IŠMINTIES ŠAUKSMAS

Gruodžio 27 – sausio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 1–3; Pr 1, 1; Iš 19, 16; 20, 20; Pat 11, 30; 13, 12; 15, 4.
Įsimintina eilutė: „Pagarbi VIEŠPATIES baimė – pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį ir pamokymą“ (Pat 1, 7).
Nuo Edeno, žmonijos tragedijos šaknis slypi klaidinguose sprendimuose. „Pasirinkęs verčiau klausyti apgaviko nei To, kuris yra Tiesa ir vienintelis supranta, žmogus prarado viską. Kai žmogaus galvoje susimaišė gėris ir blogis, jo protas aptemo“ (E. Vait, Ugdymas, 26 p.).
Patarlių knyga padeda mums priimti teisingus sprendimus, pasirinkti Dievo, o ne apgaviko valią. Kalbėdami savo vaikui, tėvas ar motina ne tik įspėja atžalą dėl blogų sprendimų, bet skatina priimti teisingus sprendimus. Tai labai svarbu, nes mūsų sprendimai yra tiesiogiai susiję su gyvenimu ir mirtimi.
Pirmieji trys Patarlių knygos skyriai iliustruoja šį ugdymo metodą. Paaiškinęs knygos tikslą – „kad žmonės brangintų išmintį“ (Pat 1, 2), ir pateikęs knygos moto: „Pagarbi VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia“ (Pat 1, 7; palyginkite su Pat 9, 10), autorius įspėjo mus neklausyti kvailumo ir ragino reaguoti į dangiškosios išminties šauksmą.
I. IŠMINTIES PRADŽIA
Patarlių 1, 1–6 pavadinimas – „Saliamono, Dovydo sūnaus, patarlės“ (Pat 1, 1), susieja šias patarles ir 1 Kar 3, 5–14, kur (kaip ir Patarlių knygoje) Saliamonas apibūdintas kaip ieškantis Dievo išminties sūnus. Be to, kad abiejuose tekstuose Saliamonas įvardytas Dovydo sūnumi, šiems tekstams būdinga ir bendra formuluotė: supratimas, išmintis, teisumas. Šios paralelės ne tik patvirtina, kad knygą parašė Saliamonas, bet taip pat rodo, kad Patarlių knyga yra susijusi su dangiškosios išminties paieškomis.
Perskaitykite Pat 1, 7. Kas yra išmintis? Kas yra „Viešpaties baimė“? Kaip šios dvi sąvokos susijusios viena su kita?
Išmintis čia apibrėžta kaip religinis patyrimas. Pastarasis susijęs su Viešpaties baime. Tai svarbi hebrajų religijos sąvoka, padedanti suprasti Patarlių knygą. Ši sąvoka ne tik kartojasi, bet ji taip pat apibrėžia visą Patarlių knygą (Pat 1, 7; 31, 30).
Viešpaties baimė neturi nieko bendra su prietaringa ir vaikiška baime dėl dangiškosios bausmės. Vietoj to, ši baimė turėtų būti prilyginama asmens supratimui, kad jis yra Dievo akivaizdoje visur ir visuomet. Viešpaties baimė buvo būdinga žmonėms, kai Dievas apsireiškė ant Sinajaus (Iš 19, 16; 20, 20). Ši baimė paaiškino žmonių pasišventimą būti ištikimiems ir mylėti Dievą, taip reaguojant į Dievo Sandorą (Įst 10, 12).
Trumpai tariant, bijoti Dievo reiškia būti ištikimiems Dievui ir Jį mylėti (Pat 8, 13).
Posakis – „Pagarbi VIEŠPATIES baimė – pažinimo pradžia“, reiškia, kad išmintis kyla iš šios „baimės“. Hebrajų kalbos žodis „pradžioje“ (rešit) nurodo į pirmąjį žodį ryšium su pasakojimu apie pasaulio sukūrimą (Pr 1, 1). Tuomet išeitų, kad pirmoji išminties pamoka yra susijusi su supratimu, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas, Tas, kuris mums suteikia gyvybę ir alsavimą, ir kad Jis visada yra meilės, teisingumo ir atpirkimo Dievas (Jn 3, 16; Ps 89, 15; Hbr 9, 12).
Parašyta mylėti Dievą ir Jo bijoti. Kaip šios dvi sąvokos susijusios su jūsų patyrimu ryšium su Viešpačiu?
II. TIKRAS MOKYMAS
Perskaitykite Pat 1, 8–19. Kokie du prieštaringi mokymo būdai pateikti šiose eilutėse? Kokia čia esminė žinia ne tik tėvams, bet visiems, kurie bijo Viešpaties?
Mokymas visų pirma yra šeimos reikalas ir tikras mokymas pirmiausia ateina iš tėvų. Nurodytose eilutėse mokymas net pavadintas „Įstatymu“. Hebrajų kalbos žodis Įstatymas (Tora) reiškia „kryptį“.
Tėvai turi nukreipti savo vaikus teisinga linkme. Tuo tarpu kitoks „mokymas“ nėra įvardytas. Pastarasis tiesiog laikomas nusidėjėlių balsu, vedančiu bloga linkme.
Be to, žodžiai „mano sūnau“, kurie neturėtų būti priskirti lyčiai, kartojasi daugybę kartų ir pabrėžia augintojų mokymą. Kiekvienas iš tėvų – „savo tėvo“, „savo motinos“, įvardyti vartojant vienaskaitą, o tai nusako asmenišką dalyvavimą mokant, o kitą asmenų grupę nusako anoniminė daugiskaita – „nusidėjėliai“.
„Savo išmintimi Viešpats padarė šeimą svarbiausia iš visų mokymo įstaigų. Vaiko ugdymas turi būti pradėtas namuose. Pastarieji yra pirmoji vaiko mokykla. Čia kartu su savo tėvais kaip mokytojais vaikas turi išmokti to, kuo jis vadovausis visą gyvenimą. […] Ugdymo įtaka namuose įgalina vaiką gėriui ar blogiui. […] Jei vaikas nėra teisingai mokomas namuose, šėtonas jį mokys per savo įrankius“ (E. Vait, „The Adventist Home“, 182 p.).
Geriausias argumentas mokymo šeimoje naudai yra tokio ugdymo rezultatai. Pastarieji – tai charakterio savybės, kurios yra grakštus vainikas galvai ir karoliai kaklui. Artimųjų Rytų kultūroje brangakmeniai ant kaklo ir apyrankės buvo tėvų perduodami vaikams kaip vertingas paveldas. Tačiau mokymas yra svarbiau už medžiaginį turtą. Laikas, praleistas su vaikais, bus gerokai vertingesnis už tą laiką, kurį praleisime savo versle. Be to, kaklas ir galva – tai asmens veidas. Ši nuoroda moko, kad ugdymas nulems jo asmenybę. Kalbant apie kvailių ar nusidėjėlių kelią, paminėtos tik kojos (Pat 1, 15), tarsi aikštingas vaikas netenka savo tapatybės.

Kaip mes galime išmokti atsispirti toms pagundoms, kurias sukelia kultūra, visuomenė, draugai ir net šeima?
III. IŠMINTIES ŠAUKSMAS
Perskaitykite Pat 1, 20–21. Kaip išmintis nusakyta čia? Kas mums pasakyta?
Nors nusidėjėliai „rengia kruvinas pasalas“ ir „spendžia spąstus“ (Pat 1, 11. 18), išmintis „garsiai šaukia gatvėje“ (Pat 1, 20), „prie judriausių gatvės kampų šaukia“ (Pat 1, 21), „prie vartų ir mieste kalba“ (Pat 1, 21). Išmintis čia įasmeninta, o tai, ką ji siūlo, skiriama vyrams ir moterims gatvėje, visiems, kurie užimti gyvenimo reikalais. Tarp daugybės prekių ir pardavėjų keliamo triukšmo bei pagiežos, išmintis turi garsiai šaukti; kitaip didžiuliame triukšme ji nebūtų girdima.
Perskaitykite Pat 1, 22–32. Koks yra išminties atmetimo rezultatas?
Priežastis, kodėl žmonės atmeta išmintį, neturi nieko bendra su pačia išmintimi, bet su ją atmetusiųjų charakteriu. Atmetusieji išmintį aprašyti kaip paniekinantys ir nepaisantys (Pat 1, 25 palyginkite su 30 eilute), tarsi jie išmanytų geriau. Neva išmintis skirta naiviems ir paprastiems. Tačiau paprasti ir naivūs yra atmetusieji išmintį; jie yra nekenčiantys išmanymo kvailiai (Pat 1, 22; palyginkite su 29 eilute).
Tie, kurie atmeta išmintį, sulauks atmetimo vaisių. Atsisakiusieji Viešpaties baimės turės pasitenkinti savimi, pasitenkinti savo kėslais (Pat 1, 31). Atmetus dangiškąją išmintį, mums paprastai belieka pasakos ir melai, kurių mes prisigalvojame patys arba kuriuos kiti prigalvoja mums ir kuriais mes lengvai patikime. Taip Dievą mes pakeičiame stabais. Ironiška, bet tie, kurie niekina religiją ir tyčiojasi iš tų, kurie, niekintojų nuomone, yra paprasti ir naivūs, dažnai yra savaip prietaringi, branginantys trumpalaikius ir nenaudingus dalykus, kurie galų gale negali patenkinti pačių būtiniausių širdies poreikių.
Perskaitykite Pat 1, 33. Atsižvelgiant į ankstesnį kontekstą, kokį pažadą ir viltį čia galime įžvelgti sau? Kaip šis pažadas pasireiškia jums asmeniškai?
IV. IŠMINTIES NAUDA
Perskaitykite Pat 2, 1–5. Kokios yra sąlygos, norint suprasti „Viešpaties baimę“? Kokius sprendimus mes turime priimti šiuo klausimu?
Žodelis „jei“ pakartotas kelis kartus ir reiškia tris mokymo etapus. Pirmasis „jei“ reiškia pasyvų klausymo etapą; tiesiog reikia būti dėmesingiems išminties žodžiams (Pat 2, 1–2). Antrasis „jei“ reiškia aktyvų atsaką šaukiantis ir prašant išminties (Pat 2, 3). Trečiasis „jei“ reiškia uolų dalyvavimą ieškant išminties kaip „paslėptų turtų“ (Pat 2, 4).
Perskaitykite Pat 2, 6–9. Kokios yra teisingumo supratimo sąlygos? Kokia yra Dievo atsakomybė įgyjant išminties?
Atkreipkite dėmesį, kad 6 eilutė – „Viešpats duoda“, dera su 5 eilute – „sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą“. Kaip išganymas, išmintis yra Dievo dovana. Kaip pirmoje dalyje aprašytas žmogiškasis procesas, taip kitoje dalyje apibūdintas Dievo darbas: Jis duoda išmintį; Jis parengia sveiką išmintį; Jis saugo ir gina išmintingųjų kelią.
Perskaitykite Pat 2, 10–22. Kas atsitinka, kai išmintis pagaliau ateina į širdį?
Atėjusi į širdį išmintis žymi galutinį atsivertimo etapą. Mes ne tik mėgausimės Viešpaties pažinimu. Tai bus malonus patyrimas mūsų sieloms (Pat 2, 10). Mes taip pat būsime išgelbėti nuo nedorų žmonių kelio (Pat 2, 12), nuo palaidūnės (Pat 2, 16) ir eisime teisiųjų žmonių taku (Pat 2, 20).
Perskaitykite Pat 2, 13–17. Koks yra pirmasis nedorumo žingsnis ir kur jis veda?
Nors mes esame nusidėjėliai, mums nebūtina pasiduoti piktam. Tie, kurie pasirinko klaidingą kelią, pirmiausia turėjo palikti dorumo kelią. Tuomet nedorybė visų pirma suprantama kaip ištikimybės stoka. Nuodėmė prasideda subtiliai ir nekaltai, bet netrukus nusidėjėlis ne tik elgiasi piktai, bet tuo mėgaujasi.
Dieve apsaugok, tačiau ką reikštų, jei pamėgtumėte pikta? Dar blogiau, kas įvyktų, jei pikto jūs nebelaikytumėte blogiu?
V. NEUŽMIRŠTI!
Perskaitykite Pat 3, 7. Kokie gresia spąstai, jei esame išmintingi savo pačių akyse?

Būti išmintingu savo paties akyse reiškia iliuziją, kad žmogus gali būti išmintingas ir be Dievo. Tai beviltiškas dalykas. „Iš kvailio galima daugiau tikėtis negu iš jo“ (Pat 26, 12). Vėlgi, išmintis aprašyta kaip religinis pasišventimas. Būti išmintingu reiškia laikytis Dievo įsakymų (Pat 3, 1), rodyti gerumą ir ištikimybę (Pat 3, 3) ir pasitikėti Viešpačiu (Pat 3, 5). Išmintis reiškia artimus santykius su Dievu. Atkreipkite dėmesį į pasikartojančią nuorodą į širdį (Pat 3, 1. 3. 5), vietą, kurioje mes asmeniškai reaguojame į Dievo veikimą. (Širdis jau buvo minėta Pat 2, 10 kaip vieta, į kurią turi ateiti išmintis.)
Perskaitykite Pat 3, 13–18. Koks atlygis ateina su išmintimi?
Išmintis yra susijusi su gyvenimu ir sveikata (Pat 3, 2. 8. 16. 18. 22). Vienas iš įtaigiausių vaizdų – „gyvybės medis“ (Pat 3, 18), pažadas, pakartotas Patarlių knygoje kelis kartus (Pat 11, 30; 13, 12; 15, 4). Ši metafora nurodo į Edeno sodą. Šis pažadas nereiškia, kad išmintis suteiks amžinąjį gyvenimą; mintis ta, kad gyvenimo kokybė su Dievu, kuria mėgavosi mūsų pirmieji tėvai Edene, gali būti iš dalies susigrąžinta. Mums gyvenant su Dievu, mes kažkiek gauname Edeno nuovokos; dar geriau, mes išmokstame viltis prarastos karalystės atkūrimu (žr. Dan 7, 18).
Perskaitykite Pat 3, 19–20. Kodėl išminties būtinybė yra tokia svarbi?
Atrodo, kad staigi nuoroda į pasakojimą apie pasaulio sukūrimą čia nedera. Tačiau išminties panaudojimas kuriant pasaulį sustiprina 18 eilutės, kuri susieja išmintį su gyvybės medžiu, argumentą. Jei Dievas panaudojo išmintį kurdamas dangų ir žemę, tuomet išmintis yra svarbi. Išmintis apima net visatą ir viršija mūsų žemiškosios būties ribas. Išmintis taip pat yra susijusi su mūsų amžinuoju gyvenimu. Ši samprata yra numanoma ir nuorodoje į gyvybės medį, primenantį Edeno sodą. Ši samprata taip pat susijusi su pažadu, kuriuo baigiasi mūsų ištrauka: „Išmintingieji paveldės garbę“ (Pat 3, 35).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, 86–92 p.; „Messages to Young People“, 334 p.; Ugdymas, 229–231 p.; E. Vait komentarai, SDA Biblijos komentarai, 3 t., 1156 p.
„Jaunimas turi suprasti esminę tiesą, kuria pagrįstas Biblijos teiginys, kad Dievas yra gyvenimo Šaltinis (Ps 36, 10). Jis ne tik visa ko Kūrėjas, bet ir visų gyvų būtybių gyvybė. Tai Jo gyvybę mes gauname, būdami saulėkaitoje, tyrame, gryname ore ir valgydami maistą, kuris stiprina mūsų kūnus ir palaiko mūsų jėgas. Būtent dėl Jo gyvybės mes egzistuojame – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Jei neiškraipytos nuodėmės, visos Jo dovanos kupinos gyvybės, sveikatos ir džiaugsmo“ (E. Vait, Ugdymas, 230 p.).
„Daug žmonių puoselėja įspūdį, kad pasišventimas Dievui yra žalingas sveikatai ir laimei socialiniuose gyvenimo santykiuose. Bet vaikštantieji išminties ir šventumo keliu supranta, kad ‘maldingumas viskam naudingas, nes jam skirtas esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas’. Jie yra gyvi ir patiria tikrą gyvenimo malonumą“ (E. Vait komentarai, SDA Biblijos komentarai 3 t., 1156 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kuo skiriasi išmintis nuo žinių? Kaip galima daug žinoti, bet nebūti išmintingu? Galų gale, kas nepažįsta asmeniškai ar yra girdėjęs apie labai daug žinančius, bet neišmintingus žmones?
2. Apmąstykite „Viešpaties baimę“. Jei meilėje nebėra baimės (1 Jn 4, 18), kaip mes galime ir garbinti Viešpatį, ir Jį mylėti? Kaip suderinti teisingumą, meilę ir Viešpaties baimę?
3. Kodėl pavojinga būti išmintingu tik savo paties akyse, ypač atsižvelgus į vylingą žmogaus širdį ir tai, kaip mes lengvai sugebame pateisinti bet kokį norimą elgesį? Pagalvokite apie tuos, kurie pateisino blogiausią elgesį. Kaip galime užtikrinti, kad mes nepadarytume to paties?