Lapkričio 28 – gruodžio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ez 8; Rom 1, 22–25; Jer 37, 1–10; 38, 1–6; Jer 29, 1–14; Dan 9, 2.
Įsimintina eilutė: „Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė“ (Jer 29, 7).
„Po kelių metų Babilono karalius turėjo būti panaudotas kaip Dievo rūstybės įrankis neatgailaujančiam Judui. Jeruzalė turėjo būti daug kartų apsupta ir užimta apgulusios Nebukadnecaro kariuomenės. Būrys po būrio, iš pradžių tik keletas, tačiau vėliau tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių buvo išvesti belaisviais į Šinaro kraštą, kad ten gyventų tremtyje. Jehojakimas, Jehojachinas, Zedekijas, visi šie žydų karaliai savo ruožtu turėjo tapti pavaldūs Babilono valdovui, tačiau jie visi maištavo. Baisesnės ir griežtesnės bausmės ištiko maištingą tautą, kol pagaliau visas kraštas turėjo virsti griuvėsiais, Jeruzalė turėjo būti sugriauta ir sudeginta, Saliamono pastatyta šventykla turėjo būti sunaikinta, o Judo karalystė žlugti, niekada nebeturėdama savo vietos tarp žemės tautų“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 422 p.).
Kaip jau tyrinėjome, ir dar tyrinėsime, nė viena iš šių nelaimių tautos neištiko prieš tai per pranašus jų neįspėjus ir nemaldavus, ypač per Jeremiją. Atsisakymas paklusti lėmė žlugimą. Pasimokykime iš jų klaidų!
I. TAMŪZO APRAUDOJIMAS
Nors Jeremijas kartais galėjo jaustis labai vienišas, pranašas toks nebuvo. Dievas pašaukė Ezechielį, amžininką, tarp ištremtųjų į Babiloną, siekdamas paguosti ir perspėti tremtinius, taip pat užtikrinti tuo, ką Viešpats kalbėjo per Jeremiją visus tuos ilgus ir sunkius metus. Savo tarnystės laikotarpiu, Ezechielis turėjo įspėti ištremtuosius netikėti ankstyvu sugrįžimu iš Babilono. Įvairių simbolių ir žinių pagalba jis taip pat turėjo išpranašauti pražūtingą apgultį, kuri galiausiai ištiks Jeruzalę dėl žmonių atsisakymo atgailauti ir nusigręžti nuo savo nuodėmių bei išdavystės.
Perskaitykite Ez 8. Kas pranašui buvo parodyta? Ką tai mums sako apie vyraujančios kultūros daromą įtaką, ir kaip pastaroji gali paveikti net švenčiausius dalykus? Dėl ko mes čia galime būti įspėti?
Nepaisant to, kaip dažnai ir aiškiai Mozės ir pranašų raštai įspėjo dėl stabmeldystės ir kitų dievų garbinimo, šios eilutės moko, kad buvo daroma būtent tai, net švenčiausiose šventyklos vietose. Tamūzo apraudojimas buvo apeiga Mesopotamijos dievui. Nestebina, kad 2 Met 36, 14 parašyta: „Panašiai visi Judo didžiūnai, kunigai ir žmonės darė vis daugiau nusižengimų, sekdami bjauriaisiais tautų papročiais. Jie subjaurojo VIEŠPATIES Namus, kuriuos Jis buvo pašventinęs Jeruzalėje“.
Atidžiai perskaitykite Ez 8, 12. Vertimas apie stabų kambarius yra šiek tiek dviprasmiškas. Tekste gali būti nusakyti stabų kambariai arba seniūnų vaizduotė, jų širdys. Bet kokiu atveju, seniūnai ir vadovai taip puolė, kad jie sakė, neva Viešpats nematąs, ką jie darė, kad Viešpats juos paliko. Tai tarsi dar vienas būdas sakyti: „Viešpačiui nerūpi šie dalykai; pastarieji nėra svarbūs“. Šventose Dievo šventyklos vietose šie žmonės užsiėmė baisia stabmeldyste, darė viską, ką Dievas jiems konkrečiai uždraudė. Dar blogiau, jie pateisino savo poelgius. Čia mes vėl matome tai, apie ką rašė Paulius, paminėdamas tuos, kurie vietoje Kūrėjo lenkiasi kūriniams (žr. Rom 1, 22–25).
II. LIŪDNAS KARALIAUS ZEDEKIJO VALDYMAS
Zedekijas, kurio vardas reiškia „Jahvės teisumas“, buvo paskutinis Judo karalius, kol 586 m. prieš Kristų šią karalystę užėmė babiloniečiai. Iš pradžių atrodė, kad Zedekijas buvo pasirengęs paklusti Jeremijo žodžiams ir pasiduoti babiloniečiams. Tačiau tai truko neilgai.
Perskaitykite Jer 37, 1–10. Koks buvo Jeremijo įspėjimas Zedekijui?
Spaudžiamas savo pavaldinių, greičiausiai kilmingųjų, Zedekijas ignoravo Jeremijo įspėjimus ir su egiptiečiais sudarė karinę sąjungą, tikėdamasis apsisaugoti nuo Babilono grėsmės (žr. Ez 17, 15–18). Kaip jis buvo tinkamai įspėtas, išgelbėjimas neateina iš egiptiečių.
Perskaitykite Jer 38, 1–6. Kas atsitiko Jeremijui (vėl), kai jis skelbė Dievo žodį tautai?
Kaip sakė Jėzus: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“ (Mk 6, 4). Vargšas Jeremijas vėl patyrė savo tautiečių rūstybę. Tačiau, kaip ir likusi tautos dalis, pranašas negalėjo pasakyti, kad jis nebuvo įspėtas. Nors šiuo atveju, Jeremijas buvo įspėtas dėl sunkumų, kuriuos jis patirs, jei bus ištikimas, jis išliko ištikimas!
Jeremijui turėjo būti sunku ir dėl to, kad jis buvo apkaltintas kenkimu tautos moralei. Galų gale, tautai susidūrus su išorine grėsme, kuriai jie norėjo priešintis, Jeremijas daug metų skelbė, kad tai yra beviltiška, kad jie negali laimėti, ir kad net Viešpats tam prieštaravo, tad noras užčiaupti tokį pranašą yra suprantamas. Užkietėję nuodėmėje, jie nebegirdėjo jiems kalbančio Viešpaties balso; iš tiesų, jie manė, kad tai buvo priešo balsas.
Tačiau, kad ir kokia gili buvo ši duobė, pagalvokite apie tai, kaip sunku buvo Jeremijui išgirsti jam pareikštus kaltinimus, neva pranašas norėjo pakenkti, o ne gerovės savo tautai. Ką reiškia būti kaltinamu kenkiant tiems, kuriems mėgini padėti?
III. JERUZALĖS KRITIMAS
Rimta Jeruzalės apgultis prasidėjo 588 m. prieš Kristų sausį ir tęsėsi iki vasaros pabaigos 586 m. prieš Kristų. Jeruzalė atsilaikė ilgiau nei dvejus metus, kol buvo įvykdyti pranašiški Jeremijo žodžiai, ir babiloniečių kariai įveikė sieną ir sugriovė miestą. Mieste badas buvo toks baisus, kad gynėjai prarado visas jėgas ir neišgalėjo ilgiau atsilaikyti. Karalius Zedekijas su savo šeima pabėgo, bet veltui. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir nuvestas pas Nebukadnecarą, liepusį Zedekijo akyse nužudyti jo sūnus. Daugiau apie šį liūdną pasakojimą galima paskaityti Jer 39, 1–10.
Perskaitykite Jer 40, 1–6. Kuo reikšmingi Nebuzaradano žodžiai Jeremijui?
Stebina tai, kad pagonis vadas aplinkybes suprato daug geriau nei tauta! Akivaizdu, kad babiloniečiai kažką žinojo apie Jeremiją ir jo tarnystę, ir jie su pranašu elgėsi kitaip, negu kiti, pavyzdžiui, Zedekijas (žr. Jer 39, 11–12). Kodėl pagonis vadas priskyrė Jeruzalės žūtį Viešpačiui dėl tautos nuodėmių, o ne savo dievams ir jų pranašumui prieš Judo Dievą, neparašyta. Kad ir kokia būtų priežastis, tai stulbinantis liudijimas, kaip, net ištikus tokioms nelaimėms, Viešpats kažką apreiškė apie Save pagonims.
Ką Jeremijui reikėjo rinktis: eiti į nelaisvę ar pasilikti? Nė viena galimybė nebūtų patraukli, atsižvelgiant į visas aplinkybes. Žinoma, dvasiniai paimtųjų į nelaisvę ir pasilikusiųjų poreikiai būtų buvę dideli, tad Jeremijas galėtų tarnauti, kad ir kur jis eitų. Pranašas nusprendė likti krašte su vargšais žmonėmis, kuriems, be abejo, prireiks visos įmanomos paskatos ir pagalbos (žr. Jer 40, 6–7).
Kaip jūs galite išmokti tarnauti kitiems, nepriklausomai nuo esamų aplinkybių? Kodėl tai svarbu ir jums patiems, kad jūs tarnautumėte visais įmanomais būdais?
IV. VISA ŠIRDIMI
„Kai Manęs ieškosite, rasite Mane. Taip, jeigu visa širdimi Manęs ieškosite“ (Jer 29, 13). Koks buvo jūsų patyrimas ryšium su šiuo pažadu? Ką reiškia „visa širdimi“?
Viešpats žino pradžią ir pabaigą. Net kai žmonės Jeruzalėje vis dar kovojo prieš babiloniečius, vis dar tikėjo netikrų pranašų žodžiais, Viešpats panaudojo Jeremiją nusakant ateitį, kalbant tiems, kurie jau buvo Babilone, ir tiems, kurie galiausiai bus ten ištremti. Ką jis kalbėjo!
Perskaitykite Jer 29, 1–14. Kaip šiose eilutėse apreikšta Dievo meilė ir gailestingumas?
Čia buvo tikra malonės žinia, priešingai netikrai „malonės“ žiniai, kurią žmonės girdėjo iš pranašų, pasakiusių, kad tremtis bus trumpa, truksianti vos dvejus metus. To Dievas nesuplanavo, ir taip negalėjo nutikti. Vietoj to, pasak aiškaus Mozės mokymo, tauta turėjo pripažinti, kad toks buvo jos likimas, bent jau kol kas; bet kaip Mozė užrašė, jei tauta atgailaus, ji sugrįš į kraštą.
Perskaitykite Įst 30, 1–4. Kaip šios eilutės atspindi tai, ką Jeremijas sakė žmonėms? (taip pat žr. Įst 4, 29)
Per nuostabią E. Vait tarnystę mums buvo suteikta pranašiška dovana. Kaip galime užtikrinti, kad mes šiandien neparodytume to paties nusistatymo, kaip daugelis (bet ne visi) Jeremijo atžvilgiu?
V. SEPTYNIASDEŠIMT METŲ
Jeremijo pranašystės turėjo padaryti dvigubą poveikį belaisvių mąstymui: viena vertus, jie turėjo netikėti, ką skelbė netikri pranašai, kita vertus, jie turėjo nenusiminti. Jeremijas prašė nelaisvėje esančių tautiečių melstis už Babiloną. Šis prašymas galėjo ištremtuosius nustebinti. Tai, ko Jeremijas prašė iš belaisvių, Izraeliui buvo negirdėtas dalykas. Dievo išrinktajai tautai malda už priešą, kuris padarė tai, ką babiloniečiai padarė, buvo nesuvokiama. Pranašas visiškai pakeitė tautos supratimą dėl šventyklos ir Jeruzalės; jie galėjo melstis ir pagonių krašte, ir Amžinasis Dievas juos išklausys.
Taip pat atkreipkite dėmesį, kas užrašyta Jer 29, 7: miesto, į kurį tauta buvo ištremta, gerovė – jų gerovė. Kaip svetimtaučiai ir ateiviai krašte, jie buvo ypač pažeidžiami, jei tautoje apskritai nutiktų kas nors bloga. Visoje istorijoje yra daug liūdnų pavyzdžių, kai netolerancija ypač paūmėja tautai patiriant sunkmetį; žmonės ieško atpirkimo ožių, tų, kuriuos galima apkaltinti, ir mažumos ar ateiviai dažnai tampa lengvu taikiniu. Deja, tokia yra tikrovė.
Kokia nuostabi viltis užrašyta tremtiniams Jer 29, 10? (Taip pat žr. Jer 25, 11–12; 2 Met 36, 21; Dan 9, 2).
Viskas, ką Viešpats sakė įvyksiant, nutiko, todėl tauta turėjo visas priežastis tikėti, kad Jis taip pat išpildys šią pranašystę (Jer 29, 10). Kodėl tremtis truktų būtent 70 metų, mums nežinoma, nors tai aiškiai yra susiję su visišku sabatos poilsiu žemei (žr. Kun 25, 4; 26, 34. 43). Ši pranašystė yra svarbi tuo, kad, jei tauta būtų tikėjusi ir paklususi, belaisviams tai būtų suteikę nuostabią viltį ir užtikrinimą dėl aukščiausios Viešpaties valdžios. Nepaisant aplinkybių, nepaisant tautą ištikusių baisių nelaimių, jie galėjo žinoti, kad ne viskas buvo prarasta, ir Viešpats jų nepaliko. Jie vis dar buvo Sandoros tauta, ir Viešpats dar turėjo daug ką atlikti per Izraelį. Atpirkimas buvo pasiekiamas visiems, pasirengusiems vykdyti sąlygas.
Kokios pranašystės jums suteikia didžiulę viltį ateičiai? Kokios pranašystės stiprina jūsų tikėjimą ir padeda jums pasikliauti Viešpačiu, kas benutiktų?
Tolesniam tyrinėjimui: „Mums nuolat gresia pavojus pamiršti Evangelijos paprastumą. Daug tikinčiųjų itin nori apstulbinti pasaulį kažkuo originaliu, kad žmonės būtų pakylėti į dvasinės ekstazės būklę ir paįvairinti esamą patyrimą. Aišku, esamo patyrimo pasikeitimas yra labai reikalingas; šių laikų tiesos šventumas yra nesuprastas, kaip turėtų būti, tačiau pokyčiai, kurių reikia, tai – širdies pokyčiai, kuriuos galima patirti tik asmeniškai ieškant Dievo, kad gautume Jo palaiminimą, meldžiant Jo galios, karštai meldžiant, kad mums būtų išlieta Jo malonė ir kad mūsų charakteris būtų pakeistas. Štai tokių pokyčių reikia šiandien, ir dėl šio patyrimo mes turėtume ištvermingai stengtis ir parodyti tikrą nuoširdumą. Turėtume išties nuoširdžiai paklausti: ‘Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?’ Turėtume žinoti, kokius žingsnius žengiame link dangaus“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, pirmoji knyga, 187p.).
Klausimai aptarimui:
1. Tyrinėjome, kad Jeremijas sakė žmonėms ieškoti Viešpaties. Kaip mes tai darome? Jei kas nors jūsų paklaustų: „Aš noriu pažinti Dievą; kaip man Jį rasti?“, – ką atsakytumėte?
2. Įsigilinkite į tai, kaip su pranašais buvo blogai elgiamasi ir kaip jie buvo nesuprasti jų laikotarpiu. Ko tai turėtų ir galėtų mus pamokyti apie mūsų nusistatymą E. Vait tarnystės atžvilgiu? Pagalvokite apie ją šių Jėzaus žodžių kontekste: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju.’ Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai“ (Mt 23, 29–31).
3. Įsigilinkite į paskutinį penktos dalies klausimą. Daug Biblijos pranašysčių praeityje išsipildė, ir mes šiandien tai matome. Kaip tai padeda mums tikėti, kad išsipildys ir ateitį nusakančios paranašystės?