Gruodžio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 40, 7–16; Jer 41–43; Iš 16, 3; Sk 16, 13; Jer 44.
Įsimintina eilutė: „Tebūna mums VIEŠPATS tikras ir ištikimas liudytojas! Prisiekiame, kad tiksliai vykdysime kiekvieną žodį, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, atsiųs per tave“ (Jer 42, 5).
Šios savaitės tema mus prives prie pranašo Jeremijo sakmės pabaigos. Tačiau tai ne „ir jie ilgai ir laimingai gyveno“ pabaiga. Tam tikra prasme, šios savaitės temą, ir net gerą dalį Jeremijo knygos, galima apibendrinti sakant, kad tai, ką čia matome, yra malonės ribų pavyzdys. Tai reiškia, kad malonė neišgelbės tų, kurie visiškai atsisako ją priimti. Kad ir kiek Viešpats jiems kalbėjo, suteikiant tautai išganymą, apsaugą, atpirkimą, taiką ir klestėjimą, visi, išskyrus mažą ir ištikimą likutį, paniekino ir atmetė Dievo pasiūlymą.
O kas dėl Jeremijo? Žmogiškuoju požiūriu, pranašo gyvenimas ir tarnystė atrodė beprasmiški! „Raudančiam pranašui“ buvo daug priežasčių verkti. Net nutikus viskam, dėl ko Jeremijas perspėjo, tauta vis tiek neišsižadėjo savo nuodėmių, laikėsi pagonybės ir maištavo, atvirai paniekindama pranašą ir Viešpaties Žodį.
Mes turime būti itin atsargūs. Malonė yra malonė, nes ji duodama nepelnytai, taip; bet malonė nėra suteikiama tiems, kurie atsisako ją priimti arba nepaiso sąlygų, kuriomis malonė yra duodama.
I. POLITINĖ ANARCHIJA
Galima būtų manyti, kad sunaikinus miestą ir visiškai pralaimėjus babiloniečiams, visa tauta pasimokė. Deja, pasimokė ne visi, ir drama dar nesibaigė.
Perskaitykite Jer 40, 7–16. Kokia žinia tautai (vėl) buvo pranešta? Kuo reikšmingas žodžio likutis pavartojimas 11 eilutėje?
Nepaisant žinios apie taiką, ir netgi gerovę (žr. Jer 40, 12), ne visi buvo patenkinti esama padėtimi.
Perskaitykite Jer 41. Kokių naujų bėdų dabar iškils „likučiui“?
Nors nepaminėtos nužudymo priežastys, tai, kad nužudymą įvykdė karališkosios kilmės asmuo „ir vienas iš svarbių karaliaus pareigūnų“ (Jer 41, 1), rodo, jog šis elitas nebuvo susitaikęs su mintimi, kad išrinktajai tautai teks paklusti babiloniečių valdymui. Kadangi Babilono karalius į sostą pasodino Gedaliją (žr. Jer 40, 5), tauta galėjo pamanyti, jog jis yra neištikimas tautai išdavikas ir marionetė, ir jį reikia pašalinti kartu su visais jo dvariškiais.
Skyriuje toliau parašyta, kad šis likutis dabar susidūrė su nauja grėsme: babiloniečių, kurie galėjo nežinoti visų reikalo detalių, baime ir siekiu atkeršyti už Gedalijos ir babiloniečių karių mirtį (žr. Jer 41, 3).
Izmaelio ir jo vyrų nuodėmės sukėlė baimę tarp tų, kurie neturėjo nieko bendra su padarytomis nuodėmėmis. Ką tai turėtų pasakyti apie mūsų nepaklusnumą, kai mes galime sukelti kančias ir skausmą kitiems, net ir tiems, kurie neturėjo nieko bendra su mūsų nuodėmėmis?
II. IEŠKANT DIEVO VEDIMO
Perskaitykite Jer 42. Kokia galinga žinia čia užrašyta ne tik jiems, bet visiems, ieškantiems Viešpaties maldoje?
Bijodama babiloniečių, tauta kreipėsi į pranašą Jeremiją, kad jis už juos melstų Viešpatį. Dabar jie jau žinojo, kad Jeremijas iš tiesų yra Dievo pranašas ir tai, ką jis sakė ir kalbėjo Viešpaties vardu, išsipildė.
Jie taip pat pažadėjo padaryti viską, ko Dievas prašė ar įsakė jiems. Skaitydami matome tautą, kuri, atrodo, pasimokė ir norėjo ne tik žinoti Dievo valią, bet, svarbiau, pastarąją vykdyti. Žodžiai: „Malonus ar nemalonus jis bus, mes paklusime balsui VIEŠPATIES, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, idant mums gerai sektųsi. Taip! Mes paklusime VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balsui“ (Jer 42, 6) – buvo galingas tikėjimo išpažinimas. Juk po visko, kas nutiko, tam laikas buvo pribrendęs.
Atkreipkite čia dėmesį į ankstesnę Jeremijo žinią: nepasitikėti svetimtaučių galia. Pasitikėti Viešpačiu, ir Jis užtikrins jums gerovę ir išgelbės jus, kai laikas bus tinkamas. Išgelbėjimas ateina ne iš bet kur ar ne iš ko nors kito. Svetimų tautų galia nepadėjo jiems anksčiau, nepadės ir dabar.
Dievas turėjo juos įspėti, nes Jis žino jų širdžių polinkius: Jis žinojo, kad jie galvojo apie grįžimą į Egiptą (pagalvokite apie simboliką šioje vietoje), siekiant trokštamos apsaugos. Taigi Viešpats davė jiems labai aiškius ir konkrečius įsakymus to nedaryti, nes šis kelias jiems lemtų sunaikinimą.
Vėlgi, akivaizdus pasirinkimas, su kuriuo mes visi turime susidurti: gyvenimas ir ramybė per tikėjimą ir paklusnumas Jėzui arba kančios ir mirtis dėl tikėjimo ir paklusnumo stokos. Nepaistant skirtingų aplinkybių, galų gale klausimas mums visiems yra tas pats. Skirtingai nei šie žmonės, mes ne visada esame taip konkrečiai ir aiškiai įspėjami, bet mes taip pat buvome įspėti.
Gyvenimas ar mirtis, palaiminimai ar prakeikimai. Kokius sprendimus jūs kasdien priimate, ar gyvenimui, ar mirčiai?
III. GRĮŽIMAS Į EGIPTĄ
Jei dar neperskaitėte Jeremijo 42, šis skyrius gali būti labai įdomus. Ką tauta darys? Ar jie kliausis tikėjimu, kuris pasireiškia paklusnumu, ir liks Jude? O gal jie kartos tas pačias praeities klaidas, užuot klausę aiškių Viešpaties žodžių, ir elgsis kaip panorėję, nepaisant Viešpaties aiškaus perspėjimo paskutinėse 42 skyriaus eilutėse dėl to, kas tautos laukia, jei jie grįš į Egiptą?
Perskaitykite Jer 43, 1–7. Ką tauta darė?
Dievo Žodžiui nesutinkant su mūsų ketinimais ar norais, mes esame linkę abejoti dangiška Dievo Žodžio kilme. Būtent taip tauta ir vadovai elgėsi su Jeremiju. Matyt Izraelyje pasikeitė tik aplinkybės, tačiau tauta savo mąstymu ir širdimi liko tokia pat. Jie išsižadėjo to, kuo patys prisiekė, užsipuldami pranašą Jeremiją. Tačiau jie nenorėjo tiesiogiai užsipulti senyvo amžiaus Jeremijo. Tad jie kaltino Baruchą, pranašo draugą ir kartais raštininką, ir nugręžė savo pyktį prieš jį, teigdami, kad Baruchas prieš juos sukurstė pranašą.
Perskaitykite Iš 16, 3 ir Sk 16, 13. Kas bendro tarp to, ką tauta sakė Jeremijui ir ką jų protėviai kalbėjo Mozei?
Žmogiškoji prigimtis yra žmogiškoji prigimtis, visada ieškanti ką kitą apkaltinti dėl problemų, visada ieškanti pasiteisinimo daryti tai, ko užsigeidžia. Taigi, kad ir kokia buvo priežastis, Baruchas buvo apkaltintas norįs, kad visi jo tautiečiai mirtų nuo babiloniečių rankos arba būtų ištremti į Babiloną. Jer 43, 1–7 neparašyta, kodėl tauta manė, kad Baruchas norėjo, jog tai įvyktų, kaip Rašte nepaaiškinta, kodėl izraelitai manė, jog Mozė norėjo, kad jie mirtų dykumoje, jiems išėjus iš Egipto. Užvaldyta emocijų ir aistrų, tauta negali turėti pagrįstų priežasčių savo mąstymui. Tad itin svarbu, kad mes nuolat pavestume mūsų aistras ir jausmus Viešpačiui!
Kaip dažnai mes leidžiame jausmams ar aistroms aptemdyti mūsų protą ar net nepaisyti aiškių Viešpaties žodžių? Kaip mes galime apsaugoti save, kad jausmai ir aistros neužgožtų gerosios mūsų pusės? (žr. 2 Kor 10, 5)
IV. PAIMTI Į NELAISVĘ
Perskaitykite Jer 43, 8–13. Ką Viešpats sakė per Jeremiją?
Tachpanhesas buvo miestas prie šiaurinės sienos su Egiptu, turėjęs didelius įtvirtinimus, kuriame gyveno daugybė izraelitų kolonistų.
Čia Viešpats vėl norėjo, kad Jeremijas simboliškai parodytų pranašystę. Nors žodžiai yra galingi, kartais, kai viskas yra padaroma tikrame gyvenime, kai aplinkybės yra mums parodomos, mintis perteikiama aiškiau.
Tiksliai neparašyta, kaip Jeremijas turėjo paslėpti akmenis prie įėjimo į faraono rūmus. Tačiau mintis buvo aiški: net galingieji faraonai negalėjo lygintis su Viešpačiu, ir Jis įvykdys Savo Žodį kaip sakė. Pabėgėliai, manę, kad Egipte jiems bus saugu, klydo kaip ir tie, kurie, kaip tyrinėjome anksčiau, manė galį užsitikrinti apsaugą Egiptui ateinant pas juos (Jer 37, 7–8). Egipto dievai buvo bejėgiai, iškreiptos vaizduotės prasimanymas; šie dievai buvo pagonių šlykštybės, neleidusios žmonėms pažinti tiesos. Izraelitai turėjo žinoti, kaip mes dabar turėtume žinoti, kad vienintelė mūsų tikra apsauga yra paklusnumas Viešpačiui.
„Kai savęs išsižadėjimas tampa mūsų tikėjimo dalimi, mes suprasime ir vykdysime Dievo valią; mūsų akys bus pateptos tepalu, ir mes pamatysime nuostabius Jo Įstatymo dalykus. Pamatysime paklusnumo kelią kaip vienintelį saugų taką. Dievas laiko Savo tautą atsakingą proporcingai jiems suprantamai tiesai. Jo Įstatymas yra teisingas ir pagrįstas, ir per Kristaus malonę Jis tikisi, kad mes vykdysime Įstatymo reikalavimus“ (E. Vait, „The Review and Herald“, vasario 25, 1890).
Taip pat pagalvokite apie izraelitų grįžimo į Egiptą vardan saugumo simboliką. Kaip ironiška! Dvasine prasme, kaip mes galėtume būti gundomi grįžti į Egiptą, kad rastume tai, ko, mūsų nuomone, negalime rasti pas Viešpatį?
V. ATVIRAS NEPAKLUSNUMAS
Perskaitykite Jer 44, 1–10. Ką ištremtieji darė Egipte?
Egipto nelaisvės laikotarpiu Jeremijui teko susidurti su ta pačia problema, kuri buvo iškilusi pranašui ir jo tautai gyvenat Jude. Anuomet jis turėjo kalbėti vadovams; dabar Jeremijas turėjo kalbėti paprastiems žmonėms, kurie nelaisvėje darė tas pačias nuodėmes, lėmusias esamas nelaimes.
Kokį stebinantį atsakymą jie davė Jeremijui, kai pranašas jiems pasipriešino? (Jer 44, 15–19)
Jų širdies kietumas ir juos užvaldžiusi apgaulė stebina. Iš esmės, tauta paniekino Jeremiją ir tai, ką pranašas kalbėjo jiems „Viešpaties vardu“.
Priežastis buvo paprasta: ankstyvosiomis dienomis, prieš Jošijo reformas, kai tauta buvo pasinėrusi į pagonių dievų garbinimą, net degino smilkalus Dangaus karalienei ir aukojo jai liejamąsias atnašas, jiems viskas buvo gerai. Jie iš esmės buvo pasiturintys ir saugiai gyveno. Tačiau nelaimė ištiko tik po Jošijo reformų (kurios vis tiek buvo įvykdytos per vėlai ir neryžtingai). Taigi kodėl jie turėtų klausytis Jeremijo ir visų jo įspėjimų?
Jeremijo atsakas buvo toks (Jer 44, 20–30): „Ne, jūs nesuprantate. Nelaimės jus ištiko būtent dėl visų šių dalykų. Blogiau tai, kad jūsų užsispyrimas ir atsisakymas pasikeisti lems dar daugiau nelaimių, o saugumas, kurį jūs tikitės rasią Egipte, yra apgaulė ir melas, kaip jūsų garbinami pagoniški dievai. Galų gale, jūs pažinsite tiesą, bet jau bus per vėlu“.
O kaip dėl tų, pasinėrusiųjų į nuodėmes ir netikėjimą, kuriems, atrodo, labai gerai sekasi, o ištikimi krikščionys kartais patiria baisius išmėginimus? Kaip mes skinamės kelią šios tikrovės akivaizdoje?
Tolesniam tyrinėjimui: Visoje Jeremijo knygoje, kaip visame Šventajame Rašte, mes susiduriame su gėrio ir blogio klausimu. Ir kaip krikščionys mes atskiriame gėrį nuo blogio, nes Dievas įvairiai apibrėžė mums šiuos terminus (žr., pavyzdžiui, Rom 7, 7; Mch 6, 8; Joz 24, 15; Mt 22, 37–39; Įst 12, 8). O jei žmogus netiki Dievu? Kaip jis gali atskirti gėrį nuo blogio? Ateistas autorius Semas Haris (Sam Harris) turi pasiūlymą. Jis parašė knygą „The Moral Landscape“, kurioje teigia, kad gėrį ir blogį galima ir reikia suprasti tik mokslo kontekste. Tai yra, kaip mokslas padėjo mums suprasti skirtumą tarp stiprios ir silpnos branduolinės sąveikos, taip jis turėtų padėti mums atskirti gera nuo pikto ir gėrį nuo blogio. Autorius netgi spėja, kad mokslas vieną dieną gali „išgydyti“ nuo blogio. „Pagalvokite, kas nutiktų, jei mes galėtume išgydyti žmogiškąjį blogį. Argumento dėlei įsivaizduokite, kad svarbius pokyčius žmogaus smegenyse galima būtų atlikti nebrangiai, neskausmingai ir saugiai. Vaistai nuo psichopatijos gali būti dedami tiesiai į maistą, kaip vitaminas D. Tuomet blogis tebūtų mitybos sutrikimas“ („The Moral Landscape“, 109 p. (Simon & Schuster, Inc., Kindle Edition). Tačiau dauguma mokslininkų, net ir tie, kurie netiki Dievą, sunkiai tikėtų, kad mokslas gali išspręsti šias problemas. Tačiau, jei netikima Dievu, kur dar galima rasti sprendimus šiems klausimams?
Klausimai aptarimui:
1. „Mums viskas priklauso nuo to, kaip mes priimame Viešpaties sąlygas“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t, 118 p.). Kodėl klaidinga manyti, kad malonė teikiama besąlygiškai? Sąlygos nėra darbai ar kažkas, kas Dievo akivaizdoje suteikia mums nuopelnų. Kaip mes galime išmokti atskirti netikrą mokymą, susijusį su išganymu darbais (Įstatymo raidės prisilaikymas) ir netikrą mokymą, kad išganymas yra besąlygiškas (pigi malonė)?
2. Apmąstykite sudėtingą paskutinį penktos dalies klausimą. Jei kas nors sako: „Aš netikiu Jėzų, aš net netikiu Dievą, tačiau pažiūrėkite, kaip puikiai klostosi mano gyvenimas. Tiesą sakant, aš norėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas klostosi geriau už jūsų, nors jūs esate krikščionis“, – ką jūs atsakytumėte?