Vasario 14–20d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 20; 1 Kor 12, 14–26; Jer 9, 23–24; Pat 21; Mt 25, 35–40; Pat 22.
Įsimintina eilutė: „Daugelis laiko save geros valios žmonėmis, bet kas gali rasti žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti?“ (Pat 20, 6)
Didžia dalimi mes visi esame mūsų aplinkos produktas. Nors paveldimumas atlieka svarbų vaidmenį, mūsų branginamas vertybes nulemia mus supanti aplinka: mūsų namai, ugdymas, kultūra. Nuo kūdikystės mus veikia tai, ką mes matome ir girdime.
Deja tai, ką matome ir girdime, ne visada yra mums geriausia; mus supantis pasaulis yra visiškai puolęs, todėl negali daryti mums teigiamos įtakos. Nepaisant to, mums buvo duotas Šventosios Dvasios pažadas, ir mes turime Dievo Žodį, kuris mus nukreipia į kažką aukštesnio ir geresnio, nei pasaulis.
Šią savaitę tyrinėsime įvairias patarles ir pastarosiose išreikštas praktines tiesas, kurios, jei priimsime jas į širdį ir jų laikysimės, iš tikrųjų gali padėti mums įveikti šio puolusio pasaulio negatyvumą ir paruošti mus geresniam pasauliui.
I. MES VISI ESAME LYGŪS
Perskaitykite Pat 20, 12. Ko tai mus moko apie visų žmonių vertę?
Skirtingai nei evoliucijos teorija, teigianti, kad mes visi esame tik nesąmoningos visatos atsitiktinumo padarinys, Biblija moko, kad visus žmones sukūrė Dievas (žr. Apd 17, 26). Ne atsitiktinumas ir tai, kad Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) visus žmones laikė lygiais būtent todėl, kad jie yra sukurti Dievo. Būtent Viešpatyje ir tik Jame mes esame lygūs.
Žinoma, tai, kad mus visus sukūrė tas pats Dievas, nereiškia, jog mes visi esame vienodi. Net identiški dvyniai nesielgia lygiai taip pat. Laiške korintiečiams Paulius rašė apie mūsų skirtumus ir pabrėžė, kad pastarieji neturėtų sukelti pranašumo jausmo, bet priešingai, skirtumai turėtų padėti mums suprasti, jog mes esame vieni kitiems reikalingi. „Akis negali pasakyti rankai: ‘Man tavęs nereikia’, ar galva kojoms: ‘Man jūsų nereikia’“ (1 Kor 12, 21).
Perskaitykite Pat 20, 9. Kas mus visus daro lygiais?
Nuodėmė – tai dar vienas visuotinis „lygintojas“. Atsakymas į šį retorinį Patarlių knygos klausimą yra „niekas“. Tai nurodo į tragišką ir beviltišką žmonijos būklę. Visi žmonės yra silpni ir mirtingi, ir visi pinigai ir galia pasaulyje to nepakeis. Tačiau Šventojo Rašto kontekste ši nuoroda į žmonijos nuodėmingumą neturėtų sukelti neviltį, nes Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas visiems, net didžiausiems nusidėjėliams, nutiesė kelią gauti amžinojo gyvenimo pažadą. Ir tas gyvenimas ateina tik per tikėjimą Juo, o ne dėl mūsų darbų.
„Jei žmogus negali jokiais gerais darbais pelnyti išgelbėjimo, tada pastarasis turi būti suteikiamas vien tik malone, kurią žmogus priima kaip nusidėjėlis, nes jis priima ir tiki Jėzų. Tai visiškai nemokama dovana. Dėl nuteisinimo tikėjimu nekyla jokių prieštaravimų. Visi ginčai baigiasi suvokus, kad puolęs žmogus savo gerais darbais negali pelnyti amžinojo gyvenimo“ (E. Vait, „Faith and Works“, 20 p.).
Ar kada nors jautėtės geresni (ar blogesni) už kitus žmones? (Neturėtumėte lyginti save su kitais.) Jei kada nors jautėtės geresni ar blogesni, tuomet ką kryžius turėtų pasakyti apie mūsų visų lygybę?
II. DIDŽIAUSIAS IŠMĖGINIMAS
Apie teisiųjų atlygį parašyta: „jų darbai juos lydi“ (Apr 14, 13). Tik ateitis paliudys tikrąją žmogaus vertę. Dabar žmonės gali pasigirti savo turtais, žiniomis, fiziniu meistriškumu, ir gal būt visa tai yra tikra. Bet ką visa tai reiškia Dievo akyse? Dažnai savybės, pasiekimai ir darbai, kuriuos žmonės laiko svarbiais ar įspūdingais, iš tikrųjų pasirodo esantys beprasmiai. Galų gale, pagalvokite apie kai kurias niekingas, pavyzdžiui, pramogų verslo asmenybes, kurias gerbėjai dievina. Tai, ką mes garbiname ir dieviname, galingai paliudija, kokie esame puolę.
Perskaitykite Pat 20, 6 (žr. Jer 9, 23–24; Mk 9, 35). Ką šios eilutės pasako mums apie tai, kas Dievo akyse iš tikrųjų yra vertinga?
Ne koks nors vienas sensacingas meilės poelgis ar auka atskleis mūsų kilnių santykių kokybę, bet nuolatiniai ir pastovūs maži poelgiai, kantriai ir užtikrintai atliekami kiekvieną dieną. Kasdien sutuoktiniui paruoštas maistas, nuolatinė ligotų tėvų priežiūra, kasdienės pastangos jūsų darbe; visi šie kuklūs dalykai, trunkantys visą jūsų gyvenimą, įrodo, kad jūsų tikėjimas yra tikras. Tvirta ištikimybė yra vertingesnė už intensyvius, bet retus meilės poelgius.
Šis principas taip pat nusako ir mūsų santykius su Dievu. Sunkiau ir vertingiau gyventi dėl Dievo, negu dėl Jo mirti, ir jei ne dėl kažkokios kitos priežasties, tuomet dėl to, kad gyvenimas trunka ilgiau už mirtį. Šventasis, gyvenantis dėl Dievo, yra kilnesnis už kankinį, kuris dėl Jo miršta. Kiekvienas gali teigti tikįs Dievą ir Jam tarnaujantis; klausimas – ar minėtas tikėjimas ir tarnavimas ištveria išmėginimus? Arba, kaip sakė Jėzus: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 24, 13).
Kaip ištverme, gerumu ir noru pasirūpinti kitų poreikiais galima aplinkiniams atskleisti dalį Kristaus charakterio? Ar esate pasiruošęs norėti tai daryti, nepaisant kainos?
III. PASITIKĖTI VIEŠPAČIU
Perskaitykite Pat 20, 17; 21, 5. Kokių praktinių pamokymų galima įžvelgti šiose eilutėse?
Vagis duonos gauna greičiau nei tas, kuris turi užsidirbti duonai. Pardavėjai, prekiaujantys nekokybiškomis prekėmis, gali greičiau praturtėti nei sąžiningas pardavėjas (palyginkite Pat 21, 5 su kita eilute). Tačiau, pasak patarlės, ateityje saldumas virs „žvyru“, o skubotai įgytas turtas padarys žmogų skurdžiumi. Tekste pateikta daug pavyzdžių, patvirtinančių šį pastebėjimą:
1. Paveldėjimas (Pat 20, 21). Per greitai įgyto paveldėjimo paminėjimas (o tai reiškia, kad tėvai vis dar gyvi) moko, kad tas, kuris keikia savo tėvus, bus pasmerktas (Pat 20, 20). Šios dvi patarlės yra itin susijusios. Tarsi sūnus (ar dukra) keiktų tėvus ir trokštų jų mirties. Vaikas netgi gali planuoti tėvų mirtį, siekdamas gauti palikimą. Tokio elgesio padariniai yra tragiški: žibintas, kuriuo vaikas naudojasi, galiausiai visiškai užges (eilutė 20), o tėvų keikimas atsisuks prieš patį vaiką, nes jis „galų gale nebus palaimintas“ (eilutė 21).
2. Kerštas (Pat 20, 22). Šį kartą patarlė moko, kad nukentėjusiam asmeniui gali kilti pagunda siekti keršto už kažkokį piktą poelgį. Patarimas – tiesiog „pasitikėti Viešpačiu“. Žodžiai „Jis tau padės“ reiškia, kad siekdamas keršto asmuo itin rizikuoja. Pat 25, 21–22 pabrėžia tą patį mokymą. Žarijų krovimas ant priešo galvos nusako egiptiečių apeigą, sužadinančią atgailą ir atsivertimą. Jei susilaikoma nuo keršto, tuomet Pat 20, 22 žada, kad Viešpats atlygins, o proceso metu (Pat 25, 21–22 pridurta) bus išgelbėtas tavo priešas, taip nugalint pikta gerumu (Rom 12, 21).
Kaip jūs galite išmokti labiau atspindėti Kristaus charakterį, kai kalbama apie pikto nugalėjimą gerumu? Kodėl tai yra priešinga mūsų prigimčiai? Kodėl mirtis savajam „aš“ yra vienintelis būdas pasiekti šį tikslą?
IV. VARGŠŲ ATJAUTA
Žmogaus charakteris matuojamas labiau atsižvelgiant į pasirengimą padėti vargšams ir skurstantiems, o ne į išmintį ar net religinį pasišventimą. Ne tai, ką jūs turite, sudaro jūsų charakterį, bet ką jūs duodate savo artimui. Charakterį apsprendžia tai, kas jūs esate savo artimui. Samarietis, gelbėjantis savo artimą, yra arčiau Dievo karalystės nei kunigas (Lk 10, 26–37). Patarlių knyga pabrėžia ir paaiškina šį prioritetą.
Dėl Dievo meilės¬. Pirmoji šio prioriteto priežastis slypi pačiame Dieve, kuris labiau vertina žmogiškąją užuojautą vargšams, o ne mūsų religinį uolumą (Pat 19, 17; 21, 13). Vargšų atjauta ir konkretūs darbai jų labui verti daugiau Dievui nei mūsų pamaldumas. Iš tiesų, Dievas itin daug asmeniškai investavo į šį darbą, ir kai duodame vargšams, tarsi duodame pačiam Dievui (Mt 25, 35–40).
Perskaitykite Mt 25, 35–40. Ko šios eilutės moko mus apie tai, kaip Jėzus artimai susitapatino su kenčiančiais nepriteklių? Kaip ši tiesa turėtų paveikti mūsų reakciją į kenčiančius nepriteklių žmones?
Dėl vargšų. Antroji priežastis slypi vargšuose, kuriuos sukūrė Dievas, kaip ir turtuolį (Pat 22, 2). Žmonių lygybė grindžiama tuo, kad Dievas sukūrė juos visus, todėl vargšas nusipelno tokio pat dėmesio kaip turtuolis. Mes turime mylėti savo artimus už tai, kas jie yra – būtybės, sukurtos pagal Dievo paveikslą.
Tuo pačiu metu pamąstykite apie tai, kiek jums naudinga padėti tiems, kurie turi poreikių. Mes iš prigimties esame savanaudžiai; mes natūraliai esame linkę rūpintis savimi labiau nei aplinkiniais. Aukodamiesi išmokstame mirti sau ir geriau atspindėti Kristaus charakterį, ir kas mums gali būti vertingiau už tai?
Kaip jūs jaučiate didesnį asmeninį pasitenkinimą padėdami tiems, kurie turi poreikių, užuot rūpinęsi tik savimi?
V. UGDYMAS
Hebrajų kalbos žodis „ugdymas“ yra kilęs iš žodžio, nusakančio „formavimą“ ir „pradžią“. Visos šios reikšmės perteikia hebrajišką ugdymo idėją: kai mes mokome vaiką (Pat 22, 6), formuojame jį, pradedame ir dedame pamatus ateičiai. Todėl tėvai ir mokytojai yra atsakingi už vaikų ateitį ir, netiesiogiai, už pasaulio ateitį. Tai, ko mes mokome savo vaikus šiandien, turės įtakos visuomenei ateityje.
Perskaitykite Pat 22, 6. Ko ši eilutė moko apie teisingo auklėjimo svarbą?
Svarbu tai, kad hebrajų kalbos žodis „ugdyti“ yra pavartotas nusakant Viešpaties namų pašventinimą (1 Kar 8, 63). Ankstyvasis ugdymas reiškia mūsų vaikų pašventimą Dievui tuo pačiu būdu, kaip pašventinami Viešpaties namai. Tai turi įtakos mūsų išganymui ir ne tik mūsų pačių gyvenimui. „Tėvams yra paskirtas didelis darbas ugdyti ir mokyti vaikus ateičiai, nemirtingam gyvenimui“ (E. Vait, „Child Guidance“, 38 p.). Tokio ugdymo poveikis amžinas. Apaštalas Paulius, atrodo, užsiminė apie šią eilutę, kai pagyrė Timotiejų: „Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui“ (2 Tim 3, 15).
Perskaitykite Pat 22, 8. 15. Kokius principus mes galime įžvelgti čia?
Ugdymas gali būti palygintas su „sėjimu“. Mūsų visuomenės ir mūsų vaikų ateitis priklauso nuo to, ką mes pasėjome. Jei mūsų sėkla – „pikta“, tada ugdymas („bausmė“) neduos jokios naudos, ir mes pjausime problemas (8 eilutė). Jei mūsų sėkla palietė vaikų širdis (15 eilutė), tada ugdymas („lazda“) pašalins iš širdies kvailystę.
Mes labai dažnai mokome aplinkinius (ypač vaikus) savo pavyzdžiu. Pagalvokite apie savo pavyzdį: ką jūs paliekate po savęs? Kokiose srityse, jeigu tokių yra, jūsų rodomas pavyzdys galėtų būti geresnis?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tėvai turėtų būti teisingumo pavyzdžiu, sužavėdami vaiko širdį kasdiene pamoka. Tėvai turėtų nenukrypti nuo principų visuose gyvenimo reikaluose, ypač ugdydami ir mokydami savo vaikus. […] Tėvai, niekada neišsisukinėkite; niekada nekalbėkite netiesos, nerodykite blogo pavyzdžio. Jei norite, kad jūsų vaikas būtų doras, patys tokie būkite“ (E. Vait, „Child Guidance“, 151 p.).
„Atrodo, daug tėvų mano, kad jeigu jie pamaitina, aprengia ir moko savo mažylius paisydami pasaulio mato, jie atliko savo pareigą. Jie pernelyg užsiėmę verslu ar pramogomis, kad savo vaikų ugdymą padarytų jų gyvenimo studijomis. Jie nesistengia mokyti juos, kad vaikai panaudotų savo talentus Atpirkėjo garbei. Saliamonas nerašė: ‘Sakyk vaikui, kuriuo keliu jis turėtų eiti’, bet – ‘kuriuo keliu eiti, mokyk dar jaunuolį; jis nenukryps nuo jo net kai pasens’“ (E. Vait, „Child Guidance“, 38 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į Pat 22, 6. Kodėl turime būti atsargūs, kaip mes naudojame šią eilutę? Daug tėvų gerai augino savo vaikus, tačiau suaugę jie vis tiek klydo. Kodėl svarbu niekada nepamiršti laisvos valios ir didžiosios kovos tikrovės, kai mes mėginame suprasti šią eilutę?
2. Dar kartą perskaitykite paskutinį IV dalies klausimą. Ką tai, kad mes patiriame didesnį pasitenkinimą padėdami kitiems, ypač kai mes nieko negauname mainais, pasako apie mus? Ką ši tiesa turėtų pasakyti mums apie tai, kodėl daug žmonių, turinčių daug pasaulietiškų turtų, vis tiek yra apgailėtini?
3. Nors mes ne visi lygūs talentų, išsilavinimo, patirties ir t.t. atžvilgiu, mes esame lygūs tuo, kad mūsų visų išganymui reikia kryžiaus. Ko tai turėtų mus pamokyti apie esminę visų žmonių lygybę ir vertę? Dar svarbiau, kaip ši tiesa turėtų paveikti tai, kaip mes elgiamės su visais žmonėmis?