Įtampa

Šią savaitę skaitykite: 1 Kar 17, 2–4; 15–16; 19, 1–2; Mk 6, 31–34; Gal 6, 2; Jn 15, 13.

Įsimintina eilutė: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)

Įtampą patiria visi. Sunkus darbas, problemos šeimoje, kaltė, abejonės dėl ateities, nepasitenkinimas praeitimi – visi šie dalykai gali sukelti tokią įtampą, kuri paveiks žmonių fizinę ir psichinę sveikatą. Tomas Holmsas (Thomas H. Holmes) ir Ričardas Rei (Richard H. Rahe) sudarė skalę, kurioje užrašyti gyvenimo įvykiai atitinkantys tam tikrą įtampos vertę: sutuoktinio mirtis 100, susižalojimas ar liga 53, gyvenamosios vietos pakeitimas 20 ir taip toliau. Jei kuriuo nors gyvenimo tarpsniu suma siekia 200 ar daugiau, tikimybė susirgti išauga iki 50 procentų, jei 300 ar daugiau, pasiekiamas kritinis taškas. Valdoma įtampa yra būtina padidinti našumui, bet nevaldoma – kelia pavojų sveikatai.

Priesaku ir pavyzdžiu Jėzus mokė, kad kreiptis į Dievą ramioje vietoje yra geriausias vaistas nuo įtampos (Mk 6, 31). Jei mes leisime Jam, Viešpats padės mums valdyti įtampą, kuri yra neišvengiama gyvenimo žemėje dalis.

I. Jaudinantys gyvenimo įvykiai

1. Kaip Dievas pasirūpino Eliju, kol Izraelyje buvo sausra? 1 Kar 17, 2–6. 15–16.

Elijas turbūt jautėsi labai arti Viešpaties, kuris asmeniškai rūpinosi juo, kol Izraelyje tęsėsi sausra. Pirmiausia, pranašui teko galimybė patirti, kaip varnai (paprastai nešvarūs paukščiai) du kartus per dieną pamaitindavo jį. Tai bent stebuklas! Jis taip pat matė, kaip nesibaigė miltai ir aliejus – jų pakako trims asmenims dvejus metus. Tikrai netrūko įrodymų, kad Dievas rūpinosi.

E. Vait taikė šio pasakojimo pamokas ištikimiems Dievui žmonėms paskutinėmis dienomis: „Aš mačiau, kad duonos ir vandens mums pakaks, ir kad mes nestokosime, nekęsime alkio, nes Dievas gali paruošti mums stalą net dykumoje. Jeigu būtina, Jis siųs varnus, kad šie pamaitintų mus.“ (Ankstyvieji raštai, 56 p.)

2. Kas dar nutiko Elijui, ir ko galime pasimokyti iš tų įvykių asmeniškai? 1 Kar 17, 17–22; 18, 23–39. 45.

Dievas panaudojo Eliją atgaivinti našlės sūnų. Koks tikėjimo išbandymas ir kokia Dievo galios apraiška! Išbandymas ant Karmelio kalno taip pat buvo nepaneigiama ir įspūdinga Dievo galios apraiška. Lietus po trejų sausros metų buvo dar vienas Dievo rūpinimosi žmogumi apreiškimas. Elijo gyvenime buvo gausu atvejų, kai Dievas tiesiogiai įsikišo. Sunku įsivaizduoti, kad pranašas ne visiškai pasitikėjo Viešpačiu ir pasidavė įtampai, baimei (žr. kitą pamokos dalį).

Šis pasakojimas yra svarbi pamoka. Nepaisant to, kad mūsų gyvenime įvyksta stebuklai, mes visada susidursime su sunkumais. Net toks pranašas kaip Elijas nebuvo apsaugotas nuo gyvenimo bėdų.

Ar jūsų sėkmė ir pasiekimai sukelia įtampą? Jaudinančių įvykių gausa (net teigiamų įvykių) gali pasunkinti jūsų naštą. Tuo pačiu metu, kodėl turime vengti būti pernelyg patenkinti palankiu mums metu?

II. Kartūs gyvenimo įvykiai

Perskaitykite 1 Kar 18, 40. Neaišku, ar Elijas asmeniškai dalyvavo šimtų žmonių nužudyme, ar ne, tačiau jis tikrai vadovavo procesui ir tai turbūt buvo siaubingas patyrimas. Dievas leido nužudyti Baalo pranašus, nes tai buvo vienintelis būdas išnaikinti stabmeldystę ir vaikų aukojimą (Jer 19, 5). Vis dėlto toks patyrimas turbūt atsiliepė pranašo jausmams.

3. Be įtampos, su kuo dar susidūrė Elijas? 1 Kar 19, 1–2.

Nuo Ahabo karaliavimo pradžios pikta karalienė buvo nepalenkiama ir jos vyras „pradėjo garbinti Baalą bei jam tarnauti“ (1 Kar 16, 31). Dėl to visas Izraelis pasidavė stabmeldystei. Jezabelė atkūrė Astartės garbinimą, vieną iš niekšiškiausių ir labiausiai žeminančių kanaaniečių stabmeldystės formų. Kai visi Baalo kunigai buvo nužudyti, Jezabelė jautėsi nepakenčianti ir įsiutusi.

4. Kaip Elijas reagavo į Jezabelės žinią? 1 Kar 19, 3–4.

Kaip galėjo šis Dievo vyras, matęs gausą nuostabių stebuklų, taip nusivilti? Kaip jis galėjo prašyti, kad Dievas paimtų jo gyvastį? Galų gale, pažiūrėkite į stebuklus, kuriuos jis matė ir kuriuos pats atliko!

„Taip šėtonas jau buvo pasinaudojęs žmonių silpnumu (žr. Sk 20, 1–13; 1 Kar 19, 1–14). Kai žmogus yra suglumęs, patiria vargą, tada šėtonas būna greta, pasirengęs pulti mus per silpnas mūsų charakterio savybes, kad susilpnintų pasitikėjimą Dievu. Dažnai gundytojas ateina pas mus, kaip jis atėjo pas Kristų, rodydamas mūsų silpnybes.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 65 p.)

Ar jūs dažnai pasielgdavote panašiai: pamiršdavote, kaip neįtikėtinai Viešpats veikė praeityje? Kodėl taip svarbu, ypač sunkmečiu, atsiminti, kaip Dievas veikė jūsų gyvenime praeityje? Kodėl mes taip lengvai užmirštame tai, ką Viešpats padarė dėl mūsų? Kaip Dievo garbinimas gali padėti jums sunkmečiu?

III. Dieviška terapija

5. Perskaitykite 1 Kar 19, 5–9. Kokios paprastos dieviškos terapijos priemonės buvo numatytos Elijui šiuo sunkiu jam laiku? Ko galime iš jų pasimokyti asmeniškai? Kokią įtaką mūsų veika daro ar geram, ar blogam mūsų požiūriui?

Miegoti. Pavalgyti. Vėl pamiegoti. Tada vėl pavalgyti. O paskui užsiimti intensyvia fizine veika keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nuo Karmelio iki Horebo kalno. Įdomu, kad tikras miegas, tinkama mankšta ir sveika mityba dažnai yra paskiriami kovoti su psichologine įtampa.

Nuotaikos sutrikimo gydymas paprastai yra vadinamas veikos planavimu. Jį sudaro griežtas tvarkaraštis, į kurį įeina maloni ir tikslinga veika, kuri privers prislėgtą asmenį ruoštis ir atlikti numatytus uždavinius. Toks režimas padeda asmeniui tinkamai leisti laiką ir negailėti savęs. Prislėgtiems asmenims dažnai skiriami fiziniai pratimai, kurie padeda gaminti endorfiną, panašų į morfijų natūralų cheminį junginį, kuris gerina nuotaiką ir bent jau laikinai sumažina prislėgtumą.

Dievo padedamas Elijas darė tai, kas padėjo atgauti psichinę sveikatą. Kaip ir pranašas, mes turime leisti Dievui vesti mus. Vos atsisėdęs po kadagiu, Elijas meldėsi. Taip, pranašo malda nebuvo tinkama. Gerai bent jau tai, kad pranašas prašė, jog Dievas paimtų jo gyvastį.

Ilgainiui Elijas įveikė baimę, ir Dievas sugebėjo panaudoti jį vėl (žr. 1 Kar 19, 15–16; 2 Kar 2, 7–11). Prieš pakylant viesulu į dangų, Elijui teko ypatinga garbė patepti jo tęsėją ir perskirti Jordano upę, kas leido jam ir Eliziejui ją kirsti.

Galiausiai Elijas buvo paimtas į dangų. Gana ironiška gyvenimo pabaiga. Juk anksčiau pranašas meldė Dievo, kad Jis paimtų jo gyvastį!

Ko netenkame, jei meldžiamės tiktai tuomet, kai bijome ar nusiviliame? Priešpastatykite nuolatinę maldą ir maldą sunkmečiu. Kaip galite išmokti melstis nuolat?

IV. Jėzaus metodas įtampai valdyti

Išpopuliarėjus mobiliems telefonams, patyręs adventistų bažnyčios tarnautojas sakė: „Aš niekada nepirksiu mobilaus telefono! Lankydamas bažnyčias ir išklausydamas žmones pavargstu. Tačiau įlipęs į savo automobilį, randu prieglobstį. Jei turėčiau mobilų telefoną, nerasčiau ramybės net savo automobilyje.“ Kiekvienam Kristaus mokiniui reikia ramios vietos, kur jis galėtų melstis ir klausyti Dievo, skaitydamas rašytinį Jo Žodį.

6. Perskaitykite Mk 6, 31. Ko galime pasimokyti iš šios eilutės asmeniškai? Ar jūs paisote šių Jėzaus žodžių, ar vis randate pasiteisinimą jų nepaistyti?

Apie Jėzų E. Vait rašė: „Laimingiausias valandas Jis patirdavo, būdams vienas gamtoje, su Dievu. Dažnai iš ankstaus ryto Jis nuošalioje vietoje mąstydavo, tyrinėdavo Šventąjį Raštą arba melsdavosi. Po šitų ramybės valandų Jis grįždavo namo, kad imtųsi Savo pareigų.“ (Su meile iš Dangaus, 46 p.)

7. Kokią kitą ramią vietą Jėzus mėgo? Mt 21, 17; Mk 11, 11.

Žmonės gali sukelti sielvartą arba skleisti ramybę. Jėzus rasdavo ramybę Lozoriaus, Mortos ir Marijos namuose. „Kai būdavo pavargęs ir trokšdavo žmogiškosios draugystės, Jis mielai atvykdavo į šią ramią sodybą. Čia Jį nuoširdžiai priimdavo, čia Jis jausdavo skaisčią, šventą draugystę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 332 p.)

Kaip galite pritaikyti Jėzaus metodą įtampai valdyti asmeniškai? Kokį patarimą duotumėte miesto gyventojui, kuriam iki artimiausio gamtos kampelio reikia keliauti daug valandų, ar žmogui, kuris gyvena po tuo pačiu stogu su šeima ir artimaisiais? Kur eitumėte, jei jums prireiktų psichologinės paramos?

V. Darė gera kitiems

8. Kokį Jėzaus elgesį Petras apibūdino? Apd 10, 38.

Jėzus iš esmės buvo nesavanaudiškas. Visas Savo jėgas Jis naudojo tarnauti kitiems, darydamas gera, meiliais žodžiais ir gydydamas. Jėzus niekada savanaudiškai nesinaudojo dangiška galia. Toks Jo elgesys turbūt padarė didelį įspūdį Petrui: „Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius“ (38 eilutė).

Daugeliu atvejų įtampą darbe, santykiuose, dėl finansinių klausimų ir panašiai lemia egocentriškumas. Jei padėsime aplinkiniams (užuot nerimavę dėl savęs), jaučiama įtampa sumažės. Žmonės, kurie užsiima savanorišku darbu, įgyvendina bendruomeniškus tikslus ir pan., jaučiasi geriau ir labiau pasitenkinę negu tie žmonės, kurie neužsiima tokia veika.

9. Perskaitykite Gal 6, 2; Fil 2, 4 ir Jn 15, 13. Kokią žinią įžvelgiate šiose eilutėse?

Džonas Rokfeleris (John D. Rockefeller) (1839–1937) aiškino, kaip įtampą nukreipti nuo savęs: mažiau galvoti apie save ir daugiau apie kitus. Iki 1879 m. jo įmonė „Standard Oil“ perdirbdavo apytiksliai 90 procentų naftos Jungtinėse Valstijose. Apie 50-uosius metus jis buvo turtingiausias vyras pasaulyje. Bet 1891 m. jį ištiko nervinis išsekimas, kuris jo vos nepražudė. Tačiau Džonas pasveiko vos po kelių mėnesių. Kaip? Valgė paprastą maistą, ilsėjosi, mankštinosi ir nusprendė išdalyti savo turtą, o likusius 40 metų užsiėmė filantropija. Dvidešimto amžiaus pradžioje jo asmeninis turtas išaugo iki beveik 900 milijonų dolerių. Džonui mirštant jo turto vertė siekė 26 milijonus. Jo aukos padarė daug gero pasaulyje, o jis pats išgyveno dar beveik 50 metų, iki 97-ių.

Ar jūs patyrėte palaimas, kurias atneša tarnavimas aplinkiniams? Kodėl nedėti didesnių pastangų, kad padarytumėte daugiau?

Toliau studijuokite: „Visiškai nuvargęs, jis [Elijas] atsisėdo pailsėti po kadagiu. Sėdėdamas jis prašė, kad Dievas paimtų jo gyvastį… Pabėgęs, toli nuo gyvenamų vietų, kartaus nusivylimo sugniuždyta dvasia, jis troško daugiau niekada nematyti žmogaus veido… Visi patiria neviltį, dienų, kai netenkama drąsos, kai liūdesys yra dalia, kai bėdos neduoda ramybės, kai mirtis atrodo vertesnė už gyvenimą. Tuomet sunku tikėti, kad Dievas vis dar maloniai rūpinasi Savo žemiškais vaikais. Būtent tuomet daugelis pradeda nepasitikėti Dievu ir yra pavergiami abejonių. Jei tokiu metu galėtume, pasitelkę dvasinę įžvalgą, pamatyti angelus, kurie stengiasi išgelbėti mus nuo mūsų pačių ir pastatyti mus ant tvirtesnio pagrindo nei amžinos kalvos, tuomet tikėjimas pražystų nauja gyvybe.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 162 p.)

Aptarkite:

1. Ar esate asmeniškai patyrę veikiančią Dievo ranką, ir jūsų tikėjimas sustiprėjo, tačiau netrukus jūs vėl nepasitikėjote Dievu ir pradėjote abejoti Jo vedimu? Ko pasimokėte iš tokio patyrimo, kuris gali padėti kitiems, susiduriantiems su panašiomis aplinkybėmis?

2. Kodėl padėdami aplinkiniams dažnai jaučiamės geriau? Tuo pačiu metu, kodėl taip sunku aukoti save kitiems? Kaip galime išmokti norėti mirti sau, kad geriau tarnautume aplinkiniams?

3. Įsižiūrėkite į asmeninius įpročius. Ką jūs valgote ir geriate? Ar mankštinatės? Ar skiriate laiko sau? Ką galite pakeisti, kad jaustumėtės geriau ir fiziškai, ir emociškai? Nors kai kuriais atvejais žmonėms prireikia profesionalios psichologinės pagalbos, dažnai pakanka pakeisti įpročius, kad pasijustume geriau.

4. Ką veikiate laisvalaikiu? Kaip galite geriau jį išnaudoti ir pagerinti jūsų santykius su Dievu?