Sausio 31–vasario 6d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 14; Dan 7, 25; Mk 12, 30–31; Pat 15, 3; Iz 5, 20; Pat 15; Mt 20, 26–28.
Įsimintina eilutė: „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį“ (Pat 14, 12).
Kaip Paulius rašė: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13, 12). Mes regime labai mažai, o tai, ką regime, visada yra „perfiltruojama“ per mūsų protą. Mūsų akys ir ausys, visi mūsų pojūčiai, leidžia mums labai siaurai suvokti aplinką.
Mes galime apsigauti ne tik dėl išorinio pasaulio, bet ir dėl savęs. Dėl savo svajonių, savo požiūrio ir nuomonės galime susidaryti labai iškreiptą savivoką, ir iš visų apgaulių, pastaroji gali būti baisiausia.
Ką tuomet turėtume daryti, siekdami apsaugoti save nuo šios apgaulės? Patarlių knyga moko mus pačių elementariausių dalykų. Mums nedera pasitikėti savimi, kaip daro kvailys. Priešingai, turėtume pasitikėti Viešpačiu, kuris valdo įvykių eigą, net kai viskas, atrodo, klostosi nepalankiai. Trumpai tariant, mums reikia gyventi tikėjimu, o ne regėjimu, nes mūsų akys gali apgauti, t.y. galime matyti tik nedidelę dalį to, kas yra tikra, o tai, deja, iškreipia net tą siaurą mūsų suvokimą.
I. PERDĖTAS KVAILIO PASITIKĖJIMAS SAVIMI
Perskaitykite Pat 14. Ko šis skyrius moko apie kvailį?
Kvailys kalba išdidžiai (Pat 14, 3). Pirmieji su kvailiu susiję žodžiai nusako išdidžią jo kalbą. Paminėta lazda reiškia galimą bausmę. Išdidūs kvailio žodžiai lemia bausmę, o išmintingiems nutinka priešingai, t.y. išmintingųjų lūpos juos apsaugo (žr. Dan 7, 8).
Kvailys tyčiojasi iš išminties (Pat 14, 6–9). Nors kvailys, atrodo, ieško išminties, iš tikrųjų jis netiki išmintimi ir yra skeptiškai nusiteikęs. Jis neranda išminties, nes, jo paties nuomone, išminties, išskyrus jo paties išmintį, nėra. Labiausiai gąsdina kvailio nusistatymas dėl Įstatymo laužymo. Kas gali būti labiau mirtina už tyčiojimąsi iš nuodėmės idėjos?
Kvailys yra lengvatikis (Pat 14, 15). Paradoksalu, tačiau kvailiui tyčiojantis iš idealistų, kurie vis dar tiki išminties verte, jis pats praranda gebėjimą kritiškai mąstyti ir įvertinti tai, ką jis girdi; „neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi“. Tokia aplinkybių ironija pakerta pasaulietinės visuomenės širdį. Skeptikai tyčiojasi iš Dievo ir išjuokia religiją, teigdami, kad šie įsitikinimai yra vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau patys skeptikai dažnai tiki itin kvailais dalykais, pavyzdžiui, visiškai atsitiktiniu gyvybės atsiradimu Žemėje.
Kvailys yra impulsyvus (Pat 14, 16. 29). Kadangi kvailys mano, kad jis savyje turi tiesą, jis neturi laiko mąstyti. Jo reakcija bus greita, veikiausiai padiktuota impulso.
Kvailys engia kitus (Pat 14, 21. 31). Kvailio psichologijoje pastebima priespauda ir netolerancija. Jis yra netolerantiškas kitų atžvilgiu ir niekina aplinkinius (žr. Dan 7, 25; 8, 11–12).
Lengva kvailio savybes pastebėti aplinkiniuose, tačiau kokie esame mes patys? Kuriuos iš minėtų trūkumų, jei tokių yra, pirmiausia gali tekti pripažinti, o tada, Dievui padedant, siekti šias ydas įveikti?
II. IŠMINTINGŲJŲ BAIMĖ
Perskaitykite Patarlių 14. Ko skyrius moko apie išmintinguosius?
Išmintingieji kalba nuolankiai (Pat 14, 3). Jie pažaboja savo lūpas. Tylų išmintingųjų mąstymą lemia kuklumas ir nepasitikėjimas tik savimi. Jie pripažįsta, kad kitas žmogus gali būti teisus; todėl išmintingieji skiria laiko apgalvoti ir „pasverti“ įrodymus. Jie tyli, nes klausosi ir yra pasirengę mokytis iš kitų.
Išmintingieji vertina išmanymą ir supratimą (Pat 14, 6. 18). Kvailiui mokytis sunku, nes jam sunku sėdėti prie mokytojo kojų; o išmintingas žmogus priešingai, lengvai mokosi, nes jis yra nuolankus. Išmintingieji mėgaujasi mokymu ir augimu. Tai, kad jie ieško išminties, kad ieško to, ko jie neturi, daro juos išmintingais.
Išmintingieji svarsto (Pat 14, 15). Jie žino, kad nuodėmė ir blogis egzistuoja, todėl jie apmąsto savo žingsnius. Išmintingieji nepasitiki savo jausmais ir asmenine nuomone; jie viską patikrina ir klausia patarimo. Išmintingieji visada atsargiai apmąsto tai, ką kiti žmonės jiems sako; išmintingieji atskirs gera nuo pikta (1 Tes 5, 21).
Išmintingieji yra ramūs (Pat 14, 29. 33). Jie gali išlikti ramūs, nes jie nepasikliauja savo pačių keliais, bet pasitiki dangumi (Pat 14, 15). Būtent jų pasitikėjimas Dievu leidžia jiems atsipalaiduoti ir susivaldyti (Iz 30, 15). Dievo baimė suteikia išmintingiesiems pasitikėjimo (Pat 14, 26).
Išmintingieji yra užjaučiantys ir jautrūs (Pat 14, 21. 31). Įsakymai mylėti Viešpatį savo Dievą ir mylėti savo artimą yra susiję (Mk 12, 30–31). Mes negalime mylėti Dievą ir tuo pačiu metu su kitais žmonėmis elgtis blogai. Didžiausia mūsų tikėjimo išraiška – tai mūsų elgesys su aplinkiniais, ypač tais, kurie turi poreikių.
„Mes nesuvokiame, kad daugelis iš mūsų gyvena regėjimu, o ne tikėjimu. Tikime tuo, kas yra matoma, bet nebranginame Dievo Žodyje mums duotų pažadų“ (E. Vait, „Our High Calling“, 85 p.). Ką reiškia gyventi tikėjimu, o ne regėjimu? Kaip mes turėtume tai daryti?
III. DIEVO AKYS
„Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones“ (Pat 15, 3). Kaip jaučiatės perskaitę šią eilutę, ir kodėl?
Kituose dviejuose Patarlių knygos skyriuose tonas keičiasi. Šie skyriai yra labiau teologiniai nei ankstesni. Žodžiai Dievas ir Viešpats čia pavartoti dažniau nei ankstesnėse patarlėse. Taip pat parašyta , kad Jo akys yra visur (Pat 15, 3).
Toks sąmoningas Viešpaties buvimo suvokimas yra būtent tai, ką senovės izraelitai vadino Viešpaties baime. Panašių sąsajų yra ir Psalmėse. „Tikrai VIEŠPATS sergsti tuos, kurie pagarbiai Jo bijo“ (Ps 33, 18). Be to, Jobas apibūdino Dievą kaip Tą, kuris „mato žemės pakraščius ir stebi visa po dangumi“ (Job 28, 24). Dėl šios priežasties Jobas padarė tokią išvadą: „pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis“ (Job 28, 28).
Ši patarlė primena mums Dievo gebėjimą matyti gėrį ir blogį, kad ir kur tai vyktų. Kaip sakė Saliamonas (1 Kar 3, 9), tikroji išmintis yra sugebėjimas suprasti, kas gera ir kas pikta. Šis supratimas turėtų padėti mums prisiminti visada elgtis gerai ir niekada nedaryti pikta, nes Dievas mato viską, ką mes darome, net jei niekas kitas mūsų nemato. Nesulaukę atlygio už piktus poelgius, mes apgaudinėjame save, manydami, kad išsisukome. Galų gale išsisukti niekada nepavyksta.
Todėl būkime uolūs, nes „Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Hbr 4, 13).
Perskaitykite Pat 15, 3, Iz 5, 20 ir Hbr 5, 14. Kokią svarbią žinią galima įžvelgti pateiktose eilutėse, ypač šiais laikais, kai gera yra maišoma su piktu, o žmonės teigia, kad gėris ir blogis yra santykinės idėjos, kurioms nėra objektyvaus pagrindo išskyrus tai, ką mes laikome gėriu ir blogiu? Kodėl tokia gėrio ir blogio samprata yra nevykusi ir labai pavojinga?
IV. DŽIAUGSMAS VIEŠPATYJE.
Perskaitykite Pat 15. Kodėl džiaugsmas yra itin svarbus žmonėms?
Raštas nežada mums gyvenimo be išmėginimų. Pats Jėzus sakė: „Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 34). Patarlių 15, 15 moko, kad linksmaširdis džiaugsis net sunkiomis dienomis. Skausmas, kančia ir išmėginimai ateis, ir dažnai sunkumai mums bus nepavaldūs. Mes tegalime, bent jau iki tam tikro lygio, rinktis, kaip reaguoti.
Perskaitykite Pat 15, 14. 23. Koks šiame džiaugsme yra Dievo vaidmuo?
Nors bibliniame tekste džiaugsmo priežastis aiškiai neįvardyta, lygiagrečios 13 ir 14 eilutės moko, kad „laiminga širdis“ yra ta, kuri „ieško išmanymo“. Tai tokio žmogaus širdis, kuris turi tikėjimą ir mato atpirkimą, nepaisant esamų išmėginimų. Todėl tikėjimas Dievu yra labai svarbus; itin svarbu, kad mes patys, savo patyrimu pažintume Dievo tikrovę ir Jo meilę. Tada, nepaisant išmėginimų, kančios, ieškantieji išmanymo iškęs išbandymus, nes jie asmeniškai pažinos Dievo meilę.
Pat 15, 23 užrašyta dar viena svarbi mintis. Daugiau džiaugsmo teikia tai, ką duodame, o ne tai, ką gauname. Dalijimasis geru žodžiu su kitais atneš džiaugsmo. Kas nepatyrė palaiminimų, kuriuos atneša artimo laiminimas, ar žodžiu, ar darbais, ar ir vienu, ir kitu? Jau mokėmės, kad mūsų žodžiai yra galingi. Jie gali atnešti didelį gėrį arba blogį. Daug palaimingiau, kai žodžiai atneša didelį gėrį, ir ne tik tam, kuris sulaukia kažko gero, bet ir tam, kuris daro kažką gera.
Ar jūs gerai susipažinę su Dievo meile? Ką jūs galite padaryti, kad jūsų širdis priimtų šią svarbią tiesą? Apsvarstykite, kaip pagerėtų jūsų gyvenimas, jei jūs pažintumėte Dievo meilės tikrovę.
V. AUKŠČIAUSIA DIEVO VALDŽIA
Mes visi svajojame ir planuojame, tačiau reikalai susiklosto skirtingai, kartais geriau, kartais blogiau. Biblijoje pripažįstamos žmogaus atsakomybė ir laisvė. Tačiau Šventasis Raštas taip pat patvirtina, kad visus įvykius valdo Dievas (žr. Pat 20, 24; 21, 31; Dan 2 ir 7).
Kas parašyta Pat 16, 1? Kaip suprasti šią eilutę?
Mes ruošiame ir sudarinėjame planus, tačiau lemiamą žodį vis tiek taria Dievas. Tai nereiškia, kad mūsų planai yra bergždi. Tačiau gyvenant tikėjimu, jei mes tiesiog pavedame savo planus Dievui, Jis atsižvelgs į šiuos planus ir viską pakreips reikiama linkme (Pat 16, 9), galų gale viską įgyvendina Dievas (Pat 16, 3). Net mūsų priešų veikla išeis mums į naudą (Pat 16, 4. 7).
Nors suvokti šias mintis nelengva, ypač kai mes susiduriame su sudėtingomis aplinkybėmis, šios mintys turėtų paguosti mus ir padėti mums išmokti pasitikėti Dievu, net kai viskas, atrodo, klostosi siaubingai nepalankiai ir jei viskas rutuliojasi ne taip, kaip mes planavome. Mums svarbiausia išmokti pavesti viską Dievui. Tai padarius, mes galime būti užtikrinti, kad Dievas mus ves, net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Perskaitykite Pat 16, 18–19. Kokį vaidmenį sėkmei atlieka žmogiškosios ambicijos?
Kaip visada, Biblija įspėja dėl puikybės. Galų gale, kaip puolusios būtybės, kuo mes galime didžiuotis? Kokia yda yra labiau priešinga Dievui už puikybę, pirmąją nuodėmę? (žr. Ez 28, 17). Jėzus pabrėžtinai mokė apie didybės siekį, ir Jis ragino Savo mokinius būti nuolankius (Mt 20, 26–28).
Perskaitykite Pat 16, 33. Kokį vaidmenį žmogiškai sėkmei atlieka atsitiktinumas?
Biblijoje nėra palikta vietos atsitiktinumui. Net tada, kai žmogus mano, kad įvykių eigą lemia atsitiktinumas, mes galime pasitikėti Dievu, kad viską valdo Jis.
Mums siekiant suprasti, kodėl įvyksta viena arba kita, kaip didžiosios kovos tikrovė padeda mums suvokti kai kuriuos sudėtingus klausimus, susijusius su tuo, kodėl viskas susiklosto būtent vienaip ar kitaip?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dar pačioje pradžioje šėtonas vaizdavo žmonėms tariamą naudą, kurią jie gautų pažeisdami Įstatymą. Taip jis suviliojo angelus. Taip sugundė nusidėti Adomą ir Ievą. Taip ir žmones jis gundo pasukti iš klusnumo Dievui kelio. Nuodėmės kelias vaizduojamas be galo patrauklus, bet galų gale jis nuveda į mirtį (Pat 14, 12). Laimingi, kurie surizikavę eiti šiuo keliu, patiria, kokie kartūs yra nuodėmės vaisiai, ir laiku išsuka iš jo“ (E. Vait , Patriarchai ir pranašai, 589 p.).
„Niekas kitas taip nepasitarnauja fizinei ir dvasinei sveikatai, kaip padėka ir šlovinimas. Priešintis melancholijai ir nepasitenkinimui yra tokia pat teigiama pareiga, kaip melstis. Jei mes esame pakeliui į dangų, ar galėtume eiti kaip laidotuvių raudotojai, dejuojantys ir besiskundžiantys pakeliui į mūsų Tėvo namus? Tų krikščionių, kurie nuolat skundžiasi ir kurie džiaugsmą ir laimę laiko nuodėme, religija yra netikra“ (E. Vait, „Ministry of healing“, 251 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite, kad mes tik ribotai suvokiame tikrovę. Ką tai reiškia? Kokių yra reiškinių, kurie mūsų žiniomis yra tikri, tačiau mes negalime jų pajausti? Pavyzdžiui, kiek dabar ore yra radijo bangų (taip pat mobiliojo, palydovinio ryšio bangų), tačiau jų nematome, negirdime, nejaučiame? Kaip tokių reiškinių tikrovė padeda mums suprasti mūsų pojūčių ribotumą? Kaip tai padeda mums suvokti kitus reiškinius, kurių mes nematome, pavyzdžiui, angelų buvimą?
2. Kodėl itin svarbu suvokti žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo tikrovę, net jei galiausiai viską valdo Dievas? Nors atrodo, kad šios sąvokos (žmogaus laisva valia, Dievo aukščiausioji valdžia) prieštarauja viena kitai, Biblijoje jų mokoma, tuomet kaip galime jas suderinti?