Balandžio 27–gegužės 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Am 5, 1–15; Hbr 5, 14; Iz 5, 20; Am 7, 10–17; 9, 11–15; Apd 15, 13–18.
Įsimintina eilutė: „Ieškokite gera, o ne pikta, kad būtumėte gyvi. Tuomet, kaip sakėte, bus su jumis Viešpats, Galybių Dievas“ (Am 5, 14).
Pagrindinė mintis: Amoso žodžiai primena mums, kad gyvenimą užtikrina tik Viešpaties ieškojimas.
„Jei Izraelis būtų buvęs ištikimas Dievui, pagerbdamas ir išaukštindamas izraelitus, Jis būtų pasiekęs Savo tikslą. Jeigu jie būtų vaikščioję paklusnumo keliais, Jis būtų išaukštinęs juos `viršum visų Savo sukurtų tautų`, `gyriumi, garsu bei garbe`. Mozė pasakė: `Matys visos žemės tautos, kad esi vadinamas Viešpaties vardu, ir bijos tavęs`; `Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautõs!` (Iš 26, 19; 28, 10; 4, 6). Tačiau dėl jų neištikimybės Dievo tikslas galėjo būti pasiektas tik per nuolatines nelaimes ir pažeminimą.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 23 p.)
Šią savaitę toliau tyrinėjant Amoso knygą, pamatysime ir kitų būdų, kuriais Viešpats ragino Savo tautą išsižadėti nuodėmių ir grįžti pas Jį, vienintelį tikrąjį gyvybės šaltinį. Galiausiai, mes visi turime tik vieną iš dviejų pasirinkimų: gyventi arba mirti. Vidurio nėra. Amosas kiek aiškiau parodė didelį šių pasirinkimų skirtumą.
I. NEKĘSKITE PIKTA, MYLĖKITE GERA
Aplinkybės Izraelyje visiškai pašlijo. Vyravo korupcija, priespauda, nuodėmė. Tautai net grėsė išnykimas. Dėl šios priežasties Amosas užrašė raudą, skirtą apverkti artėjančiam Izraelio išnykimui (Am 5, 1–15). Dažnai pranašų knygose Viešpaties ir pranašo žodžiai yra neatskiriami. Taigi Amoso rauda taip pat yra Izraelio Dievo rauda.
Raudos tikslas (Am 5, 1–15) – sukrėsti žmones, kad jie suvoktų tikrovę. Neišsižadėjus savo nuodėmių, jie tikrai mirs. Kita vertus, jei jie atmestų pikta ir grįžtų pas Dievą, būtų gyvi. Viešpaties charakteris yra toks, kad Jis tikisi pritarimo dieviškai valiai.
1. Perskaitykite Am 5, 14–15. Kaip išmokti nekęsti pikta ir mylėti gera? Taip pat žr. Hbr 5, 14; Rom 12, 9; Pat 8, 36.
Amosas ne tik kvietė žmones išsižadėti to, kas pikta, bet ir nekęsti pikto bei mylėti gera. Čia įsakymai yra laipsniški. Žodžiai mylėti (hebrajiškai – ahav) ir nekęsti (hebrajiškai – sane) Biblijoje dažnai nurodo į sprendimus bei veiksmus, o ne tik jausmus ar požiūrį. Kitaip tariant, žmonių požiūrio pasikeitimą reikš elgesio pasikeitimas.
2. Atsižvelgiant į šį kontekstą, koks įspėjimas užrašytas Iz 5, 20?
„Visiems, kurie tą niūrią dieną be baimės tarnaus Dievui taip, kaip diktuos sąžinė, prisireiks drąsos, tvirtybės bei Dievo ir Jo Žodžio pažinimo; mat tie, kurie yra ištikimi Dievui, bus persekiojami, jų motyvais bus abejojama, jų didžiausios pastangos neteisingai aiškinamos ir jų vardai atmetami kaip nedorėlių. Šėtonas panaudos visą savo melo arsenalą, kad paveiktų širdis ir aptemdytų protą, kad tai, kas bloga, atrodytų gera, o tai, kas gera, – bloga.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 319 p.)
Kaip galima išmokti mylėti gera ir nekęsti pikta, jei mus įmanoma apgauti, kad vadintume pikta geru, o gera – piktu? Koks yra vienintelis būdas apsisaugoti nuo šios apgaulės?
II. PAPRASTA RELIGIJA
3. Perskaitykite Am 5, 23–24; Oz 6, 6; Mt 9, 13; Ps 51, 19. Kas pasakyta šiuose tekstuose? Svarbiau, kaip šis principas gali būti taikomas tiesiogiai mūsų dvasiniame gyvenime šiandien, kaip septintosios dienos adventistams? Kaip mes galėtume būti kalti būtent dėl šių perspėjimų? (Atminkite, kad labai lengva save apgaudinėti šioje srityje).
Daugiau nei kitose Biblijos knygose, Amoso knygoje dėmesys skiriamas neteisybei, žiaurumui ir nežmoniškumui. Knygoje taip pat pateiktas Dievo požiūris į tokius dalykus. Amosas pranašavo, kad Dievas niekino „mirusias“, formalias ir tuščias žmonių apeigas, ir jis šaukė juos reformai. Viešpačiui neteikė malonumo išoriškos ir tuščios garbinimo formos tų, kurie tuo pačiu metu engė kitus žmones vardan asmeninės naudos. Jų gyvenimas parodė, kad jie nesuprato, ką reiškia būti Jehovos pasekėju, jie taip pat visiškai nesuprato gilesnės Jo Įstatymo prasmės.
Iš tiesų, Dievas atmetė jų religines apeigas, nes jos išplaukė ne iš tikėjimo. Kulminaciniai žodžiai Am 5, 14–15 yra įsakymas ieškoti Viešpaties ir gyventi. Viešpaties ieškojimas priešpastatomas piligriminėms kelionėms į žinomus religinius centrus – Betelį, Gilgalą ir Beer Šebą (Am 5, 5), tris miestus su šventyklomis, kuriems grėsė sunaikinimas.
Iš tikrųjų tai Dievas norėjo teisingumo ir teisumo. Įsakymas ieškoti Viešpaties gretinamas su įsakymu ieškoti gera. Viešpats ragino likutį atsiriboti nuo pragaištingo elgesio bei religinio formalizmo, tada teisingumas vilnytų lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė. Teisingumas yra tai, kas dera Dievo akivaizdoje, o teisumas – tai santykiai su Dievu ir kitais bendruomenės nariais. Čia apibūdinti religingi žmonės, kurių tikėjimas virto nieku kitu, bet forma ir apeigomis, kurios nelemia širdies pokyčių, o pastarieji neatsiejami nuo tikro tikėjimo. (žr. Įst 10, 16.)
Turime būti itin atsargūs!
III. PAŠAUKTAS BŪTI PRANAŠU
Amoso namai buvo Judo Tekoja, bet Dievas siuntė jį pranašauti Izraelyje. Jis nuėjo į Šiaurinę karalystę ir skelbė su tokia jėga, kad kraštas nebegalėjo pakęsti visų jo žodžių (Am 7, 10). Žinoma, daugelis izraelitų žvelgė į Amosą įtariai ir atmetė jį kaip Dievo pasiuntinį. Nepaisant to, jis ištikimai atliko savo pranašišką tarnystę.
4. Perskaitykite Am 7, 10–17. Koks pažįstamas vaizdas čia kartojasi? Kokių kitų panašių pavyzdžių galima rasti Biblijoje? Ko jie turėtų pamokyti mus?
Tarp tų, kuriems nepatiko Amoso skelbiama žinia, buvo Betelio kunigas Amacija, apkaltinęs Amosą sąmokslu prieš Izraelio karalių. Betelis buvo viena iš dviejų karališkųjų šventyklų. Pastarosios buvo atsimetėlių garbinimo centrai. Amosas viešai išpranašavo, kad jei Izraelis neatgailaus, karalius mirs nuo kalavijo, o žmonės bus paimti į nelaisvę. Amacija liepė Amosui grįžti į Judo kraštą, kur jo žinia prieš Izraelį būtų populiaresnė.
Atsakydamas kunigui Amosas patvirtino, kad pranašauti jį pašaukė pats Dievas. Jis teigė nesantis profesionalus pranašas, kurį būtų galima pasamdyti. Amosas atsiribojo nuo profesionalių pranašų, kurie pranašavo siekdami pelno.
Skelbimas tiesos negarantuoja pripažinimo, nes tiesa kartais gali būti nemaloni ir, jei ji trukdo turintiems galią, tiesa gali sukelti priešpriešą. Dievo pašaukimas įpareigojo Amosą atvirai ir drąsiai pranašauti prieš Šiaurinės karalystės karalių ir kilmingųjų nuodėmes, todėl jis buvo apkaltintas išdavyste.
Koks būna mūsų požiūris, kai mums pasakoma, kad mūsų elgesys ir / ar gyvenimo būdas yra nuodėmingas ir užtraukiantis bausmę? Ką atsakymas pasako apie mus ir, galbūt, būtinybę keisti širdį bei požiūrį?
IV. BAISIAUSIAS BADAS
5. „Tikrai ateina dienos, – tai Viešpaties Dievo žodis, – kai siųsiu badą į kraštą. Ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą. Tuomet žmonės keliaus nuo jūros ligi jūros, nuo šiaurės ligi rytų, skubės šen ir ten, ieškodami Viešpaties žodžio, bet jo neras“ (Am 8, 11–12). Kaip mes suprantame šias eilutes?
Amoso 8 skyriuje aprašyti siaubingi Dievo teismo padariniai dėl neatgailaujančio Izraelio. Dievas nubaus žmones už jų nuodėmes ir siųs į kraštą badą. Tačiau 11 ir 12 eilutėse pranašas kalbėjo apie Dievo Žodžio badą ir troškulį. Tragedija, kuri išsiskirs iš visų kitų, – tai Dievo Žodžio badas, nes Dievas tylės, o tam neprilygs joks badas.
Izraeliui patiriant didžiules kančias ir ieškant vilties bei krypties, tauta dažnai kreipdavosi į Viešpatį. Šį kartą Dievas tylės. Dalį teismo sudarys Dievo žodžių badas.
Jei Dievo tauta ir toliau bus nepaklusni, sakė pranašas, ateis laikas, kai jie bus pasirengę išklausyti žinią, bet bus per vėlu ieškoti Dievo Žodžio, viliantis išvengti teismo. Tai lemia užsispyrusio Izraelio atsisakymas išklausyti Dievo žinią per Amosą. Panašiai kaip Saulius prieš savo paskutinį mūšį (1 Sam 28, 6), žmonės vieną dieną supras, kad jiems reikia Dievo Žodžio.
Visi gyventojai paklaikusiai ieškos Dievo Žodžio, to paties žodžio, kurio jie nepaisė pranašo Amoso dienomis. Ypač nukentės jauni žmonės. Nors ankstesnės kartos girdėjo Dievo Žodį ir jį atmetė, jauni žmonės neturės galimybės išgirsti pranašišką žinią.
6. Ko šios ištraukos moko apie Dievo Žodžio bado skaudžius padarinius? 1 Sam 14, 37; Ps 74, 9; Pat 1, 28; Rd 2, 9; Oz 5, 6; Mch 3, 5–7.
Kaip įmanoma nutildyti Dievo balsą mūsų gyvenime? Nors tai baisi mintis, apmąstykite pasekmes. Kaip galime užsitikrinti, kad tai niekada nenutiktų mums?
V. JUDO GRIUVĖSIŲ ATSTATYMAS
Pranašas gręžiasi nuo tamsaus nuodėmingų žmonių paveikslo ir artėjančio teismo į šlovingus ateities atkūrimo pažadus (Am 9, 11–15). Viešpaties diena, anksčiau vadinta tamsybės diena (Am 5, 18), dabar įvardijama kaip išgelbėjimo diena, nes paskutinis Viešpaties žodis Jo tautai – tai išganymas, o ne bausmė. Tačiau išgelbėjimas ateis po bausmės, o ne vietoj jos.
Nepaisant visos tamsos ir to, kas nulemta, Amosas baigia savo knygą vilties žinia. Suprasdami, kad gresia tremtis, Dovydo palikuonys tapo tokie menki, kad jie nebegalėjo būti vadinami namais, bet tik „trobele“. Tačiau Dovydo karalystė bus atnaujinta esant vienam valdovui. Už Izraelio sienų, kitos tautos šauksis Dievo ir mėgausis Jo palaimomis kartu su Izraeliu. Knyga baigiama šia laiminga ir viltinga žinia.
Biblijos pranašai nemokė, kad Dievo bausmė yra skirta vardan pačios bausmės. Beveik visada, įspėjant yra skelbiamas atpirkimas. Nors tremties grėsmė buvo neišvengiama, Viešpats padrąsino likutį atkūrimo pažadu. Likutis mėgausis Sandoros atnaujinimu. Tie, kurie patiria teismą, turi matyti Dievą norintį išgelbėti ir atkurti.
7. Kaip Amoso užrašyti pažadai, susiję su Dievo tautos atkūrimu, buvo įvykdyti? Žr. Lk 1, 32–33; Apd 15, 13–18.
Daug žydų mokytojų laikė Am 9, 11 Mesijo pažadu Abromui, kuris vėliau buvo patvirtintas Dovydui ir išreikštas visame Senajame Testamente. Naujasis karalius, Dovydo palikuonis, valdys daug tautų, įvykdant Dievo pažadą Abraomui (Pr 12, 1–3). Mesijas valdys net priešus, pavyzdžiui, Edomą. Atkurti Dievo tautos griuvėsiai niekada nebus sunaikinti.
Dovydo Sūnaus Jėzaus Kristaus atėjimu Dievas patvirtino Savo maloningą pažadą. Jokūbas citavo šią Amoso knygos ištrauką parodydamas, kad išganymo durys yra atviros pagonims, kad ir jie mėgautųsi visomis Sandoros privilegijomis, patikėtomis Bažnyčiai. Dievas išliejo atpirkimo palaimas žydams ir pagonims per pažadėtąjį Mesiją, Abraomo ir Dovydo palikuonį.
Šis pažadų galutinis įvykdymas kiekvienam, kuris priima juos, ar žydui, ar pagoniui, bus akivaizdus tik po Antrojo atėjimo. Kaip galime išlaikyti šią viltį ir pažadą gyvus, kad jie neišnyktų kasdienybėje?
Papildomam tyrinėjimui: „Mūsų padėtis prieš Dievą priklauso ne nuo to, kiek šviesos esame gavę, o nuo to, kaip panaudojame tai, ką gavome. Todėl pagonys, kurie renkasi teisingą kelią, – tiek, kiek gali jį įžvelgti, – yra palankesnėje situacijoje nei tie, kurie turi didžiąją šviesą ir tariasi tarnaujantys Dievui, bet tos šviesos nepaiso ir kasdieniniu gyvenimu prieštarauja savo išpažinimui.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 210 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į pamokos pirmos dalies klausimą apie mokymąsi nekęsti pikta ir mylėti gera, taip pat pavojų vadinti pikta geru, o gera piktu. Kodėl tai ypač gresia kultūrai ir visuomenei, keičiančioms savo vertybes ir priimančioms tam tikrą elgesį, gyvenseną ir požiūrius, aiškiai pasmerktus Biblijoje? Asmeniškai ir net kaip bažnyčia nesame apsaugoti nuo kultūros ir visuomenės polinkių, ar ne? Įsigilinkite į jūsų kultūros ir visuomenės pastarųjų metų pokyčius. Pavyzdžiui, tai, kas anksčiau buvo laikoma gėdinga ir tabu, dabar atvirai išreiškiama, praktikuojama ir net vadinama geru arba bent jau neįvardijama kaip blogis. Kaip šie pokyčiai veiks bažnyčios požiūrį į tokį elgesį? Ką mes galime padaryti, siekdami apsaugoti save ir bažnyčią nuo pavojingų spąstų vadinant pikta geru? Tuo pačiu metu, kokie geri kultūriniai pokyčiai paveikė bažnyčią teigiamai ir taip padėjo labiau atspindėti meilės ir palankumo principus, apreikštus Jėzaus?
2. Įsigilinkite į šią idėją – Dievo Žodžio badas. Kaip tai galėtų pasireikšti? Ar Viešpats sąmoningai slėptų tiesą nuo žmonių, ar žmonių požiūris padarytų juos neįgaliais priimti Viešpaties Žodį? Galbūt ir viena, ir kita? Galbūt toks badas pasireikštų visiškai kitaip? Aptarkite.
3. Kaip septintosios dienos adventistams, turintiems tiek daug šviesos ir tiek daug priežasčių tikėti mums suteikta tiesa, ar nesame pavojuje galvodami, kad vien šių nuostabių tiesų žinojimas yra viskas, ko reikia? Kaip tiesa, kuria mes buvome palaiminti, turi paveikti tai, kaip mes gyvename ir bendraujame su kitais, ne tik bažnyčioje, bet ir visuomenėje? Kitaip tariant, kaip mes galime įgyvendinti mums patikėtas tiesas? Kodėl tai daryti yra labai svarbu?