Kovo 31– balandžio 6 d.
Šią savaitę skaitykite: Apd 4, 33; 13, 48; 1 Jn 1, 3; Apd 13, 1–49; 22, 2–21; 1 Pt 3, 15.
Įsimintina eilutė: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
Pagrindinė mintis: Jei turime vykdyti didįjį pavedimą, t.y. skelbti Evangeliją, reikia suprasti, kas turima galvoje, kalbant apie evangelizaciją ir liudijimą.
Darbuotojui dažnai duodamas darbo aprašymas. Tai išsamus pareigų apibūdinimas. Biblijoje taip pat yra „darbo aprašymas“ Dievo žmonėms. 1 Kor 15, 58 apaštalas Paulius ragino tikinčiuosius Korinte būti tvirtiems ir nepajudinamiems, vis uoliau dirbti Viešpaties darbą. Nors Paulius konkrečiai neapibrėžė pačio darbo, panašia tema apaštalas rašė 1 Kor 16, 10, minėdamas evangelizaciją ir liudijimą apie Jėzų Kristų bei išgelbėjimo planą. Taigi Pauliaus pastaba 1 Kor 15, 58 tikrai yra susijusi su Evangelijos skelbimu.
Šią savaitę tyrinėsime, ką reiškia evangelizacija ir liudijimas; kitaip tariant mėginsime suprasti biblinį darbo aprašymą.
I. Evangelizacija – tai…
Aiškų evangelizacijos paveikslą susidarome apžvelgę pirmųjų evangelistų veiklą. Nepaisant jų ir mūsų laikotarpio skirtumų, pasaulis buvo ir tebėra nuodėmingas, puolęs, todėl jam reikia vilties ir išgelbėjimo. Prieš daugiau kaip šimtmetį vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris šiek tiek perdėtai (jis buvo žinomas kaip „filosofas pesimistas“) apibūdino žmogiškąją būklę: „Nėra žmogaus, kuris nebūtų pagalvojęs daugiau nei kartą apie tai, kad jam nereiktų gyventi kitą dieną.“ (The World as Will and Idea, 204 p.) Mažai kas pasikeitė nuo apaštalų ar Šopenhauerio laikų. Taigi svarbiausios pirmojo šimtmečio evangelistų ir pamokslininkų mintys turi būti svarbiausios mums šiandien.
1. Perskaitykite Apd 4, 33; 5, 42; 2, 36–39; 7, 56; 13, 48. Kokios konkrečios temos, apie kurias mokiniai pamokslavo, turi būti įtrauktos į šiandienę evangelizaciją?
Evangelistas privalo turėti asmeninį amžinosios evangelijos pažinimą ir patyrimą. Būtent Evangelija sąlygoja tikėjimą, išpažintį, atsivertimą, krikštą, mokinystę ir amžinojo gyvenimo pažadą.
Žydų vadovai įžvelgė apaštalų drąsą, įtikinusią juos, kad pastarieji buvo su Jėzumi (žr. Apd 4, 13). Labiausiai tikėtina, kad vadovai padarė tokią išvadą todėl, kad atrodė, jog ši grupė vyrų negalėjo kalbėti apie nieką kitą, bet Jėzų, Jo gyvenimą ir mokymą. Evangelizacija ir liudijimas yra susiję su kalbėjimu apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kaip pastarieji veikė tikinčiojo gyvenimą ir kaip Jėzus gali paveikti aplinkinių gyvenimą, jei Jis yra priimtas kaip Viešpats ir Išgelbėtojas.
Svarbu evangelizaciją ir liudijimą laikyti nuolatiniu vyksmu, o ne trumpalaike programa. Ne tik pradinė šio vyksmo dalis yra gyvybiškai svarbi, bet ir vėlesnis rūpinimasis tikinčiaisiais. Žodis ištvermingai Apd 2, 42 rodo naujai įtikėjusių stiprų įsipareigojimą besitęsiančiai strategijai, susijusiai su jų dvasiniu augimu. Aišku, ankstyvajai Bažnyčiai evangelizacija buvo daug daugiau negu tik pamokslavimas. Evangelizacijos procesas nebuvo užbaigtas, kol žmonės netapo mokiniais ir neįsitraukė į vietinės tikinčiųjų bendruomenės veiklą.
Iš visų Evangelijos pažadų, kuris teikia jums didžiausią viltį? Kaip galite išmokti laikytis to pažado, kad ir kokios būtų aplinkybės?
II. Liudijimas – tai. . .
Liudytojas yra tas, kuris liudija, tas, kuris patvirtina tai, ką jis žino, tai, ką asmeniškai patyrė. Asmeninis krikščionio liudijimas apie Dievo darbą gali būti labai galingas. Kartą Jėzus išgydė apsėstąjį (žr. Mk 5, 1–19). Kai išgydytasis žmogus norėjo sekti Jėzumi, Jis pasakė jam: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“ (Mk 5, 19).
Be abejo, trumpo laiko, kurį Jėzus praleido su šiuo vyru, nepakako paruošti jį mokyti ar pamokslauti. Tikriausia jis buvo supažindintas tik su pagrindinėmis Evangelijos tiesomis.
2. Skaitykite Mk 5, 18–20; Apd 22, 15–16 ir 1 Jn 1, 3. Kokia bendra ir svarbi mintis kartojasi šiuose tekstuose?
Dievas skyrė mums atsakomybę dalytis tuo, kaip Jis pakeitė mūsų gyvenimą, kaip Jis pakeitė gadariečio gyvenimą ir kitų Savo mokinių.
Liudijimas, t.y. dalijimasis asmeniniu Dievo patyrimu raginant kitus priimti Kristų, nebūtinai turi būti toks organizuotas, kaip radijas, televizija ar evangelizacinis seminaras. Liudytojas gali būti labai spontaniškas (natūraliai, savaime vykstantis veiksmas), nes galimybė pasidalyti apie Jėzų gali pasitaikyti bet kur, bet kada ir su bet kuo. Todėl turime nuolat būti pasiruošę galimybei pasidalyti savo žiniomis ir patyrimu.
Kalbant apie liudijimo ir evangelizacijos santykį galima pasakyti, kad jie iš esmės yra skirtingos strategijos siekiant laimėti sielas Kristui. Liudijimas yra labiau spontaniškas ir trumpalaikis, o evangelizacija – ilgalaikė ir tikslinga. Kartais planuotą evangelizaciją sustiprina asmeninis liudijimas, kartais spontaniškas liudijimas paskatina žmones apsilankyti iš anksto suplanuotame renginyje. Kas benutiktų, tai gyvybiškai svarbi viso vyksmo dalis. Dalijantis tuo, ką Jėzus padarė dėl mūsų, su tais, kurie yra atviri Šventosios Dvasios vedimui, pastarieji norės sužinoti daugiau. Taip pat daug lengviau žmonėms pasisakyti prieš „tavo“ doktrinas, teologiją, įsitikinimus, tačiau nėra lengva ginčytis su asmeniniu liudijimu.
Kada paskutinį kartą turėjote galimybę liudyti apie tai, ką Kristus padarė dėl jūsų? Ką sakėte? Kokia buvo reakcija? Kaip Kristus pakeitė jūsų gyvenimą? Kas tokio yra jūsų gyvenime, kas paskatintų trokšti daugiau sužinoti apie Jėzų?
III. Bibliniai įrodymai
Ankstyvieji krikščionys, pasišventę skelbti gerąją naujieną apie Jėzų, be abejo turėjo įveikti kliūtis. Viena iš didžiųjų kliūčių buvo tai, kad dauguma mokinių buvo neišsilavinę religinėse to meto mokyklose, todėl Bažnyčios akimis jie buvo laikomi mažai patikimi arba visiškai nepatikimi.
Vis dėlto, nepaisant visų kliūčių, apaštalai ir kiti tikintieji jautėsi pašaukti Dievo toliau evangelizuoti ir liudyti. Malonės ir patikinimo palaimos, kurias jie asmeniškai patyrė, skatino juos dalytis. Liudyti buvo tiesiog natūralu.
3. Perskaitykite Apd 13, 1–49. Kokį darbą atlikti Šventoji Dvasia pašaukė Barnabą ir Saulių?
Skelbiant „Dievo Žodį“ buvo cituojamos Senojo Testamento ištraukos apie Mesiją. Šventojo Rašto eilutės, kuriose buvo užrašytos pranašystės apie Gelbėtojo mirtį ir prisikėlimą, nuodėmių atleidimą ir nusidėjėlių nuteisinimą, buvo pateikiamos kaip įvykdytos Jėzaus iš Nazareto.
Naujasis Testamentas aiškiai parodo, kad pirmieji krikščionys pasišventė skelbti ir dalytis. Tarp nuolat pabrėžiamų pagrindinių minčių buvo akcentuojama tai, kad Jėzus yra Viešpats ir Mesijas, išgelbėjimas –per Jo teisumą, Dievo karalystės atėjimas ir amžinojo gyvenimo pažadas.
4. Patyrinėkite Apd 6, 1–7. Atkreipkite ypatingą dėmesį į 4 ir 7 eilutes. Kodėl ankstyvajai Bažnyčiai taip sekėsi evangelizuoti dvasininkų gretose Jeruzalėje?
Daugelis žmonių įtikėjo Jėzų ir priėmė Jį kaip savo asmeninį Gelbėtoją, nes tikintieji dalijosi gyvenimą keičiančiais patyrimais, o ne tik dėl to, kad žmonės matė stebuklus.
Kad ir kokie galingi bei įtikinami buvo šių evangelistų liudijimai, jie nuolat nurodydavo į Šventąjį Raštą, t.y. savo patyrimui pagrįsti jie naudojo Bibliją. Ar esate gerai susipažinęs su Biblija? Ar galėtumėte naudoti ją liudijant?
IV. Mūsų pasakojimai
Jau kalbėjome, kad galingiausias tikinčiojo liudijimas – tai asmeninis pasakojimas, ką Dievas padarė man ir kaip Jis paveikė mano gyvenimą. Paprastai asmeninis liudijimas yra papasakojamas trimis dalimis. Pirmoji – tai trumpa apžvalga, koks buvo tikinčiojo gyvenimas prieš priimant Jėzų kaip asmeninį Gelbėtoją. Antroji – paaiškinimas, kaip asmuo sutiko Viešpatį. Trečioji – koks buvo patyrimas pažinus Jėzų.
5. Perskaitykite Apd 22, 2–21. Pauliaus kalba yra asmeninis liudijimas. Ką jis pabrėžė kiekvienoje liudijimo dalyje?
a) Pauliaus gyvenimas, kol jis nepažino Viešpaties Jėzaus (3–5eil.);
b) Kaip jis sutiko Viešpatį (6–16 eil.);
c) Pauliaus gyvenimas po atsivertimo (17–21eil.).
Net jei užaugote krikščioniškuose namuose ir nepatyrėte atsivertimo, tikrai atsimenate tą ypatingą laiką, kai asmeniškai pasišventėte Jėzui Kristui. Prisiminkite tai ir pabandykite užrašyti keletą minčių, padėsiančių suformuoti asmeninį liudijimą:
– Mano gyvenimas, kol nepažinojau Viešpaties Jėzaus (arba prieš pasišvenčiant Jam):
– Kaip sutikau Jėzų (arba kas paskatino mane pasišvęsti Jam):
– Mano gyvenimas priėmus Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją:
Asmeninis liudijimas neturėtų būti ilga ir išsami autobiografija. Jau minėjome, kad liudijimas yra labiau spontaniškas dalijimasis apie Jėzų, o ne planuotas evangelizacinis renginys. Krikščionys turėtų sugebėti paliudyti per trumpą laiką, nes nežinome, kada gali pasitaikyti galimybė kalbėti apie Jėzų. Tai gali nutikti neplanuotoje vietoje ir nenumatytu laiku. Tai gali nutikti perone arba autobusų stotelėje. Galimybė paliudyti gali pasitaikyti trumpo telefoninio pokalbio metu. Kad ir kokia būtų situacija, turime būti pasiruošę ir norėti kalbėti apie tai, ką Viešpats padarė dėl mūsų, kuo grindžiame savo tikėjimą ir viltį, kurią Dievas siūlo ne tik mums, bet visiems.
Apsvarstykite skirtumą tarp pražuvusiųjų ir išgelbėtųjų, tarp amžinos mirties ir amžinojo gyvenimo. Galiausiai, kas galėtų būti svarbiau?
V. Mūsų darbo aprašymas
6. Perskaitykite 1 Pt 3, 15. Ko šis tekstas moko apie liudijimą? Kaip jis dera su tuo, ką aptarėme iki šiol?
Iki šiol evangelizaciją ir liudijimą prilyginome darbo aprašymui Biblijoje. Nebūtina turėti evangelizacijos ir liudijimo apibrėžimą, kurio detalėms visi pritartų, bet privalome užtikrinti, kad apibrėžimo esmė būtų apie Jėzų ir ką Jis siūlo pasauliui.
7. Apsvarstykite šį evangelizacijos apibrėžimą. Jūsų nuomone, ar jis tinkamas? Ką norėtumėte pridėti arba pakeisti? Evangelizacija – tai aiškus ir įtikinamas Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimas, kad žmonės priimtų Jį kaip asmeninį Gelbėtoją ir sektų Juo kaip Viešpačiu, taptų mokiniais ir mokinių mokytojais.
Nors užduoties apibrėžimas nebūtinai yra išsamus darbo aprašymas, bendros gairės yra aiškios. Žinoma, kai pasitaikys proga liudyti, individualios aplinkybės ir Dievo patyrimas lems metodą. Tačiau Dievo troškimo išgelbėti puolusį pasaulį per Savo Bažnyčią supratimas skatins planuoti liudijimą ir evangelizaciją.
Ankstyvosios Bažnyčios spartų augimą nemaža dalimi lėmė jos narių įsitikinimas ir pasišventimas. Tai, savo ruožtu, buvo pagrįsta asmeniniu Jėzaus patyrimu ir Šventosios Dvasios išliejimu. Jėzaus Kristaus mokymas ir Šventosios Dvasios įtaka lieka pagrindiniu ir lemiamu liudijimo bei evangelizacijos veiksniu.
„Tūkstančius galima pasiekti paprastu ir nuolankiu būdu. Intelektualiausius, tuos, kurie yra laikomi gabiausiais pasaulio vyrais ir moterimis, dažnai atgaivina paprasti žodžiai, kuriuos taria mylintys Dievą ir parodo meilę natūraliai, kaip pasauliečiai, kalbantys apie tai, kas juos domina labiausiai. Dažnai gerai parengti ir ištyrinėti žodžiai silpnai veikia. Bet tikra ir sąžininga Dievo sūnaus ar dukros išraiška, apibūdinta paprastai, turi galią atverti širdies duris, kurios ilgą laiką buvo uždarytos Kristui ir Jo meilei. (E. Vait, „The Colporteur Evangelist“, 38 p.)
Toliau tyrinėkite: Apmąstykite asmeninį liudijimą ir įsitikinkite, kad sugebėtumėte paliudyti progai pasitaikius. Skirkite šiek tiek laiko ir atsisėdę ramiai apsvarstykite, kokia bažnyčios veikla jums patinka, arba tai, kuo norėtumėte užsiimti, jei jūsų paprašytų. Užrašykite apmąstymus. Galbūt jus domina tos sritys, kurios šiuo metu nėra įtrauktos į jūsų bažnyčios evangelizacinę programą. Užrašykite ir jas.
Pagalvokite, kaip galėtumėte įsitraukti į evangelizacinę tarnystę bažnyčioje. Jei tai darote ir norite, kad tarnystė nesiliautų, melskitės, kad Dievas ir toliau laimintų ją. Jei šiuo metu nesate įsitraukęs į tarnystę, melskitės, kad Dievas parodytų jums, kur Jis norėtų, kad jūs tarnautumėte.
Klausimai aptarimui:
1. Mt 28, 19–20 yra užrašyti keli veiksmažodžiai: eikite, padarykite Mano mokiniais, krikštykite ir mokykite. Atsižvelgiant į tai, aptarkite, ką reiškia būti mokiniu ir kaip žmonės padaromi mokiniais.
2. Perskaitykite šią ištrauką ir aptarkite šį klausimą: kaip mes, asmeniškai ir kaip bažnyčia, galime tapti įrankiu, per kurį skelbiama žinia pražuvusiam pasauliui? „Savo atstovais tarp žmonių Kristus pasirinko ne angelus, kurie niekada nenusidėjo, o žmones, kupinus tokių pat aistrų, kaip ir tie, kuriuos jie siekė išgelbėti. Pats Kristus prisiėmė žmogiškumą, kad galėtų pasiekti žmoniją. Dieviškumui reikėjo žmogiškumo; pasaulio išgelbėjimui reikėjo ir dieviško, ir žmogiško elemento.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 296 p.).
3. Pagalvokite apie savo gyvenimą. Koks esate pavyzdys pasauliui? Kaip jūsų žodžiai, elgesys, apranga ir požiūris veikia aplinkinius? Trumpai tariant, ką liudijate pasauliui, net ir tada, kai to nedarote kalbėdami? Kuriose srityse galite patobulėti?