Vasario 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 21, 28–32; Jn 8, 1–11; Mk 5, 1–20; Jn 4, 5–32; Mt 9, 9–13.
Įsimintina eilutė: „O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: `Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Mesijas?!` Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį“ (Jn 4, 28–30).
Jauna moteris, kurios praeitis neįtikėtinai liūdna ir siaubinga (įskaitant du nesantuokinius vaikus nesulaukus penkiolikos), laukė teismo. Ji nužudė socialinį darbuotoją, atėjusį paimti kūdikio. Mažylis buvo vienintelis asmuo, iš kurio ši moteris sulaukė meilės.
Kadangi neturėjo motinos, tėvo, vyro, giminaičio, net draugo, stoti akistaton su baisia ateitimi moteriai teks visiškai vienai. Dėka pastoriaus apsilankymų, ši beviltiška jauna moteris sužinojo, kad, nepaisant visų klaidų, nepaisant beviltiškų aplinkybių ir nepaisant baisios ateities, Kristus ją myli ir jai atleido. Nepaisant visuomenės požiūrio į šią jauną moterį, ji pažino amžiną Dievo meilę. Ši visuomenės atstumtoji atrado prasmę ir tikslą Viešpatyje, kurio meilė viršijo visas visuomenės normas ir papročius, net gerus papročius.
I. ASOCIALŪS ASMENYS
Visuomenės sukuria hierarchijas. Turtingi arba gerai išsilavinę žmonės paprastai užima aukščiausią padėtį. Geri ir dorovingi piliečiai arba „eiliniai“ žmonės paprastai užima viduriniąją socialinio sluoksnio pakopą. O, pavyzdžiui, prostitutės, piktnaudžiaujantieji narkotinėmis medžiagomis, nusikaltėliai, benamiai ir pan. lieka pačioje apačioje. Kristaus laikais šiems taip pat buvo priskiriami raupsuotieji ir muitininkai.
1. Perskaitykite Mt 21, 28–32 ir Lk 15, 1–10. Ko šios eilutės moko apie Kristaus požiūrį į visuomenės atstumtuosius?
Kas atsitiko, kad visuomenės atstumtieji pranoko tuos, kurie buvo užtikrinti savo teisumu? Ką asocialūs asmenys atrado, ko dažnai nepastebėdavo visuomenės elitas? Kodėl Jėzus lengviau laimėdavo visuomenės atstumtuosius, o ne išaukštintuosius?
Nors užkietėjusius dėl nuodėmingų malonumų, o kartais net neprisileidžiančius prie savęs kitų, visuomenės atstumtuosius vis dėlto buvo lengviau laimėti nei išdidų ir teisuolišką elitą. Dažnai po atstumtųjų puikavimusi slypi emocinė tuštuma, kurią lemia menka savivertė. Neretai, ypač paauglystėje, tokie žmonės atvirai maištauja, pašėlusiai mėgindami suformuoti asmeninę tapatybę. Tai atsvara nesaugumo jausmui. Tokia tapatybė tikslingai formuojama prieštaraujant autoritetingo asmens (dažnai tėvų) pageidavimams.
Jėzus visiškai nesistengė pakenkti menkai tokių žmonių savivertei. Vietoj to Jis atnaujindavo asmeninę savivertę. Jis tai darydavo nuosekliai mylėdamas ir priimdamas atstumtuosius, kurių širdis dažnai suminkštindavo šilta meilė, kurios jie sulaukdavo iš Kristaus.
Koks yra jūsų požiūris į visuomenės atstumtuosius? Būkite sąžiningi, argi daugeliu atvejų nejaučiate tam tikro pranašumo? Jei taip, įsigilinkite į šių jausmų padarinius.
II. SUGAUTA SVETIMAUJANT
2. Perskaitykite Jn 8, 1–11. Ko šios eilutės moko apie Jėzų ir visuomenės atstumtuosius?
Atsigavęs dvasiškai ant Alyvų kalno, Jėzus sugrįžo į šventyklą. Susirinko minios. Kristui mokant, fariziejai Jo akivaizdon atitempė svetimautoją. Jie klausinėjo Jėzų apie Mozės įstatymą svetimautojų atžvilgiu, ir kad įstatymas leidžia taip nusižengusius užmėtyti akmenimis. Jėzus suprato, kad ši apklausa buvo nenuoširdi. Tikslas buvo spąstai, o ne teisingumas. Izraelyje mirties bausmė buvo panaikinta. Hebrajų vadovai samprotavo, kad ištikimi Kristaus mokiniai sudvejos Mokytoju, jeigu Jis viešai draus užmėtyti moterį akmenimis. Kita vertus, jei Jis pritartų užmėtymui akmenimis, Jėzų būtų galima apkaltinti pažeidžiant Romos įstatymus.
Sugauta bejėgė ir kalta moteris buvo vadovų politinės intrigos centre. Turbūt ji nebuvo susipažinusi su Jėzaus tarnyste, todėl nieko nežinojo apie Jo gailestingumą. Ironiška, bet Jis, atrodo, pritarė mirties nuosprendžiui, tačiau neįmanoma pamiršti pirmųjų Jo žodžių: „Kas iš jūsų be nuodėmės…“.
Šie žodžiai padarė visus lygius. Nenusidėjusiems žmonėms būtų leidžiama negailestingai vykdyti bausmę, tačiau tie, kurie nusidėjo, tam tikra prasme, privalo būti gailestingi. Išskyrus Jėzų, nenusidėjusiųjų nėra. Po truputį religiniai vadovai išsiskirstė, o visuomenės atstumtoji, nors kalta, sulaukė malonės.
„Tai, kad Jėzus atleido šiai moteriai ir padrąsino ją gyventi geresnį gyvenimą, parodo Jo tobulo teisumo grožį. Nors Jis nepritaria nuodėmei ir nesumažina kaltės jausmo, Jis siekia ne pasmerkti, o išgelbėti. Pasaulis šiai suklydusiai moteriai galėjo parodyti tik panieką ir patyčias; o Jėzus kalbėjo paguodos ir vilties žodžius“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 428 p.).
Nors E. Vait nepateikė daugiau informacijos apie šią moterį ir su ja susijusia intriga, svetimautoja buvo pagauta nusikalstant. Vadovų klasta nepakeitė šio fakto. Tačiau jai vis tiek buvo atleista? Kaip išmokti rodyti malonę nusikaltusiems, nepateisinant nuodėmės?
III. MENKIAUSIAS IŠ MENKIAUSIŲ
3. Perskaitykite Mk 5, 1–20. Palyginkite šio žmogaus padėtį su šiuolaikiniais benamiais žmonėmis. Palyginkite jį su psichinėmis ligomis sergančiais pacientais. Kokie yra panašumai ir skirtumai? Kaip šiuolaikinė visuomenė elgiasi su žmonėmis, kurie kenčia nuo psichikos ligų? Ką pasako Kristaus paliepimas paviešinti šį įvykį, kai Jis nuolat liepdavo kitiems nepasakoti apie padarytus stebuklus?
Mums šiandien sunku įsivaizduoti, kad kas nors būtų tokios sunkios būklės, gyventų kapinėse. Nors kartais teigiama, kad šis žmogus buvo tik beprotis, tekstas moko kito. (Be to, kaip ši idėja dera su tuo, kas atsitiko kiaulėms?)
Esminis dalykas mums šiame pasakojime – niekas, kad ir koks būtų pamišęs, ar nuo demonų apsėdimo, ar psichinės ligos, ar narkotikų vartojimo, nesvarbu, asmuo neturi būti ignoruojamas. Tam tikrais atvejais reikalinga profesionali pagalba ir kai tai įmanoma, pagalba turėtų būti suteikta.
Krikščionys turi prisiminti, kad Kristus mirė už visus, net ir tuos, kuriems mes padėti negalime. Visi nusipelno kiek įmanoma daugiau gailestingumo, pagarbos ir gerumo. Be to, kas mes tokie nuspręsti, kuris atvejis beviltiškas ar viršijantis Dievo galią? Mūsų požiūriu aplinkybės gali atrodyti prastos, bet Dievui kiekvienas žmogus yra begalinės vertės. Jei ne Kryžius, visi mes būtume beviltiški, o tai būtina prisiminti, kai susidursime su itin sutrikusiais ir sugadintais žmonėmis.
Pagalvokite apie keletą jums pažįstamų žmonių, kurie išties negaluoja, ar protiškai, ar dvasiškai, ar fiziškai, ar dėl kažkokios kitos priežasties. Pamėginkite pamatyti juos taip, kaip juos regi mūsų besąlygiškai mylintis Dievas. Be to, kad meldžiatės, ką dar galite padaryti, patarnaudami jų reikmėms ir parodydami jiems bent dalelę Dievo meilės?
IV. SAMARIETĖ PRIE ŠULINIO
4. Perskaitykite Jn 4, 5–32 ir atsakykite į šiuos klausimus.
a) Kokių įsigalėjusių socialinių papročių Jėzus nepaisė ir kodėl? Ką tai turėtų pasakyti apie socialinius papročius ir požiūrį į juos, kai jie trukdo liudijimui? Kokie socialiniai papročiai gali trukdyti, kai liudijate kitiems?
b) Kaip Jėzus pasipriešino nuodėmingam moters gyvenimui? Ko gali pamokyti Jo požiūris?
c) Ką šis pasakojimas atskleidžia apie Jėzaus mokinių išankstinę nuomonę ir prietarus? Vėl turime savęs paklausti, ar galime būti kalti dėl to paties dalyko?
d) Nors akivaizdu, jog samarietę sužavėjo tai, kad Jėzus žinojo apie jos palaidą gyvenimo būdą, kaip jos liudijimas parodė, kad ji vis dar nebuvo tikra dėl to, kas toks buvo Jėzus? Ko tai moko apie kantrybę, kai žmonės daromi Kristaus mokiniais?
V. MUITININKAI BEI NUSIDĖJĖLIAI
Sunku įsivaizduoti, koks būtų mūsų pasaulis, jei nebūtų atėjusi nuodėmė. Net po tūkstančių metų gamtos grožis vis dar liudija apie Dievo didybę, galią ir gerumą. Nuodėmės aptemdytas protas vos gali suvokti, kokia būtų žmonija ir žmonių santykiai, jei pasaulis nebūtų puolęs. Galime būti tikri, kad klasių skirtumų, išankstinės nuomonės ir prietarų, kultūrinių ir etninių kliūčių, paveikiančių kiekvieną visuomenę ir kultūrą, nebūtų.
Liūdna, tačiau vargu ar įmanoma, kad prieš Kristaus sugrįžimą šie dalykai išnyks. Priešingai, pasauliui tampant vis blogesniu, neabejotina, kad padėtis tik blogės. Tačiau kaip krikščionys mes turime visais įmanomais būdais siekti įveikti šias kliūtis, kurios sukelia daug sielvarto, kančių ir skausmo, ypač tiems, kuriuos visuomenė atmeta.
5. Perskaitykite Mt 9, 9–13. Kaip čia apreikšta tikrosios krikščionybės esmė ne tik Jėzaus žodžiuose, bet ir Jo darbuose? Ypatingą dėmesį atkreipkite į Jo žodžius, cituotus iš Senojo Testamento: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6). Atsižvelgiant į kontekstą, kodėl reikia būti itin atsargiems, kad nebūtume apkaltinti požiūriu, kurį Jėzus čia pasmerkė. Juk tam tikra prasme visi esame mūsų visuomenės „kūrinys“, todėl paveikti prietarų ir socialinių kliūčių, kurios neatsiejamos nuo kiekvienos visuomenės?
„Fariziejai matė Kristų sėdintį ir valgantį su muitininkais bei nusidėjėliais. Jis buvo ramus ir susivaldantis, malonus, mandagus ir draugiškas; nors jie galėjo tik grožėtis tuo, tai visiškai prieštaravo jų elgesiui, jie negalėjo pakęsti tokio vaizdo. Išdidūs fariziejai aukštino save ir menkino tuos, kurie nesulaukė tokių pat palaimų, privilegijų ir šviesos. Jie nekentė ir niekino muitininkus bei nusidėjėlius. Tačiau Dievo akyse jų kaltė buvo didesnė. Dangaus šviesa švietė jiems, sakydama: `Štai tikrasis kelias! Juo eikite!`, – bet jie atmetė šią dovaną“ (E. Vait, SDA Biblijos komentarai, 5 t., 1088 p.).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 159–169 p.; 302–310; 425–428; „The Ministry of Healing“, 164-169 p.; 171-182 p.; 183-200 p.
„Viena klasė, kurios Jis niekada neatjautė, buvo tie, kurie stovėjo nuošalėje ir save gerbė labiau už kitus, žvelgdami į žmones iš aukšto. […] Puolusiems reikia padėti suprasti, kad jiems ne per vėlu būti žmonėmis. Kristus pagerbė žmones Savo pasitikėjimu. Jis elgėsi pagarbiai net su tais, kurie puolė žemiausiai. Priešiškumas, ištvirkimas ir netyrumas kėlė Kristui nuolatinį skausmą; bet Jis niekada nepasakė nė vieno žodžio, kuris parodytų, kad Jo jausmai buvo sukrėsti arba įžeisti. Į visus žmonių piktus įpročius, stiprius prietarus ar valdingas aistras Jis reagavo gailestingai ir švelniai. Būdami Jo Dvasios dalininkai, visus žmones matysime kaip brolius, kuriems tenka panašios pagundos ir išmėginimai, iš kurių sunku vėl pakilti ir kovoti su netikėjimu bei sunkumais, trokštant atjautos ir pagalbos. Tada priimsime juos negąsdindami ir neatstumdami, bet žadindami jų širdyse viltį“ (E. Vait, „The Ministry of Healing“, 164 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip gali tekti pakeisti asmeninį požiūrį, kad taptumėte veiksmingu liudytoju visuomenės atstumtiesiems? Kokius įpročius reiktų pakeisti jūsų bažnyčiai, kad ji būtų efektyvesnė? Kokius pagrįstus lūkesčius turėtų nustatyti šiuolaikiniai krikščionys tarnaudami tiems, kurie laikomi sunkiausiais atvejais iš sunkiausių?
2. Kaip Jėzus išvengė nuodėmės pateisinimo ir nusidėjėlių pasmerkimo? Kaip Kristus panaudojo pasikliovimą, padrąsinimą ir pasitikėjimą, kad visuomenės atstumtųjų padėtis neblogėtų? Kadangi visuomenės atstumtiesiems religiniai vadovai apskritai kėlė įtarimą, kaip Kristus susidraugaudavo su šiais galimais mokiniais?
3. Kokių kliūčių yra tarp visuomenės atstumtųjų ir jūsų bažnyčios? Kaip įmanoma panaikinti šias kliūtis?