Dvylikta tema
Kovo 12–18 d.
GAMTA – SVEIKATOS ŠALTINIS
Šią savaitę skaitykite: Pr 1, 27–2, 25; Pr 3; Jer 10, 12–13; Ps 19, 2–8; Mt 6, 25–34; Ps 104.
Įsimintina eilutė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai“ (Ps 19, 2–3 ).
Dievas sukūrė Adomą ir Ievą „pagal Savo paveikslą“. Ar įmanoma gauti geresnį palikimą!? Tada Jis įkurdino juos Edeno sode. Ar įmanoma rasti geresnę aplinką? Ir palikimas, ir aplinka tuomet buvo Dievo suderinti, kad užtikrintų ir išsaugotų tobulą protą ir kūną.
Tačiau nuodėmė sunaikino viską – ir antra karta užteršė pasaulį pavydu, neapykanta ir smurtu. Aplinka taip pat patyrė pradinius nuodėmės padarinius, ir kai ji tapo nepakeliama, tvanas amžinai pakeitė žemę.
Vis dėlto daug gerumo ir grožio išliko. Gamta vis dar užtikrina pakankamus išteklius, patenkindama pagrindinius mūsų poreikius. Gamta taip pat gali užtikrinti džiaugsmą, laimę ir gerą savijautą, iš dalies atlygindama nuodėmės sukeltą kančią.
Todėl nepaisant kartais smarkių ir mirtinų stichijų, gamta gali būti protinės ir fizinės sveikatos šaltiniu. Ji taip pat gali padėti mums artintis prie Kūrėjo, viso gerumo šaltinio: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo […]“ (Jok 1, 17).
I. TOBULA APLINKA
Šiandien, gyvendami nuodėmės suteptame ir iškreiptame pasaulyje, galime tiktai mėginti įsivaizduoti, koks buvo mūsų pirmųjų tėvų gyvenimas Edene. Ten nebuvo nuodėmės, kančių, mirties – nieko, kas liūdintų ar skaudintų porą. Tam tikra prasme esame taip pripratę prie šios tikrovės, kad užmirštame, jog pradžioje ji buvo kitokia, kad daugeliui dalykų nebuvo lemta būti, kad vieną dieną jų nebebus.
1. Perskaitykite Pr 1, 27 – 2, 25. Koks gyvenimas ir kokia aplinka buvo Edene? Kuo jie skiriasi nuo šiandienos?
Sukurta pora buvo įkurdinta sode, kurį užveisė pats Dievas (Pr 2, 8 ). Nors biblinis pasakojimas yra glaustas, pagalvojus apie šiandienį gamtos dosnumą, pirmajame sode įvairiausių vaisių gausa turbūt stulbino. Poros pojūčiai buvo veikiami reginių, garsų, skonių ir aromatų, kurie tikrai teikė didžiulį pasitenkinimą ir gerovę mūsų pirmiems tėvams. Tai iš tikrųjų buvo rojus.
Neabejotina, kad aplinka buvo tobulai pritaikyta naujai sukurtiems žmonėms. Jų fiziniai, emociniai ir protiniai poreikiai buvo daugiau negu patenkinti. Pora nepažinojo nei abejonių, nei rūpesčių, nes sode nebuvo nieko, kas galėtų juos sukelti.
„Kūrėjas parinko mūsų pirmiesiems tėvams aplinką, tinkamiausiai pritaikytą jų sveikatai ir laimei. Jis neįkurdino jų rūmuose, neapsupo dirbtiniais papuošalais ar prabanga, kurios daugelis šiandien siekia… Sode, kurį Dievas paruošė kaip namus Savo vaikams, grakštūs krūmokšniai ir gležnos gėlės sveikino akį kiekviename žingsnyje. Sode buvo įvairiausių medžių, daugelis jų duodavo kvapnius ir nepaprastai skanius vaisius. Šakose paukščiai džiaugsmingai giedodavo šlovinimo giesmeles. Jų šešėlyje žemės būtybės kartu džiaugėsi be baimės.“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 261 p.)
Pamėginkite įsivaizduoti, koks buvo Edeno sodas. Pagalvokite apie reginius, kvapus, skonius, viską, kas žadina mūsų pojūčius. Ką jie turi pasakyti mums apie tai, kad iš principo mūsų fiziniai kūnai yra geri ir buvo sukurti mums mėgautis jais?
II. NUODĖMĖ IR GAMTA
Kokia stebuklinga ir graži beatrodytų gamta, šiandien ji – dviašmenis kalavijas. Nors gamta vis dar graži ir stebuklinga, žmoniją taip pat ištinka badmečiai, žemės drebėjimai, maras ir ligos. Kažkas atsitiko.
2. Perskaitykite Pr 3, apie nuopuolį. Kokie neatidėliotini padariniai ištiko žmones ir gamtą dėl nuodėmės?
Nuodėmė atnešė neatidėliotinas fizines ir dvasines pasekmes žmonijai. Gamta taip pat nukentėjo nuo nuodėmės padarinių. Nuodėmė sukrėtė kūriniją bent jau trim būdais:
Ø Žemė buvo prakeikta (Pr 3, 17). Išvaryti iš Edeno sodo, Adomas ir Ieva nedelsiant buvo priversti dirbti žemę, kuri želdino erškėčius ir usnis. Labiausiai tikėtina, kad sveikai augmenijai skersai kelio stojo kenkėjai. Aplinkybės dar pablogėjo po tvano.
Ø Žmonės patyrė reikšmingus pokyčius. Nuovargis ir skausmas tapo tikrove. Santykiai tarp vyro ir moters pasikeitė. Atrodo, skyrius leidžia suprasti, kad Ieva pradžioje neturėjo jausti skausmo gimdydama. Taip pat pasikeitė Adomo santykis su žeme, ir priešingai negu anksčiau, darbas tapo varginantis. Nežinome, kaip artėjančios mirties supratimas paveikė pirmąją porą, bet jis turbūt visiškai pakeitė jų požiūrį į gyvenimą.
Ø Nuodėmė paveikė žmogaus ir gyvūnų elgesį. Dėl neapykantos, pavydo, savanaudiškumo, arogancijos ir pan., žmonės pradėjo jausti agresiją vienas kitam ir gyvūnams. Galėjo atsirasti ir kitų nežinomų aplinką niokojančių veiksnių (galbūt panašių į tuos, kuriuos pastebime šiandien). Gyvūnai pradėjo žudyti vienas kitą maistui ir dėl galios. Kaip parašyta Pr 3–6, sugedimas ir smurtas taip išplito, kad Dievas gailėjosi padaręs visas būtybes (Pr 6, 5–7).
Tikra šių pokyčių apimtis mums neatskleista, bet galime numanyti, kad aplinka iš esmės pasikeitė. Vis dėlto Dievas, begalinėje Savo malonėje, išsaugojo dalį didingos pirmosios kūrinijos žmonių labui.
Pasidairykite į gamtos stebuklus. Kokie pirminės kūrinijos aidai atrodo išliko? Kokią viltį jums teikia tie aidai, kurie nurodo į geresnio pasaulio pažadus?
III. DIEVO DOVANOS GAMTOJE
Šis pasaulis galingai liudija ne tiktai apie patį Dievą, bet ir apie Jo galybę. Liūdna, kaip Paulius įspėjo, kad žmonės (be abejo įkvėpti šėtono) nusigręžė nuo gyvojo Dievo ir garbino kūrinius vietoje Kūrėjo (žr. Rom 1, 19–25).
3. Perskaitykite Jer 10, 12–13. Kaip čia yra apibūdinta Dievo galia kurti ir Jo dabartinis dalyvavimas gamtoje? Ko galime pasimokyti apie Dievo charakterį iš Jo kūrinių?
Žinoma, kad gamta kartais atsisuka prieš mus, baugindama žemės drebėjimais, ugnikalniais, potvyniais ir t.t. Nežinome, kodėl šios tragedijos įvyksta. Tačiau žinome, kad pirmi Jobo knygos skyriai atskleidžia didžiosios kovos tarp Dievo ir šėtono tikrovę, ir kad jis gali panaudoti gamtą blogais tikslais. Nepaisant baisių gamtos nelaimių, šiame pasaulyje vis dar galime pamatyti Dievo gerumą.
4. Perskaitykite Ps 19, 2–7 ir savais žodžiais apibūdinkite esmę.
Tradiciškai gamtą septintosios dienos adventistai supranta kaip Dievo antrą knygą (po Biblijos). Šio pasaulio stebėjimas, jei tai darome nuolankiai ir pasiduodami Šventosios Dvasios įtakai, gilins tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Tai taip pat padės suprasti Dievo meilę kūriniams. Stebėjimas gali būti protinės ir dvasinės paguodos šaltinis. Kartais, kai visa kita nuvilia, gamtos grožis ir ką ji liudija mums apie Dievą, gali būti paguodos ir vilties šaltiniu.
Jei, liudijant apie Dievo gerumą (ypač apie gamtoje apreikštą gerumą), asmuo iškelia klausimą dėl cunamio, žemės drebėjimų, bado ir pan., ką atsakytumėte? Ką šitų stichinių nelaimių tikrovė sako mums apie Dievo pažinimo per gamtą ribas?
IV. BENDRADARBIAVIMAS SU DIEVU GAMTOJE
„Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų“ (Mt 6, 28 ).
Jaunuolis, kuris visą savo gyvenimą buvo netikintis, atsivertė pradėjęs trečią dešimtį. Netrukus po atsivertimo jis gyveno daug mėnesių gamtoje ir dažnai vaikštinėdavo po miškus, stebėdamasis Dievo sukurtais stebuklais. Žinoma, gamtą jis matė ir anksčiau, bet tiktai dabar jis sugebėjo suprasti Viešpaties charakterį, kuris visa sukūrė. Jis sakė: „Tarsi mano akys buvo atvertos pirmą kartą gyvenime!“ Būtent tuo laiku šis naujas krikščionis iš tikrųjų pažino Viešpatį.
5. Perskaitykite Mt 6, 25–34. Ką įžvelgti gamtoje mokė Jėzus?
Nekyla klausimų, gamtoje iš tikrųjų galime įžvelgti daugybę vertingų dvasinių pamokų. Tačiau gamta gali mums pasitarnauti dvasiškai ir kitu būdu. Lk 5, 16 parašyta, kad Jėzus „traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis“. E. Vait rašė, kad Jis tai darydavo dažnai. Kartais ir mums reikia pabėgti nuo visko ir pabūti vieniems su Viešpačiu nuošalesnėje aplinkoje. Grožis, paguoda, ramybė, kurią dažnas jaučia gamtoje, gali kalbėti mūsų širdžiai ir protui taip, kaip niekas kitas. Turbūt gamtoje nebus staiga apreikšta kažkokia nauja tiesa ir neįžvelgsime kažkokių naujovių doktrinose ar tekstuose, tačiau įmanoma, kad vietoje to atpažinsime neapsakytą meilę ir galią To, kuris visa sukūrė. Nors neabejotina, kad leidžiant laiką vieniems gamtoje ir bendraujant su Dievu galima asmeniškai patirti Viešpatį, kas gali pagydyti ir suteikti ramybę mūsų kūnui ir sielai.
„Visiems, kuriuos moko Dievas, reikia ramios valandos pabendrauti su sava širdim, su gamta ir su Dievu. Juose turi būti apreikštas gyvenimas, kuris nėra darnoje su pasauliu, jo papročiais ar nusistovėjusia tvarka; ir jie turi asmeniškai patirti tai, ką reiškia pažinti Dievo valią. Mes turime asmeniškai išgirsti Jį kalbant širdžiai. Kai visi kiti balsai yra nutildyti, ir ramybėje laukiame Jo, nutilusi siela geriau atskiria Dievo balsą.“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 58 p.)
Kada paskutinį kartą bendravote su Viešpačiu gamtoje? Jei galite, pasistenkite tai padaryti. Galbūt nustebsite dėl teigiamo dvasinio poveikio.
V. PSALMĖ 104
Devynioliktame amžiuje išpopuliarėjo deizmas, kurio šalininkai teigė, kad sukūręs šį pasaulį Dievas nebesikišo į čia besirutuliojančius įvykius. Kitais žodžiais, anot šios pozicijos, Dievas yra, bet Jis nenori dalyvauti žemiškuose reikaluose.
Tačiau Biblijoje apibūdintas Dievas yra kitos. Jis neprisuko pasaulio kaip laikrodžio ir nepaliko jo tiksėti, kad ir kas beįvyktų. Anot Biblijos, Dievas yra itin įsitraukęs į viską, kas vyksta čia. Galų gale, kas yra kryžius, jei ne Dievo tiesioginis įsikišimas į žmogaus reikalus!
6. Pamaldžiai perskaitykite Ps 104. Kas joje parašyta apie Dievo vaidmenį sukūrime ir šiame pasaulyje?
Galbūt įspūdingiausia Ps 104 yra iš žodžių trykštantys užsidegimas ir susijaudinimas. Psalmistas džiaugiasi kūrybiška ir išlaikančia Viešpaties galia. Beveik galima išgirsti jį šlovinantį ir garbinantį šiais žodžiais. Jis įžvelgia Dievo tikrovę šio pasaulio kasdienybėje.
Šioje psalmėje apibūdintas Dievas, kuris yra įsitraukęs į tai, kas vyksta čia, nėra deistų dievas. Kokios bebūtų psalmisto asmeninės bėdos, jis randa paguodą ir viltį Viešpaties galioje. Žinoma, galvojimas apie paukščius lizduose ar liūtus, ieškančius sau maisto, nepadės kasdieniniuose sunkumuose, su kuriais jis susiduria, bet gamtoje jis gali įžvelgti dalykus, kurie liudija apie Dievo gerumą ir galią, ir tai suteikia jam viltį.
Gamta taip pat gali gydyti kūną, protą ir dvasią. Daugeliu atvejų grynas oras, saulės šviesa, vanduo ir sveika mityba gali daryti stebuklus, padėti kūnui ir protui. Natūralios priemonės vis dar yra galingas būdas sveikatai užtikrinti ir gydyti.
Kai kurie gydytojai dažnai pataria žmonėms ištrūkti iš darbo, pabėgti nuo įtampos ir pailsėti, atsipalaiduoti gamtoje. Yra tyrimų, parodančių galimą gamtos naudą mūsų kūnui ir protui. Juk Dievas įkurdino pirmuosius mūsų tėvus sode, o ne mieste.
Kažkodėl reaguojame geriau į laukų lelijas nei į asfaltuotą automobilių stovėjimo vieta.
Gamta yra viena iš Dievo didelių dovanų. Mes turime padaryti viską, ką galime, kad pasinaudotume ja. Kaip jūs galite geriau pasinaudoti tuo, ką Dievas davė mums gamtoje?
Toliau studijuokite: „Mūsų pirmųjų tėvų namai turėjo tapti pavyzdžiu būsimiems jų vaikams, kurie pasklis po žemę. Tie namai, paties Dievo rankos papuošti, neturėjo būti prabangūs rūmai. Žmonės dėl savo išdidumo žavisi didingais ir brangiais pastatais ir didžiuojasi savo rankų kūriniais. Tačiau Dievas įkurdino Adomą sode. Tai buvo jo būstas. Mėlynas dangus buvo jo kupolas, žemė, su dailiomis gėlėmis ir gyvos žalumos kilimu – jo grindys, o puikių medžių šakos su lapija atstojo užuolaidas. Jo sienas puošė nuostabiausi papuošalai – didžiojo Menininko rankų darbas. Šventosios poros aplinka turėjo būti pamoka visiems laikams, kad tikroji laimė susijusi ne su išdidumu ir prabanga, bet bendraujant su Dievu per Jo kūrinius. Jei žmonės mažiau domėtųsi tuo, kas dirbtina, o puoselėtų paprastumą, jie daug geriau atitiktų Dievo jiems numatytą paskirtį.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 30 p.)
„Nuolatinis ryšys su gyvybės paslaptimi ir gamtos grožiu bei švelnumas, kurį žadina šie žavingi Dievo kūriniai, gerina protinę veiką, apvalo ir aukština charakterį.“ (E. Vait, „Adventist Home“, 143 p.)
Aptarkite:
1. Kaip galime užtikrinti, kad iš gamtos mylėtojų netaptume jos garbintojais? Kodėl tai padaryti ne visada lengva? Kokia nuostabi bebūtų gamta, visada turime atsiminti, kad ji negali išgelbėti mūsų. Tiktai sukūręs gamtą Dievas tai gali. Kodėl svarbu visada atminti šią svarbią tiesą?
2. Ką septintosios dienos adventistai turi pasakyti aplinkos klausimu? Ar mūsų mokyme yra kažkas, kas galėtų būti naudinga ir reikalinga šiuo svarbiu klausimu? Tuo pačiu metu, kaip turime reaguoti į kitą mintį: „Gerai, žinome, kad Viešpats veikiai ateina, ir ši žemė bus sunaikinta ir padaryta nauja, tuomet, ar aplinkos klausimas yra reikšmingas?“
3. Kaip šiandienė pažanga moksle turi didinti mūsų meilę Dievui ir vertinti Jo galią? Pagalvokite apie viską, ką šiandien žinome apie šį pasaulį, ko antikos gyventojai nenutuokė. Kuo aplinkybės žavėtis kūrybiška Viešpaties galia mums yra dėkingesnės?