Rugsėjo 17–23d.
Šią savaitę skaitykite: Job 42, 1–6; Apr 1, 13–18; Apr 13; 14, 6–12; 19, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės“ (Apr 14, 3).
Nedaugelis Biblijos knygų yra tokios paslaptingos ir stebinančios, kaip Apreiškimo knyga. Joje apibūdinti neįtikėtini žvėrys, slibinas, ugnis ir žemės drebėjimai, maras, kariuomenės, varlės, miestai, krintančios žvaigždės ir t.t.
Tačiau, nepaisant visos šios dramos, knygoje pakartotinai menamas garbinimas. Ar aptariant paskutiniaisiais laikais garbinančius žvėrį ir jo atvaizdą, ar būtybes danguje, kurios šlovina Dievą, Apreiškimo knygoje vėl ir vėl grįžtama prie garbinimo: „[…] tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ (Apr 5, 13); „Dėkojame Tau, Viešpatie, Visagali Dieve, kuris esi ir kuris buvai, kad pasiėmei Savo didžiąją galybę ir ėmei viešpatauti“ (Apr 11, 17); „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes Tu visa sutvėrei, Tavo valia visa yra ir buvo sutverta“ (Apr 4, 11).
Trumpai kalbant, Apreiškimo knyga atskleidžia tai, apie ką mokėmės visą ketvirtį: tik Viešpats, mūsų Kūrėjas, Atpirkėjas ir Teisėjas, yra vertas būti garbinamas ir šlovinamas.
I. Aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas
Galbūt vienas didžiausių Dievo didybės ir galios apreiškimų yra astronomija. Dauguma antikos gyventojų net nenutuokė apie visatos dydį ir kosmoso erdvę. Dvidešimto amžiaus požiūris į visatą, dėl itin pažangių teleskopų, daugumą antikos gyventojų būtų sugluminęs. Visata glumina net mus, savo dydžiu, atstumais, neįtikėtinu galaktikų ir žvaigždžių skaičiumi.
Ir štai kas yra nuostabu – tiktai kažkas didesnis už visatą galėjo ją sukurti, kaip kažkas didesnis už tapybą galėjo sukurti ją. Taigi Dievas, kurį garbiname, kuriam tarnaujame, yra visatos Kūrėjas. Vadinasi Jis yra didesnis už visus kūrinius.
Kas, tada, esame mes, lyginant mus su tokiu Dievu?
1. Perskaitykite Apr 1, 13–18, Jono apibūdiną Jėzų. Kokia buvo apaštalo reakcija, ir kodėl jis reagavo būtent taip? Kaip čia pristatytas Kryžius?
2. Perskaitykite Job 42, 1–6. Palyginkite Jobo reakciją su Jono?
Nors abiem šitiems vyrams Viešpats buvo apreikštas tik iš dalies, jiems to pakako, kad jie nusižemintų. Jie pajautė pagarbią baimę ir atgailą. Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Jie regėjo visatos Kūrėją. Ir net daugiau, jie buvo nuodėmingi žmonės, pamatę šventą Dievą. Be abejo, kad asmeninio nuodėmingumo ir nedorumo suvokimas Viešpaties akivaizdoje itin išryškėjo.
Kaip pamaldos turi sukelti mumyse panašią reakciją? Tai yra, argi neturėtume patirti Dievo Artumą, kuris padėtų mums nusižeminti? Tuo pačiu metu svarbu, kad Kryžius būtų aukštinamas kaip vienintelė išgelbėjimo viltis.
II. Šventas, Šventas, Šventas…
Nors Apreiškimo knygoje apsčiai paslapčių, pagrindinė tema – garbinimas – kartojasi. Visoje Apreiškimo knygoje įvairios būtybės garbina Viešpatį.
3. Perskaitykite pateiktas eilutes. Ko iš jų galime pasimokyti apie garbinimą? Kokios temos čia kartojasi, kurias aptarinėjome visą šį ketvirtį?
Apr 4, 8–11 Apr 5, 8–14 Apr 7, 9–12 Apr 11, 15–19
Apr 15, 1–4 Apr 19, 1–5
Iš visų dalykų, kurių Apreiškimo knyga gali pamokyti mus, viena turi būti ypač aišku: tai, kas atsitinka žemėje, paveikia dangų, ir kas vyksta danguje, paveikia žemę. Dangus ir žemė, pasakyta, yra arčiau nei mums gali atrodyti. Apreiškimo knyga to moko. Ne sykį dangaus būtybės pagarbino Dievą už tai, ką Jis padarė žemėje.
Kokias garbinimo ir šlovinimo temas čia dar galima pastebėti, be tų, kurias aptarinėjome visą ketvirtį? Viešpats Kūrėjas, Atpirkėjas ir Teisėjas. Jis garbinamas už šventumą, už tai, kad praliejo Savo kraują, už valdžią, galią ir garbę. Jis taip pat garbinamas už teisumą ir siūlomą išgelbėjimą.
Dar kartą pagalvokite apie išgelbėjimo planą, ką jis reiškia ir ką Dievas per jį mums suteikė. Argi neturime už ką Jį šlovinti? Su kuo bekovotumėte, kokius sunkumus bepatirtumėte, skirkite laiko kiekvieną dieną pašlovinti Viešpatį už viską, dėl ko esate dėkingas. Tai pakeis jūsų gyvenimą.
III. Apreiškimo 13 skyrius
Nuo pat įžangos matėme, kaip paskutiniaisiais laikais iškils garbinimo klausimas. Jis svarbus, nes lemia amžiną žmogaus likimą. Ši svarbi tiesa ypač atsiskleidžia Apr 13 ir 14 skyriuose.
4. Perskaitykite Apr 13 skyrių ir atsakykite į klausimus:
a) Koks yra istorinis šių eilučių kontekstas? Kas jose pasakyta istorine ir pranašiška prasme?
b) Kaip dažnai garbinimo tema kartojasi šiame skyriuje? Ką tai sako apie garbinimą?
c) Kur skyriuje pristatoma Evangelija ir išgelbėjimas Kristuje?
Nuo didžiosios kovos pradžios šėtonas siekė nuversti Dievo valdžią. Danguje pradėta kova dabar yra užbaigiama žemėje. Šiame skyriuje parodomas priešo darbas per visą istoriją, per skyriuje apibūdintas jėgas, ir kaip ši kova, neatsiejama nuo garbinimo, pasieks kulminacinį tašką paskutinės krizės metu: tie, kas negarbina žvėries ir jo atvaizdo, susidurs su ekonominiais ir fiziniais sunkumais. Nepaisant to, kad šėtonas žino, jog jis yra nugalėtas, nepaisant to, kad Jėzus jį įveikė ant kryžiaus, jis vis dar kovoja, vis dar suvedžioja žmones, ir jis tai darys iki galo.
Tačiau mes turime Apr 13, 8, kur paminėta Avinėlio gyvenimo knyga. Anksčiau nei prasidėjo didžioji kova, buvo sudaryta amžinoji Sandora (Hbr 13, 20), t.y. galimybė visiems žmonėms gauti išgelbėjimą. Jį priėmę, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje, negarbina žvėries ir jo atvaizdo. Vietoje to jie garbina Tą, kuris Savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes (Apr 1, 5), ir jie tai darys danguje.
IV. Apreiškimo 14 skyrius
Apr 14 skyrius prasideda tokia scena: „Štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su Juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių Jo ir Jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose“ (1eilutė). Tai ateities vizija, į ką viskas bus panašu, bent jau šiai grupei, kurie stovės Dievo akivaizdoje. Nors tekste tai nepasakyta tiesiogiai, atrodo, kad jame tikrai apibūdinamas garbinimas.
Apr 14 skyriuje tęsiasi garbinimo tema, kuri prasidėjo 13 skyriuje. Šitie žmonės negarbino žvėries ir jo atvaizdo. Vietoj to jie garbino savo Viešpatį danguje.
Paskui grįžtama į žemę ir tęsiama 13 skyriaus tema, kur garbinę žvėrį ir jo atvaizdą priešpastatomi tiems, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje.
5. Perskaitykite Apr 14, 6–12. Kodėl šios eilutės yra labai svarbios mums, kaip septintosios dienos adventistams? Kokios temos čia kartojasi, kurias aptarėme visą ketvirtį? Kodėl šias eilutes vadiname „dabartine tiesa“?
Šiose eilutėse yra daug tiesos: sukūrimas, atpirkimas, teismas, išgelbėjimas, Evangelija, klusnumas, tikėjimas, Dešimt Įsakymų, misija. Taip pat čia galime pastebėti nuožmiausią įspėjimą visoje Biblijoje, kuris susijęs su garbinimo klausimu: „Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“ (Apr 14, 11).
Kaip septintosios dienos adventistai, suprantame, kad septintos dienos, t.y. sabatos klausimas – itin susijęs su pasaulio sukūrimu ir garbinimu. Garbiname Viešpatį todėl, kad Jis yra Kūrėjas, o sabata buvo ir išlieka Jo kaip Kūrėjo vaidmens ženklu.
Nors vis dar nežinome, kada ir kaip šie klausimai iškils į viešumą, galime būti užtikrinti, kad taip bus. Todėl svarbu ne tiktai laikytis tiesos, bet ir paisyti šių apaštalo Petro žodžių: „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).
V. Dievą garbink
„Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis įspėjo: ‚Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!‘“ (Apr 22, 8–9).
6. Pažiūrėkite į šių eilučių kontekstą. (Apr 22, 8–9). Kas čia pasakyta apie garbinimą?
Visą ketvirtį matėme, kad žmonės turi įgimtą polinkį garbinti. Jonas norėjo garbinti Dievo pasiuntinį, kuris apreiškė jam neįtikėtiną tiesą, tačiau apaštalui buvo liepta garbinti Dievą.
Toks patyrimas nėra pirmasis. Apr 19, 10 jis norėjo padaryti tą patį, bet jam vėl buvo liepta garbinti Dievą. Tai primena Kristaus žodžius šėtonui: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).
Abiem atvejais Jonas puolė pasiuntiniui po kojų, taip siekdamas jį pagarbinti, parodydamas atsidavimą ir pagarbą. Visa kita – tai ne garbinimas, ar ne?
Taip yra todėl, kad garbinimas nėra tik tai, ką darome kelias valandas sabatoje. Garbinimas – tai nuolatinis buvimas prie mūsų Viešpaties kojų, įskaitant ir mūsų požiūrį bei santykius su Dievu. Garbinti turime 24 val. per parą. Tai gyvenimas tikėjimu, paklūstant ir atsiduodant Viešpačiui. Garbindami svarbiausią vietą skiriame Dievui, ką besakytume, bedarytume ar begalvotume. Garbinimas taip pat susijęs su tuo, kaip elgiamės su aplinkiniais, ir su tais, kuriuos mėgstame, ir su tais, kurių nemėgstame. Garbinimas yra susijęs su klusnumu įsakymams, su tarnavimu turintiems poreikių, su mirtimi sau ir Evangelijos skelbimu.
Prisiminkite pasaulio sukūrimą, pagalvokite apie Dievą, kuris viską sukūrė. Tada pagalvokite apie Kryžių, apie Kūrėją, mirštantį už kūrinių nuodėmes, prisiimantį bausmę, kurios nusipelnė kūriniai, kad, būdami neverti, jie turėti galimybę gyventi naujajame danguje ir naujojoje žemėje.
Kadangi Dievas sukūrė viską, kas egzistuoja, garbindami kažką kitą, bet ne Viešpatį, tiesiog garbintume kūrinius, viena ar kita prasme – stabus, tai, kas negali išgelbėti mūsų. Žiūrint į Kūrėją ant kryžiaus, iškyla klausimas: kodėl apskritai norėtume garbinti kažką kitą?
Toliau studijuokite: E. Vait, „Didžioji kova“, 543–552 p; 563–572 p; 617–631 p.
„Garbinimas – tai nusilenkimas prieš mūsų Kūrėją, pripažįstant Jo šventumą; tai klusnumas aukščiausiai Jo valdžiai, reaguojant į Jo didybę.“ (Richard M. Davidson, Worship in the Old Testament (panaudota autoriui leidus), 3 p.)
„Psalmistas sako: ‚Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami’ (Ps 2, 11). Garbindami pripažįstame bauginančią Karaliaus didybę ir begalinę Jo galią; atsimename, kad Dievas yra deginanti ugnis (Įst 4, 24; Hbr 12, 29), kuri akimirksniu sunaikintų mus, jei ne už mus ant Golgotos aukuro paaukota Jėzaus auka.
Garbinimui bus būdingas ir džiaugsmas, ir pagarbi baimė. Tai bus šventas džiaugsmas… Garbinimas turi būti gilus… ir vis dėlto džiaugsmingas.“ (Richard M. Davidson, Seminarijos Profesoriaus, Andrews universitetas, Worship in the Old Testament (panaudota autoriui leidus), 30 p.)
„Jie šaukė skambiu balsu: ‚Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!‘“ (Apr 7, 10)
„Visoje šioje spindinčioje minioje nėra nė vieno, išgelbėjimą priskiriančio savo nuopelnams, tarsi jie būtų nugalėję savo jėgomis ir gerumu. Nieko nesakoma apie jų darbus ar kančias, bet kiekvienos giesmės pagrindinė mintis, kiekvieno himno leitmotyvas – šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui ir Avinėliui.“ (E. Vait, Didžioji kova, 620 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje smulkiau aptarkite atpirkimą, įsikūnijimo stebuklą, nepriekaištingą Jėzaus gyvenimą, Jo mirtį už mus ir pažadą sugrįžti. Kodėl visa tai daro Kristų vertą būti garbinamu?
2. Kaip garbiname Viešpatį, kai nesame pamaldose? Jei negarbiname Viešpaties nuolat, ar galime garbinti Jį kelias valandas sabatoje? Aptarkite atsakymus.
3. Kokius „gerus“ dalykus galime būti linkę garbinti?