Spalio 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 2, 25; Jer 17, 9; Tit 1, 1–2; Rom 3, 19–24; Apd 2, 37; Lk 7, 47; Ef 2, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16, ).
Pagrindinė mintis: Nuodėmė yra labai didelė bėda, todėl turėtume būti itin dėkingi, kad sprendimas nuodėmei išspręsti buvo pakankamas.
Nuodėmė nusako krizę, lėmusią Adomo ir Ievos nuopuolį Edene bei didžiąją kovą tarp gėrio ir blogio. Dievo vaidmuo kovoje – tai sustabdyti ir galiausiai pašalinti žalingą nuodėmės poveikį ne tik žemei, bet visai kūrinijai. Dievo veiksmai gelbėjant kūriniją nuo žalingų nuodėmės padarinių ir yra išganymo doktrina. Nors kova, išganymo kontekste, rutuliojasi žemėje, su kova susiję klausimai paveikia visatą.
Išgelbėjimo doktrina visų pirma susijusi su Dievu ir žmonijos išgelbėjimo darbu. Tačiau žmonija taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Taip, Dievas pasirūpino žmonijos išgelbėjimu, tačiau svarbiausias klausimas mums – kaip reaguosime į tai? Nuo atsakymo priklauso amžinas mūsų likimas.
I. PROBLEMOS APIMTIS
Kadangi išganymas yra Dievo sprendimas nuodėmės problemai, nuodėmės žalos mastas lėmė sprendimą. Jei pastarasis neišspręstų problemos, kokia didelė ji bebūtų, sprendimas nebūtų pakankamas.
1. Ką šie tekstai pasako apie nuodėmę? Ar jie dera su jūsų patyrimu, ar pastebėjote, kad tekstuose apibūdinta tai, kas tikra?
Jn 2, 25; Ps 59, 3; Jer 17, 9; Rom 5, 12; Jok 5, 1–7; Iz 5, 23; 2 Tes 2, 10
Kas iš mūsų asmeniškai ir skausmingai nepatyrė nuodėmės problemos? Kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką nuodėmė ir jos pasekmės yra tikros. Visa žmogaus būtis šioje planetoje yra paveikta nuodėmės. Nuo politikos iki žmogaus širdies gelmių nuodėmė užkrėtė žmoniją. Nuodėmė yra tokia pikta, kad be Dievo sprendimo nebūtų išeities. Turime būti itin dėkingi, kad buvo parūpintas sprendimas – išganymo planas, skirtas išspręsti nuodėmės problemą.
II. DIEVAS PARŪPINO. 1 dalis
Nuodėmės padariniai nelaukė „malonės laikotarpio“. Jie pasireiškė nedelsiant, todėl į juos reaguoti reikėjo nedelsiant. Todėl tuo ir buvo pasirūpinta. E. Vait aprašė tai labai aiškiai: „Vos pasirodžius nuodėmei, buvo parūpintas Išganytojas. Kristus žinojo, kad Jis turės kentėti, ir Jis stojo į nusidėjėlio vietą. Vos Adomui nusidėjus, Dievo Sūnus tapo laiduotoju už žmoniją su ta pačia galia, kurią Jis parodė mirdamas ant Golgotos kryžiaus.“ (E. Vait Komentarai, SDA Biblijos komentarai, t. 1, 1084 p.)
2. Ką šie tekstai pasako apie išganymo planą ir kada jis buvo sudarytas? Kokią viltį ir pažadą galime įžvelgti juose sau?
Tit 1, 1–2; Ef 1, 3–5; 2 Tes 2, 13–14; Apr 13, 8
Apmąstykite šių tekstų reikšmę. Ką jie sako? Dievas nuodėmės problema pasirūpino prieš amžinuosius laikus. Nors Dievas iš anksto nepaskyrė nuodėmės (priešingu atveju Jis būtų atsakingas už tai. Kokia bauginanti ir šventvagiška mintis!), Jis žinojo, kad ji pasirodys, todėl pasirūpino tuo.
Tai biblinė predestinacija (neišvengiamumas), kuri iš esmės skiriasi nuo paprastai minimos „predestinacijos“. Tai buvo Dievo planas prieš amžinuosius laikus, kad visi žmonės turėtų išganymą Jėzuje. Tai, kad kai kurie atmeta išganymą, nepanaikina jo jėgos ar pasiekiamumo. Tai tik pabrėžia tragediją, ką reiškia pražūti, kai dėl mūsų buvo tiek padaryta.
Apmąstykite nuostabią tiesą, kad prieš amžinuosius laikus Dievas sumanė, jog jūs asmeniškai galėtumėte turėti išganymą. Pagalvokite apie tai, ką tai reiškia. Kaip tokia tiesa turėtų paveikti jūsų gyvenimą?
III. DIEVAS PARŪPINO. 2 dalis
Visoje išganymo istorijoje, pradedant pirmuoju Evangelijos pažadu (Pr 3, 15), toliau – ankstyvosios apeigos (Pr 4, 4), sandora su Abraomu (Pr 12, 1–3) ir šventyklos apeigos (Iš 25, 8), viskas buvo nukreipta į Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir tarnystę Dangiškoje šventykloje. Tai buvo Dievo sumanymas nuodėmės problemai.
Galbūt nuodėmės problema geriausiai suprantama tik tada, kai suvokiame, ko prireikė, o prireikė kryžiaus, kad problema būtų išspręsta. Kryžius įrodo, kad žmonijos pastangos išspręsti nuodėmės problemą yra bergždžios. Kraštutinės aplinkybės pareikalavo kraštutinio sprendimo, t.y. Dievas prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirė ant kryžiaus.
3. Kristaus mirtis Šventajame Rašte apibūdinta kaip permaldavimo už nuodėmę auka. Tai priemonė spręsti nuodėmės problemą ir visas jos apraiškas. Ką Kristaus mirtis parūpina žmogaus išganymui? Patyrinėkite šį klausimą atsižvelgdami į tai:
1. Nuteisinimas/sutaikymas (susitaikymas su Dievu): žr. Lk 18, 9–14; Iz 53, 4–7; Rom 3, 19–24, 28; Zch 3, 1–4.
2. Pasišventimas/atkūrimas (gyvenimas su Dievu): žr. 1 Kor 6, 8–11; Rom 6, 1–8.
3. Šlovinimas (prisikėlimo amžinajam gyvenimui užtikrinimas): žr. Jn 5, 24–25; 1 Jn 5, 9–13; 1 Tes 4, 16–17.
Įsigilinkite į tai, kad nuodėmė yra tokia pikta, jog mums išgelbėti nuo jos padarinių, t.y. amžinosios mirties, prireikė kryžiaus. Kaip kryžius turėtų padėti mums nenusidėti?
IV. IŠGANYMO PATYRIMAS. 1 dalis
Nusidėjėlis yra nuteisintas ir sutaikytas dėl atperkančios Kristaus aukos (Rom 5, 6–10). Tačiau tikintysis turi patirti per Kristų parūpintą nuteisinimą ir sutaikymą. Neužtenka tik teorinių nuteisinimo žinių. Mums reikia patirti, ką tai reiškia.
4. Apd 2, 36–38 ir Apd 3, 19 atgaila apibūdinama kaip pirminis išganymo patyrimas. Kaip atgaila ir sąžinės graužimas padeda susieti nuteisinimo patyrimą su Kristaus mirtim?
Apmąstykite šią ištrauką: „Niekas taip nepaliečia sielos, kaip maloninga Kristaus meilė. Apmąstydami šią nesuvokiamą dievišką meilę, parodytą ant kryžiaus, nusidėjėliai yra galingai paskatinami atgailauti. Tai Dievo gerumas, skatinantis atsiversti“ (Rom 2, 4). (Ministerial Association of the General Conference of Seventh-day Adventists, Seventh-day Adventists Believe, (Nampa, Idaho: Pacific Press® Publishing Association, 2005), 135 p.
5. Perskaitykite Rom 3, 23–25 ir Ef 2, 8. Koks yra tikėjimo vaidmuo nuteisinime?
Parašyta: „tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Taip pat mokėmės, kad mąstydami apie Kristaus meilę esame skatinami atgailauti. Tada išeitų, kad atgaila nėra kelių išrinktųjų išimtinė teisė. Atsižvelgiant į tai, Dievo Žodžio tyrinėjimo ir mąstymo svarbos negalima pervertinti.
Dievo gerumas skatina atgailauti ir teikia nuteisinimą. Taigi atgailaujant ir patiriant nuteisinimą visi nuopelnai turi būti priskirti Dievui. Tuomet išgelbėjimas tikrai yra maloninga Dievo dovana, o mes išties esame išgelbėti malone per tikėjimą (Ef 2, 8).
Kaip praktiškai galite pripildyti savo širdį ir protą Dievo gerumu, ypač apmąstant tai, ką Jis padarė dėl jūsų ir nuo ko apsaugojo?
V. IŠGANYMO PATYRIMAS. 2 dalis
Nuteisinimo patyrimas tikinčiojo gyvenime paskatina tam tikrus pokyčius. Nuteisinant nusidėjėliui yra atleidžiamos nuodėmės, dėl kurių jis yra kaltas (Lk 7, 47; Ef 1, 7; Rom 4, 7), ir jis laikomas teisiu (Rom 5, 16. 18; Rom 8, 1). Jam taip pat suteikiama naujo gyvenimo dovana (Ef 2, 1–5; 2 Kor 5, 17).
Šio naujo patyrimo pamatas yra tikrovė, kad, nepaisant mūsų praeities, nuodėmių, kad ir kaip klydome, kad ir kokie neteisūs buvome, mums atleista, esame apvalyti.
Pagalvokite, ką tai reiškia. Kristaus mirtis uždengia visas nuodėmes, net sunkiausias. Kad ir kaip jus smerktų jūsų pačių širdis (1 Jn 3, 20), tikėjimu pavedę save Kristui ir priėmę Jo nepriekaištingą gyvenimą, užuot pasitikėję savo „suterštais skudurais“ (Iz 64, 5), tą pačią akimirką esate aprengiamas Kristaus teisumu. Jo nepriekaištingas gyvenimas yra įskaitomas jums, tarsi jūs taip gyvenote. Tai bent dovana, ypač nusidėjėliui!
Kyla klausimas, ar gali asmuo, gavęs tokią dovaną, iš esmės nepasikeisti? Pokytis, dažnai vadinamas „nauju gimimu“, yra neatsiejamas išganymo patyrimas.
6. Atsižvelgdami į šioje pamokos dalyje pateiktą medžiagą, apibendrinkite mokymą apie nuteisinimą ir tai, kaip mes patiriame jį savo gyvenime.
Atleidimas apsaugo nusidėjėlį nuo Dievo rūstybės ir panaikina visas kliūtis susitaikymui bei Dievo ir žmonių bendrystei. Nusidėjėliui atsiveria naujas gyvenimas. Jam tenka garbė gyventi bendrystėje su Kristumi vadovaujant Šventajai Dvasiai.
Atgaila yra atleidimui ir nuteisinimui būtina sąlyga po išpažinties ir krikšto (svarba, o ne eiliškumu) (Apd 2, 38; 1 Jn 1, 9). Tai padeda paaiškinti, kad nors atleidimas yra pasiekiamas visiems, ne visiems bus atleista.
Ką darytumėte, jei negalėtumėte kiekvieną savo gyvenimo akimirką pasitikėti pažadu, kad sutaikymas su Dievu yra pagrįstas tuo, ką Jėzus padarė dėl jūsų, o ne jūsų nuopelnais ar Įstatymo vykdymu?
Papildomam tyrinėjimui: E. Vait „Su meile iš Dangaus“ 2-12 p.; Ivan T. Blazen, „Salvation“, 271-313 p., Raoul Dederen, Handbook of Seventh-day Adventist Theology.
„Mūsų atpirkimo planas buvo sukurtas ne po Adomo nuopuolio. Tai buvo apreiškimas „paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus“ (Rom 16, 25),. Tai buvo išdėstymas principų, kurie per amžių amžius sudarė Dievo sosto pamatą. […] Dievas nepašaukė į būtį nuodėmės, tačiau Jis numatė jos atsiradimą ir pasirūpino, kaip išspręsti siaubingą problemą. Jo meilė pasauliui tokia didelė, jog Jis panorėjo atiduoti Savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 16 p.)
Aptarkite:
1. Pagalvokite, kokia pikta turi būti nuodėmė, kad jai sunaikinti prireikė paties Kūrėjo mirties. Ką Kryžius atskleidžia apie žmonijos nesugebėjimą išsigelbėti? Ką galėtume pridėti prie to, kas jau padaryta dėl mūsų?
2. Kai kurie tiki taip vadinamu „subjektyviu atpirkimu“, neva Kryžius nepakeitė mūsų padėties Dievo akyse. Atvirkščiai, viskas, ką Kryžius padarė, teigia jie, tai tik pakeitė mūsų požiūrį į Dievą. Ko trūksta tokiai siaubingai teologijai? Ką tai pasako apie nuodėmės problemą, jei pakako tik pakeisti mūsų požiūrį?
3. Ar įmanoma turėti nemažai žinių, susijusių su išgelbėjimu, bet nepatirti išganymo? Ką galvojate apie šią ištrauką iš E. Vait knygos „Our High Calling“, 243 p.: „Pasišventimas Dievui turi būti gyvas ir praktiškas principas, sietinas su visais mūsų patyrimais, o ne teorija“? Kaip mes, kasdien ir praktiškai, patiriame išgelbėjimą?
4. Aptarkite išganymo vaidmenį didžiosios kovos kontekste. Kodėl šėtonas nori, kad kuo daugiau žmonių nepatirtų išganymo Jėzuje? Kokias priemones jis naudoja prieš mus, ir kaip galime apsiginti?