Rugpjūčio 6–12d.
Šią savaitę skaitykite: Ps 20, 4; Ps 49; Ps 54, 80; Ps 73; Ps 78, 1–8; 90, 1–2; 100, 1–5; 141, 2.
Įsimintina eilutė: „Kokios mielos yra Tavo buveinės, Galybių Viešpatie! Trokštu ir ilgiuosi Viešpaties Šventyklos kiemų; mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Ps 84, 2–3).
Žodis psalmė hebrajų kalboje reiškia giedoti pritariant instrumentu. Psalmėmis buvo vadinamos giesmės, kuriomis Izraelis garbino Viešpatį. Nors psalmių žodžiai išliko (pačios psalmės), muzikos nebėra. Būtų nuostabu išgirsti jas originalo kalboje, pritariant muzikai, kuri buvo parašyta būtent psalmėms.
Pačios psalmės yra turiningos ir gilios, aprėpiančios daugybę temų ir jausmų: nuo Izraelio istorijos iki giliausio ir asmeninio autoriaus skausmo. Abejotina, kad kuris nors iš mūsų negalėtų susieti savęs su psalmėse apibūdintu skausmu. Tuo pačiu metu svarbu, kad įžvelgtume jose išreikštą viltį. Todėl psalmės kalba asmeniškai mums ir šiandien, nors kaip bažnyčia esame ilgos istorijos dalis, kuri tęsiasi nuo Izraelio laikų.
Šią savaitę pažiūrėsime į psalmes ir kai kurias iš jose pastebimų temų. Taip pat atkreipsime dėmesį į tai, kaip jos susijusios su garbinimo klausimu ir ką tai reiškia mums šiandien.
I. Garbinkime Viešpatį, mūsų Kūrėją!
Šlovinimo psalmės apibūdina, kas toks yra Dievas ir kodėl Jis vertas būti garbinamas. Jos skelbia Jo didybę ir kviečia tikinčiuosius ateiti bei džiaugsmingai Jį pagarbinti.
1. Kas bendra kituose pavyzdžiuose? Ps 90, 1–2; 95, 1–6; 100, 1–5.
2. Ps 19 Dievas yra garbinamas kaip Kūrėjas. Kodėl tai ypač svarbu mums šiandien, kai daugelis teigia, jog esame tiktai gamtinių veiksnių padarinys, kurie sukūrė mus atsitiktinai?
3. Atkreipkite dėmesį, kad apgiedodamas Dievo šlovę, psalmistas mini ir Dievo Įstatymą. Tai padaryta tikslingai. Perskaitykite Jn 1, 1–3; Kol 1, 16–17; Hbr 1, 1–3. Kokią svarbią tiesą psalmistas pabrėžia?
Dievas, kuris žodžiu sukūrė pasaulį, taip pat davė doros, sveikatos ir visuomeninį įstatymą valdyti žmonijai. Senasis Testamentas aiškiai įvardija Dievą kaip pasaulio Kūrėją ir raštiško Įstatymo Davėją. Naujajame Testamente Jėzus Kristus yra apibūdinamas kaip Kūrėjas ir Įstatymo Davėjas, taip pat kaip Žodis, kuris tapo kūnu ir gyveno tarp kūrinių, kad apreikštų jiems Tėvą ir mirtų už juos. Todėl Jis vienas yra vertas šlovės ir pagarbos.
Psalmėse matome vieną iš pagrindinių garbinimo principų, kurį taip pat galima įžvelgti pirmo angelo žinioje (Apr 14, 7). Garbiname Viešpatį todėl, kad Jis yra mūsų Kūrėjas, o tai tiesiogiai susiję su Jo, kaip mūsų Atpirkėjo vaidmeniu (Apr 14, 6). Kūrėjas ir Atpirkėjas – jei šių priežasčių nepakanka, kad garbintume ir šlovintume Jį, tuomet ko dar reikia?
Kaip galite geriau pažinti Viešpatį per Jo kūrinius?
II. Viešpaties teisumas
Daug psalmių buvo parašytos viešam garbinimui, tačiau yra ir tokių, kuriose atsispindi asmeninis sielvartas ir kančia. Dejonėse dažniausiai apibūdinama problema, sielvartaujančio pagalbos prašymas ir pasitikėjimo Dievu priežastys.
Ps 73 autorius pyksta, kad nusidėjėliai klesti, o jis kenčia.
4. Perskaitykite psalmisto skundą Ps 73. Kas pakeitė jo požiūrį į problemą? Kokią žinią galime įžvelgti šioje psalmėje kaip septintosios dienos adventistai, tikintys, kad Kristus tarnauja Dangiškoje šventykloje, bei kitomis tiesomis, kurias ši tarnystė atskleidžia? Žr. Dan 7, 9–10. 13–14. 25–26.
Teismas psalmėse, kaip visoje Biblijoje, yra dviašmenis kalavijas: pelnyta nusidėjėlio bausmė ir apsauga engiamiems ir nuolankiems (Ps 7, 10–11; 9, 8–13; 75, 3; 94, 1–3. 20–22; 98, 9). Ps 68, 25 yra apibūdintos pergalingos Dievo eitynės į Šventovę. Dievo sostas, teisumo ir malonės simbolis, yra pavaizduotas ant Sandoros Skrynios, kuri stovėjo Švenčiausioje Šventyklos vietoje, todėl Šventykla yra sielvartaujančio prieglobstis.
Pirmo angelo žinioje taip pat pastebime teismo temą: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apr 14, 7). Viena iš priežasčių, dėl kurios Dievas nusipelno būti garbinamas, yra tai, kad galime iš tikrųjų pasitikėti, jog Jis iš tiesų teis teisingai, o ne kaip klystantys ir netobuli net geriausi žemiškieji teisėjai. Nuo Abelio mirties, kurio kraujas šaukėsi Viešpaties iš žemės (Pr 4, 10), iki šiandien nusikaltimai, neteisybė ir šio pasaulio neteisingumas iš tikrųjų šaukiasi teisingumo. Gera žinia yra tai, kad galime tikėti, jog Savo laiku ir būdu Dievas įvykdys teisingumą, nors dabar tai pamatyti ir suprasti sunku (žr. 1 Kor 4, 5).
Ar esate matę neteisingumą? Gal buvote neteisingumo auka? Kaip galite išmokti pasitikėti Dievu, Jo pažadu dėl galutinio ir tikro teisingumo, kurio dabar trūksta?
III. Jis panašus į nugaištantį gyvulį
Visi gerai žinome, kad šiame pasaulyje yra daug neteisybės. Palyginti mažai žmonių gyvena prabangoje, skirtingai nuo daugybės, kurie vos išgyvena. Atrodo, skirtumas tarp turtuolių ir vargšų nuolat auga. Aplinkybes blogina ir tai, kad turtuoliai dažnai lobsta išnaudodami vargšus. Visoje Biblijoje Viešpats įspėjo dėl tokio išnaudojimo ir neteisingumo. Tie, kurie taip nusikalto, neatgailauja ir nusigręžia nuo Dievo, turės daug už ką atsakyti teismo dieną.
5. Perskaitykite Ps 49. Kaip ji susijusi su tuo, ką skaitėme praeitoje dalyje? Kas svarbiausia šioje psalmėje? Ar čia įžvelgiate Evangeliją? Kokia viltis čia pristatyta?
Lengva įsivelti į šio pasaulio reikalus, ypač, jei turite daug daiktų šiame pasaulyje, kaip turtuoliai. Tačiau psalmėje parašyta, ir mes visi turėtume tai žinoti, kad šio pasaulio daiktai yra trumpalaikiai, laikini, lengva jų netekti. Viskas, dėl ko dirbote, ką norėjote pasiekti, kas jums svarbu, gali būti atimta, prarasta ar sunaikinta per naktį. Šiame gyvenime visi gyvename prie prarajos krašto. Laimei, kaip parašyta šioje psalmėje ir kitose Biblijos vietose, šis gyvenimas nėra viskas.
6. Atkreipkite dėmesį į Ps 49, 8–10 eilutes. Ką sako kontekstas? Kaip jis rodo, kad ir turtingų, ir vargšų išganymas priklauso nuo Kristaus?
Ar teko pavydėti tiems, kurie turi daugiau nei jūs? Jei taip, kodėl svarbu atiduoti tokius jausmus Viešpačiui? Kaip tokios emocijos trukdo jūsų dvasiniam gyvenimui, santykiams su Dievu ir tikėjimu apskritai? Kaip į Jėzų, Jo kryžių ir išgelbėjimą sutelktas dėmesys padeda jums išsivaduoti iš pavydo tironijos?
IV. Garbinimas ir šventykla
7. „Priimk mano maldą kaip smilkalus, o mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką“ (Ps 141, 2). Kokia simbolika yra čia naudojama? Į ką ši eilutė nurodo?
Visų Šventyklos apeigų centras buvo aukojimas. Nors priešas apeigas iškreipė tiek, kad žmonės aukojo savo vaikus, nes tikėjo taip nuraminsią įpykusius dievus, aukojimo apeigos buvo numatytos simbolizuoti Jėzaus mirtį už visą žmoniją. Aukojimas turėjo parodyti mūsų pastangų išsigelbėti bergždumą. Aukojimas turėjo parodyti, kad nuodėmės kaina buvo nekaltos aukos gyvybė. Taip Viešpats norėjo parodyti, kad Jis sumanė, kokiu būdu nusidėjėliams gali būti atleista, kaip jie gali būti apvalyti ir priimtini dėka Jo malonės.
Todėl nestebina tai, kad daugelyje psalmių yra minima garbinimo simbolika ir šventyklos apeigų pavyzdžiai. Žr. Ps 20, 4; 43, 5; 51, 21; 54, 8; 118, 27; 134, 2; 141, 2.
8. Įsigilinkite į Šventyklos apeigas: gyvūnų aukojimą, kunigų tarnystę, daiktus vidiniame kieme ir Šventų Švenčiausioje. Kokias šventas tiesas galime įžvelgti šiose žemiškose ir laikinose apeigose ryšium su Jėzaus tarnyste vardan mūsų? Kodėl šitos tiesos turi būti Viešpaties garbinimo centru?
9. Perskaitykite Ps 40, 7–9 ir Hbr 10, 1–13. Kaip Paulius sieja Ps 40, 9 su aukojimo apeigomis?
Apaštalas norėjo pasakyti, kad dėka Kristaus, o ne gyvulių kraujo, esame išgelbėti. Tikras nuodėmių atleidimas galimas tiktai per Kristų. Visos žemiško aukojimo apeigos buvo paprasčiausias pirmavaizdis to, ką Jėzus padarys visos žmonijos vardan. Apaštalas rašė savo skaitytojams, labiausiai tikėtina, kad Jėzų įtikėjusiems žydams, jog jie turi žiūrėti toliau žemiškosios sistemos ir savo dėmesį sutelkti į Jėzaus garbinimą. Kitaip tariant, nors visos Šventyklos apeigos turėjo nurodyti į Kristų, įtikėjusiems reikėjo gręžtis nuo simbolių į tikrovę, t.y. Jėzų ir Jo tarnystę dangiškoje Šventykloje.
Kaip galime būti tikri, kad ne pačios garbinimo apeigos yra svarbiausia? Kaip galime būti tikri, kad kiekviena garbinimo detalė nurodo į Jėzų ir Jo tarnystę vardan mūsų?
V. Kad neužmirštum!
Psalmės 78, 105 ir 106 yra ilgesnės nei daugelis kitų psalmių. Šios trys psalmės – tai giesmės, kurias izraelitai turėjo giedoti ar deklamuoti, kad prisimintų, kaip Dievas vedė juos praeityje.
10. Perskaitykite Ps 78, 1–8. Anot šio teksto, kodėl Dievas nori, kad žmonės atsimintų savo istoriją? Taip pat perskaitykite Įst 6, 6–9; 1 Kor 10, 11. Kaip galime tą patį principą pritaikyti asmeniškai sau mūsų kontekste?
Vienas iš Dievo apsireiškimo būdų yra istorija. Tačiau kiekviena karta turi patirti Jį naujai, žinoma, atsižvelgiant į istoriją. Todėl ne tiktai muzika, bet Dievo Žodžio skelbimas yra labai svarbu garbinant ir senajai, ir naujajai kartai, prisimenant, kaip Viešpats vedė praeityje. Ps 78 yra įspėjimas, kad istorija neturi kartotis, bet tuo pačiu metu ji yra širdį glostantis priminimas, kad Dievas yra maloningas žmonėms. Ps 78, 4 parašyta: „Neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie Viešpaties galybę ir Jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus.“ Ps 105, 2: „Giedokite Jam, šlovinkite Jį giesmėmis, kalbėkite apie visus Jo nuostabius darbus.“
Ilgiausia Psalmyne yra Ps 119, kurioje dažnai kartojasi priegiesmis: „Mokyk mane Savo įstatų“, taip pabrėžiant, kad Šventasis Raštas yra mokymo pamaldžiai ir teisiai gyventi pagrindas. Paulius pakartoja šią mintį mokydamas jauną Timotiejų: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui […]“ (2 Tim 3, 16).
Paulius Timotiejui taip pat liepė skelbti žodį (2 Tim 4, 2). Nepaisyti Dievo Žodžio skelbimo garbinant, reiškia atsisakyti Evangelijos galios veikti širdį, gyvenimą ir praturtinti garbinimo patyrimą.
Kaip dažnai patiriate Viešpatį darantį kažką nuostabaus ir stebuklingo jūsų gyvenime, o tada užmirštate tai ir parodote baimę bei tikėjimo trūkumą prasidėjus naujam išbandymui? Ar bendruomeniškai, ar asmeniškai garbinant, kaip galite išmokti Dievo vedimą nuolat laikyti nesenstančiu? Kodėl tai daryti yra svarbu?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 25–31 p.; Ugdymas 183–196 p.; Liudijimai Bažnyčiai, t. 8, 107–115 p.
„Psalmių knyga atlieka unikalų vaidmenį Biblijoje…. [Psalmės] Šventajame Rašte yra tarsi Izraelio religijos širdies plakimas. Šioje maldų knygoje Sandoros žmonės randa laiptus į dangų. Psalmėse kalbama ir apie didžiausią žmogaus agoniją bei kančias, ir didžiausią džiaugsmą, kuris patiriamas bendraujant su Dievu. Dejones bei nusivylimą keičia dėkojimas ir šlovinimas… Šis gyvas santykis tarp žmogaus ir Dievo galbūt ir yra priežastis, kodėl Psalmių knyga ieškančiųjų Dievo visais amžiais buvo puoselėjama kaip neįkainojamas brangakmenis. Be to, psalmėse yra parodoma paties Dievo širdis… Jos yra įkvėpti pavyzdžiai, kaip Dievas trokšta, kad mes visi tikėjimu atsilieptume į autentišką Dievo apsireiškimą.“ (Hans K. LaRondelle, Deliverance in Psalms, (Berrien Springs, Michigan: First Impressions, 1983), 3-4 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Be to, kad tikime Dievo teisumu paskutinio teismo metu, taip pat turime patikėti viltimi ir pažadu. Tuo pačiu metu ar tai reiškia, kad neturime dirbti vardan teisumo dabar, nes žinome, jog teisumą galų gale įvykdys Dievas? Kaip randame tinkamą pusiausvyrą, ieškodami teisumo dabar ir žinodami, kad vieną dieną jis bus įvykdytas?
2. Aptarkite pamokos ketvirtos dalies pabaigoje užrašytą paties garbinimo ir jo būdų bažnyčioje klausimą. Kaip tokie dalykai, kaip muzika, pamokslavimas, liturgija ir t.t., gali tapti svarbiau už Dievą? Dažnai galima supainioti simbolius su tikrove. Kaip galime apsisaugoti nuo tokių pavojų pamaldose?
3. Kaip galima patobulinti pamaldas jūsų bažnyčioje, kad Kristus būtų aukštinamas visame kame?
4. Kokias psalmes labiausiai mėgstate jūs? Kas jums jose patinka, ir ką atskleidžia apie Viešpatį?