačiau jo nepajudinamas tvirtumas leido išlaisvinti Bažnyčią ir pradėti naują ir geresnę erą.“ (Elena Vait, Didžioji kova, 152 p.)
Gal 2, 1–14 matome, kad apaštalas darė viską, ką galėjo, kad išlaikytų apaštališko rato vienybę, kol kiti tikintieji stengėsi ją sugriauti. Nepaisant, kiek vienybė Pauliui buvo svarbi, jis neketino leisti, kad Evangelijai iškiltų pavojus vardan vienybės. Nors vietos įvairovei vienybėje yra, dėl to neturi kilti pavojus Evangelijai.
I. Vienybės svarba
1. Perskaitykite 1 Kor 1, 10–13. Ką ši eilutė sako mums apie Pauliaus nuomonę dėl vienybės Bažnyčioje?
Paneigęs tvirtinimus, kad jo Evangelija nebuvo duota Dievo, Paulius dėmesį atkreipia į kitą jam pareikštą kaltinimą (Gal 2, 1–2). Klaidinantys mokytojai Galatijoje tvirtino, kad Pauliaus Evangelija prieštaravo Petro ir kitų apaštalų mokymui. Paulius, sakė jie, buvo išdavikas.
Atsakant į šį kaltinimą, Paulius smulkiai papasakojo apie kelionę į Jeruzalę. Nors nėra visiškai aišku, kada apaštalas keliavo į Jeruzalę, tai buvo padaryta mažiausia keturiolika metų po jo atsivertimo. Keliauti senovėje nebuvo paprasta. Jei iš Antiochijos į Jeruzalę Paulius keliavo sausuma, beveik 483 km. kupina sunkumų ir pavojų kelionė būtų trukusi bent jau tris savaites. Nepaisant to, Paulius leidosi į kelionę, ne todėl, kad apaštalai pakvietė jį, bet – Dvasia. Atvykęs į Jeruzalę, jis pristatė savo Evangeliją apaštalams.
Kodėl jis tai darė? Tikrai ne todėl, kad abejojo savo mokslu. Jam tikrai nereikėjo apaštalų patikinimo. Juk jis jau skelbė savo Evangeliją keturiolika metų. Ir nors jam nereikėjo jų leidimo ar pritarimo, jis labai vertino kitų apaštalų palaikymą ir padrąsinimą.
Taigi, kaltinimas, kad jo žinia – kitokia, buvo ne tiktai Pauliaus, bet pačių apaštalų ir net Bažnyčios užsipuolimas. Apaštališka vienybė buvo gyvybiškai svarbi. Jei Pauliaus misijos pagonims ir Bažnyčios Jeruzalėje tikslai būtų nesutapę, pasekmės būtų pražūtingos. Jei įtikėję pagonys ir Jėzų priėmę žydai nebūtų bendravę, „Kristus būtų buvęs padalytas, ir visos jėgos, kurias Paulius atidavė ir buvo pasiruošęs atiduoti ateityje, evangelizacijai pagonių pasaulyje būtų bergždžios.“ (F. F. Bruce, Epistle to the Galatians (Grand Rapids, Mich.: William B. Eerdmans Publishing Company, 1982), 111 p.)
Kokie klausimai grasina bažnyčios vienybei šiandien? Svarbiau, juos įvardiję, ką su jais turime daryti? Kokie klausimai yra svarbesni negu vienybė?
II. Apipjaustymas ir netikri broliai
2. Kodėl apipjaustymas sukėlė tokį ginčą tarp Pauliaus ir kai kurių Jėzų įtikėjusių žydų? Žr. Pr 17, 1–22; Gal 2, 3–5; 5, 2–6; Apd 15, 1–5. Kodėl nesunku suprasti, kodėl kai kurie manė, kad pagonys turėjo būti apipjaustyti?
Apipjaustymas simbolizavo sandorą, kurią Dievas sudarė su Abraomu, žydų tėvu. Nors apipjaustomi buvo tiktai vyriškos lyties palikuonys, sandora buvo sudaryta ir su moterimis. Apie apipjaustymą parašyta Pr 17. Tai įvyko po Abraomo pražūtingų pastangų – susilaukiant vaiko su savo žmonos tarnaite egiptiete – kad padėtų Dievui įvykdyti Jo pažadą sūnaus.
Apipjaustymas buvo tinkamas sandoros ženklas. Tai buvo priminimas, kad net kruopščiausiai suplanuoti žmonių sumanymai negali įvykdyti to, ką pažadėjo pats Dievas. Išoriškas apipjaustymas turėjo simbolizuoti širdies apipjaustymą (Įst 10, 16; 30, 6; Jer 4, 4; Rom 2, 29), t.y. išsižadėjimą pasitikėti savimi ir vietoj to priklausyti nuo Dievo.
Tačiau Pauliaus laikais apipjaustymas tapo tautinės ir religinės tapatybės simboliu – ne tuo, ką jis buvo numatytas reikšti. Apytiksliai šimtas penkiasdešimt metų prieš Jėzaus gimimą, kai kurie pernelyg užsidegę patriotai ne tiktai privertė visus neapipjaustytus žydus Palestinoje apsipjaustyti, bet reikalavo, kad būtų apipjaustyti visi vyrai iš jiems pavaldžių tautų. Kai kurie manė, kad apipjaustymas buvo išgelbėjimo laidas. Tai galima pamatyti senovės epigramose, kuriose užrašyti štai tokie pareiškimai: „Apipjaustyti vyrai nepatenka į geheną [pragarą].“ (C. E. B. Cranfield, A Critical and Exegetical Commentary on the Epistle to the Romans (Edinburgh: T. & T. Clark Ltd., 1975), 172 p.)
Būtų klaidinga manyti, kad Paulius buvo nusiteikęs prieš patį apipjaustymą. Apaštalas prieštaravo tam, kad pagonys buvo primygtinai verčiami apsipjaustyti. Klaidinantys mokytojai sakė: „Jei nesiduosite apipjaustomi pagal Mozės paprotį, negalėsite būti išgelbėti“ (Apd 15, 1). Iš tikrųjų kalbama buvo ne apie apipjaustymą, bet išgelbėjimą. Arba esame išgelbėti tik dėl tikėjimo Kristumi, arba dėl kažkokių tai žmogaus nuopelnų.
Galbūt šiandien apipjaustymas nėra aktualu, tačiau su kokiais panašiais klausimais susiduriame (jei susiduriame)?
III. Vienybė įvairovėje
3. Perskaitykite Gal 2, 1–10. Paulius rašė, kad netikri broliai tykojo pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjo mus pavergti (Gal 2, 4). Iš ko krikščionys yra išlaisvinti? Perskaitykite Jn 8, 31–36; Rom 6, 6–7; 8, 2–3; Gal 3, 23–25; 4, 7–8; Hbr 2, 14–15. Kaip asmeniškai patiriame šią laisvę?
Laisvė, kaip krikščioniško patyrimo apibūdinimas, Pauliui buvo svarbi sąvoka. Šį žodį jis vartojo dažniau, negu kiti Naujojo Testamento autoriai, ir Laiške galatams žodžiai laisvi ir laisvė dažnai kartojasi. Krikščioniui laisvė – tai laisvė Kristuje. Tai yra galimybė pasišventusiai gyventi Dievui, įskaitant laisvę nuo nuodėmingos prigimties pavergiančios galios (Rom 6), nuo Įstatymo pasmerkimo (Rom 8, 1–2) ir laisvė nuo mirties galios (1 Kor 15, 55).
4. Apaštalai pripažino, kad Pauliui buvo „patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui – žydams, nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu“ (Gal 2, 7–8 ). Ką tai sako apie vienybės ir įvairovės prigimtį Bažnyčioje?
Apaštalai pripažino, kad Dievas pašaukė Paulių skelbti Evangeliją pagonims, kaip Jis pašaukė Petrą skelbti žydams. Abiem atvejais Evangelija buvo ta pati, bet būdas, kaip ji buvo pristatyta, priklausė nuo žmonių, kuriuos apaštalai mokė. „[…] svarbu pripažinti, kad viena ir ta pati formulė neišvengiamai bus išgirsta ir darys skirtingą įtaką skirtingame socialiniame ir kultūriniame kontekste… Būtent tai ir yra krikščioniškos vienybės pagrindas, kaip vienybė įvairovėje.“ (James D. G. Dunn, The Epistle to the Galatians (Peabody, Mass.: Hendrickson Publishers, Inc., 1993), 106 p.)
Kaip turime vertinti evangelizacijos metodus, kurie paskatina mus jaustis nepatogiai? Ar kai kurie iš jų jus jaudina? Jei taip, kokie ir kodėl jie jaudina jus? Galbūt turite išplėsti savo požiūrį į šiuos dalykus?
IV. Pasipriešinimas Antiochijoje (Gal 2, 11–13)
Po Pauliaus apsilankymo Jeruzalėje, Petras nuvyko į Sirijos Antiochiją – pirmą į krikščionybę atsivertusių pagonių bažnyčią ir Pauliaus misionieriškos veiklos būstinę, apibūdintą Apaštalų darbų knygoje. Prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, Petras valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų (Gal 2, 12).
5. Kodėl Petrui nederėjo taip elgtis? Palyginkite Gal 2, 11–13 ir Apd 10, 28. Ką toks elgesys sako, kiek stipriai mus yra paveikusi kultūra ir papročiai?
Kai kurie asmenys klaidingai manė, kad Petras ir kiti žydai nebesilaikė Senojo Testamento įsakymų dėl švarių ir nešvarių gyvūnų, tačiau taip nebuvo. Jei Petras ir Kristų įtikėję žydai būtų nepaisę įsakymų dėl maisto, Bažnyčioje būtų kilęs didelis triukšmas, o apie tai būtų išlikęs koks nors įrašas, bet jo nėra. Labiau tikėtina, kad čia buvo svarstomi stalo papročiai su Kristų įtikėjusiais pagonimis. Kadangi daugybė žydų pagonis laikė nešvariais, kai kurie buvo pratę vengti pagonių kiek įmanoma.
Pačiam Petrui tai buvo sunkus klausimas, todėl prireikė Dievo duoto regėjimo, kuris padėjo jam viską pamatyti aiškiai. Petras pasakė šimtininkui Kornelijui, apaštalui įėjus į jo namus: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru“ (Apd 10, 28 ). Nors jis suprato, kad elgėsi netinkamai, apaštalas labai bijojo įžeisti savo tautiečius. Matyt, kad kultūra ir papročiai Petrą buvo itin paveikę.
Tačiau Paulius Petro elgesį apibūdino labai tiksliai – veidmainystė (Gal 2, 13). Parašyta, kad net Barnabas pasidavė jų veidmainystei. Kieti žodžiai vieno Dievo vyro kitam.
Kodėl lengva veidmainiauti? (Galbūt todėl, kad esame linkę nematyti savų klaidų, bet stengiamės pastebėti kitų klaidas?) Kokią veidmainystę pastebite asmeniniame gyvenime? Svarbiau, kaip jūs galite atpažinti ją ir išrauti su šaknimis?
V. Pauliaus rūpestis (Gal 2, 14)
Situacija Antiochijoje tikrai buvo įtempta. Paulius ir Petras, du bažnyčios vadovai, visų akivaizdoje nesutarė. Prašydamas Petrą paaiškinti savo elgesį, Paulius nevengė kietų žodžių.
6. Kokias priežastis Paulius pateikė dėl pasipriešinimo Petrui į akis? Gal 2, 11–14.
Pauliui kėlė rūpestį ne tai, kad Petras nusprendė valgyti su lankytojais iš Jeruzalės. Senovės svetingumo papročiai tikrai to reikalavo. Petro elgesys, tikra šio žodžio prasme, kėlė pavojų Evangelijos žiniai.
7. Perskaitykite Gal 3, 28 ir Kol 3, 11. Kaip tiesa šiuose tekstuose padeda mums suprasti stiprią Pauliaus reakciją?
Susitikimo Jeruzalėje metu Petras ir kiti apaštalai priėjo išvados, kad pagonys galėjo mėgautis visomis Kristaus palaimomis, neprivalėdami būti apipjaustyti. Tačiau Petro elgesys dabar kėlė pavojų šiam susitarimui. Atvirai bendraujanti Kristų įtikėjusių žydų ir į krikščionybę atsivertusių pagonių bendruomenė dabar buvo padalyta, o tai ateityje galėjo suskaldyti Bažnyčią.
Pauliaus manymu, Petro elgesys leido suprasti, kad į krikščionybę atsivertę pagonys geriausiu atveju buvo „antrarūšiai“ tikintieji, o tai paskatintų norinčius pritapti pagonis jausti stiprų spaudimą. Todėl Paulius sakė: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ (Gal 2, 14). Frazę laikytis žydų papročių, verčiant pažodžiui, galima prilyginti paplitusiam posakiui, apibūdinančiam priėmusį žydišką gyvenimo būdą asmenį, pavyzdžiui, pagonį, kuris lankė sinagogą ir laikėsi kitų žydų papročių. Dėl tos pačios priežasties Pauliaus priešininkai Galatijoje, kuriuos jis vadino netikrais broliais, dažnai apibūdinami tuo pačiu posakiu.
Tarsi nepakako netikusio Petro elgesio, jam pasidavė ir Barnabas, kuris turėjo suprasti, jog taip elgtis nederėjo. Tai akivaizdus aplinkos sukelto spaudimo pavyzdys! Kaip galime išmokti apsisaugoti nuo aplinkinių postūmio eiti neteisinga kryptimi?
Toliau studijuokite: Apie vienybę ir įvairovę bažnyčioje skaitykite E. Vait, „Counsels to Writers and Editors“ 45-47 p.; „Selected Messages“, 1 knyga, 75 p.; „Gospel Workers“ 117–119 p.; „Manuscript Release 898“, 1092-1093 p., 1888 Materials, t. 3.
„Paliktas vienas net geriausias žmogus padarys rimtų klaidų. Kuo daugiau pareigų žmogui pavedama, tuo aukštesnė jo padėtis diktuoti ir valdyti, tuo daugiau žalos jis padarys, iškreipdamas protą ir širdis, jei jis rūpestingai neseks Viešpaties keliu. Antiochijoje Petras nepaisė principingumo. Paulius turėjo atlaikyti jo demoralizuojančią įtaką akis į akį. Tai užrašyta, kad kiti pasimokytų, ir kad aukštas pareigas užimantys žmonės paisytų principingumo.“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1108 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Mažai žmonių mėgsta konfrontaciją, bet kartais ji būtina. Kokiomis aplinkybėmis bažnyčia turi pasmerkti klaidas ir drausminti tuos, kurie atsisako pasitaisyti?
2. Kadangi Septintosios dienos adventistų bažnyčia auga visame pasaulyje, ji tampa vis skirtingesnė. Kaip bažnyčia gali užtikrinti, kad tokioje įvairovėje neprarastume vienybės? Kaip galime išmokti priimti ir mėgautis kultūrų ir papročių įvairove, tuo pačiu metu palaikant vienybę?
3. Skelbiant Evangeliją skirtingoje kultūroje, kokios esminės detalės neturi būti pakeistos, o kurios – gali? Kaip išmokstame atskirti tai, kas turi likti ir ko turime, jei būtina, atsisakyti?
Santrauka: Kai kurių Kristų priėmusių žydų primygtinumas, kad atsivertę pagonys būtų apipjaustyti ir taip galėtų tapti tikrais tikinčiais, kėlė didelį pavojų ankstyvosios Bažnyčios vienybei. Užuot leidę šiam klausimui padalyti Bažnyčią į du skirtingus judėjimus, apaštalai dirbo išvien, nepaisant konfliktų tarp jų pačių, kad garantuotų, jog Kristaus kūnas išliktų suvienytas ir ištikimas Evangelijos tiesai.