Rugpjūčio17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 17, 3; 1 Jn 2, 3–6; Mt 23, 27– 28; 2 Tes 2, 9–12; 1 Kor 12, 4–7.
Įsimintina eilutė: „Žiūrėk, kaip aš branginu Tavo įsakus, tad išgelbėk mane, kaip tinka Tavo gerumui. Tiesa – Tavo Žodžio šerdis, kiekvienas Tavo teisus sprendimas tveria amžinai“ (Ps 119, 159–160).
Savo tarnystės pradžioje tyrinėjau Šventąjį Raštą kartu su viena kaimo šeima iš Tenesio valstijos. Vieną dieną į kambarį įėjo didelis vyras. Jis rūkė cigarą. Vyras pareiškė, kad Viešpats jį išgydė nuo plaučių vėžio! Aš dažnai pamąstydavau apie šį patyrimą. Minėtas žmogus nuoširdžiai tikėjo, kad Šventoji Dvasia stebuklingai jį išgydė. Nepaisant vyro įsitikinimo, kad jis buvo išgydytas, ar tai buvo tiesa? Ar ženklai bei stebuklai visada yra įrodymas, kad tai Šventosios Dvasios darbas? Ar galima grįsti mūsų tikėjimą tik ženklais ir stebuklais? Kokį vaidmenį gali atlikti ženklai ir stebuklai ryšium su netikru atgimimu?
Atgimimo kontekste turime savęs paklausti, ar velnias gali sukelti klaidinantį religinį jaudulį ir sudaryti įspūdį, kad įvyko tikras atgimimas?
Šią savaitę tyrinėsime tikrojo atgimimo dvasinius rodiklius ir pastaruosius priešpastatysime netikriesiems požymiams. Akivaizdus skirtumas padės apsisaugoti nuo priešo klastų.
I. DIEVO VALIA IR JO ŽODIS
Tikrasis dvasingumas yra orientuotas į Dievo pažinimą ir Jo valios vykdymą (Jn 17, 3; Hbr 10, 7). Bet koks taip vadinamas „atgimimas“, kuris yra orientuotas į patyrimą, o ne pasišventimą paklusti Dievo Žodžiui, iš esmės yra klaidinantis. Šventoji Dvasia niekada neskatins daryti to, kam prieštarauja Dievo Žodis. Šventoji Dvasia veda mus prie Žodžio (2 Tim 3, 15–16). Dievo Žodis yra tikrojo atgimimo pamatas ir šerdis.
1. Ką šios ištraukos atskleidžia apie atgimimą ir Dievo Žodį? Išvardykite visas dvasines savybes, kurias ugdo Dievo Žodis. Ps 119, 25. 28. 49. 50. 67. 81. 105. 116. 130. 154. Ką šie pažadai reiškia praktiškai, kai patiriame Viešpatį?
Savo pamoksle apie gyvenimo duoną Jėzus paaiškino visų atgimimų ir viso dvasinio gyvenimo pamato esmę. Jis mokė: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Jėzaus teiginys yra labai reikšmingas. Šventoji Dvasia, viso dvasinio atgimimo Šaltinis, kalba per Dievo Žodį, siekiant suteikti tiems, kurie suvokia tai tikėjimu, gilų dvasinį gyvenimą. Atgimimas įvyksta tuomet, kai Šventoji Dvasia primena mums Jėzaus žodžius. Todėl Išgelbėtojas sakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).
„Daugelį religinių atgimimų, įvykusių pastaraisiais penkiasdešimt metų, daugiau ar mažiau veikė ta pati šėtono jėga, kuri pasireikš ir platesnio masto ateities judėjimuose. Emocinis susijaudinimas ir tiesos sumaišymas su melu padeda suklaidinti žmones. Tačiau niekas teneapsigauna. Dievo Žodžio šviesa nesunku nustatyti šių judėjimų prigimtį. Jeigu žmonės nepaiso Biblijos liudijimo, nusisuka nuo jos aiškių ir sielas tiriančių tiesų, reikalaujančių iš žmonių pasiaukojimo ir pasaulio išsižadėjimo, galima neabejotinai pasakyti, kad jie negauna Dievo palaiminimo“ (E. Vait, Didžioji kova, 435–436 p.).
Tikrojo atgimimo esmė – suprasti Dievo valią, akivaizdžiai atskleistą Dievo Žodyje. Jėzus gyveno Šventosios Dvasios kupiną gyvenimą. Nuo gimimo iki mirties Jis buvo vedamas ir įgalinamas Šventosios Dvasios.
II. DIEVO MEILĖ IR JO ĮSTATYMAS
Atgimimo esmė – tai Jėzaus pažinimas, dvasinių sielos sugebėjimų atgaivinimas. Tai yra asmeninis ir svarbus patyrimas su Išgelbėtoju. Pažinti Jėzų kaip draugą yra atgimimo esmė. Iš savo gilaus ir asmeninio patyrimo su Jėzumi, štai ką apaštalas Paulius rašė efeziečiams: „Pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 19).
Tai priešingybė penkioms mergaitėms, kurios pasižymėjo išoriniu pamaldumu ir religingumu, bet joms trūko artimo Jėzaus patyrimo. Nurodydamas į jų didį poreikį, Jėzus sakė: „Iš tiesų sakau jums: Aš jūsų nepažįstu!“ (Mt 25, 12)
Dievo pažinimas visada veda prie paklusnumo. Dievo Įstatymas atskleidžia Jo meilę. Glaudesni santykiai su Kristumi veda prie didesnio noro Jam patikti. Paklusnumas yra meilės vaisius. Kuo labiau mylime Jį, tuo labiau norime paklusti Jam. Bet koks vadinamasis atgimimas, kai nepabrėžiama atgaila už tai, kad mes tyčia sulaužėme Jo Įstatymą, kelia įtarimą. Religinis užsidegimas gali skatinti laikiną religinį jaudulį, tačiau stigs ilgalaikio dvasinio pokyčio.
2. Kas apaštalui Jonui įrodo, kad iš tikrųjų pažįstame Dievą? 1 Jn 2, 3–6; 4, 7–8. 20–21.
Šiose ištraukose yra du svarbūs klausimai. Pirma, Dievo pažinimas veda prie Jo įsakymų vykdymo. Antra, mylėdami Dievą esame skatinami mylėti vienas kitą. Jono mintis yra aiški. Tikras dvasingumas keičia gyvenimą. Atgimimo esmė nėra šiltas jausmas, kad esame artimi Jėzui, bet pakeistas gyvenimas, kupinas džiaugsmo, kad galime tarnauti Jam. Dievo tikslas visiems atgimimams – tai artintis prie Jo, gilinti pasišventimą Jo tikslui mūsų gyvenime, kad galėtume liudyti ir tarnauti.
Kaip jums sekasi palaikyti asmeninius santykius? Ką pastarieji pasako apie jūsų vaikščiojimą su Viešpačiu? Kokios pažangos jums gali reikėti santykiuose su Dievu ir su kitais žmonėmis?
III. FORMALIZMAS, FANATIZMAS IR TIKĖJIMAS
Vienas iš tikrojo atgimimo iššūkių – tai prasilaužti per šaltą formalizmą, tuo pat metu išvengiant liepsnojančio fanatizmo. Formalizmas yra griežtai apibrėžtas status kvo (faktinė padėtis), kai pasitenkinama išoriniu religingumu, bet neigiama gyvojo tikėjimo tikrovė. Fanatizmas – tai polinkis į kraštutinumus, kai netikėtai užsidegama dėl religijos. Fanatizmas paprastai būna nesubalansuotas, kai dėmesys sutelkiamas į vieną tikėjimo pusę, bet nepaisomos kitos. Fanatizmas dažnai pasižymi savo teisumu ir smerkimu. Apaštalas Paulius norėjo, kad krikščionių Bažnyčia nebebūtų maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius (Ef 4, 14).
3. Ką apie šaltą formalizmą sužinome iš to, kaip Jėzus pasmerkė fariziejus? Mt 23, 27–28; Lk 11, 39–40; Mk 7, 5–9.
4. Ką sužinome apie tuos, kurie manė, kad ženklai ir stebuklai yra įrodymas, jog jie buvo tikri Jėzaus mokiniai? Mt 7, 21–23.
Gilesnė šių patyrimų problema – tai širdingas įsipareigojimas. Ženklai ir stebuklai niekada neatstos tikro biblinio tikėjimo. Pastarieji nėra pasišventimo Dievo valiai ir Žodžiui pakaitalas. Tikro atgimimo esmė yra gilus tikėjimas, skatinantis paklusti ir pašvęsti gyvenimą Dievo valiai. Biblinis atgimimas atsispindi ir Jono žodžiuose: „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4)
„Koks tikėjimas nugali pasaulį? Tai toks tikėjimas, kuris daro Kristų jūsų asmeniniu Išgelbėtoju, kai pripažįstame savo bejėgiškumą, visišką nesugebėjimą išsigelbėti patys, kai griebiamės Išgelbėtojo kaip mūsų vienintelės vilties“ (E. Vait, „Reflecting Christ“, 21 p.).
Į kurią pusę linkstate jūs: formalizmą ir tradiciją, ar daugiau į patyrimą ir įspūdžius? Jei labiau linkstate į vieną ar kitą pusę, kaip galite rasti tinkamą pusiausvyrą?
IV. TARNYSTĖ IR STEBUKLAI
Netikrų atgimimų metu didžiausias dėmesys dažnai skiriamas stebuklams, o tikram atgimimui būdinga tarnystė. Netikro atgimimo metu pabrėžiami įspūdingi ženklai ir stebuklai, o tikram atgimimui didžiausias stebuklas yra pakeistas gyvenimas.
Tai, kad Jėzus išgydydavo, liudijo, jog Jis yra Mesijas. Kaip atjaučiančiam Atpirkėjui, Išgelbėtojui rūpėjo žmonių kančių palengvinimas. Tačiau Jam dar labiau rūpėjo kiekvieno, kurį Jis palietė ir išgydė, išganymas. Atperkančios Jėzaus tarnystės tikslas – ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Lk 19, 10). Kalbėdamas dėl paralyžiuotojo religiniams vadovams, Jėzus sakė: „Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo?“ (Mt 9, 6). Reaguodama į šį stebuklą minia šlovino Dievą (Mt 9, 8).
Stebuklai kilo iš Jėzaus atperkamosios tarnystės, bet jie nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios Jis atėjo į žemę.
5. Ko šie tekstai moko apie tai, kaip žmonės gali būti apgauti paskutinėmis dienomis? 2 Tes 2, 9–12; Mt 24, 11–13. 24; Apr 19, 20.
Šie žmonės bus apgauti netikrų stebuklų, nes jie atsisakė mylėti tiesą. Kai įspūdžių trokštama labiau nei naujo gyvenimo Kristuje, protas pasiduoda apgaulei. Palyginime apie turtuolį ir Lozorių užrašyta įžvalgi Jėzaus išvada: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 16, 31). Kitaip tariant, įspūdingi ženklai ir nuostabūs stebuklai niekada nepakeis Dievo Žodžio supratimo ir vykdymo. Klusnumas Dievui yra svarbiausia. Ženklai ir stebuklai, jei pastarųjų pasitaiko, visada yra tik antroje vietoje.
Kokių stebuklų patyrėte savo gyvenime, jums vaikščiojant su Viešpačiu? Ko stebuklai jus išmokė? Kiek jie svarbūs jūsų tikėjimui?
V. VAISIAI IR DOVANOS
6. Kokios yra pagrindinės priežastys, kodėl Dievas duoda Savo Bažnyčiai Šventosios Dvasios dovanų? 1 Kor 12, 4–7; Rom 12, 4–8; Ef 4, 11–16.
Šventosios Dvasios dovanas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: kai kurios dovanos yra savybės, kitos – pašaukimas. Pavyzdžiui, dovana gailestingumo darbams, svetingumas, raginimas ir mokymas yra savybės, kurias Dievas suteikia atskiriems tikintiesiems (Rom 12, 6–8). Apaštalai, pranašai, evangelistai ir ganytojai/mokytojai, šios dovanos yra pašaukimas, atsižvelgiant į atskirus tikinčiuosius (Ef 4, 11–12). Abi grupės tarnauja panašiam tikslui. Šios dovanos duotos Šventosios Dvasios, stiprinti dvasinį bažnyčios gyvenimą, aprūpinti ją misijai. Dvasinės dovanos nėra savitikslės. Jos suteikiamos Dievo Bažnyčios naudai.
7. Ką apaštalas Paulius norėjo pasakyti žodžiais – „gyvenkite Dvasia“ (Gal 5, 16)? Perskaitykite Gal 5, 22–25 ir užrašykite visus Dvasios vaisius, kuriuos brandina gyvenimas Dvasia. Taip pat žr. Jn 15, 1–7.
Bet koks vadinamasis atgimimas, kai ne itin paisoma Dvasios vaisių, bet žmonės yra apsėsti noro turėti Dvasios dovanas, yra pavojingas. Jei Dievas gausiai duotų Dvasios dovanas tiems tikintiesiems, kuriuose nebręsta Dvasios vaisius, bažnyčia taptų savanaudiško ekshibicionizmo (polinkis atkreipti į save dėmesį) centru. Jei Dievas įjungtų dangaus galią, kai dvasinės galios linijos yra netvarkingos, padariniai būtų pražūtingi. Saugokitės judėjimų, kurie daugiau dėmesio skiria Šventosios Dvasios dovanoms ir galiai, bet neakcentuoja Dievo valios ir pakeisto charakterio, kuris apreiškia Dvasios vaisius.
Ką pasakytumėte asmeniui, kuris patyrė tai, ką jis laiko antgamtine Dievo apraiška? Kaip galėtumėte padėti jam suprasti, ar tai tikrai yra iš Dievo, ar iš kažkur kitur? Kaip didžiosios kovos supratimas padeda mums įžvelgti, kas gali slėptis už stebuklų?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dvasios pažadas nėra deramai vertinamas. Jo išsipildymas nėra tinkamai įgyvendinamas. Dvasios trūkumas silpnina Evangelijos tarnystę. Žmogus gali būti išsimokslinęs, talentingas, iškalbus, turėti įgimtus ar įgytus gabumus, bet be Dievo Dvasios jokia širdis nebus sujaudinta, joks nusidėjėlis nebus laimėtas Kristui. Kita vertus, jei žmonės yra susijungę su Kristumi, jei yra gavę Dvasios dovanų, tai pats vargingiausias ir mažiausiai išsilavinęs Jo mokinys sugebės paveikti širdis. Dievas padaro juos kanalais, per kuriuos veikia Visatoje“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 292 p.).
„Apaštalo karšti raginimo žodžiai neliko be atsako. Šventoji Dvasia galingai veikė, ir daugelis nuklydusiųjų grįžo prie tikėjimo Evangelija. Nuo tol jie buvo laisvi, nes juos išvadavo Kristus. Jų gyvenime pasireiškė Dvasios vaisius – meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Dievo vardas buvo pašlovintas, ir daugelis pagausino to regiono tikinčiųjų gretas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 288 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite, kuo skiriasi šaltas formalizmas nuo nežaboto fanatizmo. Ar šie visada vienas kitam prieštaringi? T.y., ar gali bažnyčia būti ir fanatiška, ir šalta bei formali tuo pačiu metu? Jei taip, kaip tai gali pasireikšti? Kodėl polinkis į kraštutinumus, arba ir kraštutinumus, ir į formalizmą, gali pakenkti atgimimui bei reformai? Kokia situacija jūsų vietinėje bendruomenėje? Į ką ji linkusi? Kaip galite padėti jai rasti tinkamą pusiausvyrą?
2. Kokie įrodymai, jei tokių yra, išduoda netikrus atgimimus pasaulyje? Kaip mes galime žinoti, kad šie atgimimai yra netikri? Kita vertus, ar būtų klaidinga manyti, kad Dievas darbuojasi ir atgimsta tie, kurie, nors myli Viešpatį, nežino to, ką žinome mes?
3. Klasėje aptarkite atsakymą į ketvirtos dalies klausimą apie žmogų, kuris mano, kad jis patyrė Dievą antgamtiniu būdu. Ko galima pasimokyti iš pateiktų atsakymų?