Kovo 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 28, 4. 7. 9; Rom 1, 16–17; Gal 3, 24; Pat 28, 5; 1 Jn 2, 15–17; Pat 29, 13.
Įsimintina eilutė: „Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus, o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas apsaugomas“ (Pat 29, 25).
Mes girdime daug įvairių nuomonių. Kaip žmonėms žinoti, kas yra teisinga ir neteisinga? Atsakymas į šį klausimą randamas Dieve ir Jo rašytiniame apreiškime. Mes turime išmokti pasitikėti Dievu ir paklusti Jo Įstatymui. Visa kita ateis savaime.
Jėzus to mokė sakydamas: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Kliovimasis ir pasitikėjimas Dievu mums turi būti svarbiausias prioritetas; kitu atveju mes prioritetu darysime kažką kitą, o tai – paprasčiausia stabmeldystė. Išmokti kliautis Dievu galima tik gyvenant tikėjimu. Krikščioniškas gyvenimas yra ėjimas su Dievu; mes turime rinktis daryti tai, ką Viešpats mums liepė, o pasekmes reikia palikti Jam.
I. ĮSTATYMO LAIKYMASIS
Žodis Tora („Įstatymas“ ar „mokymas“) Patarlių knygoje iš viso pavartotas 13 kartų, keturis – Pat 28 (du kartus eilutėje 4, paskui – 7. 9). Nors Patarlių knygoje šio žodžio vartojimas paprastai taikomas išminčiaus mokymui (Pat 13, 14), izraelitų tradicijoje šis žodis turi dvasinį atspalvį ir reiškia dieviškąjį apreiškimą. Patarlių knyga tai pati pažymi (Pat 29, 18).
Perskaitykite Pat 28, 4. 7. 9. Ko šios eilutės moko apie Įstatymo svarbą mūsų gyvenimui?
Izraelio tauta skyrėsi nuo kitų tautų ne tiek savo mąstymu ar net „dvasinėmis“ ir abstrakčiomis teologinėmis pažiūromis, bet konkrečiais sprendimais, kurie, be kita ko, buvo susiję su maistu, poilsiu, gamta ir aplinka, santykiais su kaimynais ir artimaisiais. Tai Izraelį darė „šventą“ arba „atskirtą“ nuo visų kitų tautų. Idealiu atveju, šie sprendimai buvo orientuoti į Įstatymą ir pastarajame randamus principus.
Galų gale, mes, žmonės, negalime patys iš savęs būti išmintingi; mes net ne visada atskiriame gerą nuo pikto (1 Kar 3, 9). Todėl mums duotas dieviškasis Įstatymas, padedantis mums įgyti įžvalgumo. Kitaip tariant, išminties įgijimas nepriklauso nuo intelekto ar dvasinių žinių; išminties įgijimas yra iš esmės susijęs su paklusnumu Įstatymui, kuris nėra mūsų kultūros, mūsų asmeninės psichologijos ir mūsų troškimų padarinys.
Šis Įstatymas yra, žinoma, amžinas Dievo Įstatymas. Ir laikytis šio Įstatymo iš tiesų yra tikėjimo aktas. „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 16–17).
Nuo kokių rūpesčių ir problemų jūs buvote apsaugoti, nes tikėdami apsisprendėte laikytis Dievo Įstatymo? Kaip skirtųsi jūsų gyvenimas, jei nesilaikytumėte Dievo Įstatymo?
II. VIEŠPATIES IEŠKOJIMAS
Nepaisant to, koks svarbus gyvenimui tikėjimu yra, pats Įstatymas (Tora) nėra gyvybės šaltinis. Priešingai, per Įstatymą pažįstame nuodėmę, kuri veda į mirtį (žr Rom 7, 7–13). Įstatymą (Tora) veiksmingu daro tai, kad pastarasis yra iš Dievo. Be Dievo Tora būtų Įstatymo raidės prisilaikymo išpažinimas, kuris neturi nieko bendra su jo pradiniu tikslu. Klusnumo Dievo Įstatymui gyvenimas yra susijęs su gyvenimu su Dievu. Tora nepakeičia Dievo, bet yra tik mokytojas, kuris (pasak Pauliaus pavyzdžio) veda mokinius į Kristų (Gal 3, 24).
Perskaitykite Gal 3, 24. Kaip Įstatymas veda mus į Kristų, kad mes iš tiesų galėtume būti nuteisinti tikėjimu?
Patarlių knyga yra ne tik išminties knyga; visų pirma tai knyga apie Dievą, kuris apreiškė išmintį. Išminties ieškojimas paklūstant Įstatymui priartins mus prie Viešpaties ir išganymo, kurį Jis laisvai mums siūlo per tikėjimą Jėzumi.
Perskaitykite Pat 28, 5. Kaip mes galime suprasti viską?
Žodis „supranta“ 5 eilutėje pavartotas du kartus, kaip žodis „Įstatymas“ 4 eilutėje. Šios dvi eilutės yra tarpusavyje susijusios: „Įstatymo laikymasis“ (eilutė 4) ir Viešpaties ieškojimas (eilutė 5) žengia koja kojon. Tačiau šios veiklos apimtis yra ne tik žinojimas ir darymas to, kas yra teisinga („teisingumas“ [eilutė 5]). Šis supratimas yra susijęs su „viskuo“ todėl, kad „viskas“ ateina iš Dievo. Senovės Izraeliui visų dalykų žinojimas nebuvo atskirtas nuo religinio patyrimo. Tikėjimas buvo artimai susijęs su intelektu ir protingu mąstymu. Buvo nesuvokiama, kad žmogus tikės nemąstydamas ar mąstys netikėdamas, nes Dievas yra abiejų šių sričių pamatas.
Kodėl pasirinkimas tikėti Dievu yra protingas pasirinkimas? Kodėl neprotinga atmesti Dievą, užuot Juo tikėjus?
III. ŽODŽIAI TURTINGIESIEMS
Perskaitykite 1 Jn 2, 15–17. Dėl ko mes čia esame įspėti, ir kaip mes galime apsisaugoti nuo pavojų, kurie paminėti šiose eilutėse?
Nors minčių, ką reiškia būti „turtingu“, yra įvairių, Patarlių knygoje yra patarimų, kaip tapti „turtingu“, o tada patariama, kaip elgtis su įgytu „turtu“.
1. Negalima praturtėti neturtingųjų sąskaita (Pat 28, 8). Jūsų turtas yra nepateisinamas, jei buvo įgytas neturtingųjų sąskaita. Mokėmės, kad Biblija labai griežtai pasisako prieš tuos, kurie išnaudoja vargšus.
2. Duoti vargšui (Pat 28, 27). Priešingai nei „šykštuolis“ Pat 28, 25 (pažodžiui – „plačios sielos/didelio apetito“), dosnus vargšams žmogus bus palaimintas.
3. Sunkiai dirbti (Pat 28, 19). Turtas neturėtų būti įgyjamas vagiant ar per atsitiktinumą, bet sunkiai triūsiant. Tai, ką gauname, priklauso nuo mūsų darbo kokybės. Jei mes esame turtingi, turėtume būti to verti.
4. Nebandyti pralobti greitai (Pat 28, 20. 22). Patarlių knygoje pateikti du galimi variantai: (1) kai mes užmerkiame akis nesąžiningam elgesiui ir dėl to tampame tokio elgesio bendrininkais (Pat 28, 22); (2) kai mes taip trokštame pradėti mėgautis savo tėvų turtu, kad juos apiplėšiame (Pat 28, 24). Dar blogiau, kai šitaip besielgiantys teisina savo nedorą elgesį, kol galiausiai įtikina save, kad jie nieko blogo nepadarė. Todėl jie sako: „Tai ne nuodėmė!“
Pinigai šiame pasaulyje yra labai galinga jėga, todėl Biblijoje daug apie tai parašyta. Jei, pavyzdžiui, jūs trokštate pinigų beveik kaip visi žmonės, kaip jūs galite užtikrinti, kad nepuolate į tai, ką Jėzus vadino turto apgaule (Mk 4, 19)?
IV. VARGŠO VADOVAS
Perskaitykite Pat 29, 13. Kas čia svarstoma?
Vargšas ir engėjas yra lygūs (Pat 29, 13). Šviesos paminėjimas šioje patarlėje šį klausimą susieja su pasaulio sukūrimu. Turtuolį ir vargšą sukūrė Dievas (Pat 22, 2). Ir vienas, ir kitas mėgaujasi gyvenimo dovana ir jiems šviečiančia saule. Turtingieji buvo įspėti dėl to, kaip jie elgiasi su vargšais, o vargšai turi mylėti net savo persekiotojus, kurie tam tikrais atvejais gali būti turtingi (Mt 5, 44–45).
Ko moko Pat 28, 3?
Ir vargšams, ir turtingiems tenka tos pačios pareigos (Pat 28, 3). Skurdas nepateisina pikto. Tai, kad jūs galėjote būti engiamas, nesuteikia jums leidimo engti kitus. Jėzaus palyginimas apie beširdį tarną, kuris engė savo draugą, moko, kad ši reakcija, kad ir kokia netikėta iš vargšo pusės (galima būtų pagalvoti, kad vienas vargšas labiau atjaustų kitą vargšą), nėra neįprasta (Mt 18, 22–35). Pat 28, 3 paminėtas lietus, kuris paprastai yra palaiminimas, apibūdintas kaip naikinantis ir siaubingas; šie pavyzdžiai moko nesuvokiamo elgesio, kuris lemia nusivylimą.
Ko moko Pat 28, 6?
„Geriau vargšas, kuris dorai gyvena, negu nesąžiningas turtuolis“ (Pat 28, 6). Pasak tradicinės išminties, doras žmogus nebūtinai turi būti vargšas, nes skurdas yra tariamai teisus atlygis už tingumą (Pat 24, 34). Tačiau gyvenimo tikrovė yra sudėtingesnė. Vargšai gali būti neteisingumo arba nuo jų nepriklausančių aplinkybių aukomis. Tai gali dažnai nutikti. Vis dėlto Patarlių knygoje ginamos vertybės yra aiškios ir nedviprasmiškos. Teisumas yra svarbiau už turtą, ir sėkmė nėra šimtaprocentinis teisumo rodiklis.
Ką mes galime daryti, kai esame gundomi paminti mūsų vertybes vardan medžiaginės naudos? Kaip galime nuo kažko panašaus apsisaugoti, nes taip pasielgti yra kur kas lengviau, nei mums atrodo?
V. MYLĖTI TIESĄ
Iš visų dalykų, kurių mes galime mokyti savo vaikus, mokinius ir visus žmones, pasiruošusius iš mūsų mokytis, galbūt svarbiausia yra ši tema Laiške tesalonikiečiams, kai Paulius rašė apie einančius į pražūtį: „atsisakė mylėti tiesą“ (2 Tes 2, 10). Kadangi Jėzus yra Tiesa, mokyti kitus mylėti tiesą reiškia mokyti juos mylėti Jėzų, ir kas galėtų būti svarbiau?
„Kad ir kuria linkme kreiptume savo ieškojimus, jei nuoširdžiai siekiame sužinoti tiesą, susiliesime su neregimu galingu Intelektu, kuris veikia visame kame ir per visus. Žmogaus protas užmezga bendravimą su Dievo protu, baigtinis su Begaliniu. Tokio bendravimo poveikis kūnui, protui ir sielai yra neapsakomas“ (E. Vait, Ugdymas, 14 p.).
Perskaitykite Pat 29, 15 (taip pat žr. Pat 29, 19). Koks svarbus principas čia įžvelgiamas ne tik ugdymui, bet gyvenimui apskritai?
Nors mūsų pavyzdys yra svarbus ir ypač taikytinas tiems, kurių mes negalime pabarti ar nubausti, kai kuriais atvejais reikia kažko daugiau. Tai ypač pasakytina apie mūsų vaikus. Kartais vaikus būtina bausti.
Mūsų prigimtis yra puolusi ir sugadinta, įskaitant net ir tuos žavingus mažylius, kuriuos mes mylime, mūsų vaikus. Mes nepataikaujame savo vaikams ar sau, leisdami jiems daryti viską, ko jie užsigeidžia. Vaikams, iš tiesų, ne tik reikia drausmės, bet jie nori būti sudrausminti. Jie turi žinoti, kad yra ribos, ir kad jie negali jų peržengti. Mama, galvojanti, kad ji tik turi gerbti savo vaikų laisvę ir leisti jiems daryti viską, ko vaikai užsigeidžia, niekada nesakant – „ne“, galiausiai užsitrauks sau „gėdą“ (Pat 29, 15 ) ir, be abejo, nuvils vaikus, jei ne iškart, tai tikrai vaikams suaugus.
Ko pasimokėte būdami vaikais, kas išliko iki šiol, kai jau esate suaugę? Kaip šios žinios padėjo padaryti jūsų gyvenimą geresnį?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievo įsakymai yra pagrįsti nekintamu teisingumu ir yra taip suformuluoti, kad tiems, kurie jų laikosi, teiks laimę. […] Religija padeda žmogui užmegzti asmeninius, bet ne išskirtinius santykius su Dievu; privaloma gyventi dangaus principais, kad jie galėtų padėti ir palaiminti žmoniją“ (E. Vait, „Sons and Daughters of God“, 267 p.).
„Aplaidumas nemokyti vaikų Dievui įamžino blogį ir atidavė priešui į gretas daugybę žmonių, kurie, jei būtų buvę išmaningai prižiūrėti, galėjo tapti Kristaus bendradarbiais. Klaidinančios idėjos ir kvaila, nepagrįsta meilė išpuoselėjo savybes, kurios padarė vaikus atstumiančius ir nelaimingus, apkartino tėvų gyvenimą ir išplėtė jų grėsmingą įtaką iš kartos į kartą. Bet kuris vaikas, kuriam leidžiama eiti savu keliu, neteiks garbės Dievui ir atneš savo tėvui ir motinai gėdą. […] Vengdami pareigos ir leisdami savo vaikams mėgautis blogiu, tėvai jiems uždaro Dievo miesto vartus“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 325 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Rusų rašytojas Levas Tolstojus, nors užaugo krikščioniškoje šeimoje, daugelį metų buvo išsižadėjęs krikščioniško tikėjimo. Būdamas vyresnio amžiaus jis susidūrė su krize – Ką reiškia gyvenimas, kai pastarasis tikrai baigsis mirtimi? Nors jis ieškojo atsakymų visose pažinimo srityse, – nerado. Galų gale jis suprato, kad vienintelis logiškas atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą turėjo būti rastas tikėjime į kažką, kas viršijo pačią logiką. Tai reiškia, kad Levo Tolstojaus logika privertė jį pasikliauti kažkuo daugiau nei logika, t.y. tikėjimu, siekiant rasti atsakymus ir įprasminti gyvenimą. Kodėl, tada, tikėjimas Jėzų yra logiškiausias sprendimas, kurį mes galime priimti, susijęs su gyvenimo prasme ir tikslu?
2. Kaip jūs suprantate, ką reiškia mylėti tiesą? Kaip mes mylime tiesą? Mylėti tiesą, žinoma, reikštų, kad pirmiausia mes turime žinoti tiesą. Kaip mes pažįstame tiesą? Ir, virš visko, kaip mes galime būti užtikrinti, kad neleidžiame niekam pastoti kelio ir mylėti tiesą?