Birželio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Zch 8; 9, 9; 12, 1–10; 13, 7–9, 14; Mt 21, 9; Jn 19, 37.
Įsimintina eilutė: „Tą dieną Viešpats, jų Dievas, juos išgelbės, nes jie – Jo tautos kaimenė. Tarsi brangakmeniai karūnoje jie žėrės Jo žemėje“ (Zch 9, 16).
Pagrindinė mintis: Zacharijas užrašė keletą nuostabių pranašysčių apie Mesiją. Pastarosios nurodo į Jėzų ir sustiprina mūsų tikėjimą Juo.
Biblijos širdis – tai visų nuostabiausias pasakojimas: Kūrėjas, Dievas Savo Sūnaus asmenyje paliko dangaus šlovę, kad išgelbėtų žmoniją iš nuodėmės ir mirties. Zacharijo knygos antrojoje pusėje yra kelios pranašystės apie Mesiją. Tai Senojo Testamento pranašų pažadai apie Jėzų, Tą, kuris atliko dėl mūsų viską.
Užrašyti pažadai pirmiausia buvo duoti Dievo žmonėms, gyvenusiems sunkiais Zacharijo laikais, kad tauta nepamirštų atpirkimo pažado. Nors būtina paisyti šių pranašysčių originalaus konteksto, tačiau jų svarba niekada neturėtų būti apribota tik tuo, kas jau įvykdyta. Mes patyrinėsime, kaip jos buvo įvykdytos Jėzaus. Tai universalus pranašysčių įvykdymas, nes jos daro įtaką ne tik senovės Izraelio ir Judo, bet galutiniam pasaulio likimui.
I. JUDĖJO DRABUŽIO SKVERNAS
Nuo 8 skyriaus Zacharijo knygoje pastebimas esminis posūkis. Kelis kartus Viešpats siuntė žinią, susijusią su pasaulio ateitimi ir Dievo tautos vaidmeniu. Kai kurias skyriaus ištraukas suprasti sunku, tačiau akivaizdu, kad galiausiai ateitis yra gera.
1. Perskaitykite Zch 8. Kokių principų, kurie yra svarbūs mums, septintosios dienos adventistams, ir kurie susiję su Dievo pašaukimu mums, galima pasimokyti iš šio skyriaus?
Dievas suplanavo, kad Jeruzalė vėl bus saugi vieta, kurioje senukai ir senutės sėdės gatvėse, pilnose žaidžiančių berniukų ir mergaičių (Zch 8, 4–5). Tiems, kurie apsigyveno užkariautame mieste, saugių gatvių pažadas jauniems ir seniems prilygo svajonei.
Užuot amžinai likusi nedidele ir pavergta tauta, Dievo žmonės bus magnetu, traukiančiu tautas pagarbinti Viešpatį, visos žemės Karalių (Zch 14, 9). Žodžiai – „visų kalbų genčių“ (Zch 8, 23) rodo, kad pranašystė nusako visuotinį judėjimą.
Kaip Izaijui (Iz 2) bei jo amžininkui Michėjui (Michėjo 4), ir Zacharijui Dievas parodė, kad ateis diena, kai daugybė žmonių iš įvairių miestų ir tautų ateis į Jeruzalę melstis ir ieškoti Viešpaties. Dievo Artumą Sione ir Jo palaimas tiems, kurie garbina Jį, pripažins daugelis.
Evangelijos moko, kad šie pažadai, susiję su Mesiju, buvo pradėti vykdyti per Jėzaus Kristaus tarnystę. Pavyzdžiui, Jėzus sakė: „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs“ (Jn 12, 32).
Kristaus Bažnyčiai, taip pat vadinamai Dievo Izraeliu (Gal 6, 16), teko garbė mūsų dienomis būti šios misijos dalimi. Turime nešti išganymo šviesą iki žemės pakraščių. Tokiu būdu Dievo tauta gali būti didele palaima pasauliui.
Ypač atidžiai perskaitykite Zch 8, 16–17. Kai mūsų bažnyčia ieško atgimimo ir pertvarkos, kaip mes galime išmokti vengti tų dalykų, kurių Dievas nekenčia?
II. TAIKOS KARALIUS
2. Perskaitykite Zacharijo 9, 9. Kaip ši eilutė taikytina Jėzui Naujajame Testamente? Žr. Mt 21, 9; Mk 11, 9–10; Lk 19, 38; Jn 12, 13–15.
Pergalingas Jėzaus atėjimas buvo aprašytas kaip būsimo karaliaus jojimas ant asilo į Jeruzalę. Biblijoje džiaugsmas ir šauksmas iš džiaugsmo yra ypač susiję su Dievo kaip Karaliaus šlovinimu (Ps 47; 96; 98). Šis švelnus Valdovas atneš teisumą, išganymą, tvarią taiką ir Jo valdžia bus iki žemės pakraščių.
Kai Jėzus pergalingai įjojo į Jeruzalę likus vos kelioms dienoms iki mirties, daug žmonių sveikino Jį. Daugelis džiaugėsi tikėdamiesi, kad Kristus nuvers Romos valdžią ir įkurs Dievo karalystę Jeruzalėje. Bet užuot tapęs Izraelio karaliumi, Jėzus mirė ant kryžiaus ir prisikėlė iš kapo. Nekyla abejonių, kad Juo nusivylė daugelis Jo pasekėjų, tie, kurie tikėjosi karvedžio. Jie nesuprato, kad tai, ko jie troško, buvo menkniekis palyginus su tuo, kas jiems buvo pasiūlyta per Jėzaus mirtį.
„Karališkai įžygiuodamas į Jeruzalę Jėzus laikėsi žydų papročio. Jis jojo ant to paties gyvūno, kaip Izraelio karaliai, – pranašystėje buvo pasakyta, jog būtent taip Mesijas įžygiuos į Savo karalystę. Vos tik Jis atsisėdo ant asiliuko, orą sudrebino pratisi triumfo šūksniai. Minia sveikino Jį kaip Mesiją, savo Karalių. Pagaliau Jėzus sulaukė pagarbos, kurios Jam niekas lig tol nerodė, o mokiniai priėmė tai kaip įrodymą, kad jų gražiausios viltys išsipildys, ir jie išvys Jį sėdintį soste. Minios buvo įsitikinusios, kad jų išvadavimo valanda jau čia pat“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 524 p.).
Daug parašyta apie entuziastingai nusiteikusią minią Jėzaus atžvilgiu, kai viskas klostėsi gerai; tačiau reikalams pašlijus, didžioji dalis tos pačios minios nusigręžė nuo Jo. Ko moko šis įvykis apie nepateisintų lūkesčių pavojų? Pavyzdžiui, meldžiant pažado, kad būtumėte išgydyti, ar meldžiant pergalės prieš nuodėmę, tačiau nesulaukus tokio atsakymo, kokio buvo tikimasi. Kaip galima išugdyti tokį tikėjimą, kad nepalūžtume net tuo atveju, jei įvykiai pakryps netikėta linkme, t.y. ne taip, kaip buvo tikimasi, ne taip, kaip buvo meldžiama?
III. PERVERTAS
Zch 12–14 skyriai apreiškia tai, kas galėjo įvykti, jeigu Izraelis būtų ištikimas Dievui. Pirma, Viešpats būtų užtikrinęs pergalę prieš blogio jėgas ir priešiškas Jo išganymo planui tautas (Zch 12, 1–9). Nors Jeruzalė turėjo būti šią pergalę užtikrinančia Dievo priemone, pati pergalė priklausė tik nuo Viešpaties įsikišimo. Galiausiai, priešas būtų visiškai nugalėtas ir sunaikintas.
Zch 12, 10 žymi perėjimą nuo fizinio išlaisvinimo, nuo to, kas būtų įvykę, jeigu Izraelis būtų ištikimas, prie dvasinio Dievui ištikimų žmonių išgelbėjimo. Po pergalės, Dievo žmonės būtų apkabinę savo Viešpatį. Dievo malonės ir maldavimo Dvasia bus išlieta ant vadovų ir žmonių. Šio įtikinamo Dvasios darbo padarinys – plataus masto atgaila ir dvasinis atgimimas, ko siekia ir mūsų bažnyčia.
Kai Dievas išlies Savo Dvasią, Jo tauta žiūrės į Tą, kurį jie perdūrė, ir verks Jo, kaip apverkiamas miręs vienintelis sūnus. Originale hebrajiškas žodis, išverstas – perdurti, visada nusako fizinį smurtą, kuris paprastai lemia mirtį (Sk 25, 8; 1 Sam 31, 4). Žmonių sielvartą gilina suvokimas, kad jų nuodėmės lėmė Jėzaus Kristaus mirtį.
3. Perskaitykite Zch 12, 10. Kaip apaštalas Jonas sieja šią ištrauką su Kristaus nukryžiavimu ir Jo antruoju atėjimu? Žr. Jn 19, 37; Apr 1, 7.
Įdomu tai, kad tradiciškai vienas žydų aiškinimas moko, jog ši eilutė pabrėžia Mesijo patyrimą. Žinoma, jie yra teisūs. Čia kalbama apie Jėzų ir Jo mirtį ant kryžiaus (plg. su Izaijo 53).
„Golgotos vaizdas sukelia giliausias emocijas. Šiuo klausimu jūsų entuziazmas yra pateisinamas. Nepriekaištingas ir nenusikaltęs Kristus turėjo patirti tokią skausmingą mirtį ir pakelti visų pasaulio nuodėmių naštą. Mūsų protu ir vaizduote tai negali būti visiškai suvokiama“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, t. 2, 213 p.). Kaip galima augti dėkingumu už tai, ką Jo mirtis reiškia ir siūlo jums?
IV. GERASIS GANYTOJAS
Šimtmečius žydų bei krikščionių Biblijos tyrinėtojai Zacharijo knygoje rasdavo daug nuorodų į Mesiją ir Mesijo laikus. Krikščionys, žinoma, suprato, kad šios ištraukos taikomos Jėzaus Kristaus gyvenimui ir tarnystei: pergalingas, bet taikus Karalius (Zch 9, 9), Jis buvo pervertas (Zch 12, 10), Ganytojas, kuris buvo užmuštas (Zch 13, 7).
Zch 13, 7–9 pranašui apreikšta, kad Viešpaties teismo kalavijas pakeliamas prieš Gerąjį Ganytoją. Anksčiau pranašas matė pakeltą kalaviją prieš netikusį piemenį (Zch 11, 17). Bet čia, šioje ištraukoje, Gerasis Ganytojas užmušamas ir kaimenė išsiblaško. Jo mirtis tampa išmėginimu Dievo tautai, kurio metu kai kurie pražūsta; visi ištikimieji yra ištobulinami.
4. Perskaitykite Mt 26, 31 ir Mk 14, 27. Kaip Jėzus taikė šią pranašystę tam, kas turėjo įvykti tą naktį? Svarbiau, ko šis įvykis, t.y. nelaimės akivaizdoje bėgantys mokiniai (žr. Mt 26, 56 ir Mk 14, 50), moko apie Dievo ištikimybę ir žmogiškąją neištikimybę?
Dievo kaip Ganytojo įvaizdis pastebimas daugelyje Biblijos vietų, nuo Pradžios (Pr 48, 15) iki Apreiškimo knygos (Apr 7, 17). Per Ezechielį Dievas peikė neatsakingus tautos ganytojus ir pažadėjo surasti paklydusias avis bei pasirūpinti jomis. Taikydamas šiuos žodžius Sau, Jėzus mokė: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11).
Pagalvokite, kiek kartų buvote neištikimi Viešpačiui. Nepaisant to, kaip Jis ir toliau rodė gailestingumą ir malonę? Kaip turėtume reaguoti į tokį gailestingumą ir malonę?
V. KARALIUS VISOJE ŽEMĖJE
5. Perskaitykite Zch 14 sk. Kaip reiktų suprasti tai, kas čia pasakyta?
Paskutiniame savo knygos skyriuje Zacharijas apibūdino dieną, kai visos neatgailaujančios tautos susiburs prieš Jeruzalę. Paskutinę akimirką Viešpats įsikiš ir išlaisvins Savo tautą bei įkurs amžinąją karalystę žemėje. Galiausiai visi, kurie Jam priešinasi, bus sunaikinti, ir visos tautos garbins gyvąjį Dievą. Viešpats bus Karalius visoje žemėje. Tik Jis bus Viešpats ir Jo vardas bus išaukštintas aukščiau visų vardų. AŠ ESU išreiškia, koks yra Dievas ir koks Jis visada bus. Tai būtų nutikę, jei Izraelis būtų likęs ištikimas Dievui, tačiau visa tai vis tiek bus įvykdyta, bet didesniu mastu, kai bus atperkami Dievo žmonės visame pasaulyje.
Kai Zacharijas paskelbė Mesijo atėjimą, pranašas neatskyrė pirmojo ir antrojo atėjimo. Kaip ir kiti pranašai, Zacharijas suprato Mesijo karalystės atėjimą kaip vieną įvykį ateityje. Tik Kristaus pirmojo atėjimo šviesoje galime atskirti du atėjimus. Taip pat galime jausti dėkingumą už viską, ką Jis atliko ant kryžiaus dėl mūsų išganymo. Taigi su džiaugsmu galime žvelgti į ateitį ir laukti amžinosios Dievo karalystės (žr. Dan 7, 14).
Šios pranašiškos knygos paskutiniame skyriuje aprašyta šlovinga Jeruzalė. Pastaroji yra išaukštinta, joje apstu žmonių ir ji saugi. Išgelbėtieji iš visų tautų dalyvaus garbindami amžinąjį Karalių. Visas Jeruzalės miestas prisipildys šventyklos šventumu.
Kai šie šlovingi pažadai tyrinėjami kartu su bendru Biblijos mokymu, prieinama išvados, kad šios pranašystės bus visiškai įvykdytos Naujojoje Jeruzalėje, kur visi Dievo žmonės garbins Jį amžinai. Visa tai įvyks tik po Jėzaus antrojo atėjimo. Amžino gyriaus temos bus – Dievo išgelbėjimas, Jo gerumas ir galia, kaip gerai žinomoje Pergalės giesmėje: „Viešpats karaliaus per amžių amžius“ (Iš 15, 18). Senovės pranašai ir ištikimi žmonės praeityje, visi kantriai laukė šio galutinio įvykio.
Apmąstykite galutinį atpirkimą, kuris mus pažadėtas – naujas dangus ir nauja žemė, kurioje nebus nuodėmės, mirties, kančių ir netekties. Kokios priežastys pateisina šią viltį, ir kaip galima kasdien prisiminti jas, ypač ištikus bėdai, baimei ir skausmui?
Papildomam tyrinėjimui: „Tamsiausiomis kovos su blogiu dienomis Dievo Bažnyčiai buvo apreikštas amžinasis Viešpaties tikslas. Jo tautai buvo leista pamatyti toliau dabartinių išmėginimų, t.y. ateities pergales, kai kova bus baigta, o atpirktieji bus įvesti į pažadėtąją žemę. Šie būsimos šlovės regėjimai, Dievo rankomis parodyti vaizdai, turėtų būti brangūs Jo Bažnyčiai šiandien, kai amžių kova sparčiai eina į pabaigą ir pažadėtosios palaimos netrukus bus galutinai įgyvendintos. […] Išgelbėtos tautos žinos tik dangaus Įstatymą. Visi bus laimingi, suvienyta šeima, apsisiautusi šlovės ir padėkos drabužiais. Ryto žvaigždės giedos kartu, Dievo sūnūs šauks iš džiaugsmo, o Dievas ir Kristus vieningai paskelbs: `Nebebus nei nuodėmės, nei mirties`“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 722 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Nors žmonės stengiasi, kad viskas būtų geriau mūsų pasaulyje, rezultatas yra priešingas. Anot Biblijos, tik Kristui sugrįžus ir padarius visa nauja, šis pasaulis taps rojumi, kurio mes ilgimės. Nors žinome šią tiesą, kodėl esame pašaukti šiame pasaulyje skleisti ramybę, paguodą ir gydyti?
2. Ankstesnėje pamokoje buvo pabrėžtas svarbus faktas – daugelyje Senojo Testamento pranašysčių, susijusių su Jėzaus atėjimu, šis įvykis apreikštas kaip toks, kurį sudaro dvi dalys. Ką tai sako apie glaudų pirmo ir antro atėjimo ryšį išganymo kontekste? Kodėl taip yra? Kodėl be pirmojo atėjimo negali būti antrojo, ir kodėl antrasis atėjimas būtų bergždžias be pirmojo?
3. Siekiant atgimimo ir pertvarkos mūsų gretose, ko galima išmokti iš Zacharijo, kas padėtų mums asmeniškai ir visai bažnyčiai, turinčiai pasiruošti Šventosios Dvasios išliejimui, kuris yra gyvybiškai svarbus būtinam atgimimui ir reformacijai?