Gruodžio 29 – sausio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 1; Hbr 11, 3; Ps 19, 2–5; Jn 1, 1–3. 14; Kol 1, 15–16; Jn 2, 7–11.
Įsimintina eilutė: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1).
Kūrėjas privalo pranokti Savo kūrinį. Tik Esybė, didingesnė už Visatą, galėjo sukurti ją. Ir ši Esybė yra Dievas, apreikštas Biblijoje. Mes Jį garbiname ir Jam tarnaujame, nes, be kita ko, Jis yra mūsų Kūrėjas.
Taip pat žinome, kad Dievas, sukūręs Visatą ir milijardus galaktikų kosmoso platybėse, yra tas pats Sutvėrėjas, kuris atėjo į žemę kaip žmogus gyventi tarp mūsų, ir, o tai stebina dar labiau, prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes.
Kartais girdime tai, kas atrodo „pernelyg gerai, kad būtų tiesa“. Kas gali būti geriau mums, nuodėmingiems žmonėms puolusiame pasaulyje, nei žinoti nuostabią tiesą apie mūsų Kūrėjo meilę, kuri yra tokia didelė, kad atėjęs Kristaus asmenyje, Jis susaistė Save su kiekvienu iš mūsų nenutraukiamu ryšiu?
Reaguojant į tokią nuostabią tiesą, kaip turėtume gyventi?
I. PRADŽIA
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1).
Šioje paprastoje eilutėje yra daug gilių tiesų. Giliausia – kad visata turėjo pradžią. Nors mums šiandien ši mintis gali pasirodyti ne esminė, ji prieštarauja senam tikėjimui, kad kūrinija egzistavo amžinai. Tik XX amžiuje, įsivyravus „didžiojo sprogimo teorijai“, prigijo sąvoka, kad visata turėjo pradžią. Iki tol daugelis tikėjo, kad ji egzistavo visada. Daugelis žmonių priešinosi visatos sukūrimo sąvokai, nes tai reiškė, kad yra kažkoks tai Kūrėjas. (Tiesą sakant, pavadinimas „didysis sprogimas“ buvo skirtas pasityčioti iš visatos sukūrimo sąvokos). Tačiau įrodymai, kad visata turėjo pradžią, yra tokie įtikinami, jog ją priima beveik visi mokslininkai, bent jau kol kas (mokslinės pažiūros, net ir tos, kurios kadaise buvo laikomos šventomis ir neliečiamomis, dažnai keičiasi arba būna paneigiamos).
1. Perskaitykite Hbr 11, 3. Ką tai pasako mums apie Dievą ir visatos sukūrimą?
Kaip Pr 1, 1, taip ir Hbr 11, 3 apstu paslapčių ir šiandienėmis žiniomis nepaaiškinamų dalykų. Tačiau atrodo, kad tekstas sako, jog Visata nebuvo suformuota iš jau egzistavusios materijos. Visata buvo sukurta Dievo žodžio galia, t.y. tiek materija, tiek energija buvo sutvertos Dievo galia.
Kūrimas iš nieko yra žinomas kaip kūrimas ex nihilo (lot. – iš nieko). Dažnai gerbiame žmones už sugebėjimą kažką sukurti, tačiau žmonės nesugeba kurti iš nieko. Mes galime pakeisti jau egzistavusią materiją, tačiau neturime galios kurti ex nihilo. Tik antgamtinė Dievo galia gali tai padaryti. Tai yra vienas dramatiškiausių skirtumų tarp Dievo ir žmogaus. Tai primena mums, kad mūsų būtis priklauso nuo Kūrėjo.
Tiesą sakant, veiksmažodis sukūrė (Pr 1, 1) yra kilęs iš hebrajiško žodžio, vartojamo nurodant tik į Dievo kūrybinę veiklą. Tik Dievas, o ne žmonės, gali taip kurti (taip pat žr. Rom 4, 17).
Kodėl antgamtinis Kūrėjas, t.y. pranokstantis kūriniją, yra vienintelis logiškas paaiškinimas pasaulio sukūrimui? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.
II. DANGŪS SKELBIA
„Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių“ (Ps 19, 2–4; taip pat žr. Rom 1, 19– 20).
2. Kaip jūs patyrėte šių eilučių tiesą (Ps 19, 2–4; taip pat žr. Rom 1, 19– 20)? Kaip šiuolaikinis mokslas padėjo mums dar labiau įvertinti Dievo kaip Kūrėjo galią ir išmintį?
Ne bet kokia visata gali palaikyti gyvybę. Iš tikrųjų, atrodo, kad visata turi būti labai gerai sumanyta, kad egzistuotų gyvybė. Pirma, visos materijos pagrindas – atomai, turi būti pakankamai stabilūs, kad galėtų būti sukurti stabilūs medžiaginiai reiškiniai. Atomų stabilumas priklauso nuo jėgų, išlaikančių atomų dalis kartu. Atomus sudaro dalelės, tiek traukiančios, tiek stumiančios viena kitą. Traukos ir stūmos jėgos turi būti tinkamai suderintos. Jei traukos jėga būtų per stipri, susidarytų tik dideli atomai, ir nebūtų vandenilio. Be vandenilio nebūtų vandens, o tai reiškia, kad nebūtų gyvybės. Jei stūmos jėga būtų per stipri, susidarytų tik maži atomai, pavyzdžiui, vandenilio, bet nebūtų anglies arba deguonies. Be deguonies nebūtų nei vandens, nei gyvybės. Kiek žinoma, anglis taip pat labai svarbi visoms gyvybės formoms.
Atomai turi būti ne tik stabilūs. Jie turi sugebėti sąveikauti vienas su kitu ir sudaryti įvairius cheminius junginius. Tarp molekules išlaikančių jėgų ir energijos, reikalingos suskaidyti molekules, kad vyktų cheminės reakcijos, kurios užtikrina gyvybę, turi būti pusiausvyra.
Tokia darna visatoje sužavėjo mokslininkus ir paskatino daugelį jų teigti, kad visata, atrodo, yra sumanyta mąstančios Esybės.
Pasaulis taip pat turi būti sumanytas išmintingai, kad jame būtų gyvybė. Temperatūrų diapazonas turi būti suderintas su gyvybe. Atstumas nuo Saulės, sukimosi greitis, atmosferos sudėtis, visur turi būti tinkama pusiausvyra. Daugelis kitų detalių pasaulyje taip pat turi būti labai kruopščiai suplanuotos. Iš tiesų, Dievo išmintį atskleidžia Jo kūrinija.
III. JO ŽODŽIO GALIA
3. Perskaitykite Jer 51, 15–16 ir Ps 33, 6. 9. Be išminties, kokią kitą Dievo savybę atskleidžia kūrinija? Kaip ši savybė buvo išreikšta kuriant? Svarbiau, kokia yra šios tiesos reikšmė mums?
Nors negalime žinoti tiksliai, kaip Dievas kūrė, parašyta, kad tai Jis darė Savo žodžio galia. Visa visatos energija atsirado iš Dievo žodžio. Visa mūsų kuro energija kyla iš Dievo galios. Visa visatos gravitacija, žvaigždės savo orbitose ir juodosios skylės yra valdomos Dievo galia.
Turbūt didžiausias energijos kiekis yra atomo viduje. Pagrįstai stebimės branduolinio ginklo galia, kai nedidelė materijos dalis yra paverčiama dideliu energijos kiekiu. Tačiau mokslininkai sako, kad visa materija turi savyje daug energijos. Jei nedidelis materijos kiekis gali pagaminti daug energijos, įsivaizduokite, kiek energijos yra viso pasaulio materijoje! Bet tai menkniekis, lyginant su energija, sukaupta visoje visatoje. Įsivaizduokite Dievo galią, naudojamą kuriant visatą.
Daugelis mokslininkų mano, kad tai, ką Dievas gali sukurti, ribojama „gamtos dėsnių“. Ši mintis prieštarauja Biblijai. Dievas nėra apribotas gamtos dėsnių. Dievas nustatė juos. Dievas ne visuomet laikėsi to, ką mes vadiname „gamtos dėsniais“.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių „gamtos dėsnių“ yra „materijos ir energijos tvermės dėsnis“. Pastarasis teigia, kad visatos materijos ir energijos kiekis lieka pastovus. Tačiau kaip visata galėtų atsirasti iš nieko, jei šis dėsnis būtų nekintantis? Dievo žodis nėra apribotas mokslinių dėsnių. Dievas yra kūrinijos Viešpats. Niekas nevaržo Jo valios.
Apmąstykite (kiek tai sugebate) visatos dydį. Pagalvokite apie neįtikėtiną galią, kurios reikia sukurti visatą. Atsižvelkite į tai, kad turintis tokią galią Dievas myli mus ir net mirė už mus. Kaip galite išmokti guosti save šia nuostabia tiesa?
IV. JĖZUS – DANGAUS IR ŽEMĖS KŪRĖJAS
4. Perskaitykite Jn 1, 1–3, 14; Kol 1, 15– 16; Hbr 1, 1– 2. Kaip Naujojo Testamento rašytojai apibūdino Kūrėją? Kokia yra šio atsakymo reikšmė?
Jonas apibūdino Jėzų kaip Žodį (gr. logos) ir prilygino Jį Dievui. Tiksliau sakant, Jėzus yra Tas, per kurį visa buvo sukurta. Jono dienomis žodis logos dažnai buvo vartojamas nusakyti kūrybinį principą. Skaitytojai buvo susipažinę su logos kaip kūrybos esmės ar net kaip kūrėjo sąvoka. Jonas taikė ją Jėzui, nurodant į Jį kaip į tikrąjį Kūrėją. Jėzus, Logos, Tas, kuris įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų, ne tik buvo vienintelė Esybė pradžioje. Jis buvo Tas, per kurį visa atsirado. Tai reiškia, kad Pr 1, 1 galima būtų skaityti taip: „Pradžioje Jėzus sukūrė dangų ir žemę“.
Pauliaus žodžiai kolosiečiams, nusakantys, kad Jame yra sukurta visa, sutampa su Jono samprata, kad Jėzus Kristus yra Kūrėjas. Paulius dar priduria, kad Jėzus yra neregimojo Dievo atvaizdas. Kadangi esame puolę, negalime regėti Dievo Tėvo, bet galime matyti Jėzų. Jei norime sužinoti, koks yra Dievas, galime tyrinėti Jėzaus gyvenimą (Jn 14, 9). Paulius taip pat vadina Jėzų Kūrinijos pirmagimiu (Kol 1, 15). Šiame kontekste žodis pirmagimis nurodo ne į kilmę, bet užimamą padėtį. Pirmagimis būdavo šeimos galva ir turto paveldėtojas. Jėzus buvo pirmagimis ta prasme, kad, kaip Kūrėjas ir Įsikūnijusysis (tapęs žmogumi), Jis yra teisėta žmonijos galva. Jėzus nebuvo sukurta būtybė. Jis yra amžinai viena su Tėvu.
Hbr 1, 1–2 kartojasi ta pati mintis, kaip Laiško kolosiečiams ištraukoje. Jėzus yra paskirtasis visų dalykų paveldėtojas, Tas, per kurį pasaulis buvo sukurtas. Be to, Jis yra Dievo atvaizdas.
Ką atsakytumėte, jei kas nors jūsų paklaustų: „Koks yra jūsų Dievas?“ Kaip pagrįstumėte savo atsakymą?
V. KŪRĖJAS TARP MŪSŲ
5. Perskaitykite Jn 2, 7–11; 6, 8–13; 9, 1–34. Ką šie tekstai pasako apie Dievo galią kurti?
Kiekvienas iš šių stebuklų padeda mums pamatyti Dievo galią medžiaginiam pasauliui, kurį Jis pats sukūrė.
Pirma, kokio proceso reiktų, kad vanduo būtų pakeistas į vyną? Mums tai nežinoma. Išties šiam stebuklui atlikti prireikė akto, nepavaldaus gamtos dėsniams, bent jau tiems, kurie žinomi mums.
Padauginant žuvį ir duoną, Jėzus pradėjo penkiais duonos paplotėliais ir dviem žuvelėmis, o viskas baigėsi tuo, kad maisto pakako pamaitinti minią ir buvo surinkta 12 pintinių likučių. Visas maistas buvo padarytas iš atomų ir molekulių. Jėzui pradėjus maitinti minią, galiausiai maistą sudariusių atomų ir molekulių buvo daug daugiau. Kaip jie atsirado, jei ne dėl antgamtinio Dievo įsikišimo?
Be to, kokie fiziniai pokyčiai turėjo įvykti, kad aklas žmogus praregėtų? Jis buvo aklas nuo pat gimimo, todėl jo smegenys niekada nebuvo skatinamos sudaryti vaizdus, siunčiamus per akį ir regos nervą. Taigi aklojo smegenys turėjo būti „perinstaliuotos“, kad apdorotų gaunamą informaciją, suformuotų vaizdus ir paaiškintų jų reikšmę. Be to, kažkas buvo negerai ir su akimis. Galbūt kai kurios fotoreceptorių molekulės buvo neteisingai susiformavusios dėl DNR mutacijos. Gal mutacija įvyko iš karto po gimimo genuose, kurie kontroliuoja akies tinklainę, regos nervą, lęšį ir pan. Gal buvo padaryta mechaninė žala, kuri ir lėmė netinkamą akių veiklą.
Nepaisant visų smulkmenų, Jėzaus žodžiai suformavo molekules atitinkamose vietose, funkcinius receptorius, neuronų jungtis ir smegenų ląsteles, kad į akis patekusi šviesa sudarytų vaizdą, ir žmogus galėtų atpažinti tai, ko jis nebuvo matęs.
Stebuklai yra nuostabu, bet kur slypi pavojus, jei jūsų tikėjimas priklauso tik nuo stebuklų? Kuo turi būti pagristas mūsų tikėjimas?
Papildomam tyrinėjimui: „Mokslas negali paaiškinti pasaulio sukūrimo. Koks mokslas gali paaiškinti gyvybės paslaptį? Teorija, kad Dievas nesukūrė materijos, sutverdamas pasaulį, yra nepagrįsta. Kuriant mūsų pasaulį, Dievas nebuvo įsiskolinęs jau egzistavusiai materijai. Priešingai, visa kas materialu ar dvasiška atsirado Viešpaties balsu ir buvo sukurta Jo paskirtu tikslu. Dangus ir dangaus galybės, žemė ir visa, kas joje yra, ne tik Jo rankų darbas; visa tai atsirado Jo žodžiu.“ (E. Vait. Liudijimai Bažnyčiai, t. 8, 258 p.)
„Būtent, kaip kūrė, Jis niekada nėra atskleidęs žmonėms; žmogaus mokslas bejėgis atskleisti Aukščiausiojo paslaptis. Jo kuriamoji galia yra tokia pat nesuvokiama kaip ir Jo buvimas.“ (E. Vait. Patriarchai ir pranašai, 83 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite atsakymus į pirmos dalies klausimą.
2. Mokslas kalba apie tai, kas vadinama „antropologiniais sutapimais“ (gr. anthropos – žmogus), tobula gamtos jėgų darna, kad žmogus galėtų gyventi. Atkreipkite dėmesį į šališkumą atskleidžiantį žodį sutapimas. Jei netiki Dievą, privalai priskirti šią nuostabią darną sutapimui. Kodėl įsitikinimas, kad šią darną užtikrino Dievas Kūrėjas, yra labiau pagrįstas paaiškinimas nei taip vadinami „sutapimai“?
3. Apmąstykite Dievo meilę. Juk kuriant Adomą ir Ievą bei parūpinant jiems gražius namus – sodą, Viešpats žinojo, kad teks kentėti ir mirti ant kryžiaus nuo žmogaus, kurį Jis sukūrė, rankos. Kaip sprendimas vis tiek kurti žmogų parodo Dievo meilę?
4. Ar „didžiojo sprogimo teorija“ dera su pasakojimu apie pasaulio sukūrimą Pr 1, 1? Kokius klausimus iškelia tokia idėja? Kodėl būtų pavojinga susieti mūsų teologiją su mokslo teorijomis, kurios taip dažnai keičiasi?