Birželio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 19, 28–40; Zch 9, 9; Lk 19, 45–48; Mt 21, 12–17; Lk 20, 9–26.
Įsimintina eilutė: „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo“ (Lk 19, 41).
Paskutinioji Jėzaus žemiškojo gyvenimo savaitė rutuliojosi Jeruzalėje. Šį laikotarpį pažymėjo audringi įvykiai: pergalingas įžengimas; Jėzaus apverkimas abejingo miesto; šventyklos apvalymas; susimokymas prieš Jį; Šventos vakarienės tragizmas ir Getsemanės agonija; pasityčiojantis teismas; nukryžiavimas; ir galiausiai prisikėlimas. Nei anksčiau, nei po minėtų įvykių, joks miestas nematė tokios kritiškos istorijos progresijos, lėmusios kosminės kovos tarp gėrio ir blogio kulminaciją, nors, išskyrus Jėzų, niekas nesuprato minėtų įvykių reikšmės.
Per Savo gyvenimą Jėzus buvo Jeruzalėje keletą kartų. Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijose užrašyta, kad suaugęs Jėzus lankėsi Jeruzalėje, tačiau daugiausia per tą kančios savaitę. Nors gerai žinomi ir kiti kartai, kai Jėzus apsilankė Jeruzalėje: kūdikystėje Jėzus buvo atneštas į šventyklą (Lk 2, 22–28), būdamas dvylikos metų Jis diskutavo šventykloje (eilutės 41–50), gundytojas paėmė Jėzų ant šventyklos šelmens (Lk 4, 9–13), tačiau rašiusiųjų evangeliją dėmesį ypač patraukė paskutinioji Jėzaus tarnystės savaitė Jeruzalėje.
I. PERGALINGAS ĮŽENGIMAS
Jis gimė Betliejuje, užaugo Nazarete, mokė, skelbė ir gydė visoje Galilėjoje, Samarijoje, Judėjoje ir Perėjoje. Tačiau vienas miestas sulaukė nuolatinio Jėzaus dėmesio – tai Jeruzalė. „Jėzus ryžtingai nukreipė Savo žingsnius į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Jo atėjimas į šį miestą pažymėjo dramatiškiausią ir svarbiausią savaitę pasaulio istorijoje. Savaitė prasidėjo karališku Kristaus įžengimu į miestą ir patyrimu Savo mirties ant kryžiaus, per kurį „kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10).
Perskaitykite Lk 19, 28–40. Įsivaizduokite mokinių jaudulį. Turbūt jie tikrai manė, kad tuo metu Karalius Jėzus atsisės į žemiškąjį sostą Jeruzalėje, karaliaus Dovydo sostą. Ką svarbaus apie klaidingus lūkesčius galime čia įžvelgti?
Jėzui gimus, išminčiai iš Rytų atėjo ir beldėsi į Jeruzalės duris, klausinėdami: „Kur yra gimusis Žydų karalius?“ (Mt 2, 2) Ir dabar, likus kelioms dienoms iki kryžiaus, kai Jo mokiniai ir minios plūdo į miestą, Jeruzalėje aidėjo audringi sveikinimai: „Garbė Karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19, 38)
Taip buvo išpildyta nuostabi pranašystė. „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Tačiau Jėzus žinojo, kad šis istorinis žygis, prasidėjęs pasveikinimo šūksniais, netrukus baigsis Golgotoje, kur Jis ištars tą pergalingą žodį: „Atlikta“.
Nors viskas vyko pagal amžiną Dievo planą, Jėzaus mokiniai buvo tiek pasidavę ano laikmečio ir kultūros papročiams, mokymui ir lūkesčiams, kad jie visiškai nesuprato ankstesnio perspėjimo apie tai, kas įvyks ir ką visa tai reiškia.
Kristus kalbėjo mokiniams, bet jie neklausė. Gal ir klausėsi, bet tai, ką Jis sakė, taip prieštaravo jų viltims, kad mokiniai nepaisė Jėzaus žodžių. Kalbant apie biblinę tiesą, kaip galime užtikrinti, kad mes nedarytume to paties?
II. JERUZALĖ. ŠVENTYKLOS APVALYMAS
„Parašyta: ‘Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne’“ (Lk 19, 46).
Po pergalingo įžengimo, kurio metu Jėzus verkė Jeruzalės, Jis pirmiausia nuėjo į šventyklą.
Perskaitykite Lk 19, 45–48, Mt 21, 12–17, Mk 11, 15–19. Ką svarbaus galime įžvelgti Jėzaus elgesyje? Ką šie pasakojimai turi pasakyti mums asmeniškai ir kaip bendruomenės, kuri tam tikra prasme atlieka šventyklos funkciją (Ef 2, 21), nariams?
Šventyklos apvalymas paminėtas visose keturiose evangelijose. Nors Jonas pirmąjį apvalymą (Jn 2, 13–25) įterpė kai Jėzus apsilankė šventykloje per Velykas 28 m. po Kristaus, kiti antrą apvalymą užrašė Jėzaus tarnystės pabaigoje, per Velykas 31 m. po Kristaus. Du šventyklos apvalymai yra tarsi skliaustai Jėzaus tarnystėje, parodantys, kiek Jam rūpėjo šventykla ir čia atliekamos šventos apeigos ir kaip strategiškai Jis parodė Savo kaip Mesijo misiją ir autoritetą.
Jo elgesys šventykloje, ypač antrą kartą, prieš pat Jėzaus mirtį, iškelia įdomų klausimą: žinodamas, kad greitai mirs, kad šventykla ir čia atliekamos apeigos netrukus taps beprasmės, Jėzus vis dėlto išvarė tuos, kurie teršė Dievo namus savo prekyba. Kodėl Jis nepaliko visų ramybėje, su jų sugedimu, ypač dėl to, kad netrukus ne tik apeigos bus bereikšmės, bet pati šventykla bus sugriauta?
Nors atsakymas neužrašytas, labiausiai tikėtina, jog tokį Jėzaus elgesį lėmė tai, kad šventykla vis dar buvo Dievo namai, kuriuose vis dar buvo apreiškiamas išganymo planas. Tam tikra prasme galima teigti, kad su artėjančia Jo mirtimi, šventykla ir čia atliekamos apeigos atliko svarbią funkciją, padedant ištikimiems žydams suprasti, kas buvo Jėzus ir ką Jo mirtis ant kryžiaus iš tikrųjų reiškia. Tai yra, šventykla, apreiškianti visą išganymo planą, galėtų padėti daugybei pamatyti Jėzų, nuo pasaulio sutvėrimo nužudytą Avinėlį (Apr 13, 8).
III. NEIŠTIKIMIEJI
Palyginimas apie ūkininkus žmogžudžius (Lk 20, 9–19) moko mus atpirkimo istorijos. Pastarosios centras yra Dievas ir Jo nuolatinė meilė klystantiems nusidėjėliams. Nors šis palyginimas buvo skirtas Jėzaus laikmečio žydų vadovams („jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas“ [eilutė 19]), pats palyginimas yra taikytinas visais laikais, visoms kartoms, kiekvienai bendruomenei, kiekvienam asmeniui, kuriems buvo išlieti Dievo meilė ir pasitikėjimas ir iš kurių grąžai Dievas tikisi ištikimybės. Mes šiandien esame nuomininkai, ir šiame palyginime mes galime įžvelgti tam tikras istorijos pamokas apie tai, kaip istoriją supranta Dievas.
Perskaitykite Lk 20, 9–19. Kaip čia atskleistas principas yra taikytinas mums, jei mes darysime tas pačias klaidas, kaip ir palyginime?
Užuot davę Dievui meilės ir ištikimybės vaisius, Dievo vynuogyno nuomininkai atsižadėjo Dievo ir nepateisino Jo lūkesčių. Bet Dievas, kaip vynuogyno Savininkas, siuntė tarną po tarno (eilutės 10–12), pranašą po pranašo (Jer 35, 15), nuolat stengdamasis su meile prisivilioti ir laimėti Savo žmones atsakomybei ir prievaizdavimui. Tačiau visi pranašai tapo atmetimo auka. „Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai?“ (Apd 7, 52)
Dieviškoji istorija yra ilgas meilės pasakojimas. Tragedija kartosis vėl ir vėl, bet galiausiai triumfuos šlovė. Po kryžiaus – prisikėlimas. Statytojų atmestas Akmuo dabar yra didžios šventyklos, kurioje įsikurs ir gyvens kaip viena tauta visi atpirktieji, turtingi ir vargšai, žydai ir pagonys, vyrai ir moterys, kertiniu Akmeniu. Jie eis į eschatologinį [galutinį] vynuogyną ir amžinai mėgausis šio vynuogyno vaisiais.
Galbūt šiandien mes nepersekiojame pranašų, bet mes taip pat galime atmesti Dievo pasiuntinius kaip anuomet gyvenę žmonės. Kaip galime užtikrinti, kad mes, kurie buvome pašaukti duoti Dievui vynuogyno derlių, neatmestume šių pasiuntinių ir jų žinios?
IV. DIEVAS AR CIESORIUS
Perskaitykite Lk 20, 20–26. Kaip mes šį Jėzaus mokymą turėtume taikyti mūsų aplinkybėmis, kad ir kokioje šalyje gyventume?
Jėzaus laikais mokesčiai Romai buvo opi problema. Pasak Juozapo Flavijaus, apytiksliai 6 m. po Kristaus, vadovas ir revoliucionierius Judas Galilėjietis pareiškė, kad mokėti ciesoriui mokesčius buvo Dievo išdavystė. Šis klausimas, kartu su keliais mesijiniais pareiškimais ir kandidatais, įžiebė periodinius sukilimus prieš romėnus. Esant tokioms jautrioms aplinkybėms, Jėzui pateiktas klausimas, ar valia mokėti ciesoriui mokesčius, atskleidė slaptą kamantinėtojų motyvą: atsakius, kad – valia, Jėzus stotų į Romos pusę, o tai reikštų, kad Jis negali būti žydų karalius, kaip šaukė minios Jo įžengimo į Jeruzalę metu; pasakius – nevalia, reikštų, kad Jėzus laikėsi Galilėjoje vyraujančių nuotaikų ir pareiškė, kad Romos valdymas yra neteisėtas, taip sukeldamas Sau grėsmę būti apkaltintu išdavyste. Kamantinėjusieji tikėjosi įsprausti Jėzų į keblią padėtį, iš kurios Jis nerastų išeities.
Tačiau Jėzus matė juos kiaurai. Jis atkreipė dėmesį į ciesoriaus atvaizdą ant monetos ir tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20, 25). Gyvenant ciesoriaus valdymo laikotarpiu, kai kasdienių poreikių patenkinimui naudojama jo valiuta, tenka atlikti pareigą ir ciesoriui. Bet yra dar vienas ir svarbesnis įsipareigojimas, kylantis iš to, kad mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, ir kad savo didžiausią ištikimybę esame skolingi Jam.
„Kristus ne išsisukinėjo, o atsakė atvirai ir tiesiai. […] Jis paskelbė, jog kadangi jie gyvena ginami romėnų valdžios, jie turi teikti jai jos reikalaujamą paramą, jeigu tai neprieštarauja aukštesniajai pareigai. Kita vertus, būdami taikiai pavaldūs šalies įstatymams, jie visais atvejais pirmiausia turi būti atsakingi prieš Dievą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 554 p.).
Kaip mes galime ir toliau būti geri piliečiai, kad ir kokioje šalyje mes gyventume, tuo pačiu metu žinant, kad mes iš tikrųjų esame to miesto piliečiai, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas (Hbr 11, 10)?
V. ŠVENTA VAKARIENĖ
Perskaitykite Lk 22, 13–20. Kuo reikšminga tai, kad Šventa vakarienė vyko per Velykas?
Jėzus įsteigė Šventą vakarienę atsižvelgdamas į istorinį Paschos kontekstą. Pastarasis pabrėžia priešpriešą tarp žmogaus bejėgiškumo ir Dievo galios. Izraeliui buvo neįmanoma išsilaisvinti iš Egipto vergovės, kaip mums neįmanoma išsivaduoti iš nuodėmės padarinių. Išvadavimas atėjo iš Dievo kaip Jo meilės ir malonės dovana, ir to Izraelis turėjo mokyti savo vaikus iš kartos į kartą (Iš 12, 26–27). Kadangi Izraelio išvadavimas yra įsišaknijęs istorijoje kaip atperkantis Dievo aktas, žmonijos išlaisvinimas iš nuodėmės yra pagrįstas istoriniu kryžiaus įvykiu. Iš tiesų, Jėzus yra „mūsų velykinis Avinėlis“ (žr. 1 Kor 5, 7), ir Jo Šventa vakarienė yra „skelbiantis aktas, kuriuo tikinčiųjų bendruomenė išreiškia šlovingą ir lemiamą Kristaus mirties reikšmę“ (G . C. Berkouwer, The Sacraments (Grand Rapids: Wm. B. Eerdmans, 1969), 193 p.).
Viešpaties vakarienė yra priminimas, kad „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), naktį prieš Jo nukryžiavimą, iškilmingai pranešė Savo mokiniams, ką jiems reikia atsiminti: duona ir vynas simbolizuoja Jo kūną, kuris netrukus bus paaukotas, ir Jo kraują, kuris netrukus bus pralietas nuodėmėms atleisti (žr. Mt 26, 28). Jėzaus mirtis buvo vienintelė Dievo priemonė atpirkti mus iš nuodėmės. Kad nepamirštume, jog Jėzaus mirtis yra dangaus priemonė mūsų išganymui, Kristus įsteigė Šventąją vakarienę ir įsakė pastarosios laikytis iki Jo sugrįžimo (1 Kor 11, 24–26).
Jėzaus žodžius, kad „tai yra Mano kraujas, […] kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28) reikia prisiminti net iki istorijos pabaigos. Ignoruoti šiuos žodžius ir pasirinkti kitas išganymo priemones yra Dievo ir Jo pasirinkto išganymo būdo neigimas.
Du esminiai mokymai (iš daugelio) išsiskiria. Pirmasis, kurį reikia atminti prie Viešpaties vakarienės stalo, yra tai, kad Kristus numirė už mus. Antrasis, kad dėl Kristaus mirties, kuri atvedė mus visus į bendrystę, mes prie stalo sėdime kaip vienas kūnas. Prie stalo mes sėdime kaip paskutiniųjų laikų Kristaus atpirktųjų bendruomenė, laukianti sugrįžtančio Viešpaties. Kol tai įvyks, Viešpaties stalas primena, kad istorija turi prasmę, o gyvenimas – viltį.
Kristus atidavė Savo kūną ir kraują, pažadėdamas jums amžinąjį gyvenimą. Kaip jūs galite pritaikyti sau šią nuostabią tiesą taip, kad pastaroji nuolat suteiktų jums viltį ir užtikrinimą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Valgyti Kristaus kūną ir gerti Jo kraują, vadinasi, priimti Jį kaip asmeninį Išgelbėtoją bei tikėti, kad Jis atleidžia mūsų nuodėmes ir kad Jame esame tobuli. Žvelgdami į Jo meilę, gyvendami joje, gerdami ją, turime tapti Jo prigimties dalininkais. Kristus turi būti sielai tai, kas maistas yra kūnui. Maistas negali būti mums naudingas, jeigu nevalgysim, jeigu jis netaps mūsų dalimi. Taip ir Kristus mums nenaudingas, jei nepažįstame Jo kaip asmeninio Išgelbėtojo. Teorinės žinios jokios naudos neatneš. Mes turime maitintis Juo, priimti Jį į savo širdį – tik tada Jis taps mūsų gyvenimu. Turime persiimti Jo meile ir malone“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 354 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite, kaip Jėzus apvalė šventyklą. Kaip mes galime parduoti savo tikėjimą ir ištikimybę? Kaip religija gali būti naudojama siekiant pelno, prestižo ir padėties? Svarbiau, kaip mes, kaip bažnyčia, galime užtikrinti, kad mes nepasiduotume tai pačiai apgaulei?
2. Rašytojas ateistas Aleksas Rosenbergas (Alex Rosenberg) mano, kad visa tikrovė, visa būtis, yra tik materiali. Tai reiškia, kad viskas gali ir turi būti aiškinama pasitelkus tik fizikinius procesus. Pastarieji, žinoma, neturi tikslo, nėra Dievo sumanyti. „Koks yra visatos tikslas?“ – klausia jis. „Nėra jokio tikslo. Kokie tikslai visatoje veikia? Tas pats atsakymas – jokie“. Tačiau, jei visatos beprasmybė ir betiksliškumas skatina jausti prislėgtumą, Rosenbergas įspėja, kad būtina to paisyti. Kodėl? Nes mūsų jausmai, įskaitant prislėgtumą, yra ne kažkas kita, bet konkretūs neuronai ir cheminės medžiagos, ir kodėl tai rimta? Rosenbergas turi atsakymą nusivylusiems gyvenimo beprasmybe. Mat prislėgtumas yra tik neuronų konfigūracija, reikia tik pastarąją pertvarkyti, o tai galima padaryti vaistų pagalba. „Jei rytą ar praėjus trims savaitėms nepasijusite geriau, pakeiskite vaistus. Paprastai tiek reikia laiko, kol suveikia serotonino reabsorbciją slopinantys vaistai, pavyzdžiui: Prozac, Wellbutrin, Paxil, Zoloft, Celexa ar Luvox. Ir jei nepadėjo vieni vaistai, tuomet tikriausiai padės kiti“. Jo atsakymas stebina tuo, kad rašytojas kalba rimtai: jei jaučiatės prislėgti, vartokite vaistus. Palyginkite šį nusistatymą su tuo, ką mes tikime apie Jėzų Kristų ir ką Jis padarė dėl mūsų ant kryžiaus. Kodėl mūsų dalyvavimas Viešpaties vakarienėje, tikra šio žodžio prasme, paneigia nihilizmą ir beprasmybę, kuriuos pateikia Rosenbergas ir jo ateizmas?