Rugsėjo 10–16d.
Šią savaitę skaitykite: Apd 1, 1–11; 2, 14–41; 17, 15–34; 18, 1–16; 1 Kor 13.
Įsimintina eilutė: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).
Kristui grįžus į dangų, ankstyvoji Bažnyčia pradėjo plėstis ir augti. Iš pradžių didžią jos dalį beveik išimtinai sudarė žydai, priėmę Jėzų kaip Mesiją ir prisijungę prie tikinčiųjų. Daugelis jų manė, kad Evangelija buvo skirta tiktai žydams, o tai rodė, kad jie daug ko nesuprato.
Sekminių dieną, po Petro pamokslo (Apd 2), priėmę jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius (Apd 2, 41). Šis tekstas rodo, kad ne visi žydai atmetė Jėzų.
Tačiau klystume, jei ankstyvojoje Bažnyčioje įžvelgtume tam tikrą idilišką garbinimą. Nors iš esmės skirtingame kontekste ankstyvoji Bažnyčia sprendė kai kuriuos iš tų pačių klausimų, kuriuos mes nagrinėjame šiandien, kurie galėjo daryti įtaką visam jų tikėjimui, įskaitant ir garbinimą.
Šią savaitę pažiūrėsime į kelis ankstyvojoje krikščionybėje pastebimus pavyzdžius ir kai kuriuos iš iššūkių, su kuriais susidūrė auganti Bažnyčia, bei mėginsime pasimokyti iš gerų ir blogų dalykų.
I. Daugybė įrodymų
Mąstant žmogiškai, Jėzaus tarnystė žemėje buvo nesėkmė. Nors gyvendamas Jis pritraukė nemažai pasekėjų, Jėzus neišpopuliarėjo masiškai. Daug vadovų atmetė Jį, ir, žinoma, romėnai nukryžiavo Jį, priversdami ištikimiausius mokinius išsiblaškyti ir pabėgti.
Aplinkybės atrodė ganėtinai nepalankios iki Jo prisikėlimo ir Sekminių, kai netikėtai Jo mokiniai su nauja drąsa ėmė skelbti apie nukryžiuotą Mokytoją, kaip Izraelio Mesiją. Iš tikrųjų Bažnyčia pradėjo augti tiktai po Jėzaus prisikėlimo.
1. Perskaitykite Apd 1, 1–11. Kokia svarbi tiesa apie Antrąjį atėjimą, krikštą, Šventąją Dvasią ir misiją yra čia užrašyta?
2. Ypatingą dėmesį atkreipkite į 3 ir 6 eilutes. Ką jos sako mums apie tai, kiek mokiniai nežinojo?
Viena iš įdomiausių šio skyriaus dalių yra 3 eilutė, kurioje Lukas išdėstė, kad Jėzus pateikė jiems daugybę įrodymų. Kai kuriuose vertimuose yra pavartotas žodis patikimų įrodymų, kas atrodo šiek tiek perdėta. Kitame vertime yra pavartotas žodis įtikinančių įrodymų, kas sukelia mažiau problemų. Mintis čia yra ta, kad Jėzaus mokiniams buvo pateikti galingi įrodymai, jog Jėzus yra Mesijas. Atsižvelgiant į jiems pavestą užduotį ir priešpriešą, su kuria jie susidurs, mokiniams reikėjo visų įrodymų, kuriuos jie galėjo gauti. Gera žinia yra tai, kad Viešpats paaiškins mums visas priežastis tikėjimui, nors ne viską suprantame. Šiame tekste aišku, kad mokiniai dar ne visiškai suprato Viešpaties ketinimų Izraeliui, net po viso su Jėzumi praleisto laiko. Turime išmokti garbinti, šlovinti Viešpatį ir Jam paklusti, nepaisant to, kad ne viską suprantame.
Pagalvokite apie galingus įrodymus mūsų tikėjimui, apie visas priežastis tikėjimo logikai. Taip pat atkreipkite dėmesį į žodžio tikėjimas vartojimą. Ką tikėjimas leidžia suprasti, t.y., kokį pagrindą turite tikėti, tikėti kažkuo, ko jūs nesuprantate visiškai?
II. Pamokslavimas
Didžią dalį protestantiško garbinimo sudaro pamokslavimas. Pamokslininkui tenka šventa atsakomybė – maitinti kaimenę, ją mokyti, raginti ir drąsinti. Muzika, liturgija, maldos, Viešpaties Vakarienė ir kojų mazgojimas, visa tai turi savo vietą, bet, turbūt, niekas nėra svarbiau už pamokslavimą iš sakyklos.
3. Perskaitykite Petro pamokslą Sekminių dieną (Apd 2, 14–41). Anot Petro, kiek svarbios yra Šventojo Rašto doktrinos, pranašystės, Kristaus, Evangelijos ir išganymo temos, ir kodėl apie jas pamokslauti yra būtina?
Girdėti žvejį Petrą pamokslaujantį taip galingai ir valdingai turbūt buvo nepaprastas patyrimas. Jo žodžiuose nebuvo jokių dvejonių. Jo kalba greičiau apreiškė per jį veikiančią Dvasią. Per visą pamokslą Petras nedvejojo, bet, naudodamas Šventąjį Raštą (tiktai Senąjį Testamentą), galingai skelbė Jėzaus Kristaus Evangeliją, nukryžiuoto ir prikelto Mesijo, kuris dabar yra Dievo dešinės išaukštintas (Apd 2, 33). Stebina, kaip keliais sakiniais apaštalas sugebėjo aprėpti neįtikėtiną informacijos kiekį: nuo Šventosios Dvasios išliejimo iki atgailos ir Antrojo atėjimo.
4. Kokie buvo pamokslavimo padariniai garbinančiųjų sueigoje? Žr. Apd 2, 41. Ką iš čia galime pritaikyti asmeniškai sau ir pamaldoms sabatoje?
Pamaldos turbūt buvo labai ypatingos. Tačiau ir mums galioja tie patys pažadai. Turime tą pačią Bibliją (dabar ir Naująjį Testamentą), kurią turėjo apaštalai, tą patį Viešpatį, kuris duoda mums tą pačią Dvasią. Kodėl, tada, mūsų pamaldos neturėtų būti tokios pat galingos, kokias matome čia?
III. Paulius Areopage
Ankstyvosios Bažnyčios dienomis galima įžvelgti kitą garbinimo klausimo pavyzdį, ir to, ką žmonės garbino – šį kartą apaštalo Paulius tarnystėje, kai jis buvo Atėnuose, vieta, kur gyveno trys įtakingiausi pasaulio filosofai (Sokratas, Platonas ir Aristotelis).
Auditorija, su kuria Paulius čia susidūrė, labai skyrėsi nuo pamaldžių Jeruzalės žydų, kuriems keliais metais anksčiau pamokslavo Petras.
5. Perskaitykite Apd 17, 15–34, pasakojimą apie Pauliaus kalbą Atėnuose. Kuo skyrėsi Pauliaus liudijimas šitiems žmonėms nuo Petro pamokslo Sekminių dieną?
Vienas iš akivaizdžiausių skirtumų yra tai, kad, skirtingai nei Petras, Paulius necitavo Biblijos. Iš tikrųjų jis citavo pagonių autorių. Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip Paulius apeliavo į logiką: apsidairykite, sakė jis, ir pamatysite įrodymų, kad yra Kūrėjas Dievas. Pradėdamas jis naudojo prigimtinę teologiją ir nurodė į gamtinį pasaulį kaip priežastį tikėti Kūrėju.
Čia įdomu pažymėti garbinimo klausimą. Šitie žmonės garbino tai, ko jie nesuprato. Paulius siekė panaudoti tą ištikimybę ir garbinimą bei nugręžti graikus nuo stabų ir kitų bergždžių dalykų į gyvąjį Dievą. Atrodo, žmonės turi įgimtą poreikį kažką garbinti, ir Paulius siekė parodyti jiems Vienintelį, kuris iš tikrųjų vertas būti garbinimas.
6. Su kokia problema šie žmonės susidūrė ir kodėl?
Apeliacija į logiką, gamtą ir prigimtinę teologiją gali tiktai iš dalies padėti. Liudydamas Paulius mėgino mokyti graikus apie atgailą, teismą ir prisikėlimą, o tokį mokymą reikia priimti tikėjimu. Tačiau apaštalui ne itin sekėsi. Nors keli asmenys atsivertė, atrodo, kad didžioji dalis grįžo garbinti to, kas bergždžia, nenaudinga ir negali išgelbėti.
Kaip galime patobulinti pamaldas, kad jos padėtų užmegzti ryšį su tais, kurie nėra susipažinę su Biblija, kuriems nepriimtinos tos pačios prielaidos kaip mums? Kaip galime padaryti pamaldas draugiškesnes ieškotojui?
IV. Garbinimas Įstatymui priešingu būdu
Garbinimas – tai ne tik veikla bažnyčioje sabatą. Garbinimas apima visas tikėjimo puses: kuo mes tikime, ką mes skelbiame, kaip mes elgiamės. Centrinis dalykas garbinimui yra mintis apie Viešpatį, kaip mūsų Kūrėją ir Atpirkėją. Garbinimas turi išplaukti iš šios fundamentalios ir šventos tiesos. Ir dar, garbinimas pirmiausia yra susijęs su Dievu ir Jo veiksmais praeityje. Tikras garbinimas turi skatinti tikinčiuosius artimiau eiti su jų Viešpačiu. Tikėjimas turi padėti mums pajausti pagarbią Viešpaties baimę, atgailauti ir mylėti Jį bei aplinkinius.
Nors nuolat turime galvoti apie Viešpatį (Lk 21, 36; Ps 1, 2), laikas garbinti turi būti kažkuo ypatingas, unikalaus. Tačiau negalime pasitikėti bažnyčia ar dvasiniais vadovais, kad jie parūpintų tokį patyrimą, nors jie gali atlikti svarbų vaidmenį. Galiausiai viską lemia mūsų pačių pastangos ir požiūris, su kuriuo ateiname į bažnyčią sabatoje.
Tuo pačiu metu, kaip matėme visą ketvirtį, garbinimas yra priemonė. Garbinimas negali mūsų išgelbėti. Greičiau garbinimas yra viena iš mūsų reakcijų į išganymą.
7. Perskaitykite Apd 18, 1–16. Kuo Paulius buvo kaltinimas, ir ką tai sako apie garbinimą?
Pauliui mestas kaltinamas (eilutė 13) yra keistas. (Net įtikėję Jėzų žydai kartais panašiai kaltino Paulių.) Apd 18 apibūdinti žmonės tiek rūpinosi papročiais, tuo, kas buvo daroma praeityje, garbinimo forma, kad Pauliui papasakojus apie Tą, kuris buvo visas jų garbinimo tikslas, Tą, kurį jie garbino nepažinę, Tą, į kurį nurodė visos garbinimo apeigos, Jis buvo atmestas. Jie taip rūpinosi pačiu įstatymu, kad nepažino To, į kurį įstatymas nurodė.
Nors mūsų aplinkybės šiandien radikaliai skiriasi nuo tų, su kuriomis susidūrė Paulius, negalime leisti garbinimo formoms ir papročiams stoti skersai kelio tikram tikėjimui. Bet koks garbinimas, kuris neveda mūsų prie Kryžiaus, yra klaidinantis.
V. Meilė visa nugali
Mums šiandien lengva galvoti apie ankstyvąją Bažnyčią, kaip apie darnos ir ramybės pavyzdį, į kurį turi būti panašus tikras garbinimas. Deja, tačiau Naujojo Testamento istorija yra labai panaši į Senojo, o tai parodo, kiek esame puolę.
Pavyzdžiui, Korinto bažnyčia, kurią Paulius įkūrė antros misionieriškos kelionės metu. Komercinis centras, žinomas dėl savo prabangos ir turto, Korintas taip pat buvo vienos iš gašliausių ir labiausiai žeminančių tos eros religijų centru. Kultūros paveikti, amoralumas ir nesantarvė kenkė Bažnyčiai. Tačiau tai nebuvo vienintelė problema. Paulius atkreipė dėmesį ir į kitus klausimus, kurie skaldė Bažnyčią (Apd 8–11), įskaitant stabmeldystę (1 Kor 10, 14) ir pernelyg didelį tariamų dovanų pabrėžimą, ypač netinkamą kalbos dovanos naudojimą iš savanaudiškų paskatų (1 Kor 14).
8. Tokiame kontekste Paulius jiems pateikė garsųjį 1 Kor 13 skyrių. Kokia yra žinios esmė čia? Svarbiau, kaip galime pritaikyti ją asmeniniame gyvenime ir garbinime šiandien?
Paulius teigė, kad nei viešas išpažinimas, nei galingi stebuklai, nei patrauklios dovanos, nei pamaldumas ar uolumas neduos naudos, jei širdyje nebus meilės Dievui, kurią liudija meilė vienas kitam. Tai, sako Paulius, yra didžiausia dovana, kurios turime siekti, kurios negalima niekuo pakeisti.
Dvasinės dovanos yra naudingos, ir krikščionys turi jas panaudoti garbinant Dievą ir vienijant bažnyčią. Tačiau jokia dovana neturi būti panaudojama parodyti save, siekiant asmeninės naudos ar kitu netinkamu būdu.
Bažnyčia, pilna atsidavusių ir mylinčių krikščionių, skleis įtaką ir galią, kuri sieks toliau nei savaitinės pamaldos.
Kokią įtaką nesavanaudiška meilė daro jūsų kasdieniniam gyvenimui? Tai yra, kiek savo laiko ir jėgų skiriate tarnauti kitiems? Ar esate pasiruošę išsižadėti savęs vardan naudos kitiems žmonėms? Tai padaryti nelengva, ar ne?
Toliau studijuokite: E. Vait, „Apaštalų darbai“, 28–36 p.; 37–44 p.; 150–157 p.; 181–189 p.; 230–239 p.
„Tai, kad žmogus keistomis aplinkybėmis patiria dvasinę ekstazę, dar nerodo, jog jis yra krikščionis. Šventumas nėra ekstazė; tai – visiškas atsidavimas Dievo valiai; tai – gyvenimas pagal kiekvieną iš Dievo lūpų išėjusį žodį; […] tai – gyvenimas ne regėjimu, o tikėjimu; tai – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir pasilikimas Jo meilėje.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 40 p.)
„Kur slypi stiprybė tų, kurie praeityje kentė persekiojimą dėl Kristaus? Vienybėje su Dievu, vienybėje su Šventąja Dvasia, vienybėje su Kristumi. Paniekinimai ir persekiojimai daugelį iš jų atskyrė nuo žemiškų draugų, bet niekada neatskyrė nuo Kristaus meilės.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 66 p.)
„Pasišventę pasiuntiniai […] nė nemanė aukštinti save, tai būtų tik sugadinę Kristaus ir Jo nukryžiavimo pristatymą. Jie negeidė nei valdžios, nei dominavimo.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 156 p.)
„Stabmeldyste jis [Paulius] laikė ne tik stabų garbinimą, bet ir nuolaidžiavimą sau, malonumų vaikymąsi, savo įnorių bei aistrų tenkinimą.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 236 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje pakalbėkite apie visas tikėjimo priežastis. Kokius tikėjimo „įrodymus“ turime? Kokių racionalių ir logiškų įrodymų turime, kurie padeda patvirtinti mūsų tikėjimą? Tuo pačiu metu, kokius iššūkius mums meta tikėjimas? Pagaliau, nepaisant iššūkių, kodėl tikime?
2. Prisiminkite įspūdingiausias pamaldas. Kas jas tokiomis padarė? Kokios detalės buvo ypač reikšmingos? Kaip jos gali būti pritaikytos jūsų vietinės bendruomenės pamaldose, jei tai dar nepadaryta?
3. Kokiais potencialiais būdais garbinimas mūsų bendruomenėse iš tikrųjų galėtų trukdyti Kristaus ir Kryžiaus pažinimui? Kaip galime užtikrinti, kad to nebūtų?
4. Atidžiau panagrinėkite 1 Kor 13. Kokiais konkrečiais būdais jūsų bendruomenė galėtų parodyti meilę, apie kurią Paulius rašė čia?