Gruodžio 10–16 d.
Šią savaitę skaitykite: Gal 5, 16–25; Įst 13, 4–5; Rom 7, 14–24; Jer 7, 9; Oz 4, 2; Mt 22, 35–40.
Įsimintina eilutė: „Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (Gal 5, 16).
Viena iš mėgstamiausių krikščioniškų giesmių yra Roberto Robinsono, „Ateik, visų palaimų Šaltini“. Tačiau Robinsonas ne visada buvo tikėjimo žmogus. Jo tėvo mirtis sukėlė pyktį, ir jis pasidavė ištvirkimui bei girtuoklystei. Pasiklausęs garsaus pamokslininko Džordžo Vitfildo (George Whitefield), Robinsonas pavedė savo gyvenimą Viešpačiui. Jis tapo metodistų pastoriumi ir parašė šią giesmę. Pirminiame jos variante buvo tokie žodžiai: „O, aš tiek daug skolingas malonei! Leisk, kad Tavo gerumas kaip pančiai surištų mano klajojančią širdį su Tavim“.
Jausdamasis nejaukiai dėl žodžių apie klajojančią krikščionišką širdį, redaktorius pakeitė žodžius: „Linkęs garbinti, Viešpatie, aš jaučiu tai, linkęs mylėti Dievą, kuriam tarnauju“.
Nepaisant redaktoriaus gerų ketinimų, originalūs žodžiai tiksliai apibūdina krikščionišką kovą. Tikintys turi dvigubą prigimtį: kūnišką ir dvasinę. Šios – konfliktuoja. Nors mūsų nuodėminga prigimtis visada bus „linkusi“ klajoti ir tolti nuo Dievo, jei noriai pasiduosime Jo Dvasiai, nevergausime kūno geiduliams. Tai yra Pauliaus žinios, šios savaitės tekstuose, esmė.
I. Gyvenkite Dvasia
1. Perskaitykite Gal 5, 16. Žodis gyvenkite kai kuriuose vertimuose yra išverstas į žodį vaikščiokite. Ką gyvenimo Dvasioje sąvoka turi bendra su tikėjimu? Įst 13, 4–5; Rom 13, 13; Ef 4, 1. 17; Kol 1, 10.
Gyventi (arba vaikščioti) Dvasia reiškia tai, kaip asmuo turi elgtis. Paulius, pats būdamas žydas, šią metaforą dažnai naudojo savo laiškuose, apibūdindamas elgesį, kuris turi būtį būdingas krikščionims. Tikėtina, kad šios metaforos naudojimas yra susijęs su tuo, kaip buvo vadinama ankstyvoji Bažnyčia. Iki krikščionybės termino atsiradimo (Apd 11, 26) Jėzaus mokiniai buvo žinomi kaip Kelio sekėjai (Jn 14, 6; Apd 22, 4; 24, 14). Tai rodo, kad ankstyvame etape krikščionybė nebuvo paprasčiausias teologinių tiesų rinkinys, kurio centru buvo Jėzus, bet gyvenimo „kelias“, kuriuo reikėjo eiti.
2. Kuo ši metafora skiriasi nuo tos, kurią randame Senajame Testamente? Palyginkite Iš 16, 4; Kun 18, 4; Jer 44, 23 ir Gal 5, 16. 25; Rom 8, 4.
Elgesys Senajame Testamente nebuvo apibrėžtas tik kaip Įstatymo laikymasis. Halakhah yra teisinis žydų vartojamas terminas, sietinas su taisyklėmis ir nurodymais Įstatyme bei rabiniškose protėvių papročiuose. Tuo metu, kai Halakhah paprastai yra verčiamas į žydų Įstatymas, šis žodis iš tikrųjų yra pagrįstas hebrajišku žodžiu, reiškiančiu vaikščioti.
Pauliaus komentarai apie gyvenimą Dvasioje neprieštarauja Įstatymo klusnumui. Apaštalas nesiūlo, kad krikščionys gyventų laužydami Įstatymą. Jis prieštaravo, nes Įstatymas buvo netinkamai naudojamas. Tikras klusnumas, kurio Dievas trokšta, gali būti pasiektas tiktai Dvasios pagalba (Gal 5, 18 ).
Kaip jums sekasi gyventi Dvasioje? Kaip tai daroma? Kokie įpročiai tai apsunkina?
II. Krikščionio kova
„Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“ (Gal 5, 17; taip pat žr. Rom 7, 14–24).
3. Kaip jūs, kaip tikintysis, patyrėte atšiaurią ir skausmingą šių žodžių tikrovę?
Su Pauliaus apibūdinta kova nesusiduria visi. Šį vidinį konfliktą patiria krikščionys. Kadangi žmonės gimsta su polinkiu kūno geiduliams (Rom 8, 7), tiktai gimę iš Dvasios patiria šią dvasinę kovą (Jn 3, 6). Tai nereiškia, kad ne krikščionys to niekada nepatiria. Bet kokiu atveju toks konfliktas yra Dvasios veikimo padarinys, tačiau krikščioniška kova yra kitokia. Mat tikintysis turi dvigubą prigimtį, kūnišką ir dvasinę.
Per visą istoriją krikščionys troško būti išvaduoti iš šios būklės. Kai kurie dėl to pasitraukė iš visuomenės, kiti tvirtino, kad nuodėminga prigimtis gali būti sunaikinta kažkokios dieviškos malonės dėka. Abi pastangos yra klaidinančios. Nors Dvasios padedami tikrai galime pažaboti kūną, įvairios kovos apraiškos išlieka, kol gausime naują kūną, Viešpačiui sugrįžus. Bėgimas nuo visuomenės nepadeda, nes kur beeitume, susidursime su šia kova. Taip bus iki mirties arba Viešpaties antrojo atėjimo.
Rašydamas apie vidinę krikščionio kovą Rom 7, Paulius pabrėžė visą tokios kovos mastą. Kadangi turime dvigubą prigimtį, esame šios kovos viduryje, patiriame abipusį puolimą. Dvasinė prigimtis trokšta to, kas dvasiška, ir nepakenčia to, kas kūniška. Kūniška prigimtis trokšta kūniškų dalykų ir priešinasi tam, kas dvasiška. Kadangi atsivertęs protas yra pernelyg silpnas, kad pasipriešintų kūnui, vienintelė viltis pažaboti kūną – tai kasdien priimti sprendimą gyventi Dvasia. Dėl to Paulius taip atkakliai reikalavo, kad apsispręstume gyventi Dvasia.
Atsižvelgiant į asmeninį patyrimą, ką patartumėte krikščioniui, kuris kovoja šią nesibaigiančią kovą?
III. Kūno darbai
Apibūdinęs kovą tarp kūno ir Dvasios, Gal 5, 18–26 Paulius dėsto apie tai detaliau, pasinaudodamas ydų ir dorybių sąrašu. Pastarasis buvo gerai žinomas tiek iš žydų, tiek iš graikų ir romėnų literatūros. Šiuose sąrašuose būdavo apibūdinamas elgesys, kurio reiktų vengti, ir dorybės, kurių reiktų laikytis.
4. Atidžiai panagrinėkite ydų ir dorybių sąrašus pateiktuose tekstuose. Kuo Pauliaus sąrašas Gal 5, 19–24 panašus ir kitoks nei šie? Jer 7, 9; Oz 4, 2; Mk 7, 21–22; 1 Tim 3, 2–3; 1 Pt 4, 3; Apr 21, 8.
Nors Paulius buvo gerai susipažinęs su ydų ir dorybių sąrašais, yra svarbių skirtumų apaštalo panaudotuose sąrašuose Laiške galatams. Pirma, nepaisant to, kad Paulius priešpastato du sąrašus, jis nekalba apie juos ta pačia prasme. Ydų sąrašą apaštalas vadina kūno darbais, o dorybes – Dvasios vaisiumi. Tai svarbus skirtumas. Kaip rašo James D. G. Dunn: „kūnas reikalauja, o Dvasia brandina. Jei vienas sąrašas dvelkia nerimą keliančiu užsispyrimu ir nuolaidžiavimu sau, kitas kalba apie rūpestį aplinkiniais, ramybę, sugebėjimą greitai atgauti jėgas, patikimumą. Vienas atskleidžia manipuliaciją žmogumi, kitas – Dievo suteikiamas galimybes, pabrėždamas tai, kad vidinis pasikeitimas yra atsakingo elgesio šaltinis.“ („The Letter to Galatians“, 308p.)
Antras skirtumas tarp dviejų sąrašų yra tai, kad ydų sąraše yra sąmoningai vartojama daugiskaita: kūno darbai. Dvasios vaisius apibūdinamas vienaskaita. Šis skirtumas gali nurodyti į tai, kad gyvenimas kūnu skatina tik susiskaldymą ir sąmyšį, o gyvenant Dvasia bręsta vienas vaisius, pasireiškiantis devyniomis savybėmis, puoselėjančiomis vienybę.
Šiame kontekste kai kurie žmonės teigia, kad tai, ką asmuo tiki apie Dievą, iš tikrųjų neturi reikšmės, jei jis tiki nuoširdžiai. Tačiau tiesa yra visai kitokia. Iškreiptas Dievo supratimas priveda prie iškreiptų minčių apie seksualinį elgesį ir religiją bei etiką, kurios tampa žmogiškų santykių sugedimo priežastimi. Be kita ko tai gali baigtis tuo, kad neteksime amžino gyvenimo (Gal 5, 21).
Peržiūrėkite kūno darbų sąrašą. Kokiu būdu kiekvienas toks „darbas“, t.y. elgesys, prilygsta vieno ar kelių Dešimties Įsakymų pažeidimui?
IV. Dvasios vaisius (Gal 5, 22–24)
„Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra Įstatymo“ (Gal 5, 22–23).
5. Kaip klusnumas Dešimčiai įsakymų atspindi Dvasios vaisių, apibūdintą šiose eilutėse? (taip pat žr. Mt 5, 21–22. 27–28; 22, 35–40.)
Dešimt Įsakymų nėra alternatyva meilei. Jie padeda mums parodyti meilę ir Dievui, ir artimui. Kiek ji beviršytų Įstatymo raidę, meilė neprieštarauja Įstatymui. Mintis, kad meilė Dievui ir artimui panaikina Dešimt įsakymų yra tokia pat prasminga, kaip pareiškimas, kad meilė gamtai panaikina sunkio jėgos dėsnį.
Taip pat, priešingai kūno darbų apibūdinimui, Dvasios vaisius yra apibūdintas elegantiškomis dorybėmis. Mokslininkai mano, kad šios devynios dorybės yra suskirstytos į tris grupes, bet nesutariama dėl eiliškumo reikšmės. Kai kurie mato užuominą apie Trejybę; kiti – kad triados nusako mūsų ryšį su Dievu, artimu ir savimi; treti – kad čia iš esmės apibūdintas Jėzus. Nors visos mintys yra kažkuo reikšmingos, svarbiausia, ką Paulius norėjo pabrėžti, tai – meilė krikščionio gyvenime.
Tai, kad meilė sąraše yra pirma dorybė, nėra atsitiktinumas. Gal 5, 6 ir 13 Paulius jau pabrėžė meilės vaidmenį krikščioniškame gyvenime. Apaštalas ją minėjo ir kituose dorybių sąrašuose (2 Kor 6, 6; 1 Tim 4, 12; 6, 11; 2 Tim 2, 22). Atsižvelgiant į tai, kad visos kitos dorybės yra minimos ir nekrikščioniškuose šaltiniuose, meilė yra išskirtinai krikščioniška. Visa tai rodo, kad meilė turi būti ne viena dorybė iš daugelio, bet svarbiausia krikščioniška dorybė, savotiškas raktas visoms kitoms dorybėms. Meilė yra pranašesnis Dvasios vaisius (1 Kor 13, 13; Rom 5, 5), ir ji turi būti aiškiai matoma kiekvieno krikščionio gyvenime ir požiūryje (Jn 13, 34–35), kad ir kaip sunku būtų ją rodyti.
Kiek savęs išsižadėjimo yra meilėje? Ar galima mylėti neišsižadant savęs? Ką Jėzus mokė apie meilę ir savęs išsižadėjimą?
V. Kelias į pergalę
Nors vidinė kova tarp kūno ir Dvasios visada šėls kiekvieno tikinčiojo širdyje, krikščioniškam gyvenimui neturi daryti įtakos pralaimėjimas, nesėkmė ir nuodėmė.
6. Anot Gal 5, 16–26, kas lemia, kad gyventume Dvasia, o ne kūnu?
Gal 5, 16–26 yra keli žodžiai, apibūdinantys tokį gyvenimą, kai Dvasia viešpatauja. Pirma, tikintysis turi gyventi Dvasia (16 eilutė). Graikiškas žodis peripateo pažodžiui reiškia vaikščioti ar sekti. Garsaus filosofo Aristotelio pasekėjai buvo žinomi kaip peripatetikai. Tai, kad žodis užrašytas esamuoju laiku ir liepiamąja nuosaka, leidžia suprasti, jog Paulius nekalba apie atsitiktinį pasivaikščiojimą, bet greičiau nuolatinę kasdienę patirtį.
Antra, Paulius rašė: jei leidžiatės Dvasios vadovaujami (18 eilutė). Tai užuomina, kad turime leisti Dvasiai vesti mus ten, kur turime eiti (palyginkite Rom 8, 14; 1 Kor 12, 2). Mūsų darbas ne vadovauti, bet sekti.
Kitas svarbus žodis Gal 5, 25 – gyvename (gr. – zao). Paulius nurodė į naujo gimimo patyrimą, kuris turi būti būdingas kiekvienam tikinčiajam. Pavartotas esamasis laikas nurodo į kasdienio naujo gimimo patyrimą. Kadangi gyvename Dvasia, Paulius rašė, kad turime elgtis (gr. – stoicheo) pagal Dvasią. Pavartotas žodis elgtis yra karinis terminas, verčiant pažodžiui reiškiantis – stovėti vienoje eilėje, žygiuoti vienu žingsniu, prisiderinti. Mintis ta, kad Dvasia ne tiktai teikia gyvybę, bet vadovauja kasdieniam gyvenimui.
24 eilutėje pavartotas žodis nukryžiavo truputį sukrečia. Jei gyvename Dvasia, turime priimti sprendimą numarinti kūno geismus. Žinoma, Paulius kalba vaizdingai. Nukryžiuojame kūną gyvendami Dvasia ir marindami kūno aistras.
Ką turite keisti ir kokius turite priimti sprendimus, kad Kristuje pažadėtos pergalės taptų tikrove?
Toliau studijuokite: „Krikščionio gyvenimas ne visada sklandus. Ištikus pagundoms tenka patirti nuožmias kovas. ‘Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios kūnui.’ Artėjant žemės istorijos pabaigai priešo puolimai ir pinklės bus apgaulingesnės, nuožmesnės ir dažnesnės. Tie, kas priešinsis šviesai ir tiesai, vis labiau užkietins savo širdį ir jaus kartėlį tiems, kurie myli Dievą ir laikosi Jo įsakymų (MS 33, 1911).“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1111 p.)
„Šventosios Dvasios įtaka – tai sieloje gyvenantis Kristus. Mes nematome Kristaus ir negalime su Juo kalbėtis, bet Jo Šventoji Dvasia yra visada šalia. Ji veikia visuose ir per visus, priėmusius Kristų. Jei Dvasia apsigyvena žmoguje, apsireiškia Dvasios vaisius: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrumas, malonumas, gerumas, ištikimybė (MS 41, 1897).“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1112 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į mintį dėl kūno geismų nukryžiavimo. Ką tai reiškia? Kaip tai darome? Kaip dažnai tai turime daryti? Kodėl Paulius pavartojo tokį stiprų žodį? Kaip tai atskleidžia tai, kokia iš tikrųjų nuožmi yra ši kova?
2. Kokį vaidmenį atlieka, jei apskritai atlieka, žmogaus pastangos ugdant Dvasios vaisių? Ką jūsų asmeninė patirtis sako jums apie šį vaidmenį?
3. Paulius rašė, kad pataikaujantys kūnui nepaveldės dangaus karalystės. Kaip suderinti šį teiginį su tuo, kad esame išgelbėti tik tikėjimu?
4. Su kuo kovojate jūs? Argi ne su nuodėme ir jos poveikiu santykiams su Dievu? Koks krikščionis nejautė abejonių, nevilties, nesijautė nutolęs nuo Dievo dėl nuodėmės jo gyvenime, ypač dėl pergalės pažado nuodėmei įveikti? Atsižvelgiant į tai pergalės nuodėmei įveikti kontekste, kodėl turime visada atsiminti, kad mūsų išgelbėjimas visiškai priklauso nuo to, ką Jėzus padarė dėl mūsų?
Santrauka: Nors visų tikinčiųjų gyvenime kova tarp kūno ir Dvasios tęsiasi, krikščioniško gyvenimo neturi nulemti nesėkmė. Kadangi Kristus įveikė nuodėmę ir mirtį, krikščioniškas gyvenimas gali būti tokiu, kuriame viešpatauja Dvasia, kasdien parūpindama Dievo malonę, įgalinančią mus nepataikauti kūno geismams.