Kovo 28 – balandžio 3 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 1, 2–3; 2 Tim 3, 16; Lk 1, 5–22; Įst 18, 15; Lk 2, 9–12. 25–32.
Įsimintina eilutė: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37).
Luko evangelija pirmiausia buvo parašyta pagonims. Pats Lukas buvo pagonis (sprendžiama iš Kol 4, 10–14 konteksto), kaip ir Teofilis, kuriam užrašyta Luko evangelija.
Be to, kad buvo gydytojas, Lukas taip pat buvo kruopštus istorikas. Savo evangelijos įžangoje jis aprašė Jėzų istorinių įvykių kontekste; t.y. pats pasakojimas išdėstytas istoriniame kontekste: Erodas buvo Judėjos karalius (Lk 1, 5), Augustas valdė Romos imperiją (Lk 2, 1), o kunigas Zacharijas savo ruožtu atliko tarnystę Jeruzalės šventykloje (Lk 1, 5. 9). Trečiame savo evangelijos skyriuje Lukas užrašė šešias datas, susijusias su Jonu Krikštytoju, Jėzaus tarnystės pirmtaku.
Taigi Luko evangelijoje Jėzus yra aprašytas istoriniame kontekste – tikri žmonės, tikros datos – kad šis pasakojimas nebūtų susietas su mitologija. Laiško skaitytojus turi apstulbinti ir sudominti tai, kad Jėzus yra tikras ir kad per Jį, per Išganytoją, Viešpatį Mesiją Dievas apsireiškė istorijoje (Lk 2, 11).
I. SUTVARKYTAS PASAKOJIMAS (Lk 1, 1–3; Apd 1, 1–3)
Apd 1, 1 parašyta, kad prieš užrašant Apaštalų darbus, autorius buvo parašęs pirmąją knygą. Tai, ir faktas, kad abu pasakojimai buvo adresuoti Teofiliui, padeda padaryti išvadą, jog abi knygas parašė tas pats autorius. Šie pasakojimai gali būti laikomi pirmąja ir antrąja „Krikščioniškosios bažnyčios kilmės ir istorijos“ dalimi. Pirmoji dalis – tai pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą ir Jo darbus (Luko evangelija), o antroji dalis (Apaštalų darbai) yra pasakojimas apie Jėzaus mokymo išplitimą ir apie ankstyvąją Bažnyčią.
Kaip buvo parašyta evangelija? Perskaitykite Lk 1, 2–3 ir 2 Tim 3, 16.
Lukas daug žinojo apie įvykius, kurie sukrėtė Jeruzalę, ir apie įvykius, susijusius su Jėzumi Kristumi. Pastaruosius aprašant padėjo paminėtieji liudininkai ir žodžio tarnai (Lk 1, 2). Tai aiški nuoroda į mokinius ir kitus Jėzaus amžininkus. Pats Lukas susidūrė su šiais liudininkais ir tarnautojais (pavyzdžiui, Pauliumi ir kitais apaštalais), ir galbūt su evangelijomis, kurias parašė Morkus ir Matas. Pats Lukas, matyt, nebuvo įvykių, susijusių su Jėzumi, liudytojas, bet jis buvo patikimas ir nuoširdus Kristų įtikėjęs atsivertėlis.
Matas rašė žydams, pristatydamas Jėzų kaip didį Mokytoją, pranašystės išsipildymą ir žydų Karalių. Matas dažnai nurodydavo į Senojo Testamento pranašysčių išsipildymą Kristuje. Morkus romiečiams rašė apie Jėzaus darbus. Lukas, gydytojas ir pagonis, rašė graikams ir pagonims apie visuotinį Jėzų – Išganytoją. Lukas paminėjo, kad jo tikslas buvo dvejopas: surašyti „sutvarkytą pasakojimą“ (Lk 1, 3) ir kad skaitytojas įsitikintų naujojo mokslo tikrumu. Tiesos Jėzuje tikrumas yra vienas iš Luko evangelijos tikslų.
Įkvėptas Šventojo Rašto autorius Lukas savo pasakojime naudojosi kitais šaltiniais. Tai labai įdomu. Akivaizdu, kad kitų šaltinių naudojimas nepaneigia Luko įkvėpimo arba jo pasakojimų autoriteto. Ko tai turėtų pamokyti mus, septintosios dienos adventistus, apie kanoninių arba nekanoninių raštų įkvėpimą?
II. „TU JĮ PRAMINSI JONU“
Po Malachijo beveik keturių šimtų metų Izraelio istorijos laikotarpis yra paženklintas dieviška tyla. Pastarąją nutraukė pranešimas apie Jono Krikštytojo ir Jėzaus gimimą.
Jono ir Jėzaus gimimas yra kažkuo panašūs. Abu berniukai gimė Dievui įsikišus: Jono atveju, Elzbieta jau buvo nebevaisinga; Jėzaus atveju, vaiką pagimdė mergelė. Apie abu gimimus pranešė angelas Gabrielius. Abejos žinios buvo priimtos apstulbus, džiaugiantis ir paklūstant Dievo valiai. Abu kūdikiai augo ir jų dvasia tvirtėjo (Lk 1, 80; 2, 40).
Tačiau šių dviejų kūdikių misija ir tarnystė skyrėsi. Jonas turėjo parengti Jėzui kelią (Lk 1, 13–17). Jėzus yra „Dievo Sūnus“ (eilutė 35) ir Mesijo pranašystės išsipildymas (eilutės 31–33).
Perskaitykite Lk 1, 5–22. Nors Zacharijas pavadintas teisiu, dėl jo tikėjimo stokos angelas jam papriekaištavo. Kaip tai padeda mums suprasti, ką reiškia būti teisiu?
„Zacharijo sūnaus gimimas, kaip ir Abraomo bei Marijos, atskleidžia vieną svarbią dvasinę tiesą – kad esame lėti mokytis ir greiti užmiršti. Patys iš savęs mes negalime padaryti nieko gera; tačiau tai, ko negalime atlikti mes, kiekvienoje nuolankioje ir tikinčioje sieloje atliks Dievo galia. Būtent per tikėjimą buvo duotas pažado vaikas. Per tikėjimą gauname dvasinį gyvenimą ir galime atlikti teisumo darbus“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 77 p.).
Jono gimimas turėjo lemiamą Dievo tikslą Jo tautai. Po 400 metų tylos Izraelio istorijoje, Jonas pasirodė su konkrečia žinia ir lemiama galia. Jono misija ir žinia buvo prirengti „Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17). Jis turėjo būti Mesijo pirmtakas, nutiesęs kelią Jėzaus misijai.
III. „PAVADINSI JĖZUMI“
Jėzaus Kristaus gimimas buvo neeilinis įvykis. Pastarasis buvo pažymėtas amžiname Dievo kalendoriuje, ir „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Tai pirmojo Dievo pažado išpildymas po to, kai nuodėmė atėjo į pasaulį (Pr 3, 15).
Perskaitykite pateiktas eilutes. Kaip kiekviena iš jų Jėzaus gimimą nusako kaip nuostabiai išsipildžiusią pranašystę? Ką tai sako mums apie mokymąsi pasitikėti visais Dievo pažadais? Įst 18, 15; Apd 3, 22–24; Iz 7, 14; Mt 1, 22–23; Mch 5, 2; Lk 2, 4–7.
Praėjus šešiems mėnesiams po Gabrielio žinios Zacharijui apie Jono gimimą, angelas paskelbė Marijai iš Nazareto apie dar didesnį stebuklą: „tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1, 31).
Toks Jėzaus gimimas prieštarauja visiems gamtos dėsniams ir negali būti paaiškintas minėtais dėsniais ar natūralistine filosofija. Net Marija klausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (eilutė 34) Angelas ją patikino, kad tai bus Šventosios Dvasios darbas (eilutė 35), „nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (eilutė 37). Neatidėliotina ir ištikima Marijos reakcija buvo puiki: „tebūna man, kaip tu pasakei“ (eilutė 38). Kiekvienas žmogiškasis klausimas, kad ir koks natūralus ar logiškas, privalo duoti kelią dangiškajam atsakymui. Ar pasaulio sukūrimas, ar kryžius, ar įsikūnijimas, ar prisikėlimas, ar dangiškoji mana, ar Dvasios išliejimas per Sekmines – dangiškoji iniciatyva reikalauja žmogiškojo priėmimo ir atsidavimo.
Nors Marija atsakė į savo pačios klausimą paklusdama ir atsiduodama aukščiausiajai Dievo valiai ir amžinajam tikslui, Gabrielius patikino ją: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave Savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (eilutė 35).
Kai kurios pasaulietinės visuomenės yra įbaugintos tikėti, kad galiausiai viskam turi būti natūralus ir mokslinis paaiškinimas. Kodėl tai siauras ir net paviršutiniškas tikrovės didybės suvokimas?
IV. ĖDŽIOS BETLIEJUJE
Pasakojimą apie ėdžias Betliejuje Lukas pradėjo istorija. Dėl ciesoriaus Augusto, Romos imperatoriaus, paskelbto gyventojų surašymo, Kvirinui valdant Siriją, Juozapas ir Marija išvyko iš savo namų Nazarete ir keliavo į savo protėvių miestą Betliejų. Dėl tokių istorinių detalių tyrinėjantieji Bibliją turėtų įvertinti Luko pasidavimą Šventajai Dvasiai, kad pasakojimas apie Įsikūnijimą būtų užrašytas istoriniame kontekste.
Apmąstykite Jėzaus skurdą, kurį galima įžvelgti Lk 2, 7. Palyginkite vystyklus, ėdžias ir tai, kad jiems nebuvo vietos užeigoje, su Pauliaus aprašytu Jėzaus nuolankumu Fil 2, 5–8. Kokį kelią Jėzus pasirinko vardan mūsų?
Varginga aplinka, kurią dangaus Viešpats pasirinko įsikūnijimui, pastebima ir tolesniame pasakojime – pirmieji lankytojai buvo piemenys. Ne turtingiesiems ar galingiesiems, ne Rašto aiškintojams ar kunigams, ne valdovams buvo paskelbta geroji naujiena (Lk 2, 10), bet nuolankiems ir paprastiems piemenims. Atkreipkite dėmesį į pasakojimo didybę ir paprastumą: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“. „Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Brangiausia dangaus dovana buvo įteikta labai paprastoje „pakuotėje“, taip dažnai būna. Bet dovana teikia garbę Dievui aukštybėse, o žemėje – ramybę Jo mylimiems žmonėms (eilutė 14).
Luko aprašytas angelas (Lk 2, 9–12) iškelia tris labai svarbius krikščioniškosios teologijos klausimus. Pirma, geroji Evangelijos žinia yra „visai tautai“. Jėzuje nebėra nei žydo, nei graiko, Dieve visi yra viena tauta. Antra, Išganytojas yra Jėzus; kito išganytojo nėra. Trečia, Jėzus yra Viešpats Mesijas. Šios trys temos, aiškiai Luko nusakytos pačioje pradžioje, vėliau tapo apaštališkojo skelbimo pagrindu, ypač Pauliaus.
Pagalvokite apie tai, ką mes kaip krikščionys tikime: visko, kas tik yra atsiradę, Kūrėjas (Jn 1, 1–3) ne tik atėjo į šį puolusį pasaulį kaip Žmogus, bet gyveno sunkų gyvenimą, kuris baigėsi kryžiumi. Jei mes tikrai tuo tikime, kodėl kiekviena mūsų gyvenimo akimirka turi būti praleista paklūstant šiai nuostabiai tiesai? Kas jūsų gyvenime atspindi jūsų tikėjimą pasakojimu apie Jėzų, ir kas neatspindi?
V. IŠGANYTOJO LIUDYTOJAI
Nors pirmiausia rašė pagonims, per Senąjį Testamentą Lukas žinojo apie žydų paveldo svarbą. Jis susiejo Naujojo ir Senojo Testamento istoriją ir gražiai aprašė, kaip Marija ir Juozapas aštuntąją dieną apipjaustė kūdikėlį Jėzų, nugabendami Jį į Jeruzalę, kaip reikalavo Įstatymas (Lk 2, 22–24).
Perskaitykite Lk 2, 25–32. Atkreipkite dėmesį į tris dalykus, susijusius su išganymo teologija, kuriuos išdėstė Simeonas: išgelbėjimas suteikiamas per Jėzų; išgelbėjimą yra paruošęs Dievas; išgelbėjimas yra visoms tautoms – pagonims ir Izraeliui. Kaip šios tiesos susijusios su pirmojo angelo žinia Apr 14, 6–7?
Simeono pranašystėje taip pat nusakytos dvi svarbios Jėzaus tarnystės dalys.
Pirma, Kristus yra „skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“ (Lk 2, 34). Taigi Kristus atnešė šviesą ir išganymą visiems, bet tai gavėjui kažką kainuoja. Su Kristumi nėra neutralios pozicijos: Jėzus yra arba priimamas, arba atmetamas, ir nuo to priklauso žmogaus išgelbėjimas. Kristus reikalauja išskirtinumo; mes arba Jame pasiliekame, arba ne. Tie, kurie pasilieka Jame, bus prikelti ir taps Jo karalystės dalimi; tie, kurie Jį atmeta arba lieka Jam abejingi, pražus be vilties. Tikėjimas Kristumi yra nesvarstytinas.
Antra, Simeonas pranašavo Marijai: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35). Tai, be abejo, nuoroda į kryžiaus įvykius, kurių Marija buvo liudininkė. Marija ir visos kitos kartos turi prisiminti, kad be kryžiaus nėra išganymo. Viso išgelbėjimo plano centras yra Kryžius.
Išgelbėjimas yra dovana, kurios mes niekaip negalime pelnyti. Tačiau ši dovana vis dar gali būti labai brangi tiems, kurie jos trokšta. Ką jums kainavo sekimas Kristumi ir kodėl ši kaina, kad ir kokia ji būtų, nėra per didelė?
Tolesniam tyrinėjimui: „Lukas, kurio vardu pavadinta evangelija, buvo gydytojas misionierius. Rašte jis vadinamas mylimuoju gydytoju (Kol 4, 14). Apaštalas Paulius išgirdo apie šio gydytojo įgūdžius, ir laikė jį asmeniu, kuriam Viešpats patikėjo ypatingą darbą. Paulius užtikrino judviejų bendradarbiavimą, ir tam tikrą laiką Lukas lydėjo jį kelionėse iš vienos vietos į kitą. Vėliau Paulius paliko Luką Filipuose, Makedonijoje. Čia jis ir toliau darbavosi keletą metų, ir kaip gydytojas, ir kaip Evangelijos mokytojas. Kaip gydytojas jis tarnavo ligoniams, o kenčiantiesiems meldė išgydančios Dievo galios. Taip buvo nutiestas kelias Evangelijos žiniai. Sėkmingas gydymas suteikė Lukui galimybę skelbti Kristų pagonims. Tai, kad mes dirbtume kaip darbavosi mokiniai, yra Dievo planas“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 140, 141 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Jei rašydamas evangeliją Lukas atsižvelgė į ankstesnę medžiagą, kaip derėtų suprasti Rašto įkvėpimą (2 Tim 3, 16)? Kaip įkvėpimas veikia? (Žr. E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 knyga, 15–23 p.)
2. Jėzaus gimimas iš mergelės yra Dievo sumanymo įgyvendinimas, pažymėtas Jo slėpiningumu, didybe ir misija. Toks gimimas tikrai viršija žmogiškąjį supratimą. Bet klausimas nėra – „na ir kas?“ Kiek pasaulyje dalykų taip pat viršija žmogiškąjį supratimą? Jei Dievas yra, ir Jis gali sukurti ir išlaikyti visatą, kodėl Jis negalėtų įgyvendinti Jėzaus gimimo iš mergelės? Tik tie, kurių pasaulėžiūra apribota vien tik gamtos dėsniais (tais dėsniais, kuriuos mes šiuo metu suvokiame) gali iš anksto atmesti tokio Jėzaus gimimo galimybę. O tie, kurių pasaulėžiūra apima ir antgamtiškus reiškinius, iš anksto neturi pagrindo atmesti tokio Jėzaus gimimo galimybės. Galų gale, paskaitykite, ką Marijai pasakė angelas, pranešęs šią neįtikėtiną žinią: „nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37).
3. Vienas Amerikos televizijos pranešėjas sakė, kad turint tokią galimybę, jis labiausiai norėtų imti interviu iš Jėzaus, ir jis paklaustų tik šio klausimo: „Ar Tu tikrai gimei iš mergelės?“ Kodėl pats klausimas ir atsakymas į šį klausimą yra itin svarbūs?