Rugpjūčio 27 – rugsėjo 2d.
Šią savaitę skaitykite: Neh 1; Jer 29, 10–14; Ez 8; Dan 3; Ag 1; Zch 1, 1–6.
Įsimintina eilutė: „Jūs daug sėjote, bet mažai nuvalėte, jūs valgote, bet jums niekada negana, jūs geriate, bet jums niekada neužtenka, jūs rengiatės, bet nė vienam nėra šilta, ir kas šį tą užsidirba, tas deda į kiaurą maišą“ (Ag 1, 6).
Šiandien, t.y. praėjus daugiau kaip tūkstančiui devyniems šimtams metų nuo paskutinio Jeruzalės šventyklos sugriovimo, labai sunku suprasti, kiek reikšminga izraelitų gyvenime buvo šventykla. Ji buvo garbinimo viršūnė, etninės ir religinės tapatybės centras. Būtent šventykloje Viešpats pasakė, kad Jis apsigyvens ir valdys Izraelyje. Būtent čia tikintis Jehova galėjo būti apvalytas, gauti nuodėmių atleidimą, malonę ir būti sutaikintas su Dievu.
Kadangi šventykla iš tikrųjų buvo Viešpaties Namai, daug žmonių netikėjo pranašų įspėjimu, kad ji bus sugriauta. Kaip Viešpats galėtų tai leisti? Galime tiktai įsivaizduoti, kaip šis įvykis sukrėtė izraelitus, kai babiloniečiai sugriovė šventyklą iki pamatų, kaip įspėjo pranašai. Tačiau Viešpats pažadėjo, kad tauta bus atkurta, šventykla – atstatyta, o Izraeliui bus suteikta dar viena galimybė įvykdyti, kas buvo lemta.
Šią savaitę svarstysime kai kuriuos su garbinimu susijusius klausimus, jų aktualumą tremtyje ir pažadėtą atkūrimą.
I. „Žmogau, ar matei?“
Visa tauta negali atsimesti per dieną, naktį, savaitę ar metus. Tai užtrunka daug ilgiau. Šiokie tokie pokyčiai, šioks toks kompromisas, šiek tiek mažiau griežtumo, kad neatsiliktume nuo visuomenės ir kultūros tendencijų, ir pamažu, žingsnis po žingsnio, visa tauta daro tai, kas prieš vieną ar dvi kartas galėjo atrodyti pasibaisėtina. Toks buvo senovės Izraelio ir Judo likimas. Toks buvo ankstyvosios krikščionybės likimas. Toks gali būti bet kokios bažnyčios likimas, įskaitant mus, jei rūpestingai ir pavydulingai nesaugosime Viešpaties duotų šventų tiesų ir papročių.
1. Perskaitykite Ez 8. Nepamirškite, kad visa tai vyko šventykloje, kurią pastatyti nurodė Viešpats. Kaip galėjo žmonės, dvasiniai vadovai, taip atsimesti? Ko galime pasimokyti iš to asmeniškai?
Slapti nusikaltimai, kuriuos darė kunigai ir seniūnai, buvo bjaurios ir šlykščios jų kultūros garbinimo apeigos. Tie, kurie turėjo mokyti Dievo žmones garbinti teisingai, garbinimą pritaikė prie nuodėmingų ir sugedusių jų laiko ir aplinkos papročių, taip suteršdami Dievo šventyklą bjauriomis supančios kultūros apeigomis. Ironiška, kad tiktai Babilono kariuomenės atėjimas padarė galą Dievo šventyklos niekinimui, ir, deja, tik ją sugriaunant.
2. Atidžiai perskaitykite Ez 8, 12. Kaip vyresnieji samprotavo, pateisindami savo elgesį? Kas galėjo paskatinti juos padaryti tokias klaidingas išvadas?
Šitie žmonės turbūt taip atsimetė nuo Viešpaties, kad manė, jog Jis nematė jų ar kad Jam tai nerūpėjo. Užuot tikėję, kad Viešpats nuolat rūpinasi, būna šalia ir trokšta klusnumo, seniūnai manė, kad Viešpats paliko kraštą. Turime būti atsargūs, kad nuodėmė neužkietintų mūsų širdžių ir neapnuodytų proto, kad neimsime periminėti baisių papročių.
II. Atvaizdo garbinimas
Šį ketvirtį jau buvo minėta, kad paskutiniais laikais garbinimo klausimas bus itin aktualus (Apr 14, 1–12). Visa žmonija bus padalyta į dvi grupes: garbinančius Kūrėją, kuris sutvėrė dangų ir žemę, ir garbinančius žvėrį bei jo atvaizdą. Nors ši pranašystė išsipildys ateityje, jau dabar galima įžvelgti, kad visas pasaulis yra padalytas į dvi grupes: ištikimi Viešpačiui ir Jam neištikimi. Vidurio nėra, esame arba vienoje, arba kitoje pusėje.
Tai turint omenyje, pasakojimas apie tris žydus Danieliaus knygoje tampa ganėtinai aktualiu. Tai ne tik jaudinantis pasakojimas apie ištikimų Jehovai žmonių antgamtinį išgelbėjimą. Tai išmėginimo simbolis, kaip pasaulis bus išbandytas prieš Kristaus antrąjį atėjimą.
3. Perskaitykite Dan 3. Palyginkite atvaizdo garbinimą čia su atvaizdo garbinimu Apr 14. Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo, kuris gali padėti mums suprasti žvėries ženklo klausimą?
Čia iškilo antro įsakymo klausimas, draudžiantis stabmeldystę (Iš 20, 4–6). Paskutiniais laikais iškils ketvirto įsakymo (Iš 20, 8–11), t.y. sabatos klausimas. Įdomu, kad šie įsakymai buvo žvėries pakeisti (žr. Dan 7, 25). Abu įsakymai yra tiesiogiai susiję su garbinimu. Antras draudžia garbinti stabus, o ketvirtas moko, kodėl neturime garbinti stabų, nes kūrinijos Viešpats išvadavo ir kūriniją, ir atpirko kūrinius (taip pat žr. Įst 5, 12–15).
Abiem atvejais yra žemiška politinė / religinė valstybė, kuri trokšta būti garbinama kaip Viešpats, ir abiem atvejais ši valstybė yra pasiruošusi griebtis smurto, kad būtų garbinama.
Pagalvokite, ką reiškia kažką „garbinti“. Ar iš esmės teisinga garbinti kažką kitą, o ne Viešpatį? Jei ne, kodėl ne? Ar galime garbinti kai kuriuos dalykus nenusidedant, nepažeidžiant Dievo Įstatymo? Jei taip, ką? Jei ne, kaip galime užtikrinti, kad negarbintume nieko kito, išskyrus Viešpatį?
III. Susimąstykite, kaip jums sekėsi!
4. Perskaitykite Jer 29, 10–14. Ką šios eilutės sako apie Dievo charakterį? Kokią viltį galime įžvelgti šiame tekste?
Po septyniasdešimt metų, kaip buvo pranašauta, Viešpats pradėjo rūpintis, kad tremtiniai grįžtų į Pažadėtąjį kraštą. Izraeliui bus suteikta dar viena galimybė įvykdyti, kas lemta.
Tam, žinoma, labai svarbų vaidmenį atliko šventykla, vieta, kur buvo mokoma viso išganymo plano ir apeigų simbolikos. Čia buvo numatyta Mesijo, per kurį visas pasaulis bus išgelbėtas, misija (žr. Jn 3, 16; 2 Kor 5, 19; Hbr 8, 1–2).
Vis dėlto šventyklos atstatymas nevyko sklandžiai ar greitai. Kelią pastojo vidinės ir išorinės jėgos. Todėl Viešpats kalbėjo per Agėją, kad žmonės sužinotų apie Jo nepasitenkinimą.
5. Perskaitykite Agėjo 1. Kas čia vyko? Kas ir kodėl taip lengvai nukreipė jų dėmesį?
Lengva leisti, kad pasaulio pinklės, pasaulietiški norai, net pasaulietiški poreikiai trukdytų atlikti dvasines pareigas. Viešpats leido jiems žinoti, kad jie niekada nejaus tikro pasitenkinimo, jei nebus ištikimi Jam ir darbui, kurį Jis pavedė jiems atlikti. Dažnai mes galime savu būdu daryti tą pačią klaidą, t.y. taip įsitraukti į pasaulio reikalus, kad nepaisysime to, kas turi būti svarbiausia – mūsų santykiai su Dievu. Galbūt Viešpats sako mums, bendrai ar asmeniškai: „Susimąstykite, kaip jums sekėsi!“
Susimąstykite, kaip sekėsi jums. Ką jūsų elgesys, tai, ką jūs darote ir ko nedarote – sako apie jūsų santykius su Viešpačiu? Ar galite būti kaltas dėl tų pačių dalykų kaip Agėjo 1 skyriuje apibūdinti žmonės?
IV. Kur jūsų protėviai?
Šventyklos atstatymas užtruko maždaug dvylika metų. Ezr 5, 1–2 Zacharijas apibūdintas kaip vienas iš Dievo pranašų, rėmusių atstatymą. Jis, kaip Agėjas, pabrėžė Šlovę.
Tačiau pažadai būna vykdomi tik paisant tam tikrų sąlygų. Turintys laisvą valią žmonės privalo pasirinkti paklusti Viešpačiui, daryti tai, ką Jis liepė, nesiekiant taip pelnyti išgelbėjimą, bet parodant išgelbėjimo vaisių ir naudą.
Žmogiška laisvė yra netiesiogiai apibūdinta samprata Šventajame Rašte. Žmonės turi galimybę rinktis, kam jie tarnaus ir ką garbins, todėl ir pažadų įvykdymas priklauso nuo žmonių pasirinkimų. Biblijoje yra apsčiai nuostabių pažadų visiems, kas ištikimai ieško Jo ir Jam tarnauja.
6. Perskaitykite Zch 1, 1–6. Kokią temą čia įžvelgiate, kuri nuolat kartojasi beveik visoje Biblijoje? Kaip šiose eilutėse atskleista žmogaus pasirinkimo laisvė?
Vieni iš skaudžiausių žodžių yra užrašyti 5 eilutėje: „Kur jūsų protėviai?“ Kitaip tariant, pasimokykite iš prieš jus gyvenusių žmonių klaidų. Nedarykite to, ką darė jie. Pasimokykite iš praeities, pasimokykite iš to, kas įvyko iki jūsų.
Šioje vietoje gali pasitarnauti pastoriaus tarnystė sakykloje. Iš jos pastorius, kaip pranašai, gali priminti žmonėms, kaip Viešpats vedė praeityje, Jo pažadus ir jų įvykdymo sąlygas. Pamokslavimas neturi sukelti teologinės painiavos. Pamokslavimo centru turi būti Kristus ir tai, ką Viešpats padarė dėl mūsų, ką Jis nori dėl mūsų padaryti ir ką Jis padarys, su sąlyga, kad pas Jį ateisime tikėdami ir atgailaudami. Iš esmės tai Zacharijas ir sakė žmonėms: atgailaukite, išsižadėkite to, kas pikta, pasimokykite iš praeities ir pasitikėkite Viešpačiu bei Jo ateities pažadais. Tokiu pat būdu šiandien, kai apreikšta šventyklos apeigų esmė (Jėzaus gyvenimas, mirtis ir Jo kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystė), turime ateiti pas Viešpatį ir garbinti Jį tikėdami, atgailaudami ir paklusdami. Nors klusnumas negali išgelbėti mūsų (nes per vėlu), nėra tokio dalyko, kaip išgelbėjimas be klusnumo, nepaisant to, kad mūsų klusnumas nėra tobulas.
V. Nehemijo malda
Nepaisant pažadų atstatyti Jeruzalę, reikalai mieste nesiklostė gerai. Žmonės susidūrė su įvairiausiomis kliūtimis. Didžią jų dalį lėmė neklusnumas. Pranašą Nehemiją, jam tarnaujant Persijos karaliui, pasiekė žodis apie situaciją, todėl Nehemijas pradėjo pasninkauti, raudoti ir melstis. Jo aistra ir rūpestis aiškiai apreikšti pirmame Nehemijo knygos skyriuje.
7. Perskaitykite Neh 1 užrašytą pranašo maldą ir atsakykite į klausimus:
(a) Kodėl Nehemijas, kuris mūsų žiniomis buvo ištikimas, priskyrė save prie nusidėjusiųjų Viešpačiui? Žr. Dan 9, 5–6.
(b) Kokia tai malda ir kodėl tokia maldos rūšis yra labai svarbi? Žr. Iš 32, 31–34; Jok 5, 16.
(c) Kaip maldoje apskleistos pranašystės įvykdymo sąlygos?
d) Kokiu pagrindu jis kreipiasi į Viešpatį vardan žmonių? Kitaip tariant, kodėl Viešpats turėtų išklausyti pranašą? Žr. Pr 12, 1–3; Iš 6, 4–5.
Užrašykite maldą, užtariančią Septintosios dienos adventistų bažnyčią, ir atsineškite ją į klasę bei palyginkite su kitomis. Ką atsakymai pasako apie tai, kaip suprantame įvairius dvasinius bažnyčios poreikius? Svarbiau, kaip galime paskatinti reformą, jei ji yra būtina?
Toliau studijuokite: E. Vait, „Prophets and Kings“, 551–566 p.; 567–581 p.; 607–617 p.; 618–627 p.; 661–668 p.; 669–678 p.
„Sielvartas iš Dievo žmonių pareikalaus tvirto tikėjimo. Jo vaikai privalo akivaizdžiai parodyti tai, kad Jis yra vienintelis garbinimo objektas.“ (E. Vait, „Pranašai ir Karaliai“, 512 p.)
„Nuolat išlieka pavojus, kad krikščionys, stengdamiesi paveikti [pasauliečius], turi iki tam tikro lygio susitapatinti su pasauliu. Nors gali atrodyti, kad tai suteiks nemenką pranašumą, toks sprendimas visada baigiasi dvasine netektim.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 570 p.)
„Šiandien reikia žmonių, kurie, kaip Ezra ir Nehemijas, nepateisina nuodėmės… nei apgaubia to, kas pikta, netikro geraširdiškumo skraiste… Jie taip pat atsimins, kad peikiančiuose blogį nuolat apsireikš Kristaus dvasia.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“ 675 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite Septintosios dienos adventistų bažnyčią užtariančią maldą, parašytą penktoje pamokos dalyje. Ko galime pasimokyti iš jos? Kokią didžiausią dabartinę bažnyčios reikmę žmonės pastebi?
2. Ko galime pasimokyti iš mūsų bažnyčios tėvų (ir motinų)? Tai yra, kokių svarbių dvasinių tiesų gali mus pamokyti Septintosios dienos adventistų bažnyčios istorija?
3. Kaip mes, kaip bažnyčia, stengdamiesi užmegzti ryšį su mus supančia visuomene, rizikuojame pastatyti į pavojų svarbias tiesas? Kodėl dažnai net nepastebime, kad tai nutinka?
4. Stengiantis išlikti svarbiu ir aktualiu, išlieka kompromiso pavojus. Taip pat išlieka pavojus užsidaryti tikėjime ar papročiuose, kuriems, galbūt, reikia gryninimo ar keitimo. Kaip galime žinoti, kas nekintama ir pastovu, skirtingai nuo to, kas su laiku gali keistis?