Gegužės 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 15, 4–7. 11–32; Lk 16, 19–31; 18, 35–43; 19, 1–10.
Įsimintina eilutė: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).
Turbūt neįmanoma geriau apibendrinti Jėzaus misiją, nei pakartojant Jo paties žodžius: „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.
O kas buvo pražuvę? Pati žmonija buvo atskirta nuo Dievo ir tapo pavaldi mirčiai, tapo kupina baimės, nusivylimo ir nevilties. Jei dėl žmonių nieko nebūtų padaryta, visi būtų pražuvę.
Tačiau dėka Jėzaus mes visi turime didelę viltį.
„Nusidėjęs, žmogus apleido Dievą, ir ryšys tarp žemės ir dangaus buvo nutrauktas. Per tą bedugnę nebuvo liepto. Bet per Kristų žemė vėl yra sujungta su dangumi. Kristus nutiesė per bedugnę tiltą, kuriuo angelai galėjo bendrauti su žmonėmis ir jiems tarnauti. Kristus sujungė nuodėmingą, silpną ir bejėgį žmogų su begalinės jėgos Šaltiniu“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 2005, 22 p.).
Nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos, Biblijoje užrašyta, kaip Dievas ieško pražuvusios žmonijos. Lukas šią tiesą nusakė trimis svarbiais palyginimais: apie paklydusią avelę (Lk 15, 4–7), pamestą drachmą (eilutės 8–10) ir sūnų palaidūną (eilutės 11–32).
I. PAKLYDUSI AVELĖ IR PAMESTA DRACHMA
Perskaitykite Lk 15, 4–7. Ką šios eilutės pasako apie Dievo meilę mums? Kodėl itin svarbu suprasti, kad ganytojas išėjo ieškoti paklydusios avelės?
Pasaulyje, kuris gali pasirodyti nerūpestingas ir abejingas mums, šis palyginimas atskleidžia stulbinančią tiesą – Dievas mus taip myli, kad Jis pats eina mūsų ieškoti, kad mus susigrąžintų Sau. Mes dažnai kalbame apie tai, kad žmonės ieško Dievo; iš tikrųjų mūsų ieško Dievas.
„Siela, kuri atsidavė Kristui, Jo akyse yra brangesnė už visą pasaulį. Išgelbėtojas ištvėrė Golgotos kančias, kad žmogus būtų išgelbėtas Jo karalystei. Jėzus niekada nepaliks to, už kurį numirė. Jei tik Jo sekėjai patys neapsispręs Jį palikti, Jis tvirtai laikys juos Savo glėbyje“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 448 p.).
Perskaitykite Lk 15, 8–9. Šis palyginimas užrašytas tik Luko evangelijoje. Pamestoji drachma gali reikšti vieną iš dviejų dalykų. Pirma, Jėzaus laikais Judėjoje buvo daug skurstančių žmonių, o daugumoje namų viena moneta (drachma) galėjo prilygti daugiau nei vienos dienos darbo užmokesčiui, kurio vos pakako, kad šeima nebadautų. Antra, kaip santuokos ženklą, kai kurios moterys nešiojo galvos apdangalą, padarytą iš dešimties monetų – didžiulės sumos, per ilgą laiką sukauptos skurstančių šeimų atveju.
Bet kuriuo atveju, pamesti drachmą buvo rimta bėda. Taigi visiškai palūžusi ir nuliūdusi moteris užsidegė žiburį (galbūt namuose nebuvo langų arba langas galėjo būti mažas), pasiėmė šluotą ir „vertė namus aukštyn kojom“, kol surado pamestą monetą. Jos siela prisipildė džiaugsmo, kuris išsiliejo visoms jos draugėms.
„Moneta, nors ji guli tarp dulkių ir šiukšlių, vis dėlto yra sidabrinė. Jos savininkė ieško pinigėlio, nes jis yra vertingas. Taip ir kiekviena siela, nors ir sutepta nuodėmės, Dievo akyse yra laikoma vertybe. Monetoje įspaustas viešpataujančios valdžios atvaizdas ir užrašas; žmogus taip pat turėjo Dievo užrašą ir atvaizdą, ir nors dabar jie nuodėmės sudarkyti ir nublankę, šio užrašo pėdsakai išlikę kiekvienoje sieloje“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 165 p.).
Šiuolaikinis mokslas ir filosofija teigia, kad mes esame ne kažkas kita, bet atsitiktinumas beprasmėje visatoje, kuriai visiškai nerūpi mūsų likimas ar mes patys. Koks iš esmės kitoks pasaulėvaizdis yra atskleistas šiuose palyginimuose?
II. PALYGINIMAS APIE SŪNŲ PALAIDŪNĄ. 1 dalis
Pripažintas gražiausiu kada nors pasakytu pasakojimu apie atlaidžią meilės prigimtį, palyginimas apie sūnų palaidūną (Luko 15, 11–32), užrašytas tik Luko evangelijoje, taip pat gali būti pavadintas palyginimu apie mylintį tėvą ir du pražuvusius vaikus. Vienas sūnus vietoje tėvo meilės pasirinko tolimos šalies nedorumą. Kitas sūnus nusprendė likti namuose, bet ne iki galo pažinti tėvo meilę arba tai, ką reiškia brolis. Šį palyginimą galima padalyti į septynias dalis, iš kurių keturios yra susijusios su palaidūnu, dvi – su Tėvu ir viena – su vyresniuoju broliu.
1. „Atiduok man“ (Lk 15, 12). Jaunesniojo sūnaus sprendimas pareikalauti iš tėvo sūnui priklausančios palikimo dalies nebuvo staigi, impulsyvi užgaida. Nuodėmė dažnai pasireiškia ilgą laiką mąstant apie netinkamus prioritetus. Jaunesnysis sūnus turbūt girdėjo iš draugų apie tolimos šalies blizgesį ir žavesį. Gyvenimas namie buvo per griežtas. Nors čia buvo meilės, bet pastaroji turėjo savas ribas; tolima šalis sūnui siūlė gyvenimą be apribojimų. Tėvas pernelyg saugojo sūnų artima meile. Šis norėjo laisvės, o neribotos laisvės siekis buvo maišto sėkla.
2. „Kodėl aš?“ (Lk 15, 13–16). Visą savo palikimo dalį sūnus iškeitė į grynus pinigus ir išsiruošė į tolimą šalį. Tolima šalis – tai vieta, tolima nuo tėvo namų. Mylinčios ir rūpestingos akys, apsauginė įstatymo tvora, nuolatinis malonės apkabinimas tolimoje šalyje yra nežinomi. Tolimoje šalyje sūnus gyveno palaidai (Lk 15, 13). Čia pavartotas žodis „palaidai“ (graikiškai – asotos) Naujajame Testamente pasikartoja dar tris kartus ryšium su girtuoklyste (Ef 5, 18), neklusnumu (Tit 1, 6) ir pasileidimu, kuris apima begėdystes, geidulius, girtavimą, pokyliavimą, išgėrimą ir neleistiną stabmeldystę (1 Pt 4, 3–4). Sūnus iššvaistė savo sveikatą ir turtą tokiems bedieviško gyvenimo malonumams, ir netrukus jis liko be pinigų, maisto ir vienišas. Jo blizgantis gyvenimas baigėsi kiaulidėje. Išalkęs tiek, kad nuolat jautė nepriteklių, sūnus nuėjo ganyti kiaulių, o žydui tai žiaurus likimas.
3. „Priimk mane“ (Lk 15, 17–19). Net būdamas palaidūnu sūnus yra sūnus, galintis atsigręžti. Taigi susivokęs jis prisiminė vietą, vadinamą namais, asmenį, žinomą kaip tėvas, santykių ryšį, vadinamą meile. Sūnus keliavo atgal namo su paruošta kalba, jis buvo pasirengęs maldauti tėvo: „priimk mane“. Tai yra, priimk mane kuo nori, bet leisk man būti tavo akylame akiratyje, tavo rūpestingoje meilėje. Kokie namai gali būti geresni už Tėvo širdį?
Pasaulis gali atrodyti labai viliojantis. Kas konkrečiai pasaulyje jums atrodo ypač gundančiai, kad jūs pradedate sau galvoti: „Tai ne taip jau blogai“, – kai giliai širdyje žinote, kad yra priešingai?
III. PALYGINIMAS APIE SŪNŲ PALAIDŪNĄ. 2 dalis
4. „Grįžimas namo“ (Lk 15, 17–20) buvo atgailos kelionė. Pastaroji prasidėjo, kai sūnus susivokė. Pripažinimas, kur jis atsidūrė, palyginti su tuo, kas jo laukė tėvo namuose, paskatino jį keltis ir eiti pas tėvą. Palaidūnas grįžo namo, paruošęs keturių dalių kalbą, kuri apibrėžia tikrąją atgailą.
Pirma, pripažinimas: kad tėvas yra „mano tėvas“ (eilutė 17). Sūnui palaidūnui teko pasikliauti ir pasitikėti savo tėvo meile ir atleidimu, kaip ir mes turime išmokti pasikliauti mūsų Dangiškojo Tėvo meile ir atleidimu.
Antra, išpažintis: palaidūnas ne tik priėmė netinkamą sprendimą, bet nusidėjo dangui ir tėvui (eilutė 18).
Trečia, atgaila: „Nesu vertas“ (eilutė 19). Asmeninio nevertumo pripažinimas, priešingai Dievo vertumui, yra būtinas tikrai atgailai.
Ketvirta, prašymas: „Priimk mane“ (eilutė 19). Atsidavimas Dievo valiai yra atgailos tikslas. Sūnus sugrįžo namo.
5. Laukiantis tėvas (Lk 15, 20– 21). Laukimas ir budėjimas, sielvartas ir viltis prasidėjo tuo metu, kai palaidūnas išėjo iš namų. Laukimas baigėsi, kai tėvas pažino sūnų „iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (eilutė 20). Niekas taip neatspindi Dievo charakterio kaip laukiančio tėvo paveikslas.
6. Džiūgaujanti šeima (Lk 15, 22–25). Tėvas apkabino sūnų, apvilko jį nauju drabužiu, užmovė ant piršto žiedą, apavė kojas ir liepė švęsti. Šeima šventė. Jei sūnaus išėjimas iš namų prilygo jo mirčiai, grįžimas prilygo prisikėlimui, dėl kurio verta džiūgauti. Sūnus iš tiesų buvo palaidūnas, bet vis dėlto jis buvo sūnus, ir dėl kiekvieno atsivertusio sūnaus dangus džiūgauja (eilutė 7).
7. Vyresnysis sūnus (Lk 15, 25–32). Jaunesnysis sūnus buvo pražuvęs, kai iškeliavo iš namų į tolimą šalį; vyresnysis sūnus buvo pražuvęs, nes, nors buvo namuose, jo širdis buvo tolimoje šalyje. Tokia širdis yra pikta (eilutė 28), skundžiasi, teisina save (eilutė 29) ir atsisako pripažinti brolį. Vietoj to, tokia širdis tik pripažįsta – „šitas tavo sūnus“, išlaidautojas be charakterio (eilutė 30). Vyresniojo sūnaus požiūris į tėvą yra toks pat, kaip fariziejų, kurie kaltino Jėzų: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (eilutė 2). Tėvo galutinis žodis vyresniajam sūnui atspindi dangaus požiūrį į visus atgailaujančius nusidėjėlius: „Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado“ (eilutė 32).
Pamėginkite įsivaizduoti save vyresniojo brolio vietoje. Nors jo mąstymas buvo netikęs, kodėl vyresnįjį sūnų lengva suprasti? Kaip šis pasakojimas atskleidžia, kaip Evangelija viršija tai, ką lengva suprasti?
IV. PRARASTOS GALIMYBĖS
Nors Jėzus atėjo ieškoti ir gelbėti pražuvusių nusidėjėlių, Jis niekada neverčia žmogaus priimti Jo suteikiamą išgelbėjimą. Išgelbėjimas yra dovana visiems, bet šią dovaną reikia priimti tikėjimu, kuris lemia gyvenimą pagal Dievo valią. Vienintelis metas, kai mums tenka toks patyrimas, tai gyvenant žemėje; jokios kitos galimybės nėra.
Perskaitykite Lk 16, 19–31. Kokia yra pagrindinė šio palyginimo žinia?
Šis palyginimas yra užrašytas tik Luko evangelijoje, ir jis moko dviejų didžiųjų tiesų, susijusių su išganymu: šiandienos svarbos išganymo procese ir galimybės būti išgelbėtu po mirties nebuvimo.
Šiandiena yra išganymo diena. Palyginimas nemoko, kad turtas savaime yra blogis, o būti vargšu neišvengiamai yra kažkas gero. Palyginimas moko, kad išgelbėjimo galimybė neturi būti praleista, kol mes esame šioje žemėje. Turtingi ar vargšai, daugiau ar mažiau išsilavinę, galingi ar bejėgiai, antros galimybės neturime. Visi yra išgelbėjami ar nuteisiami atsižvelgiant į šiandienį, dabartinį žmonių nusistatymą Jėzaus atžvilgiu. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2)
Palyginimas taip pat moko, kad amžinas atlygis neturi nieko bendra su medžiaginiu turtu. Turtuolis „vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo“ (Lk 16, 19), tačiau pamiršo svarbiausią dalyką gyvenime – Dievą. Kur nepripažįstamas Dievas, ten nepastebimas ir žmogus. Turtuolio nuodėmė buvo ne jo turtas, bet tai, kad jis nepripažino, jog Dievo šeima yra didesnė nei jis buvo pasirengęs manyti.
Po mirties nėra antros progos būti išgelbėtam. Antra neišvengiama tiesa, kurios Jėzus mokė šiuo palyginimu, yra tai, kad nėra antros išgelbėjimo galimybės po mirties. „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Hbr 9, 27). Kitas šio palyginimo tikslas yra apreikšti žmonėms, kad mums buvo pateikta užtektinai įrodymų dabar, šiame gyvenime, kad sąmoningai apsispręstume ar būti su Dievu, ar prieš Dievą. Bet kokia teologija, mokanti, kad yra kažkokia „antra galimybė“ po mirties, yra didi apgaulė.
Mes mėgstame kalbėti apie tai, kad Dievas mus labai myli, kad Jis labai daug atliko ir atlieka mūsų išgelbėjimui. Tačiau šis palyginimas turėtų pamokyti mus, kad labai pavojinga nuvertinti Dievo meilę ir Jo suteiktą galimybę būti išgelbėtiems?
V. BUVAU AKLAS, BET DABAR REGIU
Jėzaus žodžiai, jog Jis atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę, nusako, kad Jo tarnystė yra visapusiška. Jis atėjo padaryti vyrus ir moteris sveikais, pakeisti juos fiziškai, protiškai, dvasiškai ir socialiai. Lukas pateikė mums du atvejus, kurie moko, kaip Jėzus išgydė du ligonius. Vienas buvo aklas tikra šio žodžio prasme, kitas buvo dvasiškai aklas; abu buvo atstumti. Vienas elgetavo, kitas buvo muitininkas. Bet abu vyrai buvo išganančios Kristaus misijos kandidatai, ir jie abu rado vietą Jėzaus širdyje.
Perskaitykite Lk 18, 35–43. Ko šios eilutės moko apie mūsų visišką priklausomybę nuo Dievo? Kas iš mūsų nėra šaukęs „Pasigailėk manęs“?
Morkaus evangelijoje šis neregys pavadintas Bartimiejumi (Mk 10, 46). Jis elgetavo prie Jericho. Neįgalus, socialiai bereikšmis ir nuskurdęs, jis staiga tapo dangaus stebuklo dalimi: „Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis“ (Lk 18, 37), ir Bartimiejus tikėdamas sušuko: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ (eilutė 39) Tikėjimui nereikia nei akių, nei ausų, nei kojų, nei rankų, bet tik širdies, užmezgusios ryšį su pasaulio Kūrėju.
Perskaitykite Lk 19, 1–10. Kas buvo „aklas“ šiame pasakojime?
Pasakojimas apie Zachiejų, paskutinįjį iš Jėzaus sutiktų atstumtųjų, užrašytas tik Luko evangelijoje. Kristaus misija ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę, buvo šlovingai įvykdyta susitikime su Zachiejumi. Jis buvo Jericho muitininkų viršininkas, miesto fariziejų supratimu – didžiausias nusidėjėlis, tačiau šis didžiausias nusidėjėlis ieškojo Išganytojo ir buvo išgelbėtas. Kokiose keistose vietose ir kokiais keistais metodais Jėzus pasinaudojo, atlikdamas Savo misiją. Šilkmedis, smalsus vyras, norėjęs pamatyti, kas buvo Jėzus, ir mylintis Viešpats, liepęs Zachiejui lipti žemyn, nes Jis turėjo apsilankyti šio muitininko namuose. Bet dar svarbiau, kad Jėzus turėjo kažką atnešti: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19, 9), bet ne anksčiau nei Zachiejus kažką suvokė (eilutė 8).
Lengva pamatyti kitų žmonių klaidas ir trūkumus, ar ne? Tačiau mes dažnai nematome savo pačių klaidų ir trūkumų. Kokiose jūsų gyvenimo srityse būtina akistata ir išpažintis, kad pasiektumėte pergalę tose srityse, kurių nepaisėte itin ilgai?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kaip pasiklydusią avį Kristus vaizduoja ne tik atskirą nusidėjėlį, bet ir pasaulį, kuris puolė ir buvo nuodėmės sužalotas“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 162 p.).
Dėl vienos sielos vertės: „Kas gali įvertinti sielos vertę? Jei norite sužinoti jos vertę, eikite į Getsemanę ir ten budėkite su Kristumi per tas kančios valandas, kai prakaitas ant Jo kaktos buvo tarsi dideli kraujo lašai. Pažvelkite į Išgelbėtoją, prikaltą prie kryžiaus. […] Kryžiaus papėdėje prisiminę, kad dėl vieno nusidėjėlio Kristus būtų paaukojęs Savo gyvybę, jūs galite įvertinti sielos vertę“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 168 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Nors visos religijos teigia žmogų ieškant Dievo, krikščionybėje ieško Dievas: Adomai, kur tu? (Pr 3, 9); Kainai, kurgi tavo brolis? (Pr 4, 9); „Ką čia veiki, Elijau?“ (1 Kar 19, 9); „Zachiejau, greit lipk žemyn!“ (Lk 19, 5) Kaip jūs asmeniškai patyrėte šį Dievo ieškojimą?
2. Dar kartą įsigilinkite į paskutinį III dalies klausimą. Kokią lemtingą klaidą padarė vyresnysis sūnus? Kokius dvasinius trūkumus atskleidė jo nusistatymas? Kodėl būti tokio pat nusistatymo yra lengviau nei mums atrodo? Taip pat skaitykite Mt 20, 1–16.
3. Palyginime apie turtuolį ir Lozorių Jėzus sakė: jie „nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“. Kaip šiuo palyginimu buvo išpranašauta kai kurių reakcija į Jėzaus prisikėlimą, kada kai kurie vis dar netikėjo, nepaisant galingų prisikėlimo įrodymų?
4. Viena iš įspūdingiausių gelbėjančios Jėzaus tarnystės pusių yra visų žmonių lygybė, pavyzdžiui tai, kaip Jis elgėsi su aklu elgeta ir Zachiejumi, Nikodemu ar moterimi prie šulinio (samariete). Kryžius, labiau nei kažkas kita, parodo visų žmonių lygybę Dievo akivaizdoje.