Gruodžio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 2, 13; 6, 20; 7, 1–10; Mt 9, 12; Įst 6, 5; Jer 10, 1–15; 23, 1–8.
Įsimintina eilutė: „Tikėkite Manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius Jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu“ (Jer 23, 5).
Baigiame tyrinėti Jeremijo knygą. Tai buvo nuotykis; pranašo sakmėje buvo daug dramos, emocijų ir išeikvota daug energijos.
Kaip ir visi pranašai, Jeremijas nerašė tuščiai: jis paskelbė Viešpaties žinią tautai, gyvenusiai konkrečiu laiku, konkrečioje vietoje ir konkrečiomis aplinkybėmis.
Vis dėlto, nors Jeremijo aplinkybės itin skiriasi nuo mūsų ir daugelio kitų kartų, skaičiusių Jeremijo knygą, pastarojoje išreikšti esminiai principai yra skirti visoms Dievo tautos kartoms.
Ištikimybė Dievui ir paklusnumas Jo įsakymams. Tikroji religija, nuoširdi religija, o ne tuščios ir negyvos apeigos, galinčios privesti žmones prie klaidingos nusiraminimo būsenos. Žmonių noras klausytis papeikimo, net kai tai prieštarauja tam, ką jie nori išgirsti. Tikrasis atgimimas ir reformacija. Pasitikėjimas Viešpačiu ir Jo pažadais, o ne kūnu, ir t.t.
Sąrašas tęsiasi. Šią savaitę patyrinėkime keletą iš daugelio pamokų, kurių galime pasimokyti iš šio Dievo meilės apreiškimo Savo tautai net aidint daugybei kurtinančių įspėjimų dėl to, kur jų elgesys nuves.
I. JEREMIJO VIEŠPATS
Septintosios dienos adventistai supranta, kad didžiosios kovos centre yra esminis klausimas: koks yra Dievo charakteris? Koks iš tikrųjų yra Dievas? Ar Jis, kaip teigia šėtonas, yra savavališkas tironas, ar Jis yra mylintis ir rūpestingas Tėvas, norintis mums tik geriausio? Šie klausimai tikrai yra patys svarbiausi. Galų gale, kokios būtų mūsų aplinkybės, jei Dievas nebūtų maloningas, mylintis ir pasiaukojantis, bet būtų nemaloningas, savavališkas ir sadistiškas? Tuomet mums būtų geriau, jei Dievo apskritai nebūtų.
Tad minėti klausimai yra itin svarbūs. Laimei, mes turime atsakymus, ir juos geriausiai apreiškia kryžius.
„Niekada nebus pamirštas Tas, kuris Savo galia sukūrė ir išlaikė nesuskaičiuojamus pasaulius beribėje erdvėje, Dievo Numylėtasis, Dangaus Didenybė, Tas, kurį garbino kerubai ir spindintys serafai, – Tas, kuris pats nusižemino, kad pakeltų puolusį žmogų, nešė nuodėmės kaltes ir gėdos naštą, slėpėsi nuo Savo Tėvo veido, kai sielvartas sužeidė Jo širdį ir atėmė Jam gyvybę ant Golgotos kryžiaus. Visatai kels nuostabą ir pagarbą tai, kad visų pasaulių Kūrėjas, likimų Lėmėjas atsisakė šlovės ir nusižemino, nes mylėjo žmogų“ (E. Vait, Didžioji kova, 607 p.).
Kaip Dievo charakteris apreikštas šiose Jeremijo knygos eilutėse? Ką apie Jį pasako šios eilutės? Jer 2, 13 Jer 5, 22 Jer 11, 22 Jer 31, 3 Jer 3, 7
Šios eilutės yra tik keli iš daugelio Jeremijo knygos pavyzdžių, kažką mums apreiškiančių apie mūsų Dievo charakterį ir Jo savybes. Jis yra gyvybės Šaltinis, galingas Kūrėjas, teisiantis Dievas, kuris mus myli ir nuolat kviečia mus atgailauti dėl mūsų nuodėmių ir nusigręžti nuo tako, kuris nuves į sunaikinimą.
Kokių mylinčio Dievo charakterio įrodymų pastebėjote savo patyrimuose?
II. APEIGOS IR NUODĖMĖ
„Yra dokumentas, kuriame užrašyta begalinė ir slegianti Dievo kova su organizuota religija, žinomas kaip Šventasis Raštas“ („Terry Eagleton, Reason, Faith, and Revolution: Reflections on the God Debate, 8 p., Kindle Edition“).
Tai ne visai tiesa, nes Šventojo Rašto religija, kurią Dievas davė žmonijai, visada buvo „organizuota“.
Kita vertus, neabejotina, kad Jeremijo knygoje Viešpats siekė, jog žmonės išsižadėtų šaltų, negyvų, bet labai organizuotų apeigų, dominavusių jų tikėjime, apeigų, kurios, jų įsitikinimu, uždengė jų nuodėmes.
Nors buvo pasakyta anksčiau, tai verta pakartoti: didžiąja dalimi Jeremijas kovojo su vadovais, kunigais ir žmonėmis, kurie tikėjo, kad dėl to, jog jie buvo Dievo išrinktieji, Abraomo palikuonys, Sandoros tauta, jų santykiai su Viešpačiu buvo tiesiog puikūs. Tai liūdna apgaulė, kurios mums, taip pat Abraomo palikuonims (Gal 3, 29), reikia saugotis.
Kokia yra šių Jeremijo knygos eilučių žinia? Svarbiausia, kaip mes galime pritaikyti šiose eilutėse užrašytus principus mūsų pačių vaikščiojime su Viešpačiu? (Jer 6, 20; 7, 1–10)
Perskaitykite Jer 7, 9–10. Jei kas nors norėtų susipažinti su aplinkybėmis, kurioms būtų galima pritaikyti terminą „pigi malonė“, tai galiotų čia. Tauta padarė visas šias nuodėmes, o tada grįžo į šventyklą, garbino gyvąjį Dievą ir prašė atleidimo už savo nuodėmes? Dievas nesiduoda išjuokiamas. Nebent ši tauta pakeis savo įpročius, ypač tai, kaip ji elgėsi su bejėgiais, ją ištiks baisus teismas.
Kaip jie apsigavo tikėdami, kad jų organizuotos religijos ir pastarosios apeigų pakaks jų nuodėmėms uždengti, kad jie galėtų ir toliau jas daryti.
Kuo šis Jeremijo įspėjimas skiriasi nuo Jėzaus žodžių Mt 9, 12? Kodėl svarbu suprasti šį skirtumą?
III. NUOŠIRDI RELIGIJA
„Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14, 12).
Didelė Jeremijo knygos dalis yra skirta visai tautai. Ne kartą pranašas kalbėjo apie Izraelį ir Judą bendrai, kaip Dievo „geriausią vynmedį“ (Jer 2, 21) arba „mylimąją“ (Jer 11, 15; 12, 7), „paveldą“ (Jer 12, 7–9), „vynuogyną“ (Jer 12, 10) ir „kaimenę“ (Jer 13, 17). Neabejotina, Jeremijo knygoje aiškus bendro pobūdžio Viešpaties kvietimas šiai tautai.
Žinoma, ir Naujajame Testamente Bažnyčia ne kartą suprantama bendra prasme (žr. Ef 1, 22; 3, 10; 5, 27).
Tačiau išgelbėjimas yra asmeninis, o ne bendras klausimas. Mes nesame išgelbėti kompleksiškai. Kaip Naujojo Testamento Bažnyčią, Judo tautą sudarė žmonės, ir būtent čia, asmeniniame lygmenyje iškilo esminiai klausimai. Gerai žinoma Įst 6, 5 eilutė: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, – nors pasakyta tautai bendrai, šioje eilutėje yra pavartotas vienaskaitos antrasis asmuo. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju Dievas kalbėjo kiekvienam atskirai. Galų gale, kiekvienas iš mūsų asmeniškai turės už save duoti apyskaitą Dievui.
Tas pat užrašyta ir Jeremijo knygoje.
Ką šios eilutės pasako apie individualaus asmens ėjimo su Viešpačiu svarbą? Jer 17, 7 Jer 17, 10 Jer 29, 13 Jer 9, 23, 24
Nors ir Senajame, ir Naujame Testamente parašyta apie Dievo Bažnyčią bendrai, tikras tikėjimas yra kiekvieno asmens reikalas, kasdien pasišvenčiant Viešpačiui, asmeniškai apsisprendžiant gyventi tikėjimu ir paklusnumu.
Nors neabejotina, kad mes esame kiekvienas atskirai atsakingas už mūsų pačių sielą, kaip mes galime užtikrinti, kad mes darome viską, kad pakylėtume ir padrąsintume kitus? Jūsų žiniomis, ką dabar galite pakylėti savo žodžiais?
IV. STABŲ SAULĖLYDIS
Kokia buvo viena iš didžiųjų tautos daromų nuodėmių, su kuria Jeremijui teko nuolat susidurti? (Jer 10, 1–15).
Šiose eilutėse įdomus yra ne tik būdas, kuriuo pranašas parodė, kokie beverčiai, nenaudingi ir kvaili yra šie stabai, bet ir tai, kaip Jeremijas priešpriešino juos gyvajam Dievui. Stabai yra bejėgiai, nenaudingi, beverčiai ir klaidinantys; skirtingai Viešpačiui, kuris sukūrė dangų ir žemę! Jis bus amžinai, o šie stabai išnyks amžiams. Tad ką mes turėtume garbinti ir kam turėtume pašvęsti savo gyvenimą: tam, kas yra silpnas, netikras, bevertis ir bejėgis, ar Viešpačiui, kurio jėga ir galia yra tokia didelė, kad Jis sukūrė ir palaiko visatą? Atsakymas, žinoma, yra aiškus.
Tačiau, kad ir koks akivaizdus būtų atsakymas, mums taip pat nuolat gresia pavojus pasiduoti stabmeldystei. Nors šiandien mes galbūt negarbiname pačių stabų, kaip tie, gyvenusieji Jeremijo dienomis, šiuolaikiniame mūsų gyvenime apsčiai netikrų dievų. Šie šiuolaikiniai stabai gali būti bet kas, ką mes mylime labiau už Dievą; kad ir ką mes „garbintume“ (o garbinimas ne visada reiškia giesmes ir maldas), tai tampa mūsų dievu, ir mes tampame kalti dėl stabmeldystės.
Kokius dalykus mes galime padaryti stabais? Pavyzdžiui, skaitmeniniai įrenginiai, pinigai, šlovė, net žmonės? Sudarykite šių galimų stabų sąrašą ir paklauskite savęs: galų gale, kokį tikrą išgelbėjimą jie siūlo?
Žinoma, mes protu suvokiame, kad nė vieno iš minėtų dalykų garbinti neverta. Mes žinome, kad, galų gale, niekas, ką mums gali pasiūlyti šis pasaulis, niekas, ką mes galime padaryti stabais, galiausiai negali patenkinti mūsų sielų ir tikrai negali jų atpirkti. Mes žinome visus šiuos dalykus, tačiau jei mes nebūsime atsargūs, jei mes nuolat neprisiminsime tai, kas yra Jėzus, ką ir kodėl Jis dėl mūsų padarė, mes labai lengvai galime pasiduoti šiuolaikinei stabmeldystės formai, prieš kurią Jeremijas taip karštai pranašavo.
V. LIKUTIS
„Paskutiniaisiais Judo atsimetimo metais pranašų raginimai matyt buvo mažai naudingi; chaldėjų kariuomenei atėjus trečią ir paskutinį kartą apgulti Jeruzalę, visos širdys neteko vilties. Jeremijas pranašavo visišką žūtį; ir būtent dėl jo raginimo pasiduoti pranašas galiausiai buvo įmestas į kalėjimą. Bet Dievas nepaliko neviltyje likučio, kuris vis dar buvo mieste. Net kai Jeremijas buvo akylai stebimas tų, kurie niekino jo žinią, pranašas sulaukė naujo apreiškimo dėl Dangaus noro atleisti ir išgelbėti, kuris Dievo Bažnyčiai išliko paguodos šaltiniu nuo anų dienų iki šiol“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 466 p.).
Net vyraujant atsimetimui ir gresiant bausmei, Dievas visada turėjo ištikimų žmonių, nors negausių skaičiumi. Kaip daugybėje pranašų knygų, Jeremijo knygoje pabrėžti atsimetimas ir neištikimybė, nes būtent nuo to Viešpats norėjo išgelbėti tautą. Per visą šventą istoriją Viešpats turėjo ištikimą likutį. Ir, žinoma, taip bus iki pabaigos (žr. Apr 12, 17).
Kaip likučio samprata išreikšta Jer 23, 1–8? Kaip šios eilutės taikytinos Naujojo Testamento laikams? (Taip pat žr. Jer 33, 14–18)
Eilutėse 5–7 tyrinėtojai jau seniai įžvelgia Mesijo pranašystę, Dievui ištikimų žmonių atpirkimo pranašystę. Nors tiesa, kad po Babilono tremties likutis grįžo, tai buvo ne šlovingas sugrįžimas. Tačiau Dievo tikslai bus įvykdyti per Dovydo giminę, per teisųjį Karalių, kuris vieną dieną valdys.
Ši pranašystė iš dalies buvo išpildyta Jėzaus pirmojo atėjimo metu (žr. Mt 1, 1; 21, 7–9; Jn 12, 13), tačiau ji galutinai išsipildys antrojo atėjimo metu (žr. Dan 7, 13–14), kai visi Dievui ištikimi žmonės, Jo tikrasis likutis, taikiai ir saugiai gyvens amžinai. Atpirkimas, kurį pirmiausia simbolizuoja išėjimas iš Egipto, bus galutinis, visiškas ir amžinas.
Į ką jūs dedate savo viltis? Kaip jūs galite išmokti vis labiau pasitikėti Dievu ir Jo pažadų galutiniu įvykdymu jūsų gyvenime? Ką be šių pažadų turite?
Tolesniam tyrinėjimui: Prieš daugelį metų septintosios dienos adventistų tarnautojas Vilmontas Freizis (W. D. Frazee) pasakė pamokslą „Nugalėtojai ir pralaimėtojai“. Pamokslininkas aptarė įvairių Biblijos asmenybių gyvenimą, jų darbą ir tarnystę, o tada paklausė, ar asmuo buvo nugalėtojas ar pralaimėtojas?
Pavyzdžiui, jis aptarė Joną Krikštytoją, vienišą gyvenusį dykumoje. Nors Jonas turėjo kelis mokinius, pastarųjų niekada nebuvo daug, ir, žinoma, jų skaičius neprilygo vėliau atėjusio Jėzaus mokinių skaičiui. Savo paskutines dienas Jonas nugyveno kalėjime, kur kartais jį persekiojo abejonės, kol galiausiai jam buvo nukirsta galva (Mt 14). Visa tai paminėjęs, Vilmontas Freizis paklausė: ar Jonas buvo nugalėtojas, ar pralaimėtojas?
O pranašas Jeremijas? Ar jam gyvenime pasisekė? Šis pranašas daug kentėjo, ir jis nebijojo dėl to raudoti. Išskyrus kelias išimtis, atrodo, kad kunigams, pranašams, karaliams ir žmonėms ne tik nepatiko tai, ką Jeremijas skelbė, bet juos tai piktino. Pranašas net buvo laikomas savo tautos išdaviku. Galų gale išsipildė pranašauti sunaikinimas ir bausmė, nes tauta atmetė jo žodžius. Jie įmetė Jeremiją į dumbliną duobę, tikėdamiesi, kad jis ten mirs. Jis išgyveno ir pamatė, kaip jo tauta ištremiama, o Jeruzalė ir šventykla buvo sugriautos. Žmogiškuoju požiūriu, Jeremijui ne itin sekėsi. Viena vertus, galima teigti, kad jo gyvenimas buvo ganėtinai varganas.
Klausimai aptarimui:
1. Ar Jeremijas buvo nugalėtojas, ar pralaimėtojas? Kokios priežastys nulemia jūsų sprendimą? Jei sakote, kad jis buvo nugalėtojas, ką tai pasako apie būtinybę nespręsti apie tikrovę vadovaujantis pasaulio matu? Mėgindami suprasti, kas yra teisinga ir neteisinga, gera ir bloga, sėkmė ir pralaimėjimas, kokiu matu turėtume vadovautis?
2. Kaip Kristaus gyvenimas ir tarnystė atspindi Jeremiją? Kokių yra panašumų?
3. Šią savaitę mes tyrinėjome „pigios malonės“ klausimą, neva nuodėmei uždengti pakanka atlikti tam tikrą religinę apeigą. Kas yra tikra malonė, priešingai pigiai, bevertei ir net klaidinančiai malonės versijai, dėl kurios esame čia įspėti?