Birželio 25 – liepos 1
Garbinimas Pradžios knygoje: dvi garbintojų grupės
Šią savaitę skaitykite: Pr 3, 1–13; 4, 1–4; 6, 1–8; 12, 1–8; 22, 1–18; 28, 10–22; Tit 1, 2.
Įsimintina eilutė: „‘Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!‘ Drebulio krečiamas, jis sakė: ‚Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai‘“ (Pr 28, 16–17).
Sakoma, kad žmonės turi kažką garbinti. Tai, ką mes garbiname, yra jau kitas klausimas, susijęs su be galo svarbiomis pasekmėmis, ypač paskutiniais laikais, kai išaiškės dvi garbintojų grupės: garbinantys Kūrėją ir žvėrį bei jo atvaizdą.
Garbintojų grupes galima įžvelgti pirmuose Biblijos skyriuose. Pasakojime apie Kainą ir Abelį aiškios dvi garbintojų grupės. Viena ištikimai garbino Dievą taip, kaip Jis ir turi būti garbinamas, kita – garbino neištikimai. Vienas garbinimo būdas yra priimtinas, o kitas ne. Todėl, kad vienas yra pagrįstas išgelbėjimu tikėjimu, o kitas, kaip visos netikro garbinimo formos, yra pagrįstas darbais. Ši tema nuolat kartojasi visoje Biblijoje. Vieno garbinimo būdo pagrindas yra tiktai Dievas, Jo galia, šlovė ir malonė, kito – žmonija apskritai ir pats žmogus.
I. Garbinimas Edene
Pr 1 yra užrašytas pasakojimas apie Adomą ir Ievą jų naujuose namuose. Visatos Kūrėjas sukūrė gražią naują planetą, vainikuodamas Savo darbą pirmos šeimos sukūrimu. Pasaulis buvo nepriekaištingas. Žemė tam tikra prasme buvo dalis dangaus.
Pr 2, 1–3 paminėta ir kita detalė: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.“ Šventajame Rašte nepasakyta, kaip tobuli kūriniai nepriekaištingoje aplinkoje garbino Sutvėrėją, kuris dėl jų padarė tiek daug. Tuomet jie nežinojo ir to, kiek Jis iš tikrųjų dėl jų padarys.
1. Perskaitykite tragišką pasakojimą apie puolimą Pr 3, 1–13. Kas pasikeitė Adomo ir Dievo santykiuose? (8–10 eilutės). Ką Adomas atsakė į Dievo klausimus? (11–13 eilutės). Ką jo atsakymas pasako apie tai, kas jam atsitiko?
Po puolimo netikėtai pasirodė daugybė dalykų, kurių anksčiau nebuvo. Dėl neklusnumo vieną akimirką kūrinių moralė pasikeitė. Vietoj meilės, pasitikėjimo ir garbinimo jų širdis pripildė baimė, kaltė ir gėda. Užuot troškę Jo švento Artumo, jie pasislėpė nuo Jo. Adomo ir Ievos santykiai su Dievu, kuriuos tikrai veikė tai, kaip jie garbino Jį, buvo sugadinti. Porą džiuginęs Artumas su Dievu išblėso (Pr 3, 8 ) ir įgavo kitą formą. Kai Dievas atėjo pas juos, jie pasislėpė nuo Jo. Jiems buvo taip gėda, jie jautėsi tokie kalti ir taip bijojo, kad pabėgo nuo savo Kūrėjo.
Koks galingas simbolis to, ką nuodėmė padarė – ir vis dar daro – mums?
Pagalvokite, kai kažkoks patyrimas, galbūt nuodėmė, privertė jus jausti kaltę, gėdą ir norą pasislėpti nuo Dievo. Kaip tai paveikė jūsų pamaldumą? Kaip tai paveikė jūsų gebėjimą garbinti Jį visa širdimi? Nemalonus jausmas, ar ne?
II. Garbinimas už Edeno ribų
Po to, kai Adomas ir Ieva buvo išsiųsti iš Edeno, pora pradėjo gyvenimą prakeiktoje žemėje. Nors pirmas Evangelijos pažadas buvo duotas Edene (Pr 3, 15), Biblijoje neparašyta, kad ten buvo atnašaujamos aukos (nors dėl Pr 3, 21 galima manyti, kad kažkokia atnaša buvo, nors tekste nepasakyta nei apie auką, nei garbinimą). Aukojimas pirmą kartą aprašytas Pr 4, pasakojime apie Kainą ir Abelį.
2. Atidžiai perskaitykite pirmą užrašytą atvejį apie garbinimo apeigą (Pr 4, 1–7). Kodėl Kaino aukos Dievas nepriėmė, o Abelio – priėmė?
Kainas ir Abelis simbolizuoja dvi garbintojų grupes po nuopuolio. Abu atėjo pagarbinti Dievą atnašomis. Bet vieno auka buvo priimtina Dievui, o kito – ne.
Kuo jos skyrėsi? Atsakymą turime suprasti tik išgelbėjimo tikėjimu kontekste. Evangelija buvo paskelbta Adomui ir Ievai Edene, nors pats išganymo planas buvo paruoštas prieš pasaulio sutvėrimą (Ef 1, 4; Tit 1, 2).
Kaino auka simbolizavo pastangas išsigelbėti per netikrą religiją ir darbus. Dangų ir žemę skiria tokia gili praraja, jog nuodėmingi žmonės nieko negali padaryti, kad juos sujungtų. Siekis sujungti dangų ir žemę žmogaus pastangomis yra Įstatymo raidės prisilaikymo arba išsigelbėjimo darbais esmė.
Tačiau Abelio auka atskleidžia (nors neaiškiai) didžią tiesą, kad tiktai Kristaus mirtis, To, kuris yra lygus su Dievu (Fil 2, 6), galėjo sutaikyti nusidėjėlį su Viešpačiu.
Taigi mums duota svarbi pamoka apie garbinimą. Tikro garbinimo centras – tai įsisąmoninimas, kad negalime išsigelbėti patys, ir kad pastangos išsigelbėti darbais prilygsta Kaino aukai. Tikras garbinimas turi būti pagrįstas įsisąmoninimu, kad tiktai Dievo malone galime turėti amžino gyvenimo viltį.
Panagrinėkite savo mintis, motyvus ir vidinius jausmus, kurie yra susiję su garbinimu. Ar jūsų garbinimo centras yra Kristus? Galbūt per daug dėmesio skiriate sau?
III. Dvi garbintojų giminės
Pr 4 užsiminta apie moralės smukimą po puolimo. Lamechas vedė dvi žmonas, o vėliau pasidavė smurtui, kuris sukėlė baimę. Tačiau Pr 4, 25–26 rodo, kad kai kurie žmonės troško būti ištikimi: „Tuo metu žmonės pradėjo šauktis [Dievo] Viešpaties vardu“.
3. Perskaitykite Pr 6, 1–8. Kas čia vyksta ir kodėl tai pavojinga? Kokios buvo to pasekmės?
Pamažu dvi garbintojų grupės virto viena (Pr 6, 1–4). Nepaisant didelio nedorumo, žemėje buvo šventų milžiniško intelekto vyrų, kurie išlaikė žinias apie Dievą. Nors tiktai keli iš jų yra paminėti Šventajame Rašte, Dievas per amžius turėjo ištikimų liudytojų, atsidavusių garbintojų.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 59 p.) Vis dėlto nedorumas taip plito, kad Viešpats turėjo sunaikinti žmoniją ir pradėti viską nuo pradžių. Taigi tvanas.
4. Ką Nojus padarė išsilaipinęs iš laivo, ir kodėl tai svarbu? Pr 8, 20.
Žavu tai, kad Nojus pirmiausia pagarbino Viešpatį. Svarbiausia garbinimo dalis yra auka. Tai pirmas įrašas apie patriarcho pastatytą aukurą atnašauti aukoms. Prieš imdamasis kokio nors darbo, Nojus pirmiausia pripažino visišką priklausomybę nuo Viešpaties ir nuo Mesijo, kuris paaukos Savo gyvybę žmonijai išpirkti. Nojus žinojo, kad jis buvo išgelbėtas tiktai dėka Dievo malonės. Be jos jis būtų žuvęs kartu su pasauliu.
Kaip jūs kasdien parodote, kad pripažįstate Dievo malonę jūsų gyvenime? Svarbiau, kaip turėtumėte parodyti, kad ją pripažįstate?
IV. Abraomo tikėjimas
5. Perskaitykite Pr 12, 1–8. Ką šios eilutės sako apie Abromą (vėliau Abraomas) ir jo klusnumą Dievui?
Abraomas, Seto palikuonis, buvo ištikimas Dievui, nepaisant, kad kai kurie jo giminaičiai garbino stabus, kurie buvo itin paplitę jų kultūroje. Bet Dievas pašaukė jį, kad atsiskirtų nuo savo giminių ir patogaus gyvenimo, kad jis taptų garbintojų tautos tėvu, kurie šlovins ir atstovaus ištikimam Dievui.
Be abejo, jis ir Sara darė įtaką daugeliui ištikimai garbinti gyvąjį Dievą. Bet buvo ir kita priežastis, kodėl Dievas pašaukė Abraomą pradėti naują tautą: „[…] dėl to, kad Abraomas pakluso Mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus“ (Pr 26, 5). Taip pat ir dėl to, kad jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu (Pr 15, 6).
Nepaisant to, Abraomas turėjo šio to išmokti.
6. Perskaitykite Pr 22, 1–18. Kodėl Abraomui teko toks išbandymas? Ką iš tikrųjų Abraomas turėjo suprasti? 8. 13–14 eilutės.
Kaip matėme, išgelbėjimo plano centras iš tikrųjų yra Jėzaus, Dievo Sūnaus mirtis, ir nuo pradžios ją simbolizavo aukos ir garbinimas. Tuo metu, kai Viešpats norėjo, kad žmonės atnašautų tiktai gyvūnus, pagonys aukodavo savo vaikus, o to Dievas nekentė (Įst 12, 31). Kad ir kokias tikėjimo ir pasitikėjimo pamokas Abraomas suprato per šį išbandymą, šis aktas yra neįtikėtinai galingas Kristaus mirties simbolis. Abraomo patyrimas neprilygo skausmui, kurį Tėvui sukėlė Kristaus mirtis, tačiau tiktai per Kristaus mirtį žmonija galėjo būti išgelbėta.
Aptarkite tikėjimą, kurį Abraomas parodė. Tai iš tikrųjų nuostabu. Ką tai turi pasakyti apie mūsų silpną tikėjimą?
V. Betelis – Dievo namai
Jokūbas ir Ezavas, kaip Kainas ir Abelis, simbolizuoja dvi garbintojų grupes. Ezavo drąsi dvasia žavėjo jo ramų ir senstantį tėvą. Tuo tarpu atrodė, kad Jokūbo prigimtis buvo labiau dvasinė, nors jis taip pat turėjo rimtų charakterio trūkumų. Jokūbas norėjo pirmagimystės teisės, kuri priklausė jo vyresniam broliui. Jokūbas buvo pasiruošęs įsivelti į motinos sukurtus apgaulingus planus pirmagimystei gauti. Dėl to Jokūbui teko pabėgti iš baimės, kad išvengtų brolio pykčio ir neapykantos.
7. Perskaitykite pasakojimą apie Jokūbo pabėgimą (Pr 28, 10–22). Atkreipkite dėmesį į padrąsinimus ir patikinimus, kuriuos Dievas davė jam sapne. Kaip Jokūbas reagavo?
Frazė Dievo namai pirmą kartą Pradžios knygoje paminėta 17 eilutėje. Nors Jokūbui tai buvo tiktai akmuo, Betelis tapo reikšminga šventos istorijos vieta. Čia Jokūbas garbino savo tėvų Dievą. Čia jis padarė ištikimybės įžadą Jam. Ir čia, kaip Abraomas, jis pažadėjo atseikėti dešimtinę Dievui iš visko, ką Jis duoda – vienas iš būtų pagarbinti Viešpatį.
Atkreipkite dėmesį į baimę, kurią Jokūbas pajuto. Turbūt geriau negu kada nors anksčiau jis suprato savo menkumą ir Dievo didybę. Biblijoje įrašytas Jokūbo pagarbios baimės požiūris. Kitas dalykas, kurį Jokūbas padarė – tai pagarbino Dievą. Čia vėl pastebimas principas ryšium su požiūriu, kuris būtinas garbinant, kaip Apr 14, 7.
Garbinant negalima ateiti pas Dievą, kaip pas bičiulį. Požiūryje turi atsispindėti malonės troškimas, kad esame pasiruošę pulti prieš mūsų Kūrėją su baime ir dėkingumu, kad Dievas, visatos Kūrėjas, pamilo mus ir padarė tiek daug, kad išpirktų mus.
Kiek pagarbios baimės jaučiate garbindami Viešpatį? O gal jūsų širdis užkietėjusi, šalta ir nedėkinga? Jei taip, kaip galite pasikeisti?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 28–30 p.; 39–41 p.; 49–52 p; 76–78 p.; 113–116 p.; 154–158 p.
„Jokūbas čia nesistengė sudaryti sutartį su Dievu. Viešpats jau buvo pažadėjęs jam gerovę, o šis jo pažadas buvo nuoširdus begalinio dėkingumo Dievui už meilės ir gailestingumo užtikrinimą proveržis. Jokūbas suprato, kad Dievas kelia reikalavimus, kuriuos jis privalo pripažinti, ir kad jam suteikti ypatingi Dievo palankumo ženklai reikalauja atsako. Ir mums suteikta kiekviena palaimos dovana reikalauja atsako visų mūsų malonių Autoriui. Krikščionis turi dažnai peržvelgti nueitą gyvenimą ir su dėkingumu prisiminti tas brangias Dievo dovanas, kurias Jis suteikė, palaikydamas jį per išmėginimus, atverdamas jam kelius, kai viskas atrodė tamsu ir grėsminga, atgaivindamas jį, kai jis buvo beprarandąs sąmonę. Jis turėtų pripažinti visus šiuos veiksmus kaip rūpestingą Dangaus angelų globą. Atkreipdamas dėmesį į nesuskaičiuojamus palaiminimus, jis turėtų dažnai su romia ir dėkinga širdimi klausti: Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko Jis dosniai man davė? (Ps 116, 12).“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 145 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite tai, kad teisumas tikėjimu – tai, ką Kristus padarė dėl mūsų – turi būti viso garbinimo centras. Aptardami atsižvelkite į šiuos klausimus: (1) Kodėl mes Jį garbiname? (2) Ką Jis padarė, kad Jis yra vertas garbinimo? (3) Kokiam tikslui Dievo garbinimas pasitarnauja?
2. Kaip mūsų garbinimas gali tapti efektyvesniu įrankiu liudijant pasauliui, kas Dievas iš tikrųjų yra ir į ką Jis panašus? Kokie elementai garbinime, kurį aptarėme šią savaitę, gali būti ypač naudingi liudijant?
3. Dar kartą prisiminkite pasakojimą, kada Abraomas atnešė dešimtinę Melchizedekui (Pr 14, 20). Kaip dešimtinė susijusi su garbinimu? Ką pasakome Dievui, atnešdami dešimtinę?
4. Apmąstykite baimę ir pagarbą garbinant. Kodėl tai svarbu? Kodėl požiūris, kai garbindami tarsi sutapatiname Dievą su savimi, geru draugu, yra netinkamas?