Be jokios abejonės, didžiausia Dievo meilės ir charakterio apraiška yra kryžius, ant kurio Viešpats paaukojo Save Jėzaus Kristaus asmenyje kaip Atnašą už pasaulio, kuris apskritai neturėjo nusidėti, nuodėmes. Kad mums būtų lengviau suprasti, ką reiškia ši didi Auka, Dievas sugalvojo žemišką šventyklą kaip pavyzdį išgelbėjimo planui. Tačiau ši žemiškoji šventykla yra tik dangiškosios, kuri yra tikroji Dievo buvimo ir veiklos vieta, atvaizdas.
Įkūręs žemėje šventąją vietą, pastarąją Dievas naudojo kaip mokymo priemonę. Izraelitų šventykla ir jos apeigos mokė svarbių atpirkimo, Dievo charakterio ir nuodėmės sunaikinimo tiesų.
Šventykla buvo pavyzdys, turintis padėti mums suprasti, kad Jėzus yra mūsų Vyriausiasis Kunigas ir Auka už mus. Kai Jonas Krikštytojas pasakė savo mokiniams, kad Jėzus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29. 36), jie suprato Jono žodžius, nes jie žinojo šventyklos apeigas. Laiške hebrajams nurodoma į senovės izraelitų kunigystę, kad laiško skaitytojai galėtų suvokti, ką Jėzus daro dėl jų danguje. Šventyklos terminologija taip pat buvo naudojama mokant krikščioniško gyvenimo tiesų. Trumpai tariant, žinios apie šventyklos apeigas tapo naujomis žiniomis, t.y. išgelbėjimo Kristuje žinios, pagrindu.
Deja, didžią dalį krikščioniškosios eros žinia apie šventyklą buvo beveik užmiršta. Tik XIX amžiaus viduryje, kai septintosios dienos adventistai pradėjo iš naujo suprasti išgelbėjimo paradigmą (paradigma – teorinių ir metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus mokslinis tyrimas, visuma), įskaitant žinią apie Tiriamąjį teismą, mokymas apie šventyklą buvo iš naujo pabrėžiamas.
„Šventyklos klausimas buvo raktas, padėjęs atverti 1844 m. nusivylimo paslaptį. Jis paaiškino nuoseklią ir harmoningą tiesos sistemą, kuri įrodo, kad Dievo ranka vadovavo didžiajam Adventistų judėjimui, ir atskleidžia dabartinę Dievo tautos pareigą“ (E. Vait, Didžioji kova, 399 p.).
Šventykla ir Kristaus kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystė tapo ir vis dar yra Septintosios dienos adventistų tikėjimo pagrindas. Tiesą sakant, mokymas apie šventyklą yra unikali adventistų doktrina. Tuo pačiu metu, jokiai kitai Septintosios dienos adventistų bažnyčios doktrinai (galbūt išskyrus sabatą) netenka tiek daug iššūkių. Laimei, bėgant metams šis mokymas ne tik atlaikė iššūkius, bet padėjo mums dar geriau suprasti šią esminę doktriną, sustiprinusią mus, ir išgelbėjimo supratimą.
E. Vait patarė skyrė itin didelį dėmesį šventyklai: „Dangiškoji šventykla yra Kristaus tarnystės žmonių labui centras. Tarnystė, kuri atliekama joje, skirta kiekvienai žemėje gyvenančiai sielai. Ši tarnystė atskleidžia Atpirkimo planą ir priartina mus prie šlovingos teisingumo ir nuodėmės kovos pabaigos. Todėl be galo svarbu, kad visi atidžiai tyrinėtų šiuos klausimus“ (Didžioji kova, 457 p.). Tada galėsime rodyti tikėjimą, kuris svarbus mums, ir užimti padėtį, kurią paskyrė Dievas (Didžioji kova, 457 p.).
Šventykla apreiškia Dievo širdį. Šventyklos tyrinėjimas priartins mus prie Aukščiausiojo ir mūsų Išgelbėtojo asmenybės bei pagilins mūsų santykius su Juo.
Taigi šį ketvirtį tyrinėsime Dievo šventyklą, ir žemiškąją, ir tikrąją, kuri yra danguje.