Sausio 10–16d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 5, 21–30; Pat 6, 21; 7, 3; Pat 6, 23; 7, 2; 6, 24; 6, 30–31; Pat 7, 26–27.
Įsimintina eilutė: „Juk įsakymas yra žiburys, mokymas – šviesa, o drausmės pamokymai – gyvenimo kelias“ (Pat 6, 23).
Namuose buvo palikti du broliai. Mama jiems griežtai uždraudė valgyti tik ką iškeptą pyragą. Norėdama užtikrinti, kad berniukai paklustų, ji pridūrė, jog jiems grėsė bausmė.
Mamai išėjus, berniukai vos po kelių minučių nutarė suvalgyti pyragą. „Tai ne gyvybės ir mirties klausimas“, – samprotavo jie. „Mūsų mama niekada nepakeltų prieš mus rankos, valgykime!“
Tačiau Patarlių knygos išminčius iš tiesų rašė apie gyvenimo ir mirties klausimą. Jo kalba yra griežta, o kartais ir vaizdinga. Žinoma, kalbėdamas apie amžinąjį gyvenimą ir mirtį, Jėzus taip pat vartojo labai griežtus žodžius (žr. Mt 5, 21–30). Ir tai nestebina. Galų gale, mūsų amžinasis likimas (o kas galėtų būti svarbiau?) priklauso nuo sprendimų ir pasirinkimų, kuriuos mes darome čia ir dabar. Tad mes turime rimtai paisyti šių griežtų žodžių.
I. ĮSTATYMAS MŪSŲ GYVENIME
Perskaitykite Pat 6, 21; 7, 3. Kaip suprasti šiose eilutėse paminėtus kūno simbolius ir kaip pastaruosius reikėtų sieti su Dievo Įstatymu?
Anksčiau tyrinėjome, kad Patarlių knygoje širdis yra jausmų ir minčių vieta. Patardamas mums prisirišti Įstatymą prie mūsų širdies (Pat 6, 21), išminčius norėjo pasakyti, kad Įstatymas mums turi būti visada artimas. Nė akimirkai negalime prarasti ryšio su Įstatymu, nes Įstatymas apibrėžia nuodėmę (Rom 7, 7). Išminčius taip pat tvirtino, kad Įstatymas turi būti įrašytas širdies plokštėje (Pat 7, 3), kaip Dievas užrašė Dešimt įsakymų akmens plokštėse (Iš 24, 12).
Širdyje įrašytas Įstatymas reiškia, kad tai ne tik mums skirtas išorinių taisyklių rinkinys. Įstatymas turėtų persmelkti mūsų motyvus, mūsų slaptus troškimus ir tapti mūsų vidinės pusės dalimi. Tai dar viena, turinčio tapti tikrove mūsų gyvenime, Pauliaus pažado – „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27) išraiška.
Pasikabinti Įstatymą ant kaklo taip pat reiškia, kad mes turime laikyti Įstatymą šalia savęs. Senovėje žmonės pasikabindavo brangius daiktus ant kaklo. Kaklu oras keliauja į plaučius, užtikrinant kvėpavimą ir gyvybę. Šios mintys susijusios su hebrajų žodžiu nephesh („siela“), nusakančiu „gyvybę“, kilusio iš žodžio, reiškiančio „gerklę“ ir „kvėpavimą“.
Įstatymo užsirišimas ant pirštų reiškia leisti Įstatymui valdyti mūsų darbus. Išminčiaus dėmesys pirštams nurodo į subtiliausius ir intymiausius darbus. Įstatymas turi paveikti ne tik didžiuosius, bet ir mažesnius sprendimus (žr. Lk 16, 10).
Nors tai tik simboliai, būtina paminėti, kad žydų, krikščionių ir musulmonų tradicijose šie simboliai buvo taikomi pažodžiui: žydų tefilinas, aprištas aplink galvą ir pirštus, krikščionių kryžius ant kaklo ir musulmonų (taip pat ir kai kurių krikščionių) rožinis aplink pirštus.
Simboliai gali būti naudingi, bet kodėl mes turėtume būti atsargūs ir nepamiršti, kad simboliais vaizduojama tikrovė?
II. ŠVIESA IR GYVENIMAS
Perskaitykite Pat 6, 23. Kaip Įstatymas susijęs su „šviesa“?
Biblijoje Dievo Žodis ar Jo Įstatymas yra prilyginti šviesai: „Tavo Žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Hebrajiškame mąstyme šviesa ir Įstatymas yra susiję. Kaip žibintas nušviečia kelią, kuriuo mes einame, Įstatymas padeda mums nenuklysti; tai reiškia, kad mums susidūrus su moraliniais sprendimais, Įstatymas padės mums priimti teisingą sprendimą, net jei kartais mąstymas ar praktiniai sumetimai viliotų mus nepaisyti Įstatymo.
Kokių Biblijoje yra žmonių pavyzdžių, kurie pasirinko laikytis Dievo Įstatymo, nepaisant svarių priežasčių to nedaryti? Ko galime pasimokyti iš šių žmonių paklusnumo? Kokiais atvejais, jei tokių yra, žmogiškuoju požiūriu jų pasirinkimas būti ištikimais atrodė nevykęs? Kartu su Pat 6, 23, perskaitykite Pat 7, 2. Kodėl Įstatymas susijęs su „gyvenimu“?
Po nuopuolio mūsų amžinojo gyvenimo vilties negalime rasti Įstatyme, bet tik tikėjime Kristų. Tačiau paklusnumas Įstatymui ir Įstatymo principams ir toliau atlieka pagrindinį vaidmenį tikinčiojo gyvenime (žr. Mt 19, 17; Apr 14, 12). Mes paklūstame, nes, kaip Viešpats sakė Izraeliui prieš tūkstančius metų: „Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“ (Kun 18, 4). Dievo Įstatymas yra susijęs su „gyvenimu“ vien dėl to, kas yra Dievas – mūsų gyvenimo Šaltinis. Šis principas reiškia tikrąjį dvasingumą: mes tikime Dievu ir Jo pažadais dėl mūsų dabartinio gyvenimo, kaip mes tikime Jo pažadais dėl amžinojo gyvenimo.
Jėzus sakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka Manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Kaip jūs patyrėte šio nuostabaus pažado tikrovę vaikščiodami su Viešpačiu?
III. KOVA SU GUNDYMU
Tyrinėjome, kad Šventosios Dvasios įkvėptas Pat 6, 23 autorius tiesiogiai susiejo šviesą ir gyvenimą su Dievo Įstatymu. Kitoje eilutėje pateiktas pavyzdys, kaip Įstatymas, šviesa ir gyvenimas, užtikrina galingą dvasinę apsaugą.
Dėl ko mes esame įspėti Pat 6, 24? Be to, kas akivaizdu, koks čia užrašytas subtilesnis įspėjimas?
Kai tikintis žmogus yra gundomas, didžiausia pagunda yra rasti religinį pagrindą nedorybei pateisinti. Naudoti Dievą pateisinant blogą elgesį yra ne tik baisi šventvagystė, tai baisiai apgaulinga. Galų gale, jei kas nors mano, kad „Dievas yra su manimi“, tuomet ką galima atsakyti? Taip gali nutikti net svetimavimo atvejais. „Dievas parodė man, kad aš turėčiau būti su šiuo vyru ar šia moterim“. Jei žmogus taip galvoja, kas jį gali įtikinti priešingai, jei Dievas taip „apreiškė“?
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad vilioja ne tik svetimautojos fizinis grožis, bet ir jos kalba, kuria ji pritraukia auką į savo spąstus. Vyrai ir moterys dažnai pastatomi į kompromituojančias aplinkybes subtiliais ir viliojančiais žodžiais, kartais net „įvyniotais“ į religinę kalbą? Patarlių knygos autorius siekė įspėti mus dėl šios apgaulės.
Įstatymas yra puikus priešnuodis svetimautojos vilionėms. Tik Įstatymo būtinybė ir pareiga paklusti padės mums atsispirti viliojantiems žodžiams, kurie gali atrodyti teisingi ir gražūs. Iš tiesų, svetimautojai jūs būsite ne tik gražus, bet ir protingas, sumanus. Ji netgi gali išreikšti savo dvasinius poreikius; ir ironiškai, pavojingai „Dievo meilė“ gali tapti nuodėmės pateisinimu.
Tik pagalvokite, kaip lengvai mes galime būti suvilioti, net prisidengiant apgaulingo tikėjimo pavidalu, pateisinti bet kokį blogą elgesį, o ne tik svetimavimą. Tuomet kodėl tik visiškas pasišventimas Dievo Įstatymui yra mūsų vienintelė tikra apsauga net nuo mūsų pačių mąstymo ir proto gudrybių?
IV. „NEVOGSI“
Iškart po įspėjimo dėl svetimavimo (Pat 6, 24–29), išminčius rašė apie kitą nuodėmę – vagystę (Pat 6, 30–31). Santykis tarp šių dviejų įsakymų (vagystės ir svetimavimo) moko, kaip nepaklusnumas vienam įsakymui gali paveikti mūsų paklusnumą kitiems įsakymams. Kompromisinis nusistatymas, kai Dievo įsakymai yra pasirenkami, gali būti net pavojingesnis už visišką nepaklusnumą Įstatymui. „Galingiausia blogio tvirtovė mūsų pasaulyje yra ne neteisingas kokio nors apleisto nusidėjėlio ar degradavusio atstumtojo gyvenimas, o gyvenimas, kuris atrodo dorovingas, garbingas ir kilnus, tačiau jame yra įsigalėjusi viena nuodėmė, nuolaidžiaujama vienai blogybei. […] Tas, kuris, nors apdovanotas teisingu požiūriu į gyvenimą, vis dėlto sąmoningai pažeidinėja kurį nors Dievo šventojo Įstatymo įsakymą, iškraipo savo tauriąsias dovanas, paversdamas jas pagunda nusidėti“ (E. Vait , Ugdymas, 172, 173 p.).
Perskaitykite Pat 6, 30–31 . Kas šiose eilutėse parašyta apie tai, ką daro net beviltiškas žmogus?
Skurdas ir poreikiai nepateisina vagystės. Vagis yra kaltas, net jei alksta (eilutė 30). Nors alkstantis vagis neturi būti niekinamas, jis vis tiek turi atmokėti septyneriopai už tai, ką jis pavogė; tai moko, kad net vagies aplinkybių beviltiškumas nepateisina nuodėmės. Kita vertus, Biblija moko, jog mūsų pareiga – patenkinti beturčių poreikius, kad jie nesijaustų priversti vogti, kad išgyventų (Įst 15, 7–8).
Įdomu, kad pirmiausia paminėjus svetimavimą, o paskui vagystę, išminčius vėl grįžo prie svetimavimo (Pat 6, 32–35). Šios dvi nuodėmės iš tiesų yra šiek tiek panašios. Abiem atvejais kažkas neteisėtai savinasi tai, kas priklauso kitam asmeniui. Tačiau esminis skirtumas tarp vagystės ir svetimavimo yra tai, kad vagystė susijusi tik su daikto netektim, o svetimavimas susijęs su kažkuo daug daugiau. Kai kuriais atvejais už pavogtą daiktą galima atmokėti; svetimavimo atveju, ypač kai ši nuodėmė paliečia vaikus, žala gali būti daug didesnė nei vagystės atveju.
„Nesvetimausi. Šis įsakymas draudžia ne vien nepadoriai elgtis, bet ir puoselėti geidulingas mintis ar norus arba užsiimti veikla, galinčia juos sužadinti. […] Kristus, aiškindamas Dievo Įstatymo įpareigojimus, skelbė, kad nedora mintis ar žvilgsnis iš tikrųjų yra tokia pat nuodėmė kaip neteisėtas veiksmas“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 242 p.).
V. MIRTIES GRĖSMĖ
Nusidėdami dauguma žmonių negalvoja apie mirtį; paprastai jie galvoja apie kitus dalykus – patiriamą pasitenkinimą ir malonumą. Nepadeda ir tai, kad populiarioji kultūra dažnai aukština svetimavimą ir kitas nedorybes. Tačiau Patarlių knyga nusako nuodėmę teisingai. Šį požiūrį po daugelio metų atkartojo ir Paulius: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Rom 6, 23).
Perskaitykite Pat 7, 22–23. Kas svetimautojams sukelia mirties grėsmę?
Sekantis „paskui ją“ yra nusakytas kaip praradęs savo asmenybę ir valią žmogus. Jis nebemąsto. Žodis „tučtuojau“ moko, kad jis neskiria laiko pamąstymui. Sekantysis palygintas su vedamu skersti veršiu, šuoliuojančiu spąstų link elniu ir skubančiu į kilpą paukščiu. Nė vienas iš jų nesupranta, kad gyvybei gresia pavojus.
Perskaitykite Pat 7, 26–27. Kas daro amoralią moterį mirtina?
Gali būti, kad čia nusakyta moteris simbolizuoja ne tik svetimautoją, bet priešingas išminčiai vertybes. Šia metafora Saliamonas siekė perspėti savo mokinius dėl bet kokio blogio. Rizika yra didžiulė, nes ši moteris ne tik sužeidžia; ji žudo, o jos galia yra tokia, kad ji pražudė daugelį. Kitaip tariant, tie, kurie buvo prieš jus, tie, kurie buvo stipresni už jus, neišgyveno jos rankose. Visuotinė kalba šioje ištraukoje aiškiai moko, kad autorius kalba apie žmoniją apskritai. (Hebrajiškas žodis šeolas nusako vietą, kur dabar yra mirusieji – kape.)
Mintis yra ta, kad nuodėmė, ar svetimavimas, ar kažkokia kita nuodėmė, veda prie sunaikinimo, kuris yra priešingas amžinajam gyvenimui, kurį Dievas nori mums visiems suteikti per Jėzų Kristų.
Nestebina tai, kas buvo paminėta įžangoje: kalba čia griežta, nes reikalas susijęs, tikrąja šio žodžio prasme, su gyvenimu ir mirtimi.
Pagalvokite apie kai kuriuos „stiprius“ žmones, kurie akivaizdžiai puolė. Kodėl tai turėtų priversti jus bijoti dėl savęs? Kokia yra jūsų vienintelė apsauga?
Tolesniam tyrinėjimui: „Šėtonas siūlo žmonėms šio pasaulio karalystes, jei jie suteiks piktajam viršenybę. Daug žmonių tai daro ir paaukoja dangų. Geriau mirti, negu nusidėti; geriau kęsti nepriteklių, nei apgauti; geriau alkti, nei meluoti“ (E. Vait , Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 495 p.).
„Pasirinkite skurdą, pažeminimą, atskirtį nuo draugų ar kažkokią kitą kančią, užuot sutepę sielą nuodėme. Kiekvieno krikščionio moto turėtų būti – mirtis vietoje paniekinimo ar nusižengimo Dievo Įstatymui. Kaip tauta, išpažįstanti save reformatoriais, branginančiais kilniausias, tyriausias Dievo Žodžio tiesas, turime iškelti matą gerokai aukščiau“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 147 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip mes galime rimtai reaguoti į nuodėmę, tuo pačiu metu nepuolant į fanatizmo spąstus? Tuo pačiu metu, kaip mes galime būti paklusnūs Dievo Įstatymui, bet nepasiduoti Įstatymo raidės prisilaikymui?
2. Perskaitykite Iš 20, 1–17. Kaip visi Dešimt Dievo įsakymų yra susiję vienas su kitu? Kodėl, jei mes akivaizdžiai sulaužome vieną iš įsakymų, taip pat esame linkę sulaužyti ir kitus įsakymus (žr. Jok 2, 11)? Kokių pavyzdžių galima rasti, kai vieno įsakymo sulaužymas lėmė nusižengimą kitiems įsakymams?
3. Įsigilinkite į tai, kaip žmonės gali naudoti religiją siekiant pateisinti nedorą elgesį. Tai padaryti yra nesunku, ypač jei esate linkę laikyti „meilę“ pagrindiniu gėrio ir blogio matu. Galų gale, pagalvokite apie visus blogus dalykus, padarytus prisidengiant „meile“. Kaip tuomet Įstatymas ir toliau apsaugo žmones arba nuo jų pačių, arba nuo kitų žmonių, kurie galėtų pulti į nuodėmę?
4. Dar kartą apsvarstykite I dalies paskutinį klausimą, kai simboliai supainiojami su tikrove. Kaip mes galime tai daryti? Pavyzdžiui, kaip stabmeldystė gali būti vienas iš simbolių su tikrove supainiojimo būdų? Kokie papročiai ar tradicijos, t.y. dvasinių tiesų simboliai, gali būti supainioti su pačiomis tiesomis?