Lapkričio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 16, 1–13; Oz 1, 1–3; Jer 27, 1–18; Dan 4, 25; Jer 28; 2 Tim 4, 3–4.
Įsimintina eilutė: „Jėzus pasakė visiems: ‘Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka Manimi’“ (Lk 9, 23).
Tyrinėjome, kad Dievo pranašai skelbė ne tik žodžiais, bet ir vaizdinėmis priemonėmis. Kartais pranašams tekdavo išgyventi paskelbtą žinią; tai buvo dar vienas būdas minčiai perteikti.
Taigi Jeremijas vėl buvo pašauktas patirti žinią, kurią jis turėjo pranešti. Pirma, pranašas turėjo užsidėti jungą.
„Taip kalba VIEŠPATS. Pasidaryk pavalkus ir jungą ir užsidėk ant sprando“ (Jer 27, 2). Tai turėjo būti varginanti užduotis, net geriausiomis aplinkybėmis; Jeremijo atveju užduotį apsunkino netikrasis pranašas, ginčijęs tai, ką Jeremijas sakė. Šią savaitę mes tyrinėsime, kaip dėl žmonių širdžių buvo kovojama pasitelkiant tiesą ir klaidinimą. Taip pat tyrinėsime, kaip ir malonės žinia gali būti klaidinanti.
Jeremijui taip pat buvo uždrausta gedėti ir džiaugtis, kai tai darė kiti. Tokiais atvejais tikslas buvo padėti žmonėms suprasti, kas jų laukė dėl jų nuodėmių, tad reikėjo atgailauti ir paklusti, mažinant liūdnus jų nuodėmių padarinius.
I. VIENIŠAS GYVENIMAS
Neabejotina, Jeremijui nebuvo lengva (ir jis pirmas tai pripažino!). Tačiau viskas buvo sunkiau, nei mes galime įsivaizduoti.
Perskaitykite Jer 16, 1–13. Kokia čia buvo Viešpaties žinia Jeremijui? Kad ir kokia pastaroji buvo griežta, kaip tai būtų palaiminimas pranašui? (palyginkite su Oz 1, 1–3)
Priešingai Ozėjui, kuris turėjo imti sau žmona kekšę, kad parodytų, kaip dėl dvasinės tautos paleistuvystės sugedo santykiai tarp Viešpaties ir Izraelio, Jeremijas turėjo apskritai nesituokti ir neturėti vaikų. Tai buvo gana retas ir kraštutinis dalykas anuometinei kultūrai. Izraelyje sukurti šeimą buvo labai svarbu kiekvienam jaunuoliui. Be meilės ir sutuoktinių draugystės taip pat buvo svarbu išlaikyti šeimos vardą. Kodėl Dievas Jeremijui liepė nesukurti šeimos? Todėl, kad pranašo gyvenimas būtų vaizdinė pamoka, koks išgyvenusiems bus baisus tas laikas, kai šeimos iširs ir kai atskyrimo skausmas taps sunkia našta. Jeremijo nešeimyninis gyvenimas buvo nuolatinis įspėjimas ir pamoka jo amžininkams.
Jeremijo vienišumas buvo susijęs ir su kitomis gyvenimo pusėmis. Pranašui buvo uždrausta užeiti į namus, kur gedima; tai simbolizavo Viešpaties požiūrį į tautos nenorą reaguoti į Jo kvietimą atgailai ir atgimimui.
Pranašui taip pat buvo uždrausta eiti į namus, kur puotaujama, džiaugiamasi ir švenčiama. Tai simbolizavo metą, kai babiloniečiai nutrauks visą tautos džiaugsmą ir linksmybes.
Taip žmogiškieji saitai, ar gedint, ar džiaugiantis, buvo iš Jeremijo atimti. Pranašo gyvenimas ir jo patirtos kančios turėjo būti vaizdinė pamoka. O, kad tauta būtų iš to pasimokiusi!
Kaip šis pasakojimas turėtų padėti mums branginti žmogiškąją paramą, kurią mes maloniai priimame iš kitų, ar kurią mes kitiems suteikiame? Kad ir kokia svarbi būtų ši parama, kaip mes galime suprasti, kad galiausiai visa parama ateina tik iš Viešpaties?
II. JEREMIJO JUNGAS
Perskaitykite Jer 27, 1–18. Kokia čia buvo Viešpaties žinia tautai? Kodėl daugybei tų, kurie girdėjo šią žinia, pastaroji čia atrodo išdavikiška?
Jungas, kurį Jeremijas turėjo užsidėti, neabejotinai buvo tautos patirto pažeminimo simbolis; mes tai vadiname karine okupacija (Įst 28, 48 ir 1 Kar 12, 4 jungo idėja nusako priespaudą.). Jeremijas turėjo fiziškai patirti, ką reiškė Babilono invazija. Medinis jungas, kurį Jeremijas užsidėjo ant pečių, buvo pusantro metro ilgio ir aštuonių centimetrų storio. Žinios esmė buvo ta, kad jei tauta sukils prieš Babiloną, tai reikštų, kad jie sukilo prieš Viešpatį, ir dėl to maištingiesiems teks kentėti.
Nors originalo tekste yra tam tikrų dviprasmiškumų, panašu, kad Jeremijas turėjo padaryti jungą ne tik sau, bet ir į Jeruzalę atvykusiems pasiuntiniams iš užsienio, kurie rengė sąmokslą prieš Nebukadnecarą, nepaisant Viešpaties įspėjimų to nedaryti. Paprastai reikėtų kovoti prieš svetimtautį užpuoliką, ir jie norėjo tai padaryti. Tad neabejotina, kad Jeremijo žodžiai buvo visiškai nelaukiami.
Kuo žinia ypač svarbi? Jer 27, 5 (taip pat žr. Dan 4, 25).
Čia vėlgi matome, kad visame Šventajame Rašte, Senajame ir Naujajame Testamentuose, Viešpats, kaip Kūrėjas, yra visos žemės Valdovas. Net, atrodo, pranešant apie chaosą ir katastrofą (pagonių tautos invaziją ir valdžią), apreiškiama Dievo galia ir valdžia, ir tai turėtų būti vilties šaltinis visiems, kas priklauso ištikimajam likučiui.
Būti pavergtiems yra viena, bet paklauskite savęs: ar jūs neuždėjote kažkam kitam nesąžiningo jungo, ir jei taip, tai kodėl jo dabar nenuėmus?
III. PRANAŠŲ KARAS
Blogos žinios yra blogos, ir pastarųjų mes dažnai nenorime girdėti, arba mes jas norime paaiškinti. Tas pat nutiko čia, Judo krašte su Jeremiju ir jungu, kurį pranašas užsidėjo, neabejotinai įspėjanti žinia tautai. „Surinkusi tautos taryba, nežinojusi, ką reiškia pajungimas, stebėjosi, kai Jeremijas užsidėjo jungą, paskelbdamas jiems Dievo valią“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 444 p.).
Perskaitykite Jer 28, 1–9. Įsivaizduokite esąs žydas, stovintis ir matantis visa tai, kas ten vyko. Kuo būtumėte tikėjęs? Kuo būtumėte norėjęs tikėti? Dėl kokių priežasčių, jei tokių apskritai būtų, rinktumėtės tikėti Hananija, o ne Jeremiju?
Ir Jeremijas, ir Hananija kalbėjo Dievo vardu. Bet kas skelbė Dievo žinią? Juk jie abu negalėjo būti teisūs! Mums šiandien atsakymas yra akivaizdus. Tačiau gyvenusiems anuomet viskas buvo sudėtingiau, nors Jeremijas tikrai pasakė galingą mintį 8–9 eilutėse: pranašai praeityje skelbė tą pačią žinią, kurią skelbiu aš, t.y. teismą ir bausmę.
„Kunigų ir tautos akivaizdoje Jeremijas nuoširdžiai juos prašė paklusti Babilono karaliui tiek laiko, kiek nurodė VIEŠPATS. Judo gyventojams pranašas citavo Ozėją, Habakuką, Sofoniją ir kitus, kurių įspėjanti žinia priminė paties Jeremijo pranašystę. Jis paminėjo tai, kas nutiko įvykdant pranašystes už neatgailautas nuodėmes. Anksčiau Dievo teismas ištikdavo neatgailaujančiuosius, kad būtų tiksliai įvykdytas Jo tikslas, kaip apreikšta per Jo pasiuntinius“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 445 p.).
Trumpai tariant, kaip mes šiandien turime pasimokyti iš šventosios istorijos, taip pat ir Jeremijas stengėsi, kad tauta padarytų tą patį: pasimokytų iš praeities, kad nebūtų kartojamos protėvių klaidos. Jei jau anksčiau jiems buvo sunku klausyti Jeremijo, juolab aplinkybes apsunkino Hananijo „tarnystė“, ir Jeremijo užduotis pasidarė dar sudėtingesnė.
Hananijas, kurio vardas reiškia „Dievas buvo maloningas“, atrodo, pristatė malonės, atleidimo, išganymo žinią. Ko turėtume pasimokyti iš šio klaidinančios malonės skelbėjo?
IV. GELEŽINIS JUNGAS
Tarp pranašų vyko ne tik žodžių mūšis. Paklusdamas Dievo paliepimui, Jeremijas ant kaklo užsidėjo medinį jungą; tai buvo aiškus tautai paskelbtos žinios simbolis.
Kokia buvo Hananijos poelgio pranašiškoji simbolika? Jer 28, 1–11.
Įsivaizduokite, pavyzdžiui, Jėzui prakeikus figmedį (Mk 11, 13. 19–21), kažkas išgirdęs, ką Jėzus sakė, ir žinojęs, kas įvyko, pasodintų kitą figmedį toje pačioje vietoje, taip mėginant paneigti Jėzaus pranašystę. Būtent tai padarė Hananija, mėgindamas paneigti Jeremijo pranašystę, kurią simbolizavo jungas ant kaklo. Taip Hananija atvirai paniekino Jeremijo žodžius.
Tai pat atkreipkite dėmesį į Jeremijo reakciją. Neparašyta, ką pranašas pasakė iš karto po to, kai jungas buvo sulaužytas. Jis tiesiog apsisuko ir nuėjo. Jei pasakojimas čia baigtųsi, atrodytų, jog pranašas pralaimėjo ir pasitraukė.
Perskaitykite Jer 28, 12–14. Kas įvyko vėliau? Kokia buvo nauja Jeremijo žinia?
Atsakydamas Jeremijas nekerštavo: tu man padarei taip, o aš tau padarysiu šitaip. Vietoj to, pranašas paskelbė dar vieną aiškią žinią iš Viešpaties, bet stipresnę nei anksčiau. Galbūt kažkas gali sulaužyti medinį jungą, bet kas gali sulaužyti jungą iš geležies? Tam tikra prasme, Viešpats jiems sakė, kad dėl tautos užsispyrimo ir atsisakymo paklusti, aplinkybės tik pablogės. Jei manėte, kad medinis jungas buvo blogai, ką manysite apie jungą iš geležies.
Kas nėra per klaidas pasimokęs apie aplinkybių sau apsunkinimą dėl užsispyrimo? Turint reikalų su Viešpačiu, kodėl visada geriau paklusti ir pasiduoti iš karto, užuot priešinusis ir apsunkinus sau aplinkybes?
V. PASITIKĖJIMAS MELU
„Klausyk, Hananija! VIEŠPATS tavęs nesiuntė! Tad per tave ši tauta pasitiki melu“ (Jer 28, 15).
Atsakymas, ar teisus buvo Jeremijas, ar Hananija, atėjo pakankamai greitai. Jer 28, 16–17 parašyta apie netikrojo pranašo likimą, kurį išpranašavo Jeremijas.
Nors Hananija mirė, jis vis tiek padarė tautai žalos. Jo darbai, tam tikra prasme, sekė jį. Jis privertė žmones pasitikėti melu. Hebrajiškas žodis hifil yra priežastinė veiksmažodžio „pasitikėti“ forma. Hananija paskatino tautą pasitikėti melu ne fiziškai juos priversdamas, bet per apgaulę. Nors Viešpats Hananijos nesiuntė, jis kalbėjo Viešpaties vardu, o tai Jude buvo labai svaru. Negana to, Hananijos „malonės“, „išvadavimo“ ir „atpirkimo“ žinia buvo tai, ką žmonės norėjo išgirsti, atsižvelgiant į didelį Babilono keliamą pavojų tautai. Tačiau tai netikra „evangelija“, klaidinanti išganymo žinia, kurios Viešpats tautai nedavė. Taigi tuo metu, kai tautai reikėjo išgirsti Jeremijo žodžius ir jo skelbiamą atpirkimo žinią, jie klausėsi Hananijos žodžių, ir dėl to aplinkybės tik pablogėjo.
7. Ką šios eilutės turi bendra su Jer 28, 15? (2 Tim 4, 3–4 2 Tes 2, 10–12)
Šiandien aplinkybės nesiskiria: vyksta didžioji kova, mūšis dėl milijardų pasaulio širdžių ir protų. Šėtonas uoliai dirba, kad kiek įmanoma daugiau žmonių „patikėtu melu“, o melas gali turėti daug pavidalų ir formų, svarbu, kad tai visada būtų tik melas. Galų gale, Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), – šėtonas gali meluoti apie bet ką ir viską, kad tik nebūtų apreikšta tiesa Jėzuje.
Kokios melagystės yra paplitusios jūsų kultūroje šiandien? Kodėl vienintelė apsauga nuo šių melagysčių yra tik Jėzus ir Jo Žodžio laikymasis?
Tolesniam tyrinėjimui: Tyrinėjome, kad žmonės nori tikėti gera, o ne bloga žinia. Jie norėjo tikėti, pavyzdžiui, Hananija, o ne Jeremiju. Šiandien vyksta tas pat. Daug kas vis dar tvirtina, kad, pavyzdžiui, su laiku mūsų pasaulis tik gerės. Vis dėlto, net gerai žinomas ateistas Teris Ygltonas (Terry Eagleton) supranta, kokia absurdiška yra ši idėja: „Jei kada nors ir buvo neįtikėtinas mitas ir lengvatikių prietaras, tai liberal-racionalistų tikėjimas, kad po laikinos nesėkmės mes visi esame pakeliui į geresnį pasaulį. Šis trapus triumfalizmas yra atėjęs iš didvyriškos liberalizmo epochos, kai dominavo viduriniosios klasės ‘žvaigždė’. Šiandien visa tai yra greta cinizmo, skepticizmo ar nihilizmo, į kuriuos išsigimė daugybė tų garbingų idėjų“ („Reason, Faith, and Revolution: Reflections on the God Debate, 70 p., Kindle Edition“). Nors kai kurios gyvenimo pusės pagerėjo, pats pasaulis mums siūlo mažai vilties ir paguodos, ypač ilgalaikėje perspektyvoje. Jei apskritai trokštame kažkokios realios vilties, pastaroji turi būti pagrįsta kažkuo dievišku, o ne žemišku, kažkuo antgamtiniu, o ne neutraliu. Ir, žinoma, būtent tokia ir yra Evangelija: antgamtiškas Dievo įsikišimas į mūsų pasaulį ir gyvenimą. Ką be to mes turime, išskyrus tik daugiau hananijų ir jų melo?
Klausimai aptarimui:
1. Pagalvokite apskritai apie mūsų žemės ateitį, net grynai žmogiškuoju požiūriu. Ar ateitis atrodo daug žadanti, ar baisi, pavojinga ir kupina nežinomybės? Kuo pagrįstumėte savo atsakymus?
2. Jeremijo žinia, kurią tyrinėjome Hananijos melo kontekste, reiškė pažvelgti į praeitį, pažvelgti į istoriją ir pasimokyti. E. Vait rašė kažką panašaus: „Mums nereikia bijoti ateities, nebent pamirštume, kaip Viešpats mus vedė, ir Jo mokymą praeityje“ („Life Sketches“, 196 p.). Ką ji norėjo pasakyti? Kas nutiko praeityje ir Dievo mokymui praeityje, kas gali padėti mums pasiruošti tam, kas neabejotinai įvyks ateityje?
3. Hananija skelbė melagingą malonės žinią. Kokių panašių klaidinančių malonės žinių mes turime saugotis šiandien? Malonė, žinoma, yra mūsų vienintelė viltis, bet kaip pastaroji gali būti melagingai pristatyta?