Kovo 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 30; Lk 18, 9–14; Job 38–40, 2; 1 Jn 1, 9; Apr 3, 14–18; Ps 104, 24.
Įsimintina eilutė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3).
Biblijoje nuolankumas yra laikomas svarbia dorybe. Didžiausias iš pranašų – Mozė, išskiriamas kaip „kuklesnis už bet ką kitą visoje žemėje“ (Sk 12, 3). Pasak Michėjo 6, 8, pagrindinė pareiga, kurios Dievas tikisi iš žmonių, tai – „nuolankiai eiti su savo Dievu“. Jėzus taip pat mokė, kad kuklumas yra idealas, kurio krikščionys turi laikytis: „Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 4).
Galų gale, kuo žmogus gali pasigirti? Kiekvienas oro gurkšnis, kiekvienas širdies dūžis, kiekviena dovana, kiekvienas talentas ateina tik iš Dievo, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). O atsižvelgiant į kryžių, net visas mūsų teisumas yra „lyg suteršti skudurai“ (Iz 64, 6); kuo tada mes galime pasigirti?
Šią savaitę tyrinėsime Patarlių knygoje mokomo nuolankumo; atsižvelgiant į mūsų aplinkybes, argi nebūtų kvaila nebūti nuolankiais?
I. KAIP MANOTE, KAS JŪS ESATE?
Perskaitykite Pat 30, 1–3. 32–33. Ko moko visos šios eilutės kartu?
Savęs neigimas šiose eilutėse yra ganėtinai neįprastas išdidiems senovės Artimųjų Rytų karaliams, kurie dažnai mėgo pasigirti savo išmintimi, pasiekimais ir karinėmis pergalėmis. Pats Saliamonas apibūdintas kaip viršijęs „turtais ir išmintimi visus žemės karalius“ (1 Kar 10, 23; Mok 2, 9). Taip pat yra ir Nebukadnecaras, sakęs: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“ (Dan 4, 27)
Kadangi Patarlių knygos autorius suvokė savo neišmanymą, ir įžūlumą jis prilygino kvailystei. Čia pavartotas hebrajų kalbos žodis „kvailas“ yra Nabal, kaip Nabalo vardas, kurio elgesys parodė kvailą išdidumą (1 Sam 25). Toks gyrimasis, reiškiantis išdidumą, taip pat gali lemti ir pažeminimą, ir, savo ruožtu, pyktį ir vaidus. Apaštalas Paulius kai kuriuos Korinto bažnyčios narius taip pat pavadino „kvailais“, kurie laikė save išmintingais ir, dar blogiau, tuo gyrėsi (2 Kor 11, 18–19).
Perskaitykite Lk 18, 9–14. Kodėl būti panašiu į fariziejų yra lengviau nei gali pasirodyti? Kaip galime užsitikrinti, kad nepateksime į tuos pačius spąstus net subtiliausiu būdu?
Gaila žmonių, kurie giriasi (paprastai taip mėginama paslėpti nesaugumą); gyrimasis parodo, kaip jie patys save apgaudinėja ir nežino, kokie jie iš tikrųjų yra.
II. DIEVO PAŽINIMAS?
Pasipučia tie, kurie nepažįsta Viešpaties asmeniškai. Žmogus, gyvenantis bendrystėje su Dievu, bus kuklus, nes jis nuolat bendrauja su Tuo, kuris yra be galo didesnis nei bet kuris iš mūsų. Apmąstant visatos dydį ir supratus, kad mes šloviname Tą, kuris šią visatą sukūrė, ir kad tas pats Dievas ant kryžiaus kentėjo už mus Jėzaus Asmenyje, sunku įsivaizduoti, kaip mes galime būti pasipūtę.
Perskaitykite Pat 30, 3–6. Ko šios eilutės moko apie Dievo galią, didybę ir slėpiningumą?
Sąvoka „Dievo pažinimas“ turi būti suprantama kaip nusakanti „žinias apie Dievą“. Tada užrašyti keli retoriniai klausimai, verčiantys mus pripažinti, kad daug ko apie Dievą mes tikrai nesuprantame.
Perskaitykite tuos klausimus Pat 30, 4. Kokį iššūkį mums meta šie klausimai?
Kadangi Dievas yra Kūrėjas (pirmieji keturi klausimai), Jis viršija mūsų supratimą (penktasis klausimas). Jobo knygoje Dievas metė patriarchui iššūkį klausdamas panašių dalykų, kad Jobas suprastų negalįs suvokti Dievo arba Jo kelių (Job 38–40, 2).
Tai, kad Dievas yra Kūrėjas ir kad mes negalime visiškai Jo suprasti, moko mus, kaip turėtume priimti rašytinį apreiškimą, kuriuo mokslininkai visada abejoja. Kas mes tokie, kad ginčytume Dievo Žodį, net mus gluminančias ir trikdančias Jo Žodžio dalis? Juk mūsų supratimas net apie paprasčiausius gamtos reiškinius yra miglotas ir kupinas paslapčių.
Apmąstykite pačios kūrinijos didybę ir paslaptingumą. Ko tai moko apie Kūrėjo didybę ir paslaptingumą? Kodėl ši didybė ir paslaptingumas turėtų suteikti mums paguodą ir viltį?
III. NEI PER DAUG, NEI PER MAŽAI
Patarlių knygoje vienintelė malda užrašyta šiose eilutėse (Pat 30, 7–9). Ne atsitiktinumas, kad šis prašymas užrašytas iškart po to, kai Dievas apibūdintas kaip didis Kūrėjas (Pat 30, 4) ir po Jo ištikimybės pažado (Pat 30, 5).
Perskaitykite Pat 30, 7–9. Kam apskritai prašyti šių dalykų?
Prieš mums ko nors prašant Dievo, svarbu įsitikinti, kad mūsų santykiai su Juo yra tvirti. Jei mes meluojame, tuomet elgiamės taip, tarsi Dievo, kuris žino viską, apskritai nėra. Būtent todėl nuodėmių atleidimo sąlyga yra mūsų nuodėmių išpažinimas (1 Jn 1, 9). Dievo neįmanoma apgauti; Jis mato mus tokius, kokie mes iš tikrųjų esame. Mums meldžiantis, dramatiškas gulėjimas kniūbsčia, tarsi mirus gulint dulkėse (Rd 3, 29), parodo ne tik mūsų pagarbą ir nuolankumą, bet mūsų dvasinį nuogumą Dievo akivaizdoje.
Pat 30, 8 išminčius prašė Dievo neduoti nei skurdo, nei turtų. Pirmą kartą veiksmažodis „duoti“ Biblijoje pavartotas, kai Dievas parūpino žmonėms maisto (Pr 1, 29). Todėl daugelyje kultūrų maistas yra tradiciškai siejamas su malda. Šis esminis poreikis, dėl kurio mes esame visiškai priklausantys nuo Kūrėjo, maldą padaro mūsų išlikimo pagrindu.
Šie du prašymai nėra skirti tik žmogaus charakterio pusiausvyrai. Prašymai susilieja į vieną tikslą – Dievo šlovę. Jei mes gausime per mažai, vogsime ir paniekinsime Dievą; jei per daug, nejausime, kad Dievas mums būtinas ir galimai paneigsime Jo buvimą. Pažymėtina, kad vis dėlto tik pastaroji priežastis gali lemti atskirtį nuo Dievo; pirmoji priežastis tikriausiai išsaugos mūsų ryšį su Juo.
Maldoje „Tėve mūsų“ pastebimas tas pats dvejopas nerimas: (1) „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Mt 6, 11) nusako tik mūsų poreikį; (2) „Ir nevesk mūsų į pagundą“ (Mt 6, 13) pasirūpina tuo, kas mums būtina.
Pagalvokite, kokie priklausomi esate nuo Dievo. Kaip nuolatinis šio fakto prisiminimas gali padėti jums augti tikėjimu? Kokia kyla grėsmė, kai mes tai pamirštame?
IV. PASIPŪTĖLIŲ ELGESYS
Nuolankumas yra teigiama savybė ir atneša palaiminimą, o nuolankumo stoka kelia pavojų ir lemia prakeikimą. Po paraginimo būti nuolankiais ir paminėjus nuolankumo atlygį ir vaisius, Patarlių 30 Agūras įspėjo apie pavojus, kuriuos lemia pasipūtimas.
Tėvų keikimas (Pat 30, 11. 17). Agūras pradėjo nuo šio elgesio, nes tėvų arba gyvybės šaltinio niekinimas yra didžiausia pasipūtimo išraiška. Pažymėtina, kad pagarba tėvams ir jų laiminimas yra vienintelis įsakymas, susijęs su gyvenimo pažadu (Iš 20, 12; Ef 6, 2–3), o už šio įsakymo laužymą baudžiama mirtimi (Iš 21, 15. 17).
Savas teisumas (Pat 30, 12. 20). Nusidėjėlių, laikančių save teisiais, padėtis yra bloga, nes jie neišsižada savo nuodėmių, tikėdami, kad jie yra švarūs ir kad jiems nebūtinas atleidimas. Todėl nuodėmių išpažinimas yra itin svarbus, kad gautume nuodėmių atleidimą (1 Jn 1, 9). Laodikėjos Bažnyčiai, teigiančiai, kad ji yra turtinga, pralobusi ir nieko nestokojanti (nors ji nežino, kad yra apgailėtina, akla ir plika), patariama pirkti iš Dievo priemonių ir pasirūpinti savo vargana būkle (Apr 3, 14–18).
„Čia nusakyti žmonės, kurie didžiuojasi savo dvasinio pažinimo turtais ir privalumais. Tačiau jie nesureagavo į Dievo jiems suteikus nepelnytus palaiminimus. Jie buvo kupini maištingumo, nedėkingumo ir užmaršumo Dievui; tačiau Jis elgėsi su jais kaip mylintis, maloningas Tėvas su nedėkingu ir aikštingu sūnumi. Jie priešinosi Jo malonei, piktnaudžiavo Jo privilegijomis, niekino Jo galimybes ir grimzdo į pasitenkinimą, būdami apgailėtinai nedėkingi, tuščiai formalūs ir veidmainiškai nenuoširdūs“ (E. Vait, „Faith and Works“, 83 p.).
Panieka (Pat 30, 13–14). Pasipūtėliai čia apibūdinti labai negražiai. Pasipūtimą nusako ne tik jų išpuikusios akys, bet ir panieka tiems, kurie, pasipūtėlių manymu, yra „žemiau“. Dantų ir nasrų (Pat 30, 14) paminėjimas moko apie piktą pasipūtėlių elgesį.
Pagalvokite apie tai, kaip jūs elgėtės su kitais, ypač tais, už kuriuos galbūt jautėtės pranašesni (daugelis iš mūsų kartais patiriame šiuos jausmus, ar ne?). Kaip galima tai ištaisyti? Kaip jūs galite parodyti būtiną nuolankumą, kad viską ištaisytumėte?
V. GAMTOS PAMOKA
Visoje Biblijoje nusakomi gamtos reiškiniai moko dvasinių tiesų. Tuo pačiu principu Patarlių knyga moko apie nuolankumą.
Perskaitykite Pat 30, 18–19. Kas čia pasakyta ir apie žmogiškojo supratimo ribas?
Agūrui kėlė nuostabą net daug „paprastų“ dalykų. Pat 30, 18–19 jis užrašė pastebėtus nuostabius reiškinius. Pirmieji du – tai pastebėjimai iš gyvūnijos pasaulio: skrendantis padangėmis erelis, statmena uola šliaužiantis žaltys. Paskui Agūras apibūdino su žmonėmis susijusius dalykus: plaukiantį jūra laivą ir vaikiną bei merginą. Net ir šiandien, turint daugybę mokslinių žinių, tebėra daug paslapčių. Svarbu, kad mes visada išliktume dėkingi už gyvenimo didybę ir „gylį“. Toks nusistatymas Dievo akivaizdoje neabejotinai padės mums išlikti kukliais.
Perskaitykite Pat 30, 24–28. Kokie kiti didingi gamtos reiškiniai patraukė išminčiaus dėmesį ir sukėlė pagarbią baimę?
Įdomu tai, kad ankstesnėse eilutėse (Pat 30, 20–23) buvo užsiminta apie žmogiškąją kvailystę, pasipūtimą ir ydas. Tada Agūras žvilgsnį nukreipė į gyvūnijos pasaulį, apibūdindamas mažus ir nuolankius padarus, nors pavartojo tą patį hebrajų kalbos žodį „išmintingi“, kuris yra taikomas žmonėms (Pat 3, 13) ir net pačiam Dievui (Job 12, 13; Ps 104, 24). Net ir šiandien, turint mokslo pažangą, kaip tai, ką šie padarai veikia, pranoksta mūsų suvokimą? Juo labiau visa tai glumino šį išminčių anuomet. Vienas iš didžiausių išminties požymių yra pripažinti mūsų menkas žinias, susijusias netgi su itin dažnai pasitaikančiais reiškiniais.
Pagalvokite apie tam tikrus „paprasčiausius“ gamtos reiškinius: medžio lapą, vandens lašą, kiaukutą. Kaip net ir šių dalykų paslaptingumas turėtų daryti mus nuolankiais?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mes turėtume gerbti Dievo Žodį. Turėtume pagarbiai elgtis ir su pačia knyga – niekada nenaudoti jos kokiais buitiniais tikslais, nevartoti jos nerūpestingai. Šventasis Raštas niekada neturėtų būti cituojamas juokais ar perfrazuojamas, kad primintų kokį nors sąmojingą posakį. ‘Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas! […] Sidabras, grynintas lydykloje, septynis kartus valytas’ (Pat 30, 5; Ps 12, 7)“ (E. Vait, Ugdymas, 284 p.).
„Pirmieji Kristaus žodžiai ant kalno susirinkusiems žmonėms buvo palaiminimas. Pasak Jo, laimingi tie, kurie pripažįsta savo dvasinį skurdą ir jaučia savo atpirkimo poreikį. Evangelija turi būti skelbiama vargdieniams. Ne dvasiškai išdidiems, kurie laiko save turtingais ir jiems nieko nereikia, o nuolankiesiems ir atgailaujantiems. […]
Viešpats nieko negali padaryti, kad žmogus atgimtų, kol jis, suvokęs savo silpnumą ir atsikratęs bet kokio pasitenkinimo savimi, neatsiduoda Dievui. Tik tada jis gali priimti dovaną, kurią Dievas nori įteikti. Sielai, kuri suvokia savo poreikį, pagalba ateina nedelsiant. Jai niekas netrukdo ateiti pas Tą, kuriame gyvena visa pilnatvė“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 270 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite išganymo planą ir tai, ko reikėjo, kad mes būtume išgelbėti. Mes esame puolę, sugedę, pasidavę piktam, tad tik atkūrimo nepakaktų atpirkti mus iš nuodėmės. Nesvarbu, kiek kartų mes pasikeistume, regeneracija ir atkūrimas negali mūsų išgelbėti. Mums reikia pavaduotojo, žmogaus, kuris teisėtai stovėtų mūsų vietoje ir kurio teisumo pakaktų, kad būtume sutaikyti su Dievu. Ko vien ši tikrovė turėtų pamokyti apie pasipūtimą ir išdidumą kaip vieną didžiausių puolusių būtybių nuodėmių?
2. Kaip mūsų būtis priklauso nuo Dievo? Kokie dalykai pačioje gamtoje parodo, kaip Dievas palaiko mūsų egzistavimą?
3. Apmąstykite Pat 30, 7–9 užrašytą maldą. Įsigilinkite į šiose eilutėse įžvelgiamą pusiausvyrą. Kaip mes užtikriname pusiausvyrą visoje mūsų veikloje? Kodėl tai itin svarbu?