Balandžio 21–27 d.
Šią savaitę skaitykite: 2 Kor 3, 2–3; Mt 9, 36–38; 1 Kor 9, 20–22; Mk 5, 1–19; Jn 17, 11–19.
Įsimintina eilutė: „Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Gazelė. Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis“ (Apd 9, 36).
Pagrindinė mintis: Pripažįstame tai ar ne, visi tikintieji skelbia Evangeliją savo gyvenimo pavyzdžiu.
Dažnai sakoma, kad krikščionybė yra ne tik tam tikrų tikėjimo tiesų laikymasis, bet ir gyvenimo būdas, gyvensena. Galiausiai mūsų tikėjimas darys įtaką priimamiems sprendimams ir gyvenimui.
Tai taip pat tiesa, kad krikščionys yra labai stebimi aplinkinių, norinčių pamatyti, ar jų gyvenimas atitinka išpažįstamus įsitikinimus. Net jei to nesiekiame, tie, kurie mus stebi, mokosi iš mūsų.
Taigi svarbiausias klausimas yra ne tai, ar mes darome įtaką kitiems žmonėms ir perduodame jiems tam tikrus dalykus, bet tai, kokią įtaką darome kitiems žmonėms ir ką jiems perduodame?
Visada turime prisiminti mūsų įtaką aplinkiniams, taip pat turime padėti žmonėms susieti tikėjimą ir gyvenseną. Šią savaitę mokysimės, kaip krikščioniškas gyvenimas gali parodyti tikėjimo svarbą kasdienėje būtyje.
I. Tylūs pamokslai
Kaip būtume galėję atpažinti Jėzaus mokinius pirmajame šimtmetyje? Kunigus ir fariziejus buvo galima atpažinti iš aprangos. Taip pat būtų galima atpažinti žvejį, valstietį ar romėnų kareivį dėl jų drabužių. Bet kaip atpažinti krikščionis?
1. Perskaitykite Jn 13, 35. Anot Jėzaus, iš ko buvo galima pažinti Jo mokinius? Ką tai reiškia praktiškai?
Jėzus sakė, kad jei mes mylėsime vieni kitus, kiti žinos, kad esame Jo mokiniai. Mat meilė įtikins juos. Meilė, kurią jaučiame Jėzui ir tikintiesiems, lems, kaip reaguosime į Dievo valią ir, savo ruožtu, kaip elgsimės su aplinkiniais. Be to, meilė ir rūpestis, kurį jaučiame nepriklausantiems Dievo kaimenei, lems tai, kaip elgiamės su jais. Tai yra pamokslas, kurį jie pamatys ir stebės, kuris jiems kalbės garsiau nei tai, ką galėtumėte pasakyti. Daugelis tėvų pastebėjo, kad vaikai labai anksti išugdo vidinį „veidmainystės ieškiklį“, kuris stiprėja ir tampa geriau suderintu jiems augant. Todėl turime žinoti, kad žmonės, su kuriais bendraujame ir kuriems liudijame, taip pat turi labai išvystytą gebėjimą atpažinti tikrą dvasinį patyrimą nuo netikro dvasingumo.
2. Skaitykite 2 Kor 3, 2–3. Ką Paulius rašė apie tai, kaip Dievas nori naudoti Savo žmones darant įtaką aplinkinių gyvenimui?
Neturėtume nuvertinti tiek tyčinės, tiek netyčinės įtakos aplinkiniams. Krikščionio gyvenimas turėtų būti Jėzaus laiškas pasauliui. Širdis, atnaujinta dieviškosios malonės, parodys Evangelijos galią keisti gyvenimą, ir tokiu būdu bus paliudytas Viešpats.
Kaip jus paveikė tie, kurių elgesys atitiko išpažįstamą tikėjimą? Kaip jus veikė tie, kurių elgesys neatitiko išpažįstamo tikėjimo? Kaip galima visada prisiminti, kad elgesys visada vienaip ar kitaip veiks aplinkinius?
II. Užuojauta žmonėms
Kiekvieną dieną prabėgame pro nepažįstamus žmones. Prasilenkiame su jais gatvėje, šalia jų sėdime kavinėje ir stovime greta jų eilėje. Kartais net parodome, kad pastebime juos, pavyzdžiui, pakeldami antakius. Nors niekada negalėtume asmeniškai susisiekti su jais visais, Dievas trokšta, kad visi šie žmonės priimtų Jį į savo gyvenimą. Kažkam ir kažkur mes galime būti Dievo planu išgelbėti jį arba ją.
3. Perskaitykite Mt 9, 36–38. Nors čia kontekstas ir aplinkybės – išskirtiniai, Jėzaus jausmai nėra apriboti tiesiog šiam kontekstui. Ką Jėzus sakė ir kaip Jo žodžiai dera jūsų aplinkoje?
Minia, kurią Jėzus matė šį kartą, buvo nerami. Žmonės jautėsi tokie prislėgti, kad nusisuko nuo religinio patyrimo, t.y. to, kas iš jo buvo likę. Tie, kuriuos Dievas laikė atsakingais už Jo tautos dvasinę gerovę, neatliko savo pareigų. Todėl žmonės buvo išsiblaškę ir nuliūdę. Jėzus juos atjautė, nes žinojo, jog jiems reikia dvasinio ganytojo.
Žmonių minioje yra daug pasišventusių Jėzui Kristui. Bet daugeliui reikia Gerojo Ganytojo. Kažkaip jie turi būti laimėti Kristui.
Jėzus, mokiniai ir keletas kitų pasekėjų buvo pasišventę Evangelijos skelbimui, tačiau derliui gausėjant reikėjo daugiau darbininkų. Jėzaus kvietimas melstis, kad būtų atsiųsta daugiau darbininkų, tikriausia buvo išsakytas tikintis, kad patys mokiniai pagalvos apie kvietimą nuimti derlių, be kita ko tai yra ir pažadas, kad Dievas supranta, jog reikia daugiau darbininkų ir parūpins jų.
Daugelį bendruomenių supa tokie dideli derliaus laukai, kad nėra praktiška pjūtį pavesti keliems nariams. Atjausdami žmones, gyvenančius šalia mūsų bažnyčių ir namų, kai kuriais atvejais jų būna tūkstančiai, jausime reikmę melstis, kad pjūties Viešpats atsiųstų darbininkų, ir galbūt, savo ruožtu, suprasime savo galimybę dirbti Viešpačiui.
Sutelkiant dėmesį į evangelizaciją, svarbu, kad nuolat apsvarstytume galimą pjūtį. Šie vietiniai žmonės, kurių daugelis jau ieško Dievo, bus deramai paveikti dėl jiems parodytos užuojautos.
Aptarkite, ką, jūsų manymu, reiškia žodis užuojauta. Kaip patiriama kančia ir poreikis būti atjaustiems gali išmokyti atjausti kitus? Kaip galite išmokti labiau atjausti aplinkinius?
III. Kito vietoje
Svarbu, kad suprastume, ką žmonės laiko prioritetu, o nesistengtume parūpinti tai, ko, mūsų manymu, jiems reikia. Kas jiems rūpi? Kokios yra jų bėdos? Ko jiems reikia?
4. Skaitykite 1 Kor 9, 20–22. Ką šios eilutės pasako apie Pauliaus požiūrį į skirtingus žmones ir jo norą susitapatinti su jų poreikiais bei rūpesčiais? Ko galime iš to pasimokyti, stengiantis pasiekti aplinkinius? Taip pat žr. Hbr 4, 15.
Nespręsdamas klausimo kompromisu, kad nebūtų pakenkta principams, apaštalas Paulius buvo pasiruošęs eiti visur ir daryti viską, kad galėtų geriau įtikinti žmones dėl Evangelijos tiesos. Kitaip tariant, jis buvo pasiruošęs pabūti jų vietoje, mėgindamas suprasti juos ir nustatydamas geriausią būdą laimint juos Jėzui Kristui.
Mintis ta, kad dažnai stengiamės pateikti žmonėms tai, kas mūsų manymu jiems yra reikalinga. Tačiau turėtume stengtis suprasti, kokie poreikiai yra svarbūs jiems. Pabūti kito asmens vietoje reiškia, kad mes stengiamės suprasti kito asmens požiūrį į gyvenimą, jų skausmą ir džiaugsmą.
Būtent tai darė Jėzus. Gyvendamas žemėje Jis susitapatino su tais, kuriuos atėjo išgelbėti. Jis gali suprasti mūsų kovą ir skausmą, nes Jis patyrė tą patį. Jam teko nusivilti, ištverti melagingus kaltinimus, atmetimą ir iškęsti nepelnytą bausmę. Jis išties buvo „Dievas su mumis“.
Kadangi Jis patyrė tai, ką patiriame mes, Jis gali priimti žmones tokius, kokie jie yra. Skaitant evangelijas atrandame, kad evangelizuodamas ir liudydamas Jėzus nenaudojo vieno metodo. Jis ištiesdavo Savo ranką žmonių gyvenimo kontekste. Sutikęs moterį prie Jokūbo šulinio, Jis kalbėjo apie gyvąjį vandenį. Ūkininkaujančiai liaudžiai Jis pasakojo palyginimus apie sėjimą, derliaus nuėmimą ir orą. Žvejams Jis kalbėjo apie žuvis, tinklus ir audras. Jėzus mokėjo nuostabiai pateikti didžias dvasines tiesas, susitapatindamas su kasdienio gyvenimo klausimais, o klausantieji sužinodavo apie gyvąjį vandenį ir būtinybę sėti Evangelijos sėklą. Daug jų tapo žmonių žvejais.
IV. Svetinga gyvensena
Yra toks posakis, dažnai minimas, kai kalbame apie Kristaus liudijimą: „Žmonėms nerūpi, kiek mes žinome, kol jie nesužino, kad jie mums rūpi“. Esmė yra tai, kad galime mokyti ir pamokslauti kiek panorėję, tačiau, jei žmonės jaučiasi nesuprasti, nemylimi ir nepriimti, tai pakenks liudijimui, kad ir kaip iškalbingai pamokslautume, kad ir kaip pagrįstai bei teisingai mokytume.
Iš čia ir kyla mintis apie svetingumą, apimantį priėmimą, širdingą sutikimą, džiaugimąsi, atvirumą, rūpestingumą, dosnumą, gerumą ir draugystę. Šios savybės yra susijusios su santykiais, kuriuos Dievas nori matyti krikščionių gretose. Taip pat turime elgtis ir su tais, kuriuos stengiamės laimėti Viešpačiui.
5. Perskaitykite pasakojimą apie apsėstąjį Mk 5, 1–19. Ką Jėzus sakė šiam žmogui, kas parodo, kad draugai labiau priima Evangeliją? Kaip galime išmokti taikyti šį principą asmeniškai liudijant ir tarnaujant?
Jėzus galėjo liepti šiam žmogui grįžti į miestą ir papasakoti visiems, ką patyręs. Tai, kad Viešpats liepė susirasti savo draugus, pabrėžia tiesą, jog tie, su kuriais mes jau esame užmezgę santykius, yra imliausi gerajai naujienai apie Jo meilę, malonę ir išgelbėjimą. Šie draugai savo ruožtu dalintųsi jaudinančia naujiena su kitais savo draugais, ir taip Evangelijos žinia plistų.
Šiam procesui svarbu tai, kad turėtume draugų ne tik tikinčiųjų gretose. Daug tikinčiųjų dirba pasaulyje, todėl ten jie turi daug pažįstamų, bet pažįstami nėra artimi draugai. Tačiau pažįstami gali tapti draugais dėka svetingumo ir paslaugios gyvensenos. Kitaip tariant, svetingumas nėra kažkas, kuo užsiimama kartais. Svetingumas yra gyvensena (taip pat žr. Lk 14, 12–14).
Ar jūs galite būti svetingesni aplinkiniams? Kaip galite išmokti labiau atiduoti save kitiems, siekiant patenkinti poreikius tų žmonių, kuriuos norite laimėti Kristui?
V. Draugų rato plėtimas
Kartais ieškanti siela gali prieiti ir paklausti krikščionių: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“, nors paprastai tikintieji turi eiti ir ieškoti prarastų avių. Kai kurie teigia, kad bažnyčia pernelyg panaši į tvirtovę, t.y. nedaugelis ryžtasi išeiti ir vykdyti misiją, siekiant surinkti atsivertėlius, kuriems paskui patariama nesiartinti prie pasaulio, iš kurio jie buvo išgelbėti. Ar tai tiesa, ar ne – nesvarbu. Tiesa tokia, kad nedaug septintosios dienos adventistų palaiko reikšmingus santykius su ne bažnyčios nariais. Nors svarbu vengti nešventos įtakos, atsiskyrimas menkina sugebėjimą skelbti žmonėms Evangeliją.
6. Atidžiai ištyrinėkite Jn 17, 11–19. Ką šios eilutės atskleidžia apie krikščionių vietą pasaulyje? Taip pat žr. Kol 4, 2–6.
Iš šių eilučių galima užrašyti šias tiesas apie Jėzaus mokinius ir pasaulį:
Jie yra pasaulyje (11 eil.).
Jie nėra iš pasaulio (14 ir 16 eil.).
Jie dar turi būti paimti iš pasaulio (15 eil.).
Jėzus siuntė juos į pasaulį (18 eil.).
Visi gimstame šiame pasaulyje. Kol esame čia, turime dirbti Viešpaties darbą. Kaip ir Savo pirmuosius mokinius, Jėzus siunčia mus į pasaulį, kad pristatytume Kristų tiems, kam galime, ir paskelbtume išganymo pažadą, kurį Jis siūlo visai žmonijai.
Kiekvienam iš mūsų tekęs iššūkis, tai sąmoningai plėsti asmeninę tarnystę. Todėl gali tekti keisti gyvenimo būdą, siekiant bendrauti daugiau su tais, kurie nesilanko bažnyčioje. Tai nereiškia, kad eisime į kompromisą ir nepaisysime principų, įsitikinimų ir vertybių, bet ieškosime galimybių, kur galime ramia sąžine bendrauti su kitais taip, kad galėtume su jais susidraugauti ir tapti Dievo tiesos kanalu.
Dažnai išsiunčiame kvietimus, kad žmonės ateitų pas mus, tačiau Jėzus liepė mums eiti pas juos. Taigi turime savęs paklausti, ar ne per daug pasitraukėme iš pasaulio ir dėl to suprastėjo sugebėjimas evangelizuoti?
Pažvelkite į save, ar esate linkęs į nuošalumą, atsiskyręs nuo pasaulio? Galbūt pasaulyje jaučiatės pernelyg jaukiai? Kaip galite išmokti būti pasaulyje (ir liudyti kitiems), bet nebūti iš pasaulio?
Toliau tyrinėkite: Išsiaiškinkite, kaip jūsų tarnystė dera su jūsų bažnyčios bendrais planais.
Nors daugelis vietinių bendruomenių skyrių gali turėti gerai organizuotą programą ir būti ganėtinai užimti, yra tikimybė, kad tas skyrius nežino, kas vyksta kitose bažnyčios srityse.
Be to, įmanoma, kad ne kiekvienas skyrius žino bendrą bažnyčios evangelizacinį planą, todėl negali prisidėti prie jo įgyvendinimo. Skatinimo, paramos ir tinkamo vertinimo tikslais, geriausia, kad jūsų tarnystė, evangelizacija ir liudijimas būtų bendros bažnyčios strategijos dalis. Norint tai pasiekti, svarbu atsižvelgti į šiuos pasiūlymus:
– Susitikite su savo pastoriumi, vyresniuoju arba evangelizacijos vadovu, kad sužinotumėte, kokie yra, jei yra, iškelti Evangelijos skelbimo ir liudijimo tikslai ir kokios strategijos laikomasi šiems tikslams pasiekti. Atminkite, kad jūs bandote sužinoti, kaip jūsų pasirinkta evangelizavimo ir liudijimo veikla derės su bažnyčios planais.
– Gali būti, jog evangelizacinės veiklos bažnyčioje yra daug, tačiau nėra dokumentuose užsibrėžtų tikslų ar strategijos. Tokiu atveju prašykite susitikimo su pastoriumi, vyresniuoju arba evangelizacijos vadovu ir pasiteiraukite, kokie yra jų asmeniniai tikslai, susiję su evangelizacija. Diskusijų metu užsirašinėkite. Jūs mėginate susidaryti bendrą paveikslą, kuris padės išsikelti tikslus ir išsiaiškinti evangelizacijos būdus.
– Šiame etape galite nuspręsti prisijungti prie jau veikiančios evangelizacinės tarnystės. Tačiau, jei jūsų pasirinkta tarnystė yra susijusi su nauja evangelizacijos arba liudijimo sritimi, reikės surinkti nedidelę grupę žmonių, kurie pasidalins savo vizija. Užsirašykite savo tikslus ir strategiją, kuri padės pasiekti šiuos tikslus.
Klausimai aptarimui:
1. „Pernelyg dažnai pamokslo, girdėto iš sakyklos, įtaka prieštarauja tam, ką liudija tikinčiųjų gyvenimas.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, t. 9, 21 p.) Ką liudija jūsų gyvenimas, o ne žodžiai ar išpažįstama tiesa?
2. Pagalvokite apie savo bažnyčią bendrai. Ar ji integruota į bendruomenę? Jeigu jūsų bažnyčia dingtų rytoj, kas pasikeistų visuomenėje? Ar apskritai kas nors pasikeistų?