Kovo 29 – balandžio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 2, 1–5; Hbr 10, 28; Įst 17, 2–6; Kun 1, 1–9; Lk 14, 1–6; Jok 2, 8–12.
Įsimintina eilutė: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys įstatymo, patys sau yra įstatymas“ (Rom 2, 14).
Daugumoje visuomenių įvairūs įstatymai veikia tuo pačiu metu. Gali būti bendri įstatymai, kurie taikomi visiems. Tuo pačiu metu gali būti vietiniai įstatymai, vyraujantys vienoje, bet nežinomi kitoje bendruomenėje.
Naujojo Testamento laikais vartojant žodį „įstatymas“ (graikiškai – nomos; lotyniškai – lex; hebrajiškai – Tora) žmonės galėjo turėti omenyje nemažai įstatymų. Dažnai vienintelis paaiškinimas tam, apie kokį įstatymą žmogus kalbėjo, buvo pokalbio kontekstas. Todėl tyrinėjant šį ketvirtį reikės paisyti konteksto, kad suprastume, apie kokį įstatymą kalbama.
Šios savaitės tema apžvelgia įvairius įstatymus, kurie veikė bendruomenėje Kristaus ir ankstyvosios Bažnyčios laikais. Tyrinėsime įvairius įstatymus, bet tik tam, kad galėtume aiškiai suprasti tą Įstatymą, kuriam šį ketvirtį bus skiriamas pagrindinis dėmesys, t.y. moralinį Dievo Įstatymą, Dešimt Dievo įsakymų.
I. ROMOS ĮSTATYMAS
1. Perskaitykite Lk 2, 1–5. Ko moko šių dviejų ištikimų Viešpaties sekėjų sąveika su politine aplinka?
Nuo pat Romos respublikos suformavimo romėnai pripažino, kad rašytiniai įstatymai, skirti visuomenės valdymui, buvo labai svarbūs. Konstitucinio įstatymo tvarka, nustatyta romėnų, vis dar yra daugelio šiandienos demokratinių visuomenių teisinės sistemos pamatas.
Didžia dalimi Roma leido vasališkosioms karalystėms išlaikyti savo papročius, bet buvo tikimasi, kad visi pavaldiniai paklus imperijos ir senato įstatymams. Akivaizdu, kad įstatymams pakluso ir Juozapas su Marija.
Romėnų įstatymas buvo susijęs su tvarka visuomenėje, todėl įstatymu buvo sprendžiami ne tik vyriausybiniai klausimai, bet įstatymų aktai reguliavo ir elgesį namuose. Be to, kad įstatymo nustatyta tvarka žmonės buvo renkami valstybės tarnybai, romėnų įstatymas taip pat nagrinėjo, pavyzdžiui, neištikimybės atvejus, šeimininko ir vergo santykius. Daug socialinių nuostatų priminė Senojo Testamento įsakymus ir kitų visuomenių įstatymus.
Mėginant suprasti kultūrą, kurioje buvo parašytos Naujojo Testamento knygos, būtina atsižvelgti į tai, kad Romos imperija suformavo politinį pagrindą pasauliui, kuriame gyveno Jėzus ir kuriame susikūrė ankstyvoji Bažnyčia. Daug įvykių, užrašytų Naujajame Testamente, nuo Jėzaus mirties iki Pauliaus įkalinimo, paaiškėja supratus tuometinę aplinką. Žinoma, nereikia būti Romos istorijos žinovu, norint suprasti tai, kas svarbu išsigelbėjimui. Tačiau, kai tai įmanoma, istorinės žinios tikrai gali būti naudingos.
Nepaisant nuostabios apvaizdos ryšium su Marijos nėštumu ir akivaizdaus Viešpaties įsikišimo, šie du žmonės pakluso krašto įstatymams. Reikėjo, kad Juozapas ir Marija paliktų savo namus, nepaisant to, kad Marija ruošėsi greitai gimdyti. Ar nebūtų buvę geriau tiesiog likti namie, atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes? Ką jų elgesys pasako apie tai, koks turėtų būti mūsų požiūris į civilinį įstatymą? (Pagalvokite, kaip jiems būtų buvę lengva pasiteisinti ir nepaklusti.)
II. MOZĖS ĮSTATYMAS. CIVILINIS
Nors Jėzaus laikais izraelitai buvo pavaldūs romėnams, Dievo tautai buvo suteikta teisė patiems spręsti tuos klausimus, kurie buvo unikalūs jų papročiams ir religijai (žr. Apd 18, 15). Aukščiausioji teismo taryba, atsakinga už izraelitų įstatymą, buvo vadinama Sinedrionu. Pastarasis kartais dar buvo vadinamas teismo taryba (Jn 11, 47; Apd 5, 27). Sinedrioną sudarė 71 seniūnas. Šie buvo atrenkami iš kunigų, vyresniųjų ir rabinų. Šiai tarybai pirmininkaudavo vyriausiasis kunigas. Sinedrionas savo funkcijomis priminė aukščiausiąjį teismą ir nagrinėjo izraelitų papročius, tradicijas ir įstatymus.
Izraelitų visuomeninis įstatymas buvo pagrįstas įsakymų sąvadu iš penkių Mozės knygų. Kadangi pirmųjų penkių Biblijos knygų autorius yra Mozė, Įstatymas dar buvo vadinamas Mozės Įstatymu. Kai Dievas davė Mozei Įstatymą, Jis įsivaizdavo valstybę, kurioje Dievas bus galva, o žmonės įgyvendins Jo teisinius įgaliojimus. Jėzaus laikais izraelitai buvo pavaldūs romėnų įstatymui, tačiau romėnų valdžia leido izraelitams naudoti Mozės Įstatymą sprendžiant klausimus, susijusius su žydų papročiais. Štai čia Sinedriono darbas buvo ypač svarbus.
Naujajame Testamente yra keli pavyzdžiai, kaip buvo taikomas Mozės Įstatymas arba kaip apie pastarąjį užsiminta, sprendžiant civilinius klausimus. Buvo tikimasi, kad izraelitai vis dar mokės šventyklos mokestį – pusę šekelio (Mt 17, 24–27; Iš 30, 13); skyrybų metu vis dar buvo paisoma Mozės įsakų (Mt 19, 7; Įst 24, 1–4); žmonės vis dar laikėsi levirato principo, t.y. našlė turėjo tekėti už savo vyro brolio (Mt 22, 24; Įst 25, 5); berniukai vis dar buvo apipjaustomi aštuntą dieną (Jn 7, 23; Kun 12, 3); svetimautojai turėjo būti užmėtyti akmenimis (Jn 8, 5; Įst 22, 23–24).
2. Perskaitykite Mt 26, 59–61; Hbr 10, 28 ir Įst 17, 2–6. Koks svarbus principas čia matomas? Ką pastarasis sako apie biblinę teisingumo ir sąžiningumo sampratą?
Perskaitykite kai kuriuos civilinius įsakymus, užrašytus pirmose Biblijos knygose. Kai kurie iš jų mums atrodo keisti (pavyzdžiui, Įst 21), ar ne? Atsižvelgiant į tai, kas yra šių įsakymų Autorius, ką pastarieji turėtų pasakyti apie mokymąsi pasitikėti Viešpačiu visuose dalykuose, ypač tuose, kuriuos mes ne visiškai suprantam?
III. MOZĖS ĮSTATYMAS. APEIGINIS
3. Perskaitykite Kun 1, 1–9; 2, 14–16; 5, 11–13. Į ką šie įsakymai nurodo? Koks buvo jų tikslas? Kokių svarbių tiesų jie buvo skirti mokyti?
Senovės Izraelyje be civilinio įstatymo taip pat buvo dažnai vadinamas „apeiginis įstatymas“. Pastarasis buvo orientuotas į šventyklą ir jos apeigas. Visa tai, žinoma, buvo skirta mokyti izraelitus išgelbėjimo ir Mesijo atėjimo. Šiuose nurodytuose tekstuose du kartus paminėta, kad per šias apeigas bus atliekamas permaldavimas. Savaip šie įstatymai buvo laikomi Kristaus ir Jo permaldavimo darbo už Savo tautos nuodėmes „mažomis pranašystėmis“.
„Apeigų Įstatymas buvo Kristaus duotas. Net tada, kai jo nebereikėjo laikytis, Paulius pavaizdavo žydams tikrąją jo vertę, parodydamas jo vietą atpirkimo plane ir santykį su Kristaus darbu. Didysis apaštalas pareiškia, kad šis įstatymas yra šlovingas, vertas dieviško jo autoriaus. Iškilmingos apeigos šventykloje simbolizavo didžiąsias tiesas, kurios turėjo būti atskleistos būsimose kartose. […] Taip per amžių, ėjusį po tamsos ir išsižadėjimo laikotarpio, tikėjimas išliko gyvas žmonių širdyse iki priartėjo žadėtojo Mesijo atėjimo valanda“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 289–290 p.).
Nors įsteigta Jėzaus, apeigų tvarka turėjo veikti tik kaip būsimos tikrovės simbolis – Jėzaus atėjimo, Jo mirties ir Jo kunigiškosios tarnystės. Jėzui atlikus Savo darbą žemėje, senosios tvarkos kartu su aukomis, apeigomis ir šventėmis nebereikėjo (žr. Hbr 9, 9–12). Nors šiandien mes nebesilaikome apeiginio įstatymo, pastarąjį tyrinėjant galime aiškiau suprasti išgelbėjimo planą.
Aukojimas buvo svarbi šventyklos apeigų dalis. Tai nurodė į Jėzaus mirtį. Pagalvokite, ką reiškia tai, jog mes galėjome būti išgelbėti tik per Jo mirtį vardan mūsų. Ką tai pasako apie nuodėmės kainą?
IV. RABINŲ ĮSTATYMAS
Jėzaus laikais izraelitai buvo susipažinę net tik su Mozės, bet ir rabinų įstatymu. Rabinai buvo scholastiškoji (dogmatiška) fariziejų ranka, užtikrinusi, kad Mozės Įstatymas išliktų svarbus žmonėms. Rabinai suskaičiavo 613 įsakymų penkiose Mozės knygose (39 iš jų susiję su sabatos diena). Rabinams šie įsakymai prilygo įstatyminiams aktams. Šie rašytiniai įsakymai buvo papildomi sakytiniai įsakymai, kurių pagrindas buvo žinomiausių rabinų aiškinimai.
Sakytinis įstatymas yra vadinamas halakah. Šis žodis reiškia „vaikščioti“. Rabinai manė, kad žmonėms laikantis halakot (žodžio halakah daugiskaitos forma), jie vaikščios paisydami pagrindinių 613 įsakymų. Nors tai buvo sakytinės kilmės įsakymai, pastarieji buvo surašyti į knygą. Kai kurie Jėzaus laikų aiškinimai išliko komentaruose – Midraše. Dar kiti aiškinimai užrašyti sakytinio įstatymo vadove – Mišnoje. Daug religingų izraelitų per amžius, ir net šiandien, griežtai laikosi šių įsakymų.
4. Perskaitykite Lk 14, 1–6 ir Jn 9. Dėl stebuklingų išgydymų Jėzus buvo apkaltintas pažeidęs sabatos įsakymą, tačiau kur Senajame Testamente parašyta, kad gydymas sabatos dieną yra nuodėmė? Kaip atsakymas į šį klausimą padeda suprasti tai, su kuo Jėzui teko susidurti? Svarbiau, ko galima pasimokyti iš šių įvykių, kurie galėtų padėti užtikrinti, kad mes nedarytume panašių klaidų, kai stengiamės „vaikščioti“ ištikimai?
Mums šiandien lengva pasijuokti iš daugelio šių sakytinių įsakymų, ypač, kai pastarieji buvo naudojami prieš Jėzų, tačiau vadovai daugiau kalti dėl savo požiūrio, o ne dėl šių įsakymų. Nors dažnai šių įsakymų buvo laikomasi paraidžiui, halakot turėjo būti labai dvasingas įstatymas, įkvepiantis dvasingumo kasdieniškiausiems poelgiams, suteikiant jiems religinę reikšmę.
Kaip galima išmokti teikti religinę reikšmę net kasdieniškiausiems darbams?
V. MORALINIS ĮSTATYMAS
Kad ir kiek romėnų įstatymas, Mozės Įstatymas ir rabinų įstatymas paveikė izraelitų gyvenimą pirmame šimtmetyje, daug žmonių, išpažinusių Izraelio tikėjimą, gyveno už Palestinos ir už Romos imperijos ribų. Todėl daug šių įstatymų nebūtų atlikę svarbaus vaidmens jų gyvenime.
Tuo pačiu metu žmogus, laikantis save Izraelio Dievo sekėju, būtų paisęs Dešimties Dievo įsakymų.
„Dešimt Dievo įsakymų Izraeliui buvo moralinis pagrindas. Biblijoje vartojama metafora, išreiškianti šį santykį, yra Sandora. Nors metafora kyla iš tarptautinės teisės, nedera suprasti, kad Dešimt įsakymų yra tik Izraelio įsipareigojimo Dievui santrauka. […] Izraelio paklusnumas įsakymams buvo labiau atsakas į meilę, o ne dieviškos valios vykdymas“ (Leslie J. Hoppe, Ten Commandments, Eerdmans Dictionary of the Bible (Grand Rapids, Mich., Eerdmans, 2000), 1285 p.).
Dešimt Dievo įsakymų pranoko visus įstatymus, žinomus izraelitams pirmajame šimtmetyje. Net fariziejai, kurie kruopščiai įsiminė 613 Mozės įsakymų, pripažino Dešimties Dievo įsakymų svarbą. Mišnos dalyje, vadinamoje Tamid (5, 1), yra rabinų įsakymas kasdien vardyti Dešimt Dievo įsakymų. Buvo tikima, kad visi kiti įsakymai buvo Dešimties Dievo įsakymų dalis. Tiesą sakant, izraelitų filosofas Filonas, Jėzaus amžininkas, parašė knygą apie tai, kad Dešimt Dievo įsakymų Biblijoje užima pagrindinę vietą.
5. Perskaitykite Mt 19, 16–19; Rom 13, 8–10 ir Jok 2, 8–12. Ką šios eilutės pasako apie Dešimties Dievo įsakymų vaidmenį Kristaus mokinių gyvenime?
Kaip ir jų giminaičiai izraelitai, įkvėpti asmenys, kurie rašė Naująjį Testamentą, pripažino Dešimties Dievo įsakymų tikslą Dievo tautai. Nors kai kuriose šių pamokų temose bus aptariamas Kristaus santykis su kitomis teisinėmis sistemomis Jėzaus dienomis, pagrindinis dėmesys bus skiriamas Jo santykiui su Dešimt Dievo įsakymų, kurie dažnai vadinami „Moraliniu Įstatymu“.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 1 t., 201-204 p.
„Jei Adomas nebūtų sulaužęs Dievo Įstatymo, tuomet nebūtų reikėję apeiginio įstatymo. Geroji žinia, arba Evangelija, pirmą kartą buvo duota Adomui, kai Dievas pasakė, kad moters ainija trupins žalčio galvą; ši žinia buvo perduodama kitoms kartoms – Nojui, Abraomui ir Mozei. Pats Kristus perteikė Adomui ir Ievai Dievo Įstatymo žinias ir išgelbėjimo planą. Pora brangino šią svarbią pamoką ir žodžiu perdavė ją savo vaikams ir vaikų vaikams. Taip Dievo Įstatymas buvo išsaugotas“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 knyga, 230 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Prieš Mozei užrašant Įstatymą, kuriuo Izraelis turėjo būti valdomas, egiptiečiai ir babiloniečiai turėjo savus įstatymus, kurie kažkuo panašūs į Dievo įsakymus. Net ateistiškose visuomenėse galioja įstatymai, apsaugantys žmones ir turtą. Dažnai įstatymas grindžiamas moralinėmis sąvokomis, t.y. įstatymas turėtų padėti žmonėms susilaikyti nuo tam tikro blogio ir skatinti daryti gera. Tačiau kaip visuomenės nusprendžia, kas gera ir bloga?
2. Kaip gėrio ir blogio samprata veikia Dievo buvimo klausimą? Kitaip tariant, jei nėra Dievo, kaip atsiranda gėrio ir blogio sąvokos? Iš kur jos galėtų atsirasti, jei nebūtų Dievo?
3. Įstatymo, arba dėsnio sąvoka naudojama įvairiai. Pavyzdžiui, sunkio jėgos dėsnis arba Niutono dėsniai. Taip pat yra tarptautinė teisė, valstybiniai įstatymai, mokesčių įstatymai. Kas visiems šiems įstatymams bendra? Kuo jie skiriasi? Kokios gresia pasekmės pažeidus kurį nors iš šių įstatymų? Kokia būna nauda „bendradarbiaujant“ su šiais įstatymais? Kaip įstatymo principai padeda suprasti Dešimt Dievo įsakymų ir kaip pastarieji susiję su tikinčiųjų gyvenimu?
4. Klasėje grįžkite prie pamokos dalies – rabinų įstatymas, ir aptarkite tai, kaip mes, kaip bažnyčia, turime būti atsargūs, kad nedarytume tos pačios klaidos kaip kai kurie vadovai, t.y. nekrautume žmonėms įsakymų, kurių Dievas nedavė, naštos. Kodėl šią klaidą padaryti lengviau, nei gali atrodyti, nepaisant to, kad tai darome iš geranoriškų paskatų?