Sausio 3–9d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 4; 1 Kar 3, 9; Mt 13, 44; Pat 5; 1 Kor 10, 13; Pat 6, 1–19.
Įsimintina eilutė: „Žiūrėk, kur eini, ir visi tavo keliai bus tikri. Nesuk nei į dešinę, nei į kairę; nukreipk savo koją nuo pikta“ (Pat 4, 26–27).
Mokslas nustatė, kad klausa daro įtaką mūsų eisenai, ir kad net mūsų pusiausvyra priklauso nuo to, kaip gerai mes girdime. Taigi mokymas, tai, ką mes girdime, lemia, kaip mes gyvename. Pasak Pat 4, 7, išmintis yra svarbiausias dalykas.
Tačiau, kad ir koks geras būtų mokymas, mokinys privalo būti dėmesingas. Ne be ironijos senovės Egipto mokytojas pasakė, kad „berniuko ausys yra ant nugaros; jis klauso, kai yra mušamas“ (egiptietiškame mene mokinys buvo dažnai vaizduojamas su didelėmis ausimis ant nugaros). Neužtenka tik žinoti apie gera ir pikta; mes turime žinoti, kaip pasirinkti tai, kas teisinga. Išmintingas mokymas reiškia tinkamo mokymo klausymąsi ir paklusimą tam, ką mes sužinojome, kad galų gale nenueitume į blogąją pusę.
I. KLAUSYTI!
Perskaitykite Pat 4. Kokia praktinė tiesa čia užrašyta, ir kaip mes galime ją taikyti savo pačių gyvenimui, mums siekiant būti ištikimiems Dievui?
Klausymas – tai pirmasis mokymo žingsnis. Hebrajams išmintis ar sumanumas slypi ne smegenyse, bet „ausyse“. Tai reiškia, kad dar prieš siekiant suprasti ar išspręsti problemą, pirmiausia reikia ją išgirsti. Reiškia turime klausyti. Kai Saliamonas prašė išminties, jis prašė imlios širdies (1Kar 3, 9).
Tuomet pirmasis išminties aktas yra klausymas, o tai reiškia, kad išmintis ateina iš išorinio šaltinio (šiuo atveju, iš tėvų). Mes patys negalime atrasti išminties. Biblinėje išmintyje, savarankiškai susiformavęs asmuo yra negalima sąvoka. Visų pirma, išmintis yra kažkas, ką mes gauname, o ne kažkas, ką mes suformuojame savo įgūdžiais ar savo pačių sumanumu ir mąstymu. Sugebėjimas klausyti (hebr. imti į širdį) reiškia širdies dalyvavimą. Tuomet išminties paieškos yra ne šalta, objektyvi veikla. Širdis, kuri yra kiekvieno asmens esmė ir (hebrajų išmintyje) jausmų vieta, dalyvauja ieškant išminties.
Perskaitykite Mt 13, 44 ir Jer 29, 13. Kokias įžvelgiate sąsajas tarp šių eilučių ir išminties paieškų, kaip išreikšta Pat 4 sk.?
Mūsų žmogiškoje būtyje jausmai atlieka svarbų vaidmenį, todėl mūsų santykiuose su Dievu jausmų privaloma paisyti. Kaip suprasti, kokia yra tinkama vieta jausmams, kokia yra jausmų vertė mūsų dvasiniam gyvenimui? Kaip mūsų jausmai vedė mus teisinga ir neteisinga linkme, ir ko jūs išmokote iš to patyrimo?
II. APSAUGOTI SAVO ŠEIMĄ
Apsisprendus vaikščioti išminties takais, vis dar reikia labai didelio atsargumo, nes mums atsiras kliūčių (žr. 1 Pt 5, 8). Vienas iš didžiausių iškylančių pavojų yra susijęs su mūsų šeimomis, brangiausia, jautriausia ir itin asmeniška gyvenimo sritim.
Perskaitykite Pat 5 sk. Kokių pavojų turėtume saugotis?
Pirmasis pavojus yra susijęs su mumis pačiais; tai yra mūsų žodžiais. Mūsų kalba turėtų būti apgalvota, kad žmonės nepalaikytų mūsų žodžių netinkamais arba dviprasmiškais. Mūsų lūpos neturėtų prieštarauti mūsų žinioms ir turėtų atspindėti mūsų dvasinius įsitikinimus.
Antrą pavojų kelia moteris arba žmogus (nors tekste paminėtas „palaidūnės“ pavojus, šią mintį reikia suprasti bendrąja prasme; gundyti gali ir vyras, ir moteris), kuris kišasi į šeimą. Ir vyras, ir moteris gali suvilioti sutuoktinį sulaužyti santuokos įžadus, o kas nežino ar nepatyrė, kokia žalinga yra ši nuodėmė?
Pasak teksto, geriausias būdas atsispirti šioms pagundoms, kurios dažnai prasideda viliojančiais žodžiais, – klausytis išminties žodžių. Paisant ir paklūstant įkvėptam mokymui, mes esame labiau linkę dėmesį sutelkti į esminius dalykus ir taip būname apsaugoti nuo svetimavimo ar kokios kitos pagundos.
Žinoma, mes ne tik turėtume atsispirti svetimavimui, bet taip pat turėtume vengti eiti ten, kur yra „palaidūnė“ (Pat 5, 10); mes turime laikytis kuo toliau nuo jos namų durų (Pat 5, 8).
Galiausiai, galbūt geriausia apsauga nuo visų minėtų pagundų – tiesiog mylėti „savo jaunystės žmoną“ (sutuoktinį) (Pat 5, 18). Mokytojo knygos autorius mąstė taip: „Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias Jis tau po saule suteikia“ (Mok 9, 9). Būkite dėkingi už tai, ką turite, ir jums nereikės ieškoti kažko kito.
Perskaitykite 1 Kor 10, 13. Žinant tokį pažadą, kokius galutinius ir praktiškus žingsnius reikėtų žengti dabar, siekiant apsaugoti save nuo aistrų, kurios gali jumyse „virti“?
III. APSAUGOTI DRAUGYSTĘ
Kažkas yra pasakęs: „Viešpatie, apsaugok mane nuo draugų; savo priešais galiu pats pasirūpinti“. Patarlių knygoje išreikštas draugystės pažeidžiamumo rūpestis; knyga moko, kaip išlaikyti savo draugus ir, jei būtina, kaip nuo jų apsisaugoti. Hebrajų kalbos žodis „draugas“ taip pat reiškia „kaimyną“, „artimą“, tą, kuris jau yra draugas ar gali tapti draugu. Biblijos išmintis vertina žmonių santykius ir šiuose santykiuose ragina būti dėmesingiems ir pagarbiems.
Perskaitykite Pat 6, 1–5. Į kokią problemą Saliamonas čia nurodė, ir kokia yra išeitis? Taip pat kokį svarbų dvasinį principą mes čia įžvelgiame?
Nors Tora ragina žmones padėti vargšams ir skolinti be delspinigių (Iš 22, 24), išmintis perspėja mus dėl neapgalvotos finansinės paramos draugui, kuris jau yra prasiskolinęs. Meilės pareiga nepanaikina teisingumo pareigos (Iš 23, 2–3). Nors mes turime būti dosnūs, kai galime, privalome būti išmintingi ir užtikrinti, kad mūsų meilė nevirstų nesėkme (palyginkite su Pat 22, 27).
Patarlės mus išmintingai moko. Pirmiausia esame įspėti dėl mūsų žodžių. Svarbu, kad mes įvertintume aplinkybes ir įsitikintume, jog galime padėti savo draugui. Tik tada galime kalbėti ir žadėti. Iš tiesų, mūsų įsipareigojimus gali nulemti geri santykiai ar jausminga akimirka, dėl kurių vėliau gali tekti gailėtis.
Kad ir kokie geri galėtų būti ketinimai, prieš kažko imantis, labai svarbu apgalvoti, ar jūs galėsite įvykdyti tai, dėl ko laidavote. Esmė ta, kad jei laidavome, turime daryti tai, ką mes galime, kad išspręstume susiklosčiusias aplinkybes, įskaitant nusižeminimą, klaidos pripažinimą ir malonės prašymą.
Kaip mes išmokstame užtikrinti pusiausvyrą, kai trokštame padėti nešti vienas kito naštą (Gal 6, 2), atsižvelgiant į aptartą patarlę?
IV. APSAUGANTIS DARBAS
Perskaitykite Pat 6, 6–8. Ko galime pasimokyti iš skruzdžių?
Skruzdėlės ne tik sunkiai dirba (net sunkiau nei žmonės, jei palyginsime skruzdės pakeliamą naštą su žmogaus, atsižvelgiant į skruzdės svorį), bet jos dirba savarankiškai, neprižiūrimos. Pagrindinė jų sunkaus darbo priežastis – ateitis. Jos „numato“ sunkmetį (žiemą) ir tam pasirengia. Taigi skruzdės moko mus galvoti apie ateitį, kai rengiame planus arba užsiimame tam tikra veikla. „Šį klausimą turi apsvarstyti kiekvienas tėvas ir motina, kiekvienas mokytojas, kiekvienas mokinys – kiekvienas žmogus, jaunas ar senas. Jokia verslo struktūra ar gyvenimo planas negali būti patvarus ar užbaigtas, jeigu apima tik trumpus šio dabartinio gyvenimo metus, nesirūpinant nesibaigiančia ateitimi“ (E. Vait, Ugdymas, 167 p.).
Perskaitykite Pat 6, 9–11 . Ko galime pasimokyti iš tinginio?
Būtent tinginys turi kažko pasimokyti iš skruzdės, o ne atvirkščiai: „Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties“ (Pat 6, 6). Kol skruzdėlės darbuojasi, tinginys miega. Tuo metu, kai skruzdėlės yra veiklios kaupdamos atsargas, tinginys laiko sudėjęs rankas, tingumo simbolis. Skruzdės pranoksta pačios save, nešdamos už save sunkesnę naštą ir pasiruošdamos ateičiai; tinginiai gyvena dabartimi ir yra užsiėmę tik savimi.
Nors vangumas ir tinginystė čia pasmerkti, taip pat reikia prisiminti, kad gyvenimas susideda ne tik iš darbo ir pinigų uždirbimo. Kaip sabata darbo savaitės kontekste padeda mums užtikrinti tinkamą pusiausvyrą?
V. APSAUGOTI SAVE
Po įspėjimo dėl konkrečių blogybių, kurios kelia grėsmę trims mūsų gyvenimo sritims – mūsų šeimai, mūsų socialiniams ryšiams ir mūsų darbui, Patarlių knygoje nusakyti nedorėliai. Tai satyra, kupina ironijos ir dygių psichologinių įžvalgų. Šios dvi poemos (Pat 6, 12–19) yra lygiagrečios ir būdingu poetiniu ritmu apima atitinkamus motyvus. Nedorėlio vidus nusakytas ir susietas su jo širdyje puoselėjamomis mintimis; tuo pačiu metu visa, kas paminėta, pasireiškia akivaizdžiais darbais.
Perskaitykite Pat 6, 14. 18 ir Mt 15, 19. Kokia svarbi mintis čia užrašyta?
„Jei veltui lepinate vaizduotę, mąstydami apie tai, kas netyra, iki tam tikro laipsnio esate toks pat kaltas prieš Dievą, tarsi jūsų mintys būtų virtusios elgesiu“ (E. Vait, „The Adventist Home“, 334 p.).
Kokie įspėjimai užrašyti Pat 6, 12–19?
Nusakytas paveikslas – ironiškas. Vaikščiojantys nedorėliai seka tinginius. Du nusistatymai gali pasirodyti skirtingi, tačiau pamoka yra ta pati. Ir nedorėlis, ir tinginys lieka užsisklendę. Jų nedomina išorinis mokymas. Abu vadovaujasi savo išmintimi ir polinkiais. Tinginiai miega, ir „neveikia“ nei jų ausys, nei kojos; nedorėlių atveju, „veikia“ tik jų kojos ir liežuvis, bet ne ausys. Rezultatas yra tas pats – abu pražus.
Tuo tarpu blogio poveikis yra dvejopas: kenkia ne tik nusidėjusiajam asmeniui, bet ir tam žmogui, kuriam buvo nusidėta. Melagiai pagaliau patikės savo melu. Taip pat reikia paminėti, kad galutinis nedorumo rezultatas yra nesantaika ir konfliktai, kurie taip pat gali paveikti ir visuomenę. Iš tiesų, nuodėmės padariniai retai, jei apskritai taip būna, paveikia tik nusidėjėlius. Kitiems taip pat padaroma įtaka, ir dažniausiai tik blogesnė.
Kaip kitų žmonių nuodėmės paveikė jūsų gyvenimą? Be abejo, kad labai paveikė. Ko tai gali pamokyti apie atsargumą, kuris yra būtinas, kad jūsų elgesys nepakenktų kitiems?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „The Adventist Home“, 326-339 p.; „The Ministry of Healing“, 489-491 p.; Ugdymas, 133–137 p.
„Biblijos tyrinėtojas turi būti pratinamas artintis prie jos su mokinio dvasia. Mes turime gilintis į jos puslapius ne tam, kad rastume kuo pagrįsti savo nuomonę, o kad sužinotume, ką sako Dievas. […]
Viena iš pagrindinių neveiksmingo mąstymo ir dorovinio nusilpimo priežasčių yra nepakankamas susitelkimas… Užgriuvus tokiai lavinai spausdintos literatūros, ir jauni, ir seni įpranta skaityti greitai ir paviršutiniškai, todėl protas praranda gebėjimą rasti sąsajas bei įsigilinti“ (E. Vait, Ugdymas, 220 p.).
„Skruzdėlių sugebėjimas pasistatyti skruzdėlyną atskleidžia įgūdžius ir ištvermę. Jos gali panešti tik po vieną mažą šapelį, bet darbštumu ir atkaklumu jos daro stebuklus.
Saliamonas aprašė skruzdės veiklumą kaip priekaištą tiems, kurie švaisto laiką nieko neveikdami ar darydami tai, kas sugadina sielą ir kūną. Skruzdės pasirengia ateinančiam metų laikui; tačiau daug sugebančių mąstyti žmonių nepasiruošia būsimam amžinajam gyvenimui“ (E. Vait, „Counsels to Parents, Teachers, and Students“, 190 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į tai, kad mes galime padėti kitiems, net jei tai asmeniškai mums kažką kainuotų. Ką manome apie šios savaitės temą, atsižvelgiant į šią eilutę: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)?
2. Kokias kitas pamokas galime įžvelgti gamtoje, ir kaip žinias galime pritaikyti savo pačių gyvenime? Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pasaulis yra puolęs, kodėl mes turėtume atsargiai priimti sprendimus?
3. Perskaitykite septynis pasibjaurėtinus dalykus Pat 6, 16–19. Jūsų nuomone, kodėl šie dalykai Dievui yra pasibjaurėtini?