Rugpjūčio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Tim 1, 8–9; Iz 42, 1–9; Dan 9, 24–27; Lk 2, 8–14; Mt 10, 5–6; Apd 1, 1–14.
Įsimintina eilutė: „O Jėzus vėl tarė: ‘Ramybė jums! Kaip Mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu’“ (Jn 20, 21).
Pasak Rašto, pagrindinė Trejybės veikla yra misija. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia gelbėja žmoniją. Jų Žodis prasidėjo su nuopuoliu ir tęsiasi iki galo. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia tada atkurs šį atpirktą pasaulį visiškai vienybei su dieviškąja valia.
Pasak evangelijų, Jėzus tapo žmogumi, kas buvo būtina Jo misijos sėkmei. Jėzuje Kristuje istorijos prasmė susitelkia į vieną tašką, Dievo misijos veikla tampa nuosekli ir išpildomi giliausi žmonių poreikiai prasmingai būčiai.
Naujajame Testamente mes esame supažindinti su Jėzaus Kristaus įsikūnijimo tikslais. Šioje Šventojo Rašto dalyje skaitome kaip Jis apibūdina misijos programą, ir pamatome kaip Jėzus sutiko kitataučius, kito tikėjimo žmones. Dievo Žodyje matome neįtikėtiną gelbstinčią Dievo veiklą vardan puolusios žmonijos.
I. JĖZUS SENAJAME TESTAMENTE
„Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, Jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui galia Dievo, kuris mus išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet Savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 8–9).
Užuot buvusios puikiu tekstu apie išganymo beprasmiškumą darbais, šios eilutės apreiškia amžiną išganymo prigimtį; eilutės moko, kad sumanymas mus atpirkti yra labai senas.
Tad nestebina, kad visame Senajame Testamente vienaip ar kitaip Jėzus Kristus yra apreikštas. Ypač galingos yra pranašystės, aiškiai mokančios, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas.
Perskaitykite šias Senojo Testamento eilutes, kurios visos yra taikytinos Jėzui. Ką eilutės sako apie Jį ir Jo, kaip Mesijo vaidmenį? Iz 61, 1; Dan 9, 24–27; Iz 7, 14; 9, 6; 42, 1–9.
Pranašas Izaijas apibūdino Jėzaus misiją šiais žodžiais: „Štai Mano tarnas, kurį Aš remiu, Mano išrinktasis, kuriuo Aš gėriuosi. Apgaubiau Jį Savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą. Aš, VIEŠPATS, pašaukiau Tave teisumo pergalei, paėmiau Tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau Tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse“ (Iz 42, 1. 6–7).
Įsigilinkite į šią neįtikėtiną mintį, kad Jėzus, Kūrėjas, tapo žmogumi kaip mes, gyveno ir mirė kaip žmogus. Kokią didžią viltį tai teikia jums pasaulyje, kuris pats iš savęs nesiūlo jokios vilties?
II. AMŽIŲ ILGESYS
Jėzus Kristus yra ir Bažnyčios, ir pasaulio Viešpats. Jo atėjimas yra išgelbėtos Senojo Testamento bendruomenės, neapribotos tik žydų tautos, lūkestis. Jėzaus atėjimas, ypač Jo kančia ir prisikėlimas, pradėjo naują amžių, kuriame skirtumas tarp žydų ir pagonių, Evangelijos kontekste, išnyksta. Bent tam tikrą laiką Jeruzalė išliks centru. Tačiau Erodo šventykla nebebuvo svarbiausia Jeruzalėje, bet Kristų įtikėję žydai; jie tapo gyva šventykla. Šie krikščionys yra tikrasis Izraelio „likutis“.
Visuotinės Kristaus visų tautų Gelbėtojo misijos paskelbimas visam pasauliui buvo pakartotas Jam gimus, Jo vaikystėje ir po Jo krikšto.
Ko šios eilutės moko apie visuotinę Jėzaus misiją pasauliui? (Lk 2, 8–14 Lk 2, 25–33 Lk 3, 3–6 Jn 1, 29).
Neabejotina, Jėzus atėjo išgelbėti visą žmoniją. Ką ši tiesa reiškia mums misijos kontekste?
„Mūsų bendruomenėse turi būti atgaivinta misionieriška dvasia. Kiekvienas bažnyčios narys turėtų mokytis, kaip prisidėti prie Dievo darbo pažangos gimtinėje ir užsienyje. Atliekama yra vos tūkstantoji misionieriško darbo, kuris turi būti padarytas, dalis. Dievas kviečia Savo tarnus ‘užimti’ Jam naują teritoriją. Ištikimo tarno laukia platūs darbo laukai“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 6 t., 29 p.).
III. MISIJA IZRAELITAMS
„Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24).
Tarp Jo pirmojo viešo pasirodymo ir Jo nukryžiavimo, Jėzaus tarnystė buvo sutelkta beveik vien tik į izraelitus, ypač Galilėjoje. Viešpats pirmiausia kreipėsi į Izraelį. Iki Kryžiaus, geroji žinia buvo ne itin skelbiama pagonims. Matyt Jėzus norėjo pažadinti Izraelio tautą jiems skirtai vietai, jų paskirčiai ir vaidmeniui Dievo misijoje dėl puolusios žmonijos. Izraelis turėjo galimybę liudyti Dievo žinią pasauliui.
Perskaitykite Mt 10, 5–6. Kodėl Jėzus čia tai pasakė? Kaip mes suprantame šiuos žodžius visuotinio Kristaus užmojo ir visos misijos kontekste? Palyginkite šias eilutes su Mt 28, 19.
Apmąstant Jėzaus gyvenimą ir tarnystę, privalu, viena vertus, įžvelgti aiškų skirtumą tarp Jo mąstymo, idealų, principų ir planavimo ir, kita vertus, kaip Jis siekė šių tikslų. Savo kasdieniame gyvenime ir tarnystėje Jis susitapatino su izraelitų kultūra, kaip Senajame Testamente ir buvo išpranašauta apie Mesiją. Tačiau Jo įsikūnijimo įtaka yra visuotinai taikytina. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jis sunaikino pasaulio nuodėmes (Jn 1, 29).
Čia mes matome svarbų biblinį principą misijai. Pirmasis žingsnis – sukurti centrą, siekiant užtikrinti tvirtą ir stabilų geografinį ir kultūrinį pagrindą, t.y. Izraelį ir žydų tautą. Tai atlikus, misija turėjo plėstis nuo centro į išorę.
Pagalvokite apie savo namų bažnyčią. Kaip pastarajai sekasi išlaikyti išsakytas mintis, tai yra, stiprus ir stabilus pagrindas, kuris ilgainiui galėtų laimėti aplinkinius? Kaip jūs galite išvengti pavojaus, su kuriuo susiduria daug bažnyčių, susitelkusių į save ir savo poreikius, nepaisančių liudijimo ir misijos?
IV. MISIJA PAGONIMS
Nors didžiąją Savo laiko dalį Jėzus praleido tarp izraelitų, tarnaudamas jiems pažįstamame kultūriniame kontekste, Savo mokymu ir tarnyste Jis aiškiai parodė, kad Jo misija buvo universali. Evangelija turi būti skelbiama tautoms, pradedant Izraeliu kaip centru. Pagonių išgelbėjimas yra Dievo plano dalis, įkūnyta Jėzaus mokyme.
Kaip šie Jėzaus mokymai nusako misiją pagonims? (Mt 5, 13–14 Mk 14, 9 Lk 14, 10–24 Mt 13, 36–43)
Nepaisant to, kad Jėzus tarnavo daugiausia izraelitams, neabejotina, kad nuo pat pradžių Jo misija buvo visam pasauliui. Jo krikšto metu, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas Krikštytojas aiškiai pasakė: ‘Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!’“ (Jn 1, 29) Žodis pasaulio (graikiškai – kosmos) evangelijose užrašytas apie šimtą kartų, maždaug pusę iš jų nusakant Jėzų kaip pasaulio Atpirkėją.
Jėzaus pasakytame palyginime Lk 14, 16–24, pakviestieji visaip teisinosi ir neatėjo. Dar kartą perskaitykite šiuos pasiteisinimus. Viena vertus, nė vienas pasiteisinimas neatrodė nepagrįstas, ar ne? Kokią svarbią pamoką čia turėtume įžvelgti sau?
V. DIDYSIS PRIESAKAS
Nuo prisikėlimo iki paėmimo į dangų Jėzus praleido 40 dienų pirmiausia rengdamas mokinius ir Savo Bažnyčią pasaulinei evangelizacijai. Geriausiai žinomas ir dažniausiai cituojamas pasakojimas apie Jėzaus užžengimą į dangų yra užrašytas Mato evangelijoje. Tačiau per šį laikotarpį buvo kitų atvejų, kurių metu prisikėlęs Kristus galėjo suteikti daugiau informacijos apie priesaką skelbti Evangeliją. Prisikėlęs Kristus du kartus pasirodė Jeruzalėje, du – Galilėjoje (prie Tiberiados ežero ir ant kalno), ir Apd 1, 1–14 aprašytas susitikimas.
Evangelijose yra aprašyti šeši atvejai, kuriuose pasakojimas apie didįjį priesaką pateikiamas iš įvairių pusių: ant kalno Galilėjoje (Mt 28, 18–20), prie stalo (Mk 16, 15–20), kelyje į Emausą (Lk 24, 13–31), aukštutiniame kambaryje (Jn 20, 19–31), prie Tiberiados ežero (Jn 21, 4–25), Jėzui užžengiant į dangų (Apd 1, 1–11). Kas bendra visuose šiuose nutikimuose?
Šventosios Dvasios galia ir paklusdami Jėzaus žodžiams, apaštalai greitai aprėpė visą senovės pasaulį. Paulius skelbė šiaurinėje Viduržemio jūros pakrantėje; Pilypas darbavosi Samarijoje. Pasak ankstyvosios krikščionių tradicijos, Matas nukeliavo į Etiopiją, o Tomas į Indiją.
Nors pradžia buvo kukli, o priešprieša galinga, per Viešpaties malonę šie ištikimi mokiniai sugebėjo paskelbti Evangelijos žinią pasauliui. Nepaisant jų ydų, trūkumų, baimių, abejonių ir kovų, jie atsiliepė į kvietimą ir darbavosi dėl pasaulio išganymo. Tai reiškia, kad jie siekė pasidalyti su kitais tuo, ką sužinojo ir gavo iš Jėzaus. Argi tai nėra krikščionybė?
Kas jums buvo suteikta Kristuje? Kaip jūsų atsakymas (tai, kas jums buvo suteikta Kristuje) turėtų paveikti jūsų požiūrį į liudijimą ir misiją kitiems?
Tolesniam tyrinėjimui: Pasak Mato, Jėzus išpranašavo, kad „bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24, 14). Tuo pačiu metu Šventajame Rašte aiškiai parašyta: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24, 36). Taip pat atkreipkite dėmesį į Jėzaus žodžius: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė Savo galia“ (Apd 1, 7). Taigi, nors geroji Evangelijos žinia buvo ir yra skelbiama kaip niekada anksčiau, ir nors mes tikime, kad Kristus greitai sugrįš, mums nedera spėlioti datų.
„Mums nedera įnikti spėlioti laiką ir metą, kurių Dievas neapreiškė. Jėzus nurodė Savo mokiniams ‘budėti’, o ne konkretų laiką. Jo sekėjai turi paklusti savo Vado įsakymams; jie privalo budėti, laukti, melstis ir darbuotis, laukiant Viešpaties atėjimo“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald, March 22, 1892“).
Klausimai aptarimui:
1. Nepaisant aiškaus mokymo nenustatinėti Kristaus sugrįžimo datų, vargu ar praeina metai ir naujienose išgirstame, kad kažkokia krikščionių grupė pranašauja Kristaus sugrįžimo datą. Jūsų manymu, kodėl žmonės primygtinai tai daro, išskyrus tą priežastį, kad tai labai pasitarnauja surenkant lėšas? (Galų gale, jei Jėzus ateis kitų metų birželio 19 d. [arba pasirinkite kurią nors kitą dieną], tai kam reikalingi pinigai?) Kodėl šių datų, kurios kasmet nepasitvirtina, nustatinėjimas kenkia krikščioniškajam liudijimui pasaulyje?
2. Pagalvokite apie kliūtis, su kuriomis susidūrė ankstyvieji tikintieji per pirmuosius kelerius misijos metus, ypač turint omenyje tai, kad skaičiumi jie buvo itin maži. Su kokiomis kliūtimis misijai mes susiduriame šiandien? Ko galime pasimokyti iš ankstyvosios Bažnyčios sėkmės, kuri gali padėti mums daryti tai, ką mes itin aiškiai buvome pašaukti atlikti?