Liepos 2–8 d.
Garbinimas ir Išėjimas:
supratimas, kas Toks yra Dievas
Šią savaitę skaitykite: Iš 3, 1–15; 12, 1–36; 20, 4–5; 32, 1–6; 33, 12–23.
Įsimintina eilutė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane“ (Iš 20, 2–3).
Moteriai prie šulinio Jėzus pasakė: „Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4, 22). Įsivaizduokite, garbinti, ko nepažįstame. Tam tikra prasme būtent tai beveik visas pasaulis ir padarė, ar galbūt daro dabar. Kai kažkas nusilenkia ir garbina akmens luitą, tikėdamas, kad jis atsakys į maldas, reiškia, kad žmonės garbina tai, ko jie nepažįsta, tiksliau – tai, kas jų manymu gali juos išganyti, nors iš tikrųjų akmuo negali to padaryti. Šiuolaikiniame kontekste žmonės, kurie padaro dievą iš valdžios, pinigų, garbės ir savęs, panašiai garbina tai, ko jie nepažįsta, tai, kas negali išgelbėti.
Kaip krikščionys, savęs galėtume paklausti: ar pažįstame, ką garbiname mes? Ar pažįstame Viešpatį, kurį šloviname ir garbiname žodžiais? Kas Jis? Koks Jo vardas? Koks Jis?
Šią savaitę pažiūrėsime į ankstyvuosius pasakojimus apie Izraelio vaikus ir kaip jų susitikimai su Viešpačiu atskleidžia mums Dievo, kuriam mes tarnaujame ir garbiname, prigimtį ir charakterį. Pagaliau, nejaugi būtų prasminga garbinti, ko nepažįstame?
I. Šventa žemė
Gyvenančio dykumoje Mozės tikriausia nestebino degantis krūmas. Jis turbūt matė panašių dalykų anksčiau. Labiausiai tikėtina, kad jį stebino tai, jog krūmas nesudegė. Tą akimirką Mozė žinojo, kad tai buvo kažkas nepaprasta, net antgamtiška.
1. Perskaitykite Iš 3, 1–15. Kokias tikro garbinimo detales galima įžvelgti šiose eilutėse?
Čia matome Dievo šventumą ir koks turi būti mūsų požiūris, artinantis prie Jo. Būtent Dievas pasakė, kad Mozė nusiautų apavą, kadangi jis stovėjo ant šventos žemės. Viešpats aiškiai parodė skirtumą tarp Savęs – Viešpaties – ir Mozės, nusidėjėlio, kuriam reikia malonės. Pagarbi baimė – tai požiūris, kuris yra būtinas garbinant tinkamai.
Kita svarbi detalė yra tai, kad šio patyrimo centru buvo Dievas. Mozė atsakė Dievui: „Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną ir net išvesčiau izraelitus iš Egipto?“ Dėmesys buvo sutelktas į save, asmeninius poreikius, silpnybę ir baimę. Tačiau netrukus jis nebežiūrėjo į save, bet į Dievą ir ką Jis padarys. Svarbu, kad garbinimo centru visada būtų Viešpats, o ne mes.
Iš to kyla dar viena svarbi garbinimo detalė – tai išgelbėjimas. Išėjimas iš Egipto simbolizavo išgelbėjimą Kristuje (1 Kor 10, 1–4). Dievas pasirodė Mozei ne tam, kad jis sužinotų apie Jį. Viešpats pasirodė jam, kad praneštų apie didį Izraelio vaikų išgelbėjimą. Taip pat ir Jėzus neatėjo paprasčiausiai atstovauti Dievui ir padėti mums sužinoti daugiau apie Jį. Ne, Jėzus atėjo mirti už mūsų nuodėmes, atiduoti Savo gyvybę kaip išpirką, mirti kryžiaus mirtimi, kurios nusipelnėme mes. Aišku, dėl Jo mirties mes sužinome vis daugiau ir daugiau apie Dievo charakterį, tačiau svarbiausia yra tai, kad Kristus atėjo prisiimti bausmės už mūsų nuodėmes ir taip išvaduoti mus, ką iš dalies simbolizuoja tai, ką Viešpats padarė išvesdamas Izraelį iš Egipto.
Kiek laiko praleidžiate mąstydami apie kryžių ir išgelbėjimą, kuris mums suteiktas Jėzuje? Galbūt daugiau laiko praleidžiate galvodami apie kitus dalykus, kurie negali išgelbėti? Ką reiškia jūsų atsakymas?
II. Pirmagimių mirtis: Pascha ir garbinimas
„Tai Paschos auka Viešpačiui, nes Jis apėjo Egipte izraelitų namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus. Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsti pagarbinti“ (Iš 12, 27).
Hebrajiškame tekste aišku tai, kad žmonės lenkėsi ir puolė kniūbsti pagarbinti Viešpaties daugiau nei vieną kartą. Atsižvelgiant į kontekstą, tai suprasti nėra sunku.
2. Perskaitykite Iš 12, 1–36. Kaip šiose eilutėse atsiskleidžia Evangelija, kuri turi būti garbinimo centru?
Jei ne krauju pateptos staktos ir sąrama, Izraelio vaikai būtų netekę savo pirmagimių. Pastariesiems (paprastai vyriausias sūnus) tekdavo ypatingos privilegijos ir pareigos, kurias vėliau perėmė levitai (Sk 3, 12). Pats Izraelis buvo laikomas Viešpaties pirmagimiu (Iš 4, 22), taip nurodant į ypatingus santykius su Kūrėju. Naujajame Testamente ir Jėzus yra pavadintas pirmagimiu (Rom 8, 29; Kol 1, 15. 18 ).
Nors Egipte Izraelio pirmagimiai buvo išgelbėti, Kristui, pirmagimiui, reikėjo mirti. Jėzaus mirtį simbolizavo ant staktų ir sąramos užteptas kraujas. Jis mirė, kad pirmagimiai, tam tikra prasme visi Dievo išgelbėti žmonės (žr. Hbr 12, 23), būtų išgelbėti nuo mirties, kurios jie nusipelnė.
Egipte žmonės pakluso šeimininkams iš baimės, tačiau dabar jie žinojo, kad tikras garbinimas – tai mylinčios ir dėkingos širdies atsiliepimas Dievui, kuris vienintelis gali išvaduoti ir išgelbėti. Kaip jūs galite geriau išmokti mylėti Viešpatį? Kaip nuodėmė kenkia tai daryti?
III. Neturėsi kitų dievų
„Trečią dieną, auštant rytui, trankėsi perkūnija, švytavo žaibai, ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi stovykloje buvę žmonės drebėjo. Mozė išvedė žmones iš stovyklos Dievo pasitikti. Jie užėmė savo vietą kalno papėdėje. Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes Viešpats buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo. Rago gaudesys darėsi vis skardesnis. Mozei kalbant, Dievas atsakė jam perkūno griausmu“ (Iš 19, 16–19). Tada jų Išvaduotojo balsas paskelbė pirmus keturis įsakymus, iš kurių visi yra tiesiogiai susiję su garbinimu.
3. Dėmesį sutelkite į Iš 20, 1–6. Kokias svarbias garbinimo detales galima įžvelgti šiose eilutėse?
Dešimt Įsakymų prasideda priminimu, kad Dievas išvedė Izraelio vaikus iš Egipto. Tiktai Viešpats, ištikimas ir vienintelis Dievas, galėjo tai padaryti. Visi kiti dievai, pavyzdžiui, Egipto stabai, buvo netikri dievai, žmogaus kūrinys, negalintys nieko padaryti. Palyginus su mylinčiu ir nesavanaudišku Dievu, Kūrėju ir Atpirkėju, stabai tik atskleidė egoistiškus reikalavimus ir dažnai amoralius žmogiško charakterio bruožus, o tai atspindėjo, kad jie yra tiktai žmogaus rankų darbas. Taigi po šimtmečių šiurkščios pagoniškos politeizmo (daugelio dievų kultas) kultūros įtakos, Izraelio vaikai turėjo pažinti tikrąjį Viešpatį ir Dievą kaip vienintelį, ypač dabar, sudarius su Juo Sandorą.
4. Kaip toks kontekstas padeda mums geriau suprasti tai, ką Viešpats sakė jiems Iš 20, 4–5? Kaip šį principą galima pritaikyti asmeniškai sau šiandien?
E. Vait rašė: „Jeigu tai, ką mylime, mažina mūsų meilę Dievui arba trukdo deramai Jam tarnauti, tai virsta savu dievu.“ (Patriarchai ir Pranašai, 239 p.) Paklauskite savęs, kokie dievai, jei apskritai tokių yra, daro įtaką mano jausmams, prioritetams, tikslams ir tam, kam skiriu laiką? Ar yra tokių dievų? Jei taip, kaip galime jų atsikratyti?
IV. Štai tavo Dievas
5. Perskaitykite Iš 32, 1–6 ir atsakykite į klausimus:
a) Koks įvykis atvėrė kelią šiam netikram garbinimui? Kokias pamokas turime čia įžvelgti kaip septintosios dienos adventistai?
b) Iš ko buvo pagamintas šis netikras dievas, ir ką tai pasako apie tai, koks bevaisis buvo šis garbinimas?
c) Kaip šio stabo garbinimas prieštaravo Viešpaties garbinimui?
„Kitą dieną žmonės pakilo anksti, aukojo deginamąsias atnašas, atnašavo bendravimo aukas, sėdosi valgyti ir gerti, po to kėlėsi ūžauti“ (Iš 32, 6). Tekste sunkiai atsispindi baimė ir pagarba, kuri turi būti būdinga tikram garbinimui, ar ne?
Mišri minia (egiptiečiai, kurie nusprendė sekti Izraelį, ir kuriuos su hebrajais saistė santuokos ryšiai) be abejo darė įtaką žmonėms ir pareikalavo Aarono jiems pažįstamo garbinimo būdo. Kai Jozuė išgirdo triukšmą, Mozei jis sakė, kad stovykloje kilo karas. Tačiau Mozė, gyvenęs karališkuose Egipto rūmuose, gerai žinojo, koks tai buvo triukšmas. Jis turbūt pažino pasileidusio puotavimo garsus – šokiai, garsi muzika, dainavimas, rėkimas ir painiava, kas buvo būdinga stabmeldiškam garbinimui (Iš 32, 17–22).
Garbindami tikrąjį Dievą, jie tai darė nuolankiai ir pagarbiai, o garbindami šį aukso veršį, jie elgėsi kaip gyvuliai. „Jie sukeitė Dievo garbę su žolę ėdančio jaučio atvaizdu“ (Ps 106, 20). Atrodo, kad tai yra žmogiškos prigimties principas, kad nepakylame aukščiau už tai, ką garbiname.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip greitai ir lengvai jie iškeitė tikrąjį garbinimą. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kaip greitai vietinė kultūra nugręžė juos nuo tikrojo Dievo. Kaip galime išvengti tų pačių spąstų?
V. Prašyčiau parodyti man Savo Šlovę
Garbindami auksinį veršį izraelitai nebepaisė Sandoros su Dievu ir tuščiai tarė Jo vardą. Mozė maldavo už juos (Iš 32, 30–33). Dėl jų baisios nuodėmės Dievas įsakė kietasprandei tautai nusiimti papuošalus, kad Jis galėtų nuspręsti, ką su jais daryti (Iš 33, 4–5). Nuolankiai atgailavę, papuošalus atidavė – susitaikymo su Dievu simbolis (Iš 33, 4–6).
6. Perskaitykite Iš 33, 12–23. Kodėl Mozė Viešpaties prašė būtent to? Ką Mozė norėjo suprasti? Kodėl jis galvojo, kad jam reikėjo šitų dalykų?
Mozė norėjo pamatyti Dievo šlovę ne iš smalsumo ar perdėto pasitikėjimo savimi, bet iš gilaus troškimo pajusti Dievo Artumą po tokio akivaizdaus atsimetimo. Nors Mozė nenusidėjo kartu su izraelitais, nuodėmė paveikė ir jį. Nesame izoliuoti nuo bendruomenės narių. Tai, kas veikė juos, veikia ir mus. Neturėtume to užmiršti.
Atidžiai perskaitykite Iš 33, 13. Mozė sakė Dievui, kad jis norėjo pažinti Jį. Nepaisant visko, ką Viešpats padarė, Mozė vis dar juto silpnybę, asmeninį bejėgiškumą, todėl jis norėjo priartėti prie Viešpaties. Jis norėjo geriau pažinti Dievą, nuo kurio Jis priklausė. Įdomu, kad po kelių šimtmečių Jėzus mokė: „O amžinasis gyvenimas tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Mozė norėjo pamatyti Dievo šlovę, tai, kas privers jį geriau suprasti savo nuodėmingumą ir bejėgiškumą, visišką priklausomybę nuo Viešpaties. Galų gale pažiūrėkite į tai, ką Mozė prašė padaryti. Pažiūrėkite į iššūkius, su kuriais jis susidūrė. Todėl nestebina, kad jis jautė reikmę pažinti Dievą.
Tai lemiamas garbinimo taškas. Garbinimo centras turi būti Dievas, kai nuolankiai, tikėjime ir paklusdami siekiame sužinoti daugiau apie Jį ir Jo kelią (Iš 33, 13).
Kaip gerai jūs pažįstate Viešpatį? Svarbiau, kokie nuo jūsų priklausantys pasirinkimai gali įgalinti jus geriau pažinti Jį? Kaip galite išmokti garbinti taip, kad geriau pažintumėte Dievą ir įvertintumėte Jo šlovę?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 237–269; Ps 105, 26–45; 106, 8–23.
„Visi, kurie artinasi prie Dievo, turėtų būti nusižeminę ir pagarbūs. Jėzaus vardu galime su pasitikėjimu eiti prie Jo, tačiau, nesiartinkime prie Jo įžūliai, kas būdinga perdėtai pasitikint savimi, tarsi Jis būtų to paties rango kaip mes. Yra žmonių, kurie į didį ir šventą Dievą, esantį nepasiekiamoje šviesoje, kreipiasi taip, tarsi kreiptųsi į sau lygų ar net žemesnį asmenį. Yra tokių, kurie Jo namuose taip elgiasi, kaip nedrįstų elgtis žemiško valdovo priimamajame. Šitie žmonės turėtų prisiminti esą akivaizdoje To, kurį garbina serafai, prieš kurį angelai užsidengia veidus. Dievas yra toks didis, kad Jo neįmanoma negerbti; visi, tikrai suvokiantys Jo buvimą, nusižeminę Jam lenkiasi […].“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 198 p.)
„Tikrą pagarbą Dievui įkvepia Jo begalinės didybės ir artybės įsisąmoninimas. Toks Nematomojo supratimas turi giliai paveikti kiekvieną širdį. Maldos valanda ir vieta yra šventos todėl, kad Dievas yra ten… Tardami Jo vardą, angelai užsidengia veidus. Tuomet kokią pagarbą turime jausti mes, puolę ir nuodėmingi!“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 48-49 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite šias Dievo charakterio savybes: Jo Artumas, didybė ir šventumas. Teologai jas vadina imanentiškumu (ne išorinių veiksmų sukeltas) ir transcendencija (esantis už pažinimo ribų). Pagalvokite apie būdus, kuriais šios svarbios tiesos apie Dievą gali būti pabrėžtos garbinant.
2. Ko galime pasimokyti iš tragiškos Izraelio istorijos, kai jie garbino aukso veršį, ir rimtų pasekmių, kurias užtraukia netikrų dievų garbinimas (matomų ir nematomų)? Kokie stabai paprastai yra garbinami jūsų visuomenėje? Kokias pamokas įžvelgiate šiame pasakojime bažnyčiai šiandien, mums, kurie jau ilgai laukiame Viešpaties sugrįžimo?
3. O mūsų garbinimas? Kaip jis gali geriau padėti mums pajusti Dievo didybę, šlovę ir Dievo galią? Galbūt garbindami esame linkę sumenkinti Dievą iki asmeninio lygmens?
4. Ką reiškia pažinti Viešpatį? Jei jūsų paklaustų, ar pažįstate Viešpatį, ką atsakytumėte? Kitaip tariant, kaip žmogus gali pažinti Dievą asmeniškai?