Gegužės 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 8, 22–25; 4, 31–37; 6, 20–49; 8, 19–21; 10, 25–37; Įst 6, 5.
Įsimintina eilutė: „Jie labai stebėjosi Jo mokslu, nes Jo žodis dvelkė galybe“ (Lk 4, 32).
„Kai Kristus atėjo į Žemę, žmonija, jau atrodė, pasieks žemiausią savo nuopuolio ribą. Buvo paniekinti net patys visuomenės pamatai. Gyvenimas tapo netikras, dirbtinis. […] Pasipiktinę melu ir prasimanymais, trokšdami leistis į apmąstymus, žmonės persismelkė neištikimybe ir materializmu. Negalvodami apie amžinybę, jie gyveno šia diena.
Nustoję pripažinti Dievą, jie nustojo gerbti ir žmogų. Tiesa, garbingumas, sąžiningumas, pasitikėjimas, užuojauta nyko šioje Žemėje. Nepasotinamas godumas ir protą temdančios ambicijos gimdė nepasitikėjimą. Mintys apie pareigą, apie stipriųjų pareigą silpniesiems, apie žmogiškąjį orumą ir žmonių teises buvo atmestos kaip tušti svaičiojimai ar nesąmonės. Eiliniai žmonės buvo laikomi gyvuliais, ant kurių galima krauti naštas, įrankiais ar priemone ambicingųjų tikslams pasiekti. Turtas ir valdžia, atsipalaidavimas ir pataikavimas savo įnoriams buvo laikomi didžiausiu gėriu. Tą amžių charakterizavo fizinis išsigimimas, protinis sąstingis ir dvasinė mirtis“ (E. Vait, Ugdymas, 85 p.).
Tokiame kontekste galima geriau suprasti, kodėl Jėzus mokė Savo mokslo.
I. JĖZAUS AUTORITETAS
Kadangi buvo gydytojas ir mokslininkas, Lukas suprato autoriteto vaidmenį. Jis buvo susipažinęs su filosofijos autoritetu graikų mokslui ir ugdymui. Jis suprato romėnų teisės autoritetą civilinėms byloms ir valdžios funkcijoms. Kadangi buvo Pauliaus bendražygis, Lukas suprato bažnytinį autoritetą, kurį apaštalas pabrėždavo steigdamas bendruomenes. Taigi Lukas suprato, kad autoritetas yra asmens įsitikinimo esmė, įstaigos vaidmens, valstybės funkcijų, mokytojo ir mokinių santykių pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukas susidurdavo su įvairiausiomis valdžios formomis, apaštalas pasidalijo su savo skaitytojais, kad niekas neprilygo Jėzui ir Jo autoritetui. Gimęs dailidės namuose, 30 metų augęs mažame Galilėjos mieste Nazarete, pagarsėjusiame ne dėl kažko kito, bet dėl pasaulietiškų matų, Savo mokymu ir tarnyste Jėzus pasipriešino visiems ir viskam: romėnų valdovams, žydų mokslininkams, rabinams, paprastiems žmonėms, pasaulietiniam ir religiniam autoritetui. „Visi Jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų“ (Lk 4, 22). Kartą Jėzus suteikė vilties Naino našlei, prikeldamas gyvenimui jos mirusį sūnų (Lk 7, 11–17). „Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: ‘Didis pranašas atsirado tarp mūsų’ ir: ‘Dievas aplankė Savo tautą’“ (eilutė 16). Jėzaus autoritetas gyvenimui ir mirčiai įaudrino ne tik Nainą, bet „Judėją ir visą šalį“ (eilutės 16–17).
Perskaitykite Lk 8, 22–25; 4, 31–37; 5, 24–26; 7, 49; 12, 8. Ką šios eilutės pasako apie Jėzaus autoritetą?
Lukas skyrė laiko ir užrašė ne tik savo draugui Teofiliui, bet ir ateinančioms kartoms, kad Savo tarnyste Jėzus įtvirtino tik Jam būdingą autoritetą. Kaip įsikūnijęs Dievas, Jis iš tiesų turėjo tokį autoritetą, kurio niekas kitas niekada neturėjo.
Daug žmonių atlieka įvairiausius dalykus Dievo vardu, ir dėl to, žinoma, jų elgesiui priskiriamas didelis autoritetas. Kaip mes galime būti užtikrinti, jog sakydami: „Dievas paskatino mane tai padaryti“, laiduotume, kad taip yra iš tikrųjų? Atsakymus aptarkite klasėje.
II. DIDYSIS KRISTAUS PAMOKSLAS
Kalno pamokslas (Mt 5–7) dažnai literatūroje tituluojamas „krikščionybės esme“. Luko evangelijoje šis pamokslas užrašytas Lk 6, 20–49 ir kitur. Kadangi Lukas pamokslą užrašė iš karto po „oficialaus“ mokinių išrinkimo (Lk 6, 13), kai kurie mokslininkai šį pamokslą pavadino „įšventinamuoju pavedimu Dvylikai“.
Kaip parašyta Lk 6, 20–49, pamokslas prasideda keturiais palaiminimais, keturiais sielvartais ir kitomis esminėmis krikščioniškojo kelio savybėmis.
Patyrinėkite Lk 6, 20–49 ir paklauskite savęs, kaip jūsų gyvenime atsispindi čia išreikšti principai.
1. Krikščioniškasis palaiminimas (Lk 6, 20–22). Kaip vargas, alkis, verksmas ir neapykanta gali nuvesti į palaiminimą?
2. Krikščioniškoji priežastis džiaugtis net patiriant panieką (Lk 6, 22–23).
3. Tai, ko dera saugotis (Lk 6, 24–26). Apmąstykite kiekvieną iš šių įspėjimų. Kodėl krikščionys turi šių saugotis?
4. Tai, kas krikščionims privaloma (Lk 6, 27–31). Joks kitas Jėzaus įsakymas, nė auksinės taisyklės laikymasis, nesukelia daugiau diskusijų ir nėra laikomas sunkesniu vykdyti. Krikščioniška etika iš esmės yra teigiama, o ne neigiama. Pastarąją sudaro ne tai, ko nedaryti, bet tai, ką daryti. Užuot teigusi: „Nejauskite neapykantos“ savo priešui, – krikščioniška etika teigia: „Mylėkite savo priešus“. Vietoj abipusiškumo įsakymo („dantis už dantį“), auksinė taisyklė reikalauja visiško gėrio etikos („atsuk kitą skruostą“). Mahatma Gandis iš auksinės taisyklės išplėtojo visą politinę filosofiją nepasiduoti blogiui per gėrį ir galiausiai pasinaudojo šiuo principu išvaduojant Indiją iš britų kolonializmo. Be to, Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis pasinaudojo auksinės taisyklės etika panaikindamas segregaciją JAV. Kai karaliauja meilė, sostą užima palaiminimas.
5. Krikščioniškasis būdas (Lk 6, 37–42). Atkreipkite dėmesį į Kristaus reikalavimą atleisti, duoti dosniai, gyventi pavyzdingai ir pakęsti.
6. Krikščioniškų vaisių mezgimas (Lk 6, 43–45).
7. Krikščioniškas statymas (Lk 6, 48–49).
III. NAUJA ŠEIMA
Gerai žinomi mokytojai iki ir po Jėzaus mokė vienybės ir meilės, bet paprastai jie mokė meilės tam tikroje vienoje grupėje, kurią apibrėžia kasta, odos spalva, kalba, giminystės ryšiai ar religija. Bet Jėzus įveikė žmones skiriančias kliūtis ir pradėjo naują šeimą, kuri nedaro skirtumo tarp įprastų dalykų, paprastai atskiriančių žmones. Parodydamas nepelnytą, neišimtinę, visuotinę ir pasiaukojančią meilę (agape) Kristus sukūrė naują šeimą. Pastaroji atspindi pirmąjį ir visuotinį idealą, įtvirtintą pasakojime apie Pasaulio sukūrimą, kuris užtikrina, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 26–27), todėl Jo akivaizdoje visi yra lygūs.
Perskaitykite Lk 8, 19–21. Nemenkindamas ryšių ir įsipareigojimų, kurie sieja tėvus ir vaikus, brolius ir seseris šeimoje, Jėzus žiūrėjo giliau nei tik į kūną ir kraują ir šiuos abu padėjo ant Dievo aukuro, kaip visos šeimos danguje ir žemėje narius (Ef 3, 15). Krikščioniškos mokinystės šeima turi būti ne mažiau artima ir glaudi negu bendrų tėvų ryšiai. Jėzui tikra „šeima“ – tai ne kraujo ryšiai, bet Dievo valios vykdymas.
Ko šios eilutės moko apie sienas, kurias Kristus nugriovė, atsižvelgiant į skirtumus, itin dažnai skirstančius žmones (dažnai sukeliant blogus padarinius)? Lk 5, 27–32; Lk 7, 1–10; Lk 14, 15–24; Lk 17, 11–19;
Jėzaus misija ir tarnystė, Jo atlaidi širdis ir malonė neatmetė nė vieno, kuris priima Jo kvietimą. Per Savo amžiną meilę Jis užmezgė ryšį su visais visuomenės sluoksniais.
Kokiais būdais mes, kaip bažnyčia, galime geriau laikytis šio svarbaus principo?
IV. MEILĖS APIBRĖŽIMAS: PALYGINIMAS APIE GAILESTINGĄJĮ SAMARIETĮ. 1 dalis
Iš keturių evangelijų, tik Luko evangelijoje užrašyti palyginimai apie sūnų palaidūną ir gailestingąjį samarietį (Lk 10, 25–37). Pirmasis reiškia „vertikaliąją“ meilę, išskirtinę Tėvo meilę nusidėjėliams; antrasis moko mus „horizontaliosios“ meilės, kuri turėtų būti būdinga žmogaus gyvenimui, atsisakant bet kokių kliūčių tarp žmonių ir gyvenant Jėzaus apibrėžimu artimui: kad visi žmonės yra Dievo vaikai ir nusipelno būti mylimi ir vertinami vienodai.
Perskaitykite Lk 10, 25–28 ir apmąstykite du esminius klausimus. Kaip kiekvienas klausimas susijęs su krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo esme?
1. „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (eilutė 25)
Atkreipkite dėmesį, kad Įstatymo mokytojas siekė laimėti amžinąjį gyvenimą. Būti išgelbėtu iš nuodėmės ir įeiti į Dievo karalystę iš tiesų yra kilniausias iš visų siekių, tačiau Įstatymo mokytojas, kaip daugelis žmonių, užaugo klaidingai manydamas, jog amžinąjį gyvenimą galima pelnyti gerais darbais. Akivaizdu, jog jis nežinojo, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23).
2. „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ (eilutė 26)
Jėzaus laikais iškilių žydų, kaip šis Įstatymo mokytojas, paprotys buvo nešioti ant riešo filakteriją. Tai buvo nedidelis odos maišelis, kuriame buvo sudėtos tam tikros Toros dalys, įskaitant tą dalį, kurioje buvo užrašytas atsakymas į Jėzaus klausimą. Jėzus priminė Įstatymo mokytojui tai, kas užrašyta Pakartoto Įstatymo (Įst 6, 5) ir Kunigų (Kun 19, 18) knygose, priminė tai, ką Įstatymo mokytojas galėjo nešiotis savo filakterijoje. Atsakymą į Jėzaus klausimą Įstatymo mokytojas turėjo ant savo riešo, bet ne savo širdyje. Jėzus jam pasakė didžią tiesą: amžinasis gyvenimas yra ne taisyklių laikymasis, bet visiška ir besąlygiška meilė Dievui ir visai Dievo kūrinijai, t.y. ir artimui. Tačiau ar dėl nežinojimo, ar dėl pasipūtimo Įstatymo mokytojas dialogą pratęsė kitu klausimu: „O kas gi mano artimas?“
Kokie išoriniai įrodymai liudija, kad jūs tikrai buvote išgelbėti malone? Tai yra, kas jūsų gyvenime rodo, kad esate nuteisinti tikėjimu?
V. MEILĖS APIBRĖŽIMAS: PALYGINIMAS APIE GAILESTINGĄJĮ SAMARIETĮ. 2 dalis
„Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: ‘O kas gi mano artimas?’“ (Lk 10, 29)
Įstatymo mokytojas turėjo žinoti atsakymą į šį klausimą. Kun 19, 18, kur užrašytas antras didysis įsakymas, apibrėžia artimą kaip tautietį. Užuot tiesiogiai atsakydamas į Įstatymo mokytojo klausimą ar įsitraukdamas į teologinį ginčą su juo pačiu ir tais, kurie stebėjo šiuos įvykius, Jėzus pakylėjo Įstatymo mokytoją ir stebėtojus aukščiau.
Perskaitykite Lk 10, 30–37. Kokie yra pagrindiniai šio pasakojimo klausimai ir ko pastarieji moko mus apie elgesį su kitais?
Atkreipkite dėmesį, Jėzus pasakė, kad vienas žmogus pateko į plėšikų rankas (eilutė 30). Kodėl Jėzus neįvardijo žmogaus tautybės ar statuso? Atsižvelgiant į pasakojimo tikslą, kodėl tai svarbu?
Kunigas ir levitas matė nukentėjusįjį, bet praėjo pro šalį. Kad ir kokios būtų priežastys nepadėti, mums aktualūs tokie klausimai: kas yra tikroji religija, ir kaip pastaroji turėtų būti išreikšta? Įst 10, 12–13; Mch 6, 8; Jok 1, 27.
Santykius tarp žydų ir samariečių ženklino neapykanta ir pyktis, o Jėzaus laikais šis priešiškumas tik blogėjo (Lk 9, 51–54; Jn 4, 9). Taigi padarydamas samarietį pasakojimo „didvyriu“, Jėzus žydams pabrėžė pagrindinę mintį pačiu stipriausiu būdu.
Jėzus apibūdino samariečio tarnystę labai išsamiai: jis pasigailėjo, jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas, nugabeno jį į užeigą ir slaugė jį, ir pažadėjo atsilyginti už viršytas išlaidas. Visa tai kartu apibrėžia tikrąją ir beribę meilę. Kadangi visa tai buvo padaryta dėl žmogus, kuris galėjo būti žydas, paaiškėja, kad tikrajai meilei nėra sienų.
Kunigas ir levitas savęs klausė: kas mums nutiktų, jei mes sustotume ir padėtume šiam žmogui? Samarietis klausė: kas nutiktų šiam žmogui, jei aš jam nepadėčiau? Koks yra skirtumas tarp šių dviejų klausimų?
Tolesniam tyrinėjimui: „Savo gyvenimu ir pamokomis Kristus davė tobulą nesavanaudiško tarnavimo, kylančio iš Dievo, pavyzdį. Dievas negyvena Sau. Ir kurdamas pasaulį bei viską išlaikydamas, Jis nuolatos tarnauja kitiems. ‘Jis juk leidžia Savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų’ (Mt 5, 45). Šį tarnavimo idealą Dievas patikėjo Savo Sūnui. Jėzui buvo leista stovėti žmonijos priešakyje ir Savo pavyzdžiu mokyti, ką reiškia tarnauti. Jo visas gyvenimas buvo pavaldus tarnavimo įstatymui. Jis visiems patarnaudavo, visiems tarnavo. Tai Jis įgyvendino Dievo Įstatymą ir Savo pavyzdžiu parodė, kaip jam paklusti turime mes“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 603 p.).
Palyginimas apie gailestingąjį samarietį nėra „prasimanyta istorija, o tikras atsitikimas – buvo žinoma, kad būtent taip ir įvyko. Kita kelio puse sumuštąjį praėję kunigas ir levitas sėdėjo tarp jų ir klausėsi Kristaus žodžių“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 462 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite I dalies pabaigoje užrašytą klausimą. Kas nėra girdėjęs žmones sakant, kad jie kažką padarė, nes Dievas taip liepė? Kaip Dievas mums kalba? Tuo pačiu metu, koks yra pavojus, kai mes pasinaudojame Dievo autoritetu, siekdami pateisinti savo poelgius?
2. Dar kartą perskaitykite Jėzaus įspėjimus, užrašytus Lk 6, 24–26. Kaip derėtų suprasti čia užrašytus Jėzaus žodžius? Dėl ko Jis išties įspėjo mus ir ko mokė saugotis šiame gyvenime?
3. Apmąstykite autoriteto klausimą. Kas yra autoritetas? Kokių būna autoritetų? Koks autoritetas yra aukščiausias? Kaip dera reaguoti į įvairius autoritetus mūsų gyvenime? Kas atsitinka, kai mus viršijantys autoritetai nesutaria?