Vasario 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 13, 1–7; Mk 2, 23–28; Mt 8, 5–13; 26, 57–68; 27, 11–14; Apd 4, 1–12.
Įsimintina eilutė: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“ (Apd 6, 7).
„Kol nereikėjo tokios malonės, mokiniai nebuvo apdovanoti kankinių drąsa bei stiprybe. Paskui išsipildė Išgelbėtojo pažadas. Kai Petras ir Jonas liudijo priešais teismo tarybą, žmonės „labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13). Apie Steponą parašyta, kad „visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė, kad jo veidas tartum angelo“. „Jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“ (Apd 6, 15.10). O Paulius, aprašinėdamas savo teismą Cezarėjoje, sako: `Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. […] Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad per mane toliau skelbimas pasiektų pilnatvę ir visos tautos jį išgirstų; Jis mane ištraukė iš liūto nasrų‘ (2 Tim 4, 16–17)“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 322 p.).
I. PAGARBA VYRESNYBEI
Per ilgus šimtmečius žmonėms sunkiai sekėsi suprasti vyriausybės vaidmenį ir funkcijas bei tai, kaip piliečiai yra su ja susiję. Kas suteikia valdovams teisę valdyti? Kokia valdymo forma yra geriausia? Ar žmonės turėtų visada paklusti vyriausybei? Jei ne, kodėl? Tai tik keli iš daugybės klausimų, į kuriuos mes vis dar sunkiai randame atsakymus net šiandien.
1. Perskaitykite Rom 13, 1–7. Kokia svarbi žinia yra užrašyta čia mums? Kaip šiomis eilutėmis ir jose užrašyta žinia gali būti piktnaudžiaujama? Kokių yra istorinių pavyzdžių, kai tai nutikdavo? Kaip mūsų bažnyčia gali mokytis iš šių klaidų, net mūsų pačių istorijos, taip pat iš krikščioniškos bažnyčios klaidų apskritai?
Kristaus laikais Romos imperija pasižymėjo priespauda ir žiaurumu. Romėnų legionai terorizavo ir pajungdavo civilizuotas tautas, prievarta padarant jas imperijos dalimi. Šimtai tūkstančių buvo išvaryti, įkalinti ir nužudyti. Marionetinės vyriausybės, paliktos Romos, turbūt buvo blogesnės už pačią Romą. Tačiau įdomu, kad Jėzus niekada nepasisakė už maištą prieš šią vyriausybę, net nepasisakė prieš mokesčių rinkimą (žr. Luko 20, 25). Vienintelis Jėzaus pilietinio nepaklusnumo aktas – pinigų keitėjų stalų išvartymas, parodęs pasibjaurėjimą kunigų piktnaudžiavimu. Tačiau šis veiksmas buvo nukreiptas ne prieš romėnus.
„Dievo tauta pripažins žmogiškąją vyriausybę kaip dieviškąjį paskyrimą tvarkai ir kaip šventos pareigos mokys paklusnumo šiai valdžiai jos teisėtoje srityje. Bet kai valdžios reikalavimai prieštarauja Dievo reikalavimams, Dievo Žodis turi būti pripažintas aukščiau žmonių įstatymo. `Taip sako Viešpats‘ negalima pakeisti `taip sako bažnyčia ar valstybė‘. Kristaus vainikas turi būti išaukštintas virš žemiškųjų monarchų karūnų“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 402 p.).
II. „NEJAU NESKAITĖTE?“
Deja, kai kurie iš galingiausių ir įtakingiausių žmonių, su kuriais Jėzus turėjo reikalą, buvo to meto religiniai vadovai, ir daugelis jų buvo Jam priešiški.
Tačiau net susidurdamas su jais Jėzus visada siekė būti Atpirkėju. Jam nereikėjo ginčų; Jis siekė visų žmonių išgelbėjimo, net galingiausių ir įtakingiausių žmonių, kurie galiausiai nuteisė Jį mirti.
2. Perskaitykite Mk 2, 23–28; 3, 1–6 ir Mt 12, 1–16. Aprašyti susitikimai parodo, kad Jėzus, nepaisant akivaizdaus šių žmonių priešiškumo, bandė juos laimėti? Kokie Jo žodžiai ir darbai turėjo paliesti jų širdis, jei jie nebūtų tokie užkietėję?
Įdomu tai, kad turėdamas reikalą su šiais žmonėmis, Jėzus nurodė į Šventąjį Raštą ir net šventą istoriją, t.y. šaltinius, kurie turėjo paveikti religinius vadovus. Jėzus ragino juos paisyti to, kas tarp jų turėjo būti neginčijama. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kad gailestingumas yra svarbiau už papročius, Jis citavo Bibliją. Tai darydamas Jėzus siekė atskleisti gilesnę Įstatymo, kurį religinių vadovų teigimu jie taip uoliai ir pasišventusiai puoselėjo bei laikėsi, prasmę.
Pavyzdyje apie avies traukimą iš duobės sabatos dieną, Jėzus nurodė į jų pagrindines padorumo ir gerumo sąvokas, kurios šiems žmonėms turėjo būti suprantamos. Tačiau bėda buvo ta, kad kartėlis ir neapykanta Jėzui aptemdė jų protą.
Galiausiai, patys stebuklai turėjo paliudyti apie nepaprastą Žmogų tarp šių įtakingų vadovų.
Šiandien mums lengva žiūrėti atgal ir stebėtis tų žmonių aklumu ir užkietėjimu. Tačiau kaip galima užtikrinti, kad ir mes patys, siekdami išsaugoti tai, ko nenorime išsižadėti, neišsigintume dar didesnės šviesos iš Dievo? Kodėl taip pasielgti yra lengviau, nei mums gali atrodyti?
III. ŠIMTININKAS
Nors keli Kristaus susitikimai su įtakingais žmonėmis baigėsi nenaudingai, yra išimčių, pavyzdžiui, Nikodemas. Kitas naudingas susitikimas – su šimtininku (aukšto rango karininku).
3. Perskaitykite Mt 8, 5–13 ir Lk 7, 1–10. Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo apie liudijimą žmonėms valdžioje?
Šimtininkui sužinojus, kad artinosi Jėzus, karininkas siuntė keletą draugų atkalbėti Kristų nuo apsilankymo jo namuose. Giliai gerbdamas izraelitų garbinimo būdą ir Jėzaus dvasingumą, šimtininkas laikė save nevertu Kristaus asmeninio dėmesio. Galiausiai, prieš Jėzui atvykstant šimtininkas išdrįso kreiptis į Jį. Jis paaiškino aplinkybes, išreikšdamas tikėjimą, kad tarnui išgydyti užtektų Kristaus žodžio. Remiantis karine patirtimi, jis suprato, kas yra autoritetas. Jis pakluso savo vadui, o jo pavaldiniai pakluso jam. Nuostabu, kad tokios galios ir įtakos žmogus (be kita ko ir romėnas!) sugebėjo parodyti tokį gilų tikėjimą, kai daugelis tų, kurie turėjo daug daugiau dvasinių privalumų, atmetė Jėzų.
Čia praverstų sąžiningas savęs ištyrimas. Turime savęs paklausti, ar esame pernelyg patenkinti savimi ir tik laikomės teisingų doktrinų, užuot patyrę gyvą tikėjimą? Ar naujai įtikėję ir turintys menkesnes tikėjimo žinias asmenys vis dėlto išreiškė gilesnį tikėjimą nei tie, kurie buvo auklėjami krikščionimis? Ar dvasiniai privalumai tapo pagrindu kliautis savarankiškumu? Ar dvasinės galimybės prabėgo nepastebėtos? Kaskart atsakant teigiamai, atsakymas yra Kristus. Kiekvienas gali mėgautis šimtininko patyrimu. Šis pasakojimas turėtų paskatinti skelbti Evangeliją įtakingiems žmonėms. Kiek šimtininkų yra dvidešimt pirmame šimtmetyje? Jų tikėjimas gali sustiprinti mūsų tikėjimą.
Nesavanaudiškumas ir savęs išsižadanti tarnystė gali paveikti bet kokio rango ar socialinės klasės asmenį. Kokios iš šių savybių pasireiškia mūsų gyvenime ir liudijime?
IV. TEISMO DIENA
4. Perskaitykite Mt 26, 57–68; 27, 11–14; Lk 23, 1–12; Jn 18, 19–23. 31–40; 19, 8–12. Ko galime pasimokyti iš Jėzaus liudijimo šiems įtakingiems žmonėms?
Šiomis paskutinėmis Jėzaus žemiškojo gyvenimo akimirkomis Kristaus mokiniai pamatė nepalaužiamos ištikimybės kainą. Nuo suėmimo iki nukryžiavimo Kristus liudijo galingiausiems žemėje: monarchams, valdytojams, kunigams. Jis tyrė kiekvieną nuo žemiškos galios apsvaigusį asmenį. Atrodė, kad Jis buvo jiems pavaldus. Kariai vedžiojo Jėzų po jų teismo sales, jų tarybas, jų rūmus nesuvokdami, kad galiausiai šis pasaulis yra Jo. Teismo sprendimas, kurį jie paskelbė Kristui, galiausiai bus paskelbtas jiems.
Kristus liudijo, kad padarytų žmones mokiniais, nors rezultatas kartais buvo visiškai kitoks, nei Jis norėjo. Jėzus būtų džiaugęsis, jei Pilotas, Kajafas, Erodas ir kiti būtų pavedę savo širdį Jam ir atgailavę. Jie užsispyrusiai nepaisė Jo maldavimų, beširdiškai aplenkdami galutinį kvietimą išgelbėjimui.
Taip pat dvidešimt pirmajame šimtmetyje, Kristaus mokiniai turėtų pripažinti, kad nors jie liudija norėdami padaryti žmones Jėzaus mokiniais, dažnai atrodo, jog rezultatas labai skiriasi nuo to, ko buvo trokštama ir meldžiama. Išmatuojama sėkmė ne visada lydi jų pastangas. Tai neturėtų nei atgrasyti juos, nei pakenkti tolesniam jų liudijimui. Tikras mokinys, kaip ir pats Kristus, yra ištikimas iki mirties, o ne iki nusivylimo. Klausytojų kvietimas priimti sprendimą atskiria kviečius nuo pelų. Kviečiais džiaugiamasi, pelai apverkiami, o pjūtis tęsiasi. Nepaisant iš pažiūros nesėkmingo Kristaus liudijimo šiems įtakingiems žmonėms, atsitiko kažkas nuostabaus. Pasak Apd 6, 7, ne tik kad daugėjo mokinių, bet „net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“. Vienas Dievas žino, kiek iš tų kunigų girdėjo ir matė Jėzų tomis paskutinėmis valandomis.
V. ANKSTYVASIS AUGIMAS
Pirmieji Kristaus mokiniai energingai skelbė Evangeliją visame civilizuotame pasaulyje. Namuose, sinagogose, viešuose stadionuose, teismo salėse, karalių rūmuose buvo skelbiama Karalystė. Tačiau Jėzus šiems mokiniams pranašavo suėmimus, teismus ir priešiškas karališkąsias auditorijas (Mt 10, 16–20). Deja, tačiau sunkiausiai Kristų priėmė tie, kurie buvo prisisotinę žemiškos valdžios.
Perskaitykite Apd 4, 1–12; 13, 5–12. 50; 23, 1–6; 25, 23–26, 28. Nors gali pasirodyti, kad daug žmonių atsivertė tiesiog iš niekur, įvyko kažkas kita. Šie dramatiški rezultatai buvo matomas faktinių aplinkybių padarinys. Sėjama prieš pjūtį. Kristus ištikimai skelbė Evangeliją. Misionieriai liudijo visoje Judėjoje. Neabejotina, kad ankstyvieji atsivertėliai padėjo perduoti žinią. Kai Kristus asmeniškai nugalėjo mirtį, patvirtindamas Savo žinią, tūkstančiai žmonių tapo Karalystės dalininkais. Jie slapta sekė Jį. Jų širdis reagavo į Jo kvietimus. Kultūriniai veiksniai, baimė netekti darbo ir šeimos narių spaudimas neleido jiems reaguoti atvirai. Kristaus prisikėlimas sugriovė tas kliūtis ir paragino priimti sprendimą.
Tada, žinoma, pasirodė apaštalas Paulius. Tačiau jo liudijimas nebuvo visuotinai priimtas. Kartais gerai žinomi vyrai ir moterys jį persekiojo ir išvarė. Jis buvo apmėtytas akmenimis, nuplaktas, įkalintas ir kitaip niekinamas, dažnai įtakingų žmonių iniciatyva. Antikrikščioniškus jausmus dažnai sukeldavo politiniai motyvai.
Valdytojas Feliksas įkalino Paulių siekdamas nuraminti religinę opoziciją. Jo įpėdinis Festas buvo teisingas, tačiau jam trūko politinės valios išlaisvinti Paulių. Oficialaus vizito metu karalius Agripa ir jo sesuo Berenikė (Erodo palikuonys) paprašė susitikti su Pauliumi. Deja, kaip ir jų protėviai, jie atmetė apaštalo kvietimą išgelbėjimui. Susidurdami su panašiu atmetimu ir persekiojimais, dvidešimt pirmojo šimtmečio Kristaus mokiniai turi būti tokie pat atkaklūs.
Kaip tie, kurie darbuojasi pasaulietinėse ir religinėse įstaigose darydami žmones Kristaus mokiniais, gali nepasiduoti nevilčiai dėl dažnai patiriamo atmetimo? Kai Kristaus mokiniai tarnauja įtakingiems žmonėms, ką dar gali paveikti jų liudijimas?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 284–287 p.; 646–661 p.; 670–688 p.; „The Ministry of Healing“ 209-216 p.; Apaštalų darbai, 321–325 p.
„Turtingos, mylinčios ir garbinančios pasaulį sielos negali būti patrauktos prie Kristaus atsitiktinai. Dažnai šiuos žmones laimėti sunkiausia. Vyrai ir moterys, kurie alsuoja misionieriška dvasia ir nepasiduoda nevilčiai, turi dėti asmenines pastangas. Kai kurie yra apdovanoti darbui su aukštesnėmis visuomenės klasėmis“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 213 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kai Jėzus liudijo įtakingiems žmonėms, kiti tai pastebėdavo. Kai kurie užėmė įtakingą padėtį, kiti – ne. Kaip Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos, daugelis iš išsilavinusių kunigų įtikėjo pamažu. Kai kurie pašaliečiai, matę Kristaus akistatą su religiniais vadovais, taip pat įtikėjo. Ugnikalnio judėjimas paprastai slypi po kalno pluta. Neįmanoma pamatyti intensyvaus judėjimo akimis. Tam reikia tikslių matavimo prietaisų. Panašus buvo ir įtakingas Jėzaus judėjimas Jo žemiškos tarnystės metu. Tačiau po prisikėlimo Karalystė prasiveržė. Tai patvirtina daugybė atsivertimų, net tarp tų įtakingųjų. Ištikimas sėklos sėjimas pagaliau subrandino gausią pjūtį. Ką šie faktai turėtų pasakyti apie tai, kad svarbu išlikti drąsiais, kai liudijimas neatrodo toks veiksmingas, kokio norėtųsi, ypač tarp įtakingojo elito?
2. E. Vait rašė, kad kai kurie turi dovaną tarnauti įtakingiesiems. Kokios gali būti tos savybės? Tuo pačiu metu, kodėl reikia būti atsargiems, kad neapribotume tų, kurie, mūsų nuomone, neturi šios dovanos?