Liepos 30–rugpjūčio 5d.
Šią savaitę skaitykite: 1 Met 16, 8–36; Ps 32, 1–5; 51, 2–7. 17; Fil 4, 8; Apr 4, 9–11; 5, 9–13.
Įsimintina eilutė: „Giedokite Viešpačiui naują giesmę; giedoki Viešpačiui, visa žeme!“ (Ps 96, 1)
Karaliaus Dovydo gyvenimas yra aprašytas dėl daugelio priežasčių. Jis atspindi ne tiktai svarbią Izraelio istorijos dalį ir Dovydo viešpatavimą. Dovydo gyvenime galime įžvelgti daug dvasinių pamokų, geruose ir bloguose jo poelgiuose.
Šią savaitę gilinsimės į kai kuriuos Dovydo gyvenimo pavyzdžius, kad geriau suprastume garbinimą: kas tai, kaip turime tai daryti ir ką garbinimas turi padaryti mums. Dovydo gyvenime galime įžvelgti daug garbinimo, giedojimo ir šlovinimo pavyzdžių. Šitie dalykai buvo svarbi jo gyvenimo ir Viešpaties patyrimo dalis.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmo angelo žinia yra kvietimas garbinti, tai turi būti svarbu ir mums. Ką reiškia garbinti? Kaip mes tai darome? Kodėl mes tai darome? Kokį vaidmenį garbinime atlieka muzika? Kuo skiriasi tikras garbinimas nuo netikro?
Šias temas paliesime šį ketvirtį, paisydami kvietimo: „Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją! Juk Jis mūsų Dievas, o mes – tauta, kurią Jis gano, kaimenė, kurią Jis veda“ (Ps 95, 6–7).
I. Sauliaus ir Dovydo skirtumai
1. Paskaitykite apie Dovydo gyvenimą prieš jam tampant karaliumi: 1 Sam 16, 6–13; 17, 45–47; 18, 14; 24, 10; 26, 9; 30, 6–8. Ką šie tekstai pasako mums apie Dovydą?
Dievas pasirinko Saulių kaip pirmą Izraelio karalių todėl, kad jis atitiko žmonių prašymą. Bet kai Izraelio karaliumi Dievas pasirinko Dovydą, Jis priminė Samueliui, kad Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7).
Dovydas nebuvo tobulas. Galima būtų pasakyti, kad Dovydo padarytos nuodėmės buvo daug rimtesnės negu Sauliaus. Vis dėlto Viešpats atmetė Saulių, o Dovydui atleido net didžiausias klaidas, leisdamas jam likti karaliumi. Kuo skyrėsi Dovydas nuo Sauliaus?
2. Skaitykite Ps 32, 1–5; 51, 3–8. Ką svarbaus įžvelgiate šituose tekstuose, kas būtina tikėjimui?
Dievas žiūri į širdį. Jis ne tiktai skaito širdį, mintis, požiūrį ir motyvus, Jis gali paliesti ir pakeisti širdį, jei ji atvira Jam. Dovydas širdimi suprato, kad nusidėjo. Jis atgailavo ir susitaikė su savo nuodėmių pasekmėmis. Nors Saulius viešai išpažindavo padarytas nuodėmes, buvo aišku, kad jis nepavedė širdies Viešpačiui. „Tačiau Viešpats, uždėjęs Sauliui atsakomybę dėl karalystės, nepaliko jo vieno. Jo pasiųsta Šventoji Dvasia nusileido ant Sauliaus ir atskleidė jam jo paties silpnumą bei Dievo malonės reikmę. Jei Saulius būtų pasikliovęs Dievu, Dievas butų buvęs su juo. Kol jo valia buvo Dievo valios valdoma, kol jis leidosi Jo Dvasios drausminamas, Dievas galėjo jo pastangas apvainikuoti sėkme. Tačiau, kai Saulius ėmė veikti nepriklausomai nuo Dievo, Viešpats daugiau negalėjo būti jo vadovu ir buvo priverstas jį atstumti.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 521 p.)
Paklauskite savęs, kaip tai, kas vyksta jūsų širdyje, skiriasi nuo to, ką mato žmonės? Ką jūsų atsakymas pasako jums apie jus?
II. Susigraudinusi širdis, susigraudinusi dvasia
„Tikra auka Dievui – susigraudinusi dvasia; Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios“ (Ps 51, 19). Pagalvokite apie šiuos Dovydo žodžius garbinimo kontekste. (Juk senovės Izraelyje garbinimo centras buvo aukojimas.) Taip pat supraskite, kad žodis atgailaujančios yra išverstas iš hebrajų kalbos žodžio – sugniuždytas.
3. Ką Viešpats sako mums čia? Kaip turime suprasti šią mintį greta to, kad garbinimas turi teikti mums džiaugsmą? Kodėl šios dvi skirtingos sąvokos nebūtinai prieštarauja viena kitai?
Kaip krikščionys, šią sąvoką priimame nedvejodami (bent jau turėtume), kad visa žmonija yra puolusi, nuodėminga, degradavusi, įskaitant kiekvieną iš mūsų. Pagalvokite apie skirtumą tarp to, kuo jūs galite būti ir kas jūs esate, tarp to, apie ką jūs galvojate ir apie ką turėtumėte galvoti, tarp to, ką jūs darote ir ką turėtumėte daryti, tarp to, ko nedarote ir ką turite daryti. Mus, Jėzaus pavyzdį turinčius krikščionis, asmeninis mūsų prigimties supratimas gali ypač priblokšti. Čia svarbų vaidmenį atlieka susigraudinusi dvasia ir širdis. Jei išpažįstantys krikščionybę nemato to, jie iš tikrųjų yra akli. Labiausiai tikėtina, kad jie nepatyrė atsivertimo arba šį patyrimą pamiršo.
Džiaugsmą teikia žinojimas, jog nepaisant mūsų puolusios būklės, Dievas mus taip myli, kad Kristus atėjo ir mirė už mus, o Jo tobulas gyvenimas, šventumas, charakteris yra priskiriamas mums tikėjimu. Vėl kartojasi amžinosios Evangelijos tema (Apr 14, 6). Garbinimas turi koncentruotis ne tik į mūsų nuodėmingumą, bet į nuostabų Dievo sprendimą – kryžių. Žinoma, mums reikia susigraudinusios širdies, tačiau šios liūdnos tiesos nedera atskirti nuo to, ką dėl mūsų padarė Kristus. Iš tikrųjų mūsų padėties supratimas džiugina todėl, kad nepaisant to, jog esame puolę, vis dėlto turime viltį gyventi amžinai, ir kad dėl Jėzaus Dievas neįskaito mūsų nusikaltimų. Ši tiesa turi visada būti tiek bendruomeniško, tiek asmeniško garbinimo centru.
III. Dovydas: šlovės psalmė
Tai, kaip Dovydas suprato Dievą ir išgelbėjimą, formavo ne tiktai jo asmeninį gyvenimą, bet jo dvasinį vadovavimą ir įtaką žmonėms. Jo giesmės ir maldos atspindi pagarbią baimę Dievui, kurį jis mylėjo ir pažinojo kaip asmeninį draugą ir Išgelbėtoją.
Anot 1 Met 16, 7, Dovydas pavedė Asafui ir jo broliams šlovinti Viešpatį tą dieną, kai Sandoros Skrynia buvo nugabenta į Jeruzalę. Šią psalmę sudaro dvi svarbios dalys: a) vienas Dievas yra vertas garbinimo ir b) tinkama tikinčiojo reakcija. Šioje giesmėje Dovydas kviečia tikinčiuosius aktyviai dalyvauti garbinime.
Perskaitykite 1 Met 16, 8–36. Atkreipkite dėmesį, kokie žodžiai ir posakiai yra pavartoti, ypač pirmoje giesmės dalyje: dėkokite, giedokite, didžiuokitės Jo šventu vardu, ieškokite Viešpaties, pasakokite ir skelbkite apie Jo nuostabius darbus, šlovinkite, atsiminkite, imkite atnašą ir eikite pas Jį. Dovydas paminėjo kai kurias iš priežasčių, kodėl Dievas yra vertas šlovinimo ir garbinimo.
4. Kokius praeities įvykius Izraelis turėjo paskelbti kitiems? 1 Met 16, 8. 12. 16–22. Kokius ypatingus Dievo darbus jie turėjo atsiminti? 12 ir 15 eilutės.
5. Sandoros kartojimas sudaro beveik trečdalį šios psalmės. Kaip Sandora yra susijusi su garbinimu?
Sandora, kurią Dievas sudarė su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, buvo pagrįsta Viešpaties galia padaryti juos didžia tauta, palaiminti juos ir atvesti į Pažadėtąjį kraštą. Jiems tereikėjo mylėti, paklusti ir garbinti Viešpatį kaip jų Tėvą ir Dievą. Nors šiandienis kontekstas skiriasi, vis dar galioja tas pats principas.
Apmąstykite būdus, kuriais Dovydas kviečia mus garbinti Dievą. Kaip tas pačias mintis galima atspindėti bendruomeniškame Viešpaties garbinime mūsų dienomis ir kontekste?
IV. Dovydo giesmė
„[…] kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo“ (Job 38, 7).
2 Sam 22 užrašyta Dovydo giesmė. (Perskaitykite giesmę ir atkreipkite dėmesį į pagrindines detales ir kaip jos susijusios su garbinimu.) Svarbiausia čia ir kitose Biblijos vietose, kad tai giesmė, muzika. Visame Šventajame Rašte pastebima, kad muzika yra neatsiejama garbinimo dalis. Anot teksto, angelai giedojo reaguodami į pasaulio sukūrimą.
6. Perskaitykite Apr 4, 9–11; 5, 9–13; 7, 10–12; 14, 1–3. Ką šie tekstai sako mums apie kai kuriuos dalykus, kurie vyksta danguje? Kokios temos paliestos, ir ko galime pasimokyti iš jų apie garbinimą?
Giesmių, šlovinimo ir garbinimo centras yra Jėzus – Kūrėjas ir Atpirkėjas. Jei apie tai giedama danguje, argi tai nederėtų daryti ir mums čia, žemėje?
Neabejotina, kad giesmės, muzika ir šlovinimas yra garbinimo patyrimo dalis. Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, mėgstame ir vertiname muziką, kaip ir kiti mąstantys kūriniai. Sunku įsivaizduoti kultūrą, kurioje vienu ar kitu būdu nebūtų naudojama muzika. Meilė muzikai, jos vertinimas yra žmogaus kraujyje. Tokius mus padarė Dievas.
Muzika gali paliesti mus taip, kaip kitos bendravimo formos negali. Išties gera muzika tarsi pakylėja mus pas patį Viešpatį. Kas nėra patyręs, kaip muzika priartina mus prie mūsų Kūrėjo?
Koks yra jūsų asmeninis patyrimas ryšium su muzika? Kokios muzikos klausote jūs, ir kaip ji paveikia jūsų santykius su Viešpačiu?
V. Giedokite naują giesmę Viešpačiui
Nors galime skaityti kai kurias iš Dievo įkvėptų psalmių, joms parašytos muzikos nebėra. Naudodami Dievo mums duotus talentus (jei jų turime), rašome savą muziką, kartais ir žodžius. Visi žinome, kad nedarome to vakuume. Garbinimas yra susijęs su kultūra, kuri iki tam tikro lygio veikia mus ir mūsų muziką. Tai gali išeiti ir į gerą, ir į blogą. Sunkiausia – įžvelgti skirtumą.
7. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kokius su garbinimo muzika susijusius principus galime juose įžvelgti? 1 Kor 10, 31; Fil 4, 8; Kol 1, 18.
Mūsų bažnyčioje garbinimo muzikos stilių klausimas buvo ne kartą iškilęs. Kai kuriais atvejais giesmyno muzika buvo pavadinta beveik šventa, kitais – sunku pastebėti skirtumą tarp bažnyčios ir pasaulietiškos muzikos (todėl, kad, atvirai sakant, skirtumo nėra).
Garbinant svarbu, kad muzika nurodytų į tai, kas kilniausia ir geriausia, t.y. Viešpatį. Ji turi veikti ne žemišką, bet dvasinę mūsų prigimtį. Muzika nėra moraliai neutrali: ji gali pakylėti mus į aukštesnį dvasinį patyrimą arba būti panaudojama priešo, kad sugadintų ir smukdytų mus, sukeltų geismus, aistrą, neviltį ir pyktį. Užtenka pažiūrėti į tai, ką muzikos pramonė gamina šiandien, kad pastebėtume galingus pavyzdžius, kaip šėtonas iškreipė dar vieną nuostabią Dievo dovaną žmonijai.
Pamaldose naudojama muzika turi atspindėti dvasinių, intelektinių ir emocinių elementų pusiausvyrą. Žodžiai ir muzika turi pakylėti mus, mūsų mintis ir paskatinti mus laukti Viešpaties, kuris dėl mūsų padarė labai daug. Pamaldoms reikia muzikos, kuri atvestų mus prie Kristaus kryžiaus, padėtų mums suprasti tai, kas mums suteikta Kristuje.
Žinoma, skirtingos kultūros mėgsta skirtingą muziką ir muzikos instrumentus. Tai, kas pakylėja ir drąsina žmones vienoje kultūroje, gali atrodyti keistai kitoje. Svarbiausia, kad ieškotume Viešpaties valios pamaldoms tinkamai muzikai.
Toliau studijuokite: „Tebus paprasta ir aišku, kad savo nuopelnais kūrinys negali pakeisti savo padėties Dievo akivaizdoje. Jei tikėjimu ir darbais būtų galima pelnyti išgelbėjimą, tada Kūrėjas būtų įsipareigojęs kūriniui. Čia išlieka galimybė melą priimti kaip tiesą. Jei žmogus gali pelnyti išgelbėjimą darbais, tuomet jis panašus į kataliką, kuris atlieka atgailos darbus už nuodėmes. Išgelbėjimas tada iš dalies yra skola, kurią galima grąžinti. Jei žmogus negali gerais darbais pelnyti išgelbėjimo, tuomet tai yra visiška malonė, kurią nusidėjėlis gauna tikėdamas Jėzų. Tai yra dovana. Tuomet nesutarimų dėl nuteisinimo tikėjimu nebekyla, nes puolusiojo nuopelnai ir geri darbai negali užtikrinti amžino gyvenimo.“ (E. Vait, Faith and Works, 19-20 p.)
„Giesmė yra viena iš veiksmingiausių būdų diegti širdyje dvasinę tiesą. Kaip dažnai prislėgtai ir į neviltį bepuolančiai sielai atmintis iškelia kokį nors Dievo žodį – galbūt seniai užmirštą, iš vaikystės giesmės, ir pagunda praranda jėgą, gyvenimas įgyja naują prasmę, atsiranda naujų užmojų, ir drąsa bei džiugesys spinduliuoja į kitus žmones! […] Kaip religinio tarnavimo elementas, giedojimas kaip ir malda yra neatsiejama pamaldų dalis. Daugelis giesmių iš esmės yra maldos. […] Mūsų Atpirkėjui vedant mus amžinybės slenksčio link, mes, apgaubti Dievo šlovės, galime prisijungti prie dangiškojo choro, giedančio aplink sostą, šlovinimo ir padėkos; ir kai angelų giesmės aidas atsilieps mūsų žemiškuose namuose, širdys priartės prie Dangaus giesmininkų. Dangiškas bendravimas prasideda žemėje. Čia mes išmokstame pagrindines šlovinimo gaidas.“ (E. Vait, Ugdymas, 195 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip kultūra ir visuomenė paveikia muziką jūsų bažnyčioje? Gal jūs neigiate, kad tai vyksta?
2. Perskaitykite ištraukas iš E. Vait knygų, ką ji rašė apie muziką. Kiek to, apie ką ji rašė, jūs patiriate pamaldose? Kaip galime įvertinti muzikos vaidmenį mūsų pamaldose? Kaip jūsų bažnyčia gali dirbti išvien, kad užtikrintų, jog muzika iš tikrųjų pakylėja ir drąsina, atlikdama jai skirtą vaidmenį?