Gruodžio 24–30 d.
Šią savaitę skaitykite: Gal 6, 11–18; Rom 6, 1–6; 12, 1–8; 2 Kor 4, 10; 5, 17; 11, 23–29.
Įsimintina eilutė: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui“ (Gal 6, 14).
Šios Laiško galatams studijos buvo rimtos, nes pats laiškas yra gilus. Suprasdamas savo pašaukimą, žinodamas skelbiamą tiesą (kaip jis pats ne kartą sakė, kad tiesą davė Viešpats), Paulius rašė užsidegęs, kaip Senojo Testamento pranašai: Izaijas, Jeremijas, Ozėjas. Kaip pastarieji maldavo Dievo žmonių tais laikais nusigręžti nuo klaidų, Paulius čia darė tą patį.
Nesvarbu, kad skyrėsi aplinkybės. Juk Jeremijo žodžiai galėjo būti lengvai pritaikyti galatams: „‘Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, pripažinti, kad Aš esu Viešpats, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis Aš mėgaujuosi‘,– tai Viešpaties žodis“ (Jer 9, 23).
Prieš Kristaus kryžių žmogiška išmintis, turtas ir jėgos atrodo paprasčiausiai bevertės, rašė Paulius klystančiai Galatijos bendruomenei.
I. Paties Pauliaus ranka
1. Palyginkite baigiamąsias pastabas Gal 6, 11–18 su paskutinėmis pastabomis kituose Pauliaus laiškuose. Kuo Laiško galatams pabaiga panaši ir kuo skiriasi? (žr. paskutines pastabas Rom; 1 ir 2 Kor; Ef; Fil; Kol; 1 ir 2 Tes.)
Baigiamosios Pauliaus pastabos ne visada vienodos, nors jose daug bendrų elementų: (1) sveikinimai konkretiems asmenims, (2) raginimas, (3) asmeninis parašas ir (4) palaiminimas. Palyginus šias įprastas ypatybes su paskutinėmis Pauliaus pastabomis Laiške galatams, pasirodo du reikšmingi skirtumai.
Pirmiausia, skirtingai nuo daugelio Pauliaus laiškų, Laiške galatams nėra asmeninių sveikinimų. Kodėl? Nėra ir įprastos padėkos laiško pradžioje. Tai turbūt dar vienas įtemptų santykių tarp Pauliaus ir galatų požymis. Apaštalas buvo mandagus, bet formalus.
Antra, turime atsiminti, kad Paulius buvo įpratęs diktuoti savo laiškus raštininkui (Rom 16, 22). Baigęs apaštalas dažnai paimdavo rašymo priemonę ir užrašydavo kelis trumpus žodžius sava ranka (1 Kor 16, 21). Tačiau Laiške galatams Paulius nedaro, kas įprasta. Apaštalas taip nerimavo dėl įvykių Galatijoje, kad paėmęs rašymo priemonę nesiliovė rašęs. Jis tiesiog negalėjo sustoti, dar kartą nepamėginęs įtikinti galatus, kad šie nusisuktų nuo klystkelių.
Gal 6, 11 Paulius pabrėžė, kad rašė didelėmis raidėmis. Iš tikrųjų nežinome kodėl. Kai kurie mano, kad Paulius turėjo omenyje ne raidžių dydį, bet keistą jų formą. Jie mano, kad galbūt Pauliaus rankos buvo taip sužalotos nuo persekiojimų arba palapinių siuvimo, kad apaštalas negalėjo rašyti tiksliai. Kiti mano, kad jo komentarai įrodo, jog Pauliaus rega buvo silpna. Nors abu atvejai yra galimi, tai daugiau ar mažiau tik spėlionės, neleidžiančios nuspręsti, ar Paulius tyčia rašė didelėmis raidėmis, pabrėždamas savo mintį, panašiai kaip mes pabrėždami svarbų žodį ar sąvoką pabraukiame ją, užrašome pasvirusiu šriftu arba didžiosiomis raidėmis.
Kokia bebūtų priežastis, Paulius tikrai norėjo, kad skaitytojai paisytų jo įspėjimo ir pastabų.
II. Gyrimasis kūnu
2. Perskaitykite Gal 6, 12–13. Ką Paulius sako šiose eilutėse?
Nors Paulius anksčiau užsiminė apie jo priešininkų tikslus ir motyvus (žr. Gal 1, 7; 4, 17), apaštalo pastabos Gal 6, 12–13 yra pirmas aiškus komentaras apie priešininkus. Apaštalas apibūdina juos kaip norinčius įsigyti gerą vardą išoriniais dalykais. Frazė geras vardas graikų kalboje pažodžiui reiškia nutaisyti „tinkamą veido išraišką“. Graikai tuo pačiu žodžiu apibūdindavo aktoriaus kaukę. Žodis net vaizdingai pavartotas, kad jį būtų galima susieti su aktoriaus vaidmeniu. Kitaip tariant, Paulius sako, kad šitie žmonės buvo panašūs į aktorius, siekiančius auditorijos pritarimo. Kultūroje, pagrįstoje garbe ir gėda, prisitaikėliškumas yra būtinas, ir mokantys klaidingų tiesų siekė pagerinti savo vardą bičiulių žydų Galatijoje ir Jeruzalėje akyse.
Paulius paminėjo svarbų dalyką, susijusį su vienu iš jų motyvų – tai norą išvengti persekiojimo. Persekiojimas gali būti dramatiškas, susijęs su fiziniu smurtu, tačiau ir „švelnesnės“ persekiojimo formos gali būti tokios pat kenksmingos, pavyzdžiui, užsipuldinėjimas ir išskyrimas. Paulius ir kiti uolūs bei atsidavę tikintieji Judėjoje kartą kentė persekiojimus (Gal 1, 13), taip pat veikusius ir krikščionis.
Religiniai žydų vadovai vis dar turėjo politinės įtakos daugelyje sričių. Romos vardu jie galėjo taikyti sankcijas, todėl daug įtikėjusių žydų norėjo palaikyti su jais gerus ryšius. Apipjaustydami pagonis ir mokydami juos laikytis Toros (Mozės Penkiaknygė), ramybės drumstėjai Galatijoje galėjo surasti bendrų įsitikinimų su vietiniais žydais. Tai ne tiktai leistų jiems palaikyti draugiškus santykius su sinagogomis, bet net galėjo sustiprinti ryšius su įtikėjusiais žydais Jeruzalėje, kur vis labiau buvo abejojama darbu, atliekamu tarp pagonių (Apd 21, 20–21). Be abejo, viena prasme jų veiksmai galėjo padaryti liudijimą efektyvesniu.
Kokia bebūtų situacija, kurią Paulius turėjo omeny, jo žodžiai yra aiškūs: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3, 12).
Apsvarstykite priežastis, kurias šitie žmonės turėjo, mokant netiesos. Pagalvojus, jos atrodo gana pagrįstos. Ką tai turi pasakyti mums apie motyvus, kad net „geriausios“ paskatos gali paklaidinti mus, jei nebūtume atsargūs? Kada paskutinį kartą ėmėtės netinkamų dalykų vardan teisingų motyvų?
III. Gyrimasis kryžium (Gal 6, 14)
„Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui“ (Gal 6, 14).
Išstatęs motyvus, skatinusius reikalauti apipjaustymo, Paulius paskutinį kartą pristato savo Evangelijos santrauką galatams. Evangelija yra pagrįsta dviem pagrindiniais principais: (1) Kryžiumi (14 eilutė) ir (2) nuteisinimo doktrina (15 eilutė). Šiandienėje pamokoje bus akcentuojamas nuteisinimas.
Gyvenant dvidešimt pirmame šimtmetyje sudėtinga suvokti Pauliaus komentaro apie Kryžių (Gal 6, 14) sukeltą šoką. Šiandien Kristaus kryžius yra puoselėtinas simbolis, sukeliantis teigiamus jausmus daugumai žmonių. Tačiau Pauliaus dienomis Kryžius nebuvo kažkas, kuo būtų galima pasigirti, bet kažkas niekinga. Mintis apie nukryžiuotą Mesiją žydus įžeisdavo, o romėnams tai buvo bjauru, nes nukryžiavimas nebuvo laikomas tinkama bausmės forma Romos piliečiui.
Panieka, kurią senovės pasaulis jautė Kristaus kryžiui, galima aiškiai pamatyti, anot rašytinių šaltinių, ankstyviausiame piešinyje, vaizduojančiame nukryžiavimą. Priskiriamam antro šimtmečio pradžiai piešinyje nukryžiuotas žmogaus, iškeltomis rankomis, yra nupieštas su asilo galva. Po piešiniu yra užrašas: „Aleksandras garbina savo Dievą“. Mintis aiški, Kristaus kryžius buvo tiesiog pajuoka. Būtent šiame kontekste Paulius drąsiai skelbia, kad jis gali girtis tik Kristaus kryžiumi!
3. Kuo reikšmingas Kristaus kryžius Pauliaus santykiui su pasauliu? Gal 6, 14; Rom 6, 1–6; 12, 1–8; Fil 3, 8.
Kristaus kryžius keičia viską. Jis meta tikinčiajam iššūkį ne tiktai iš naujo įvertinti save, bet ir įvertinti santykį su pasauliu. Pasaulis (1 Jn 2, 16) priešinasi Dievui. Kadangi mirėme su Kristumi, pasaulis daugiau neturi galios. Senas gyvenimas, kurį kadaise gyvenome, praėjo. Atsižvelgiant į Pauliaus analogiją, tikintysis ir pasaulis turi būti vienas kitam miręs.
Ką Kryžius padarė, paveikdamas jūsų santykį su pasauliu? Ką tai pakeitė? Kuo dabartinis jūsų gyvenimas skiriasi nuo to, kurį gyvenote prieš pavesdamas save Viešpačiui, kuris mirė už jus?
IV. Naujas kūrinys
Pabrėžęs, kad krikščioniui svarbiausia yra Kristaus kryžiaus, Paulius dabar akcentuoja antrą pamatinį savo Evangelijos principą – nuteisinimą tikėjimu.
Kaip jau matėme visą ketvirtį, Paulius iš esmės priešpastatė apipjaustymą ir Evangeliją. Tačiau apaštalas nebuvo nusiteikęs prieš pačią apeigą. Paulius pateikė kelis stiprius tvirtinimus prieš apipjaustymą (žr. Gal 5, 2–4), bet jis nenorėjo, kad galatai nuspręstų, jog neapipjaustymas Dievą tenkina labiau nei apipjaustymas. Tai nėra jo mintis, nes asmuo gali būti linkęs laikytis Įstatymo raidės ir tuo atveju, jei žmogus kažką daro, ir jei nedaro. Dvasine prasme pats apipjaustymo klausimas yra nereikšmingas. Tikras tikėjimas nėra išoriškas elgesys, bet žmogiškos širdies būklė. Juk pats Jėzus sakė, kad asmuo gali atrodyti pavyzdingas, bet būti dvasiškai supuvęs viduje (Mt 23, 27).
4. Ką reiškia būti nauju kūriniu? Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17. Kaip jūs asmeniškai patyrėte, ką tai reiškia?
Žodis kūrinys (gr. – keisis) gali apibūdinti ir individualią asmenybę (Hbr 4, 13), ir visą kūriniją bendrai (Rom 8, 22). Ir vienu, ir kitu atveju žodis apibūdina Kūrėjo veiksmus. Tai yra Pauliaus mintis. Nauju kūriniu negalima tapti žmogiškų pastangų dėka, pavyzdžiui, apipjaustymo ar kažkokių kitų. Jėzus šį procesą vadina gimti iš aukštybės (Jn 3, 5–8). Tai yra dieviškas aktas, kai pats Viešpats dvasiškai mirusiam asmeniui įkvepia dvasinę gyvybę. Tai dar viena metafora, apibūdinanti gelbėjimo procesą, kurį Paulius paprastai vadina nuteisinimu.
Tai, ką reiškia būti nauju kūriniu, Paulius smulkiau apibūdina 2 Kor 5, 17. Šioje eilutėje Paulius aiškina, kad tapimas nauju kūriniu yra kur kas daugiau nei tik mūsų padėties dangaus knygose pasikeitimas; tai sukelia šiandienio mūsų gyvenimo pokyčius. Timotis Džordžas (Timothy George) pažymi, kad tai „apima visą pasikeitimo procesą: Šventosios Dvasios darbą, skatinantį atgailauti ir tikėti, kasdien marinti savąjį „aš“ ir atgaivinti dvasinę prigimtį, nuolat augti, šventėti ir panašėti į Kristų.“ (Gal, p. 438.)
Tapimas nauju kūriniu nenuteisina mūsų. Vietoj to šis esminis pokytis yra aiški apraiška to, ką reiškia būti nuteisintu.
V. Paskutinės pastabos (Gal 6, 16–18)
5. Paulius palaimina tuos, kurie laikysis šios taisyklės (Gal 6, 16). Atsižvelgiant į kontekstą, apie kokią taisyklę Paulius kalbėjo?
Žodis taisyklė, verčiant pažodžiui, reiškia matuoklę, kurią naudodavo mūrininkai ar dailidės. Pats žodis galiausiai įgijo menamą reikšmę ir buvo siejamas su taisyklėmis bei vertinimo standartais. Pavyzdžiui, kalbant apie Naujojo Testamento kanoną, turima omenyje dvidešimt septynios Naujojo Testamento knygos, laikomos autoritetingomis apibrėžiant tikėjimą ir Bažnyčios veiklą. Todėl, jei mokymas neatitinka to, kas randama šitose knygose, jis nėra priimtinas.
6. Kas yra Viešpaties Jėzaus žymės, kurias Paulius nešiojo savo kūne? Ką jis turėjo omenyje, rašydamas, kad dėl jų niekas neturi varginti apaštalo? Ar Gal 6, 14 gali padėti atsakyti šį klausimą? Gal 6, 17; 2 Kor 4, 10; 11, 23–29.
Žodžiu žymes (gr. – stigmata) Paulius galėjo apibūdinti vergų tapatybei nustatyti naudojamus skiriamuosius ženklus, arba tam tikrose religijose naudojamus įspaudus, kuriais tikintysis save pažymėdavo, taip rodydamas ištikimybę. Bet kokiu atveju Paulius neabejotinai nurodė į randus, kuriuos ant jo kūno paliko persekiojimai ir sunkumai (žr. 2 Kor 4, 10; 11, 24–27). Apaštalo priešininkai reikalavo, kad pagonių kilmės atsivertėliai priimtų apipjaustymo žymę kaip ištikimybės judaizmui simbolį. Bet Paulius turėjo žymes, kurios rodė, kieno vergu jis tapo, ir jam nėra kitos ištikimybės, o tik ištikimybė Kristui… Randai, kuriuos Paulius gavo iš savo priešų, iškalbingai liudijo apie apaštalo ištikimybę Kristui.“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 989 p.)
Kokias „žymes“, fizines ar kitokias, turite dėl tikėjimo Jėzumi? Kitaip tariant, ką jūsų tikėjimas kainavo jums?
Toliau studijuokite: „Golgotos kryžius meta iššūkį ir galiausiai nugalės visas žemiškas ir pragariškas jėgas. Kryžius yra visos įtakos centras, ir nuo jo sklinda visa įtaka. Tai yra didysis traukos centras, nes ant jo Kristus atidavė Savo gyvybę už žmoniją. Šios aukos prireikė, kad žmogus atgautų pirminį tobulumą. Taip ir net daugiau. Auka visiškai pakeičia charakterį, darydama žmogų daugiau nei nugalėtoju. Tie, kas Kristaus padedami įveikia Dievo ir žmogaus priešą, užims savo vietą danguje ir bus prakilnesni už angelus, kurie niekada nenusidėjo. Kristus sakė: ‘O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs.’ Jei į kryžiaus įtaką neatsiliepiama, jis sukuria įtaką. Iš kartos į kartą ši tiesa yra apreiškiama kaip dabartinių laikų tiesa. Kristus ant kryžiaus buvo tarpininkas, per kurį malonė ir tiesa susitiko, teisumas ir ramybė pasibučiavo. Tai yra priemonė, kuri turi būti pasaulio varomoji jėga (MS 56, 1899).“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1113 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kuo jums reikšminga tai, kad Paulius pradeda ir baigia savo laišką nurodydamas į Dievo malonę? Palyginkite Gal 1, 3 ir 6, 18.
2. Atsižvelgiant į Pauliaus teiginį: pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui (Gal 6, 14), koks turi būti krikščionio santykis su pasauliu šiandien? Kaip krikščionys turi reaguoti į tokius klausimus, kaip antai: aplinka, rasizmas, abortas ir t. t., jei jie mirę pasauliui?
3. Kaip asmuo žino, ar jis yra naujas kūrinys, apie kurį Paulius rašė?
4. Atsižvelgiant į tai, ką studijavote šį ketvirtį, kaip apibendrintumėte Pauliaus požiūrį į: Įstatymą, Įstatymo darbus, nuteisinimą tikėjimu, senąją ir naująją Sandorą, Kristaus darbą ir krikščioniško gyvenimo prigimtį?
Santrauka: Tikra religija nėra matomas elgesys, bet širdies būklė. Kai širdis bus patikėta Dievui, asmens gyvenimas vis labiau atspindės Kristaus charakterį, kai jis augs tikėjime. Širdį turi pavergti Kristus. Visa kita – paskui.