Rugpjūčio 3–9d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 5, 30–32; 2 Kor 7, 9–11; Kun 5, 5; 1 Jn 1, 9; Hbr 12, 17; Ps 32, 1–8.
Įsimintina eilutė: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Pat 28, 13).
Visame Šventajame Rašte atgaila ir išpažintis nutiesia kelią dvasiniam atgimimui. Dievas visada ruošdavo Savo tautą atlikti didelį darbą, pirma paskatindamas ją pamaldžiai atgailauti dėl nuodėmių. Pripažinę ir išpažinę nuodėmes, esame pakeliui į pergalę.
„Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Atgaila ir išpažintis yra dvi sąlygos, būtinos mums, kad gausiai gautume Dvasios galios.
Šią savaitę tyrinėsime tikrąją atgailą ir pastarosios svarbą Šventosios Dvasios išliejimui, kaip tai atskleista Apaštalų darbų knygoje. Tikrąją atgailą priešpastatysime netikrajai atgailai. Svarbiausia, mokysimės, jog atgaila yra Šventosios Dvasios dovana, suteikta mums, kad galėtume atspindėti Jėzaus meilę aplinkiniams.
I. ATGAILA – DIEVO DOVANA
Prieš Sekmines mokiniai nuoširdžiai meldėsi ir ieškojo Dievo. Apd 1, 14 parašyta, kad jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai. Toks vienybės ir darnos patyrimas Kristaus sekėjų gretose nebūtų įmanomas, jei ne atgaila ir išpažintis. Malda ir išpažintis paruošė juos tam, kas įvyks.
1. Perskaitykite Apd 5, 30–32. Ką svarbaus galima įžvelgti šiuose Petro žodžiuose?
Petras išsakė dvi labai svarbias mintis. Pirma, atgaila yra dovana. Atvėrus širdį Šventosios Dvasios raginimams, Jėzus suteikia mums atgailos dovaną. Antra, patys mokiniai paliudijo savo gyvenime atgailos tikrovę. Jie ne tik skelbė atgailą, bet ją patyrė.
„Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. […] Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 28 p.).
Atgailos ir išpažinties tema yra dažna visoje Apaštalų darbų knygoje (Apd 17, 30–31; 26, 19–20). Dievo gerumas skatina mus atgailauti; įtakinga Šventosios Dvasios galia padeda suprasti, kad mums būtinas maloningas Išgelbėtojas iš nuodėmės. Tuo pačiu metu turime prisiminti, kad Šventoji Dvasia neveikia neatgailaujančios širdies (Rom 2, 8; Apd 2, 38–39; 3, 19). Šventoji Dvasia veikia širdį, apvalytą nuo savanaudiškų ambicijų, asmeninio pripažinimo troškimo ir asmeninės šlovės siekimo.
Kodėl taip sunku išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti? Kodėl taip lengva leisti savajam „aš“ užkirsti kelią tikrai atgailai?
II. TIKROS ATGAILOS APIBRĖŽIMAS
2. Kaip apaštalas Paulius apibūdino tikrąją atgailą? 2 Kor 7, 9–11.
Atgaila yra Dievo įkvėptas apgailestavimas dėl nuodėmės. Atgailai taip pat būdingas sprendimas nusigręžti nuo konkrečių nuodėmių, kurias Šventoji Dvasia primena (Ez 14, 6; Zch 1, 4). Tikra atgaila nesukelia krikščionims gilios depresijos dėl jų nuodėmingos prigimties ar darbų. „Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą“ (2 Kor 7, 10). Atgaila padeda mums sutelkti dėmesį į Jėzaus teisumą, o ne mūsų nuodėmingumą. Atgaila padeda atidžiai žiūrėti į Jėzų, mūsų tikėjimo vadovą ir ištobulintoją (2 Kor 7, 11; Hbr 12, 2).
Visame Naujajame Testamente teigiama, kad mūsų nuodėmių dydis neviršija Jo malonės. Kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė (Rom 5, 20). Apaštalas Paulius patyrė šią tiesą.
3. Perskaitykite 1 Tim 1, 14–17 ir Apd 26, 10–16. Ką šios ištraukos pasako apie Pauliaus nuodėmingumą ir Jėzaus teisumą?
Supratęs, kad persekiojo šlovės Viešpatį, Paulius buvo įkvėptas tikrai atgailai ir išpažinčiai. Per visą savo gyvenimą jis niekada nepavargo pasakoti apie savo nuodėmingumą ir Dievo malonę. Atgaila nepaliko jo depresijoje. Vietoj to apaštalas buvo paskatintas pulti į mylinčio ir maloningo Išgelbėtojo rankas. Nuodėmės išpažinimas nevertė jo jaustis kaltesniu nei anksčiau. Jo dėmesys buvo sutelktas į Jėzaus teisumą, ne į savo nedorumą.
Ar jūs kada nors jautėtės esantis didžiausias iš visų nusidėjėlių? Arba, jei ne didžiausiu, tai bent jau pernelyg nuodėmingu, kad būtumėte išgelbėtas? Kaip galite išmokti pasitikėti tuo, kad Kristaus teisumo pakanka išgelbėti jus?
III. TIKRA ATGAILA IR IŠPAŽINTIS
3. Kokių dvasinių principų, susijusių su tikra atgaila ir išpažintimi, galima išmokti iš Kun 5, 5; 1 Jn 1, 9; Iz 1, 16–18; Apd 26, 19–20?
Tikrą atgailą visada lydi konkrečių nuodėmių išpažinimas. Šventoji Dvasia neskatina kažkokių neaiškių kaltės jausmų. Dvasia patikina mus dėl mūsų neabejotinų trūkumų.
„Tikroji išpažintis yra ypatinga, išpažįstamos yra konkrečios nuodėmės. Vienos jų gali būti atskleidžiamos tik Dievui, kiti prasižengimai prisipažįstami nukentėjusiems nuo jų žmonėms, trečias reikia išpažinti viešai. Tačiau kiekviena išpažintis turi būti tiksli ir atliekama visiškai suvokiant savo kaltę“ (E. Vait, „Kelias pas Kristų“, 41 p.).
Šventosios Dvasios įtikinančios galios tikslas – atskleisti mums gelbėjančios Kristaus malonės būtinybę. Atgaila nereiškia, kad Dievas mus myli labiau; greičiau tai leidžia mums įvertinti Jo meilę. Išpažintimi nepelnome Dievo atleidimo, bet išpažintis leidžia mums priimti Jo atleidimą. Dievas nemyli mūsų labiau, kai mes atgailaujame, ar myli mus mažiau, jeigu neatgailaujame. Jo meilė nesikeičia. Vienintelis kintamasis yra mūsų atsakas į Šventosios Dvasios darbą mūsų gyvenime.
Tiesa tokia, kad mūsų širdys nepriima gausių palaimų, kurias Dievas mums paruošė, nes mūsų dvasinės arterijos yra užsikimšusios nuo nuodėmės. Nuodėmė atbukina mus Dvasios raginimams, todėl sunkiau reaguojame į Ją. Atgaila ir išpažintis atveria užsikimšusias dvasinių širdžių arterijas, kad mes galėtume apsčiai gauti Šventosios Dvasios artybės ir galios.
Kad ir kiek trokštume atleidimo, kai išpažįstame nuodėmes ir atgailaujame, turime nepamiršti, kad lazda turi du galus. Kaip mes reaguojame į tuos, kurie su mumis pasielgė neteisingai ir prašo atleidimo? Kam, nors jie visiškai nenusipelnė atleidimo, vis tiek turime atleisti, ir kodėl labai svarbu atleisti?
IV. TIKROS IR NETIKROS ATGAILOS PRIEŠINGYBĖ
Biblijoje yra keletas konkrečių žmonių pavyzdžių, kurie atgailavo, bet Dievas jiems neatleido. Jie verkė, sielvartavo, išpažino nuodėmes, tačiau jiems nebuvo atleista. Perskaitykite pasakojimus apie faraoną, Bileamą, Ezavą ir Judą (Iš 12, 29–32; Sk 22, 32–35; Hbr 12, 17; Mt 27, 4).
4. Ką bendra pastebite kiekviename pasakojime, kas susiję su atgaila ir/ar išpažintimi?
Hbr 12, 17 užrašytas geras apibendrinimas, susijęs su Ezavu: „Norėdamas gauti palaiminimą, buvo atmestas ir nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo“. Kaip faraono, Bileamo ir Judo, taip ir Ezavo širdis neplyšo iš skausmo dėl jo nuodėmės, sukėlusios šeimai ir Dievui širdgėlą. Jis nerimavo dėl pirmagimystės teisės, kurią prarado. Jis gailėjosi negavęs to, kas, jo nuomone, teisėtai priklausė jam. Jo motyvai nebuvo tyri. Jis gailėjo savęs. Netikrai atgailai būdinga tai, kad dėmesys kreipiamas į nuodėmės pasekmes, o ne į pačią nuodėmę.
Sėjimo ir pjovimo dėsnis yra dangaus įstatymas. Tiesa, kad nuodėmė atneša skaudžių pasekmių, tačiau atgaila nėra susijusi su neigiamais nuodėmės padariniais. Vietoj to, atgaila yra susijusi su negarbe ir sielvartu, kurį mūsų nuodėmės sukelia Dievui.
Tikrai atgailai visada būdingi bent trys dalykai: pirma, liūdesys, kad mūsų nuodėmės sukėlė Dievui širdgėlą. Mums skauda, nes mes įskaudinome Tą, kuris mus labai myli. Antra, išpažinimas konkrečios nuodėmės. Tikrai atgailai nebūdingi pasiteisinimai dėl mūsų elgesio. Nekaltiname kažko kito, bet prisiimame atsakomybę už savo elgesį. Trečia, po tikros atgailos visada priimamas sprendimas nusigręžti nuo nuodėmių. Jei gyvenime niekas nesikeičia, reiškia neatgailavome tinkamai. Netikra atgaila, kita vertus, yra egocentriška, susijusi su mūsų nuodėmės pasekmėmis. Tai emocinė būsena, kai liūdime dėl dažnai nuodėmės sukeliamų neigiamų padarinių. Tada mėginame pasiteisinti ir suverčiame kaltę kažkam kitam. Taip atgailaujant nesiekiama keisti elgesį, išskyrus tuos atvejus, kai pokyčiai atneš asmeninę naudą.
V. GYDANTI IŠPAŽINTIES GALIA
Išpažintis atveria kaltės votį, kad nuodingi nuodėmės pūliai nutekėtų. Išpažintis gydo įvairiais būdais. Ji atveria mūsų širdis, kad priimtume Dievo malonę. Išpažintimi priimame atleidimą, kurį Kristus siūlo mums dovanai. Išpažintis gydo, nes leidžia mums priimti malonę. Išpažintis taip pat griauna kliūtis, esančias tarp mūsų ir kitų žmonių. Išpažintis gydo santykius.
5. Perskaitykite Ps 32, 1–8. Ko šios eilutės moko apie išpažintį ir atgailą?
6. Perskaitykite Apd 24, 16. Apaštalas Paulius stengėsi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. Ką tai reiškia?
Ar kaltė yra naudinga, ar žalinga? Tai priklauso nuo to, ar Šventoji Dvasia įtikina mus dėl nuodėmės ir paragina mus ateiti pas Jėzų. Tokiu atveju kaltė yra naudinga. Jei išpažinome savo nuodėmes ir toliau jaučiamės kalti, kaltė gali tapti žalinga. „Šis kaltės jausmas turi būti padėtas prie Golgotos kryžiaus. Nuodėmingumo jausmas užnuodijo gyvenimo ir tikrosios laimės šaltinius. Jėzus sako: `Kraukite jas ant Manęs. Aš prisiimsiu jūsų nuodėmes. Aš suteiksiu jums ramybę. Neniekinkite savo savigarbos, nes Aš nupirkau jus Savo krauju. Jūs – Mano. Sustiprinsiu jūsų nusilpusią valią; pašalinsiu jūsų sąžinės graužatį`“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, t. 9, 305 p.). Atsakymas į kaltę – tai Jėzus. Jo malonė panaikina žalingą kaltės naštą, kurią mums užkrovė nuodėmė.
Būna, kad net išpažinus nuodėmes vis dar jaučiamės kalti. Kodėl? Viena iš priežasčių gali būti tai, kad velnias bando atimti iš mūsų išganymo viltį. Jis mėgsta pavogti palaimintą atleidimo ir išganymo viltį, kurią mes turime Jėzuje. Antra, Šventoji Dvasia gali nurodyti į kažką, kas susiję su mumis ir kitu asmeniu. Jei mes įskaudinome kitą žmogų, mūsų nerami sąžinė nurims, kai išpažinsime savo kaltę asmeniui, kuris buvo įskaudintas.
Kaip kaltė paveikė jūsų santykius su Viešpačiu ir su kitais žmonėmis? Ką jūs galite padaryti, siekiant padėti palengvinti kaltės naštą, kurią jūs nešate? Net jei jūs pasielgėte neteisingai ir kaltė tam tikra prasme yra pateisinama, kokių biblinių pažadų įvykdymo galite melsti, kurie padėtų jums gyventi toliau?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievui nepriimtina išpažintis be nuoširdžios atgailos ir bandymų pasitaisyti. Gyvenime turi įvykti ryžtinga permaina. Reikia atsižadėti visko, kas įžeidžia Dievą. Tokia turi būti tikroji atgaila. Mums yra aiškiai pasakyta, ką turime daryti: `Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį Man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą` (Iz 1, 16–17). `Jei nedorėlis sugrąžina užstatą, atiduoda, ką buvo pasigrobęs plėšikaudamas, laikosi gyvenimo nuostatų, nedarydamas pikta, tai jis tikrai bus gyvas ir nemirs` (Ez 33, 15)“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 42 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Ko svarbaus apie atleidimą moko Jėzaus noras atleisti tiems, kurie prikalė Jį prie kryžiaus? Jei Jis buvo pasiruošęs atleisti šiems, kiek labiau mes turėtume būti pasirengę atleisti tiems, kurie mus įskaudino?
2. Kaip jūs patyrėte, kad nuodėmės išpažinimas yra palaima jums? Kokiais būdais išpažintis padėjo jūsų santykiams ne tik su Viešpačių, bet ir su kitais žmonėmis?
3. Nors šią savaitę skaitėme apie būtinybę išpažinti nuodėmes tiems žmonėms, kuriuos mes įskaudinome, kodėl reikia visada būti labai atsargiems dėl to, ką pasakysime?
4. Skaitėme, tikra atgaila apima nuodėmės išsižadėjimą. Tačiau kas nutinka, jei kovojant su nuodėme ir vėl nusidedame? Ar tai reiškia, kad mūsų atgaila nebuvo nuoširdi? Ar tai reiškia, kad mums jau negali būti už ją atleista? Jei tai būtų tiesa, kokią viltį mes turėtume? Kaip reikia suprasti biblinę atgailą, visada turint omenyje mūsų nuodėmingos prigimties tikrovę?
5 Iš to, ką mes skaitėme šią savaitę, kodėl atgaila yra ypatingai svarbi atgimimo ir reformos klausimui? Kaip terminai atgimimas ir reforma apima mintį, kad mums būtina atgailauti?