Gegužės 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 2, 25–32; Jn 16, 5–7; Lk 23, 46; Lk 11, 1–4; Mt 7, 21–23; Lk 11, 9–13.
Įsimintina eilutė: „Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Lk 11, 9–10).
Iš trijų sinoptinių evangelijų, Luko evangelijoje daugiau nei kitose parašyta apie Jėzaus santykius su Šventąja Dvasia. Mato evangelijoje apie Dvasią užsiminta 12 kartų, Morkaus evangelijoje – 6, o Luko – 17 kartų, ir 57 kartus Apaštalų darbų knygoje. Nuo Jėzaus tapimo žmogumi (Lk 1, 35) iki Jo nurodymo pradėti pasaulinę misiją (Lk 24, 44–49), Lukas įžvelgė kasdienį Jėzaus ir Šventosios Dvasios ryšį. Tai itin svarbu mūsų Išgelbėtojo tarnystės supratimui. Be to, Lukas minėjo ir maldos svarbą Jėzaus gyvenime ir misijoje. Būdamas Dievas, lygus su Tėvu ir Dvasia, Jėzaus paliko mums pavyzdį, susijusį malda.
Jei Jėzus suprato maldos būtinybę, kiek labiau maldos reikia mums?
„Kad neiškiltų pavojaus tapti nerūpestingiems ar išklysti iš teisingo kelio, jūs turite melstis ir budėti. Priešas siekia mums sutrukdyti per maldą ir tikėjimą gauti malonės ir jėgų atsispirti gundymams ir stato įvairias kliūtis kelyje prie malonės sosto“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 2005, 93 p.).
I. JĖZUS IR ŠVENTOJI DVASIA
Atsivertęs pagonis, misionierius ir apaštalo Pauliaus draugas, Lukas Kristologiją suvokė nuo Jėzaus įsikūnijimo iki Jo užžengimo dangun ir Bažnyčios išplitimo. Lukui tai buvo dieviškas stebuklas, pradėtas ir palaikomas Šventosios Dvasios. Jėzaus gyvenime mūsų atpirkimui akivaizdžiai darbavosi visa Dievybė (Lk 3, 21–22); Lukas tai pabrėžė visose nuorodose į Šventąją Dvasią.
Ko šios eilutės moko apie Šventosios Dvasios vaidmenį Kristaus atėjimui žmogaus kūne? Lk 1, 35. 41; 2, 25–32.
Jėzaus misijos aprašymas prasideda keliomis nuorodomis į Šventąją Dvasią. Pasak Luko, Jonas Krikštytojas pranašavo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16). Po Jėzaus krikšto, ir Tėvas, ir Šventoji Dvasia patvirtino išskirtinę Jėzaus atpirkimo misiją. Dievas Tėvas iš dangaus prabilo, kad Kristus yra Jo mylimas Sūnus, siųstas atpirkti žmoniją, o Šventoji Dvasia nusileido ant Jo tarsi balandis (Lk 3, 21–22). Nuo tada Jėzus buvo „kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 4, 1), pasirengęs akistatai su priešu dykumoje, ir Savo tarnystės pradžiai (Lk 4, 14).
Įžanginiais žodžiais Nazareto pamoksle, paskaitęs Izaijo pranašystę apie Mesiją, Jėzus nusakė Save: „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (Lk 4, 18). Dvasia Jį nuolat lydėjo, stiprino, ir Dvasia yra Jo buvimas tarp Jo mokinių Jėzui išėjus (Jn 16, 5–7). Ir ne tik, Jėzus pažadėjo, kad Dievas suteiks „Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11, 13). Dvasia, nuolat siejusi Kristų su Jo Tėvu ir atperkančia misija, taip pat sustiprina mokinius jų tikėjimo kelionėje. Tad Dvasia yra ypatingai svarbi krikščioniškam gyvenimui: „kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista“ (Lk 12, 10).
Kaip konkrečiai ir praktiškai mes galime būti atviri Šventosios Dvasios vedimui? Tai yra, kaip mes galime apsisaugoti, kad mūsų sprendimai neužkietintų mūsų Dvasios balsui?
II. MALDA JĖZAUS GYVENIME
Iš daugybės kartų, kai Jėzus meldėsi, kai kurie atvejai užrašyti tik Luko evangelijoje. Atkreipkite dėmesį į šiuos įvykius, kurie parodo Jėzų maldoje svarbiomis Jo gyvenimo akimirkomis.
1. Jėzus meldėsi po Savo krikšto (Lk 3, 21). „Priešais Jį vėrėsi nauja ir svarbi era. Dabar Jis išėjo į plačią areną, pradėjo Savo gyvenimo kovą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 89 p.). Be maldos Jis nedrįso pradėti naujo Savo viešos tarnystės etapo, kuris galiausiai nuvedė jį ant Golgotos kryžiaus.
2. Jėzus meldėsi prieš išsirenkant Dvylika (Lk 6, 12–13). Joks vadovas nesirenka savo sekėjų bet kaip. Tačiau Jėzus čia išsirinko ne tik sekėjus, bet tuos, kurie visiškai supras ir visiškai susitapatins su Jo asmeniu ir Jo misija. „Jų tarnystė buvo svarbiau už viską, kam kada nors buvo pašauktas žmogus, o už ją svarbesnis buvo tik pats Kristus“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 261 p.).
3. Jėzus meldėsi už Savo mokinius (Lk 9, 18). Mokinystė reikalauja visiško pasišventimo Jėzui ir Jo tapatybės supratimui. Kad Dvylika galėtų suprasti, kas Jėzus buvo, Jis „nuošaliai vienas meldėsi“ ir po to paklausė jų esminio klausimo: „O jūs kuo Mane laikote?“ (Lk 9, 20)
4. Jėzus meldėsi prieš atsimainymą (Lk 9, 28–36) ir sulaukė antro patvirtinimo, kad Jis yra Dievo „išrinktasis Sūnus“. Praeities ir ateities išbandymai negalėjo pakeisti artimiausios bendrystės tarp Tėvo ir Sūnaus. Malda taip pat lėmė, kad mokiniai tapo Jo galybės skelbėjais (2 Pt 1, 16).
5. Jėzus meldėsi Getsemanėje (Lk 22, 39–46). Tai turbūt svarbiausia malda išganymo istorijoje. Čia Išgelbėtojas susiejo dangų su žeme, ir tą padaręs Jis nustatė tris esminius principus: Dievo valios ir tikslo viršenybė; pasišventimas šios viršenybės vykdymui net rizikuojant krauju ir mirtimi; ir jėgų suteikimas įveikti visas pagundas įgyvendinant Dievo tikslą.
6. Jėzus meldėsi ir atidavė Savo gyvybę į Dievo rankas (Lk 23, 46). Savo paskutiniais žodžiais ant kryžiaus: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu Savo dvasią“, – Jėzus pateikė mums galutinį maldos tikslą. Gimstant ar mirštant, priešų ar draugų akivaizdoje, miegant ar budint, malda turi išlaikyti mūsų nuolatinį ryšį su Dievu.
Ko šie pavyzdžiai moko apie maldą jūsų gyvenime?
III. PAVYZDINĖ MALDA. 1 dalis
Perskaitykite Lk 11, 1–4. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti maldos veikimą?
Kristus labiausiai mėgo nusakyti Dievą žodžiu „Tėvas“. Keturiose evangelijose tai užrašyta bent 170 kartų. Kreipdamiesi į Dievą kaip į savo Tėvą, mes pripažįstame, kad Dievas yra Asmuo, galintis palaikyti artimiausius santykius su žmonėmis. Dievas yra toks pat asmeniškas, tikras, mylintis ir rūpestingas kaip žemiškasis tėvas. Bet Jis yra Tėvas danguje. Jis skiriasi nuo mūsų žemiškojo tėvo, nes Jis yra visagalis, visažinis, Jis yra visur ir Jis yra visiškai šventas.
Žodžiai „Tėve, kuris esi danguje“ amžinai mums primena, kad Dievas yra šventas ir asmeniškas, ir kad krikščionybė nėra nei filosofinė idėja, nei panteistinė dievo sąvoka, neva viskas yra dievas.
„Teesie šventas Tavo vardas“ (Lk 11, 2). Čia mums dar kartą primenamas Dievo šventumas. Teigiantieji seką Viešpačiu turi išlaikyti šventą Jo vardą darbais ir žodžiais. Laikant save Tėvo sekėju ir tuo pačiu metu darant nuodėmes, Jo vardas bus suterštas ir šiam vardui bus nusidėta. Jėzaus žodžiai Evangelijoje pagal Mt 7, 21–23 gali padėti mums geriau suprasti, ką tai reiškia laikyti Dievo vardą šventu.
„Teateinie Tavo karalystė“ (Lk 11, 2). Evangelijose Dievo karalystė paminėta daugiau nei 100 kartų, beveik 40 kartų Luko evangelijoje, Mato – beveik 50 kartų, Morkaus – 16, Jono – 3. Būtent Dievo karalystės Jėzus ir atėjo apreikšti, įkurti, šiandienėje tikrovėje – malonės karalystės, o ateityje – pažadėtos šlovės karalystės. Jei nebūsime pirmosios karalystės dalininkais, neturėsime dalies nė antrojoje karalystėje, ir Išgelbėtojas nori, kad Jo mokiniai patirtų pirmąją karalystę tikėdamiesi antrosios.
„Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10). Dievo valia yra pripažįstama ir jai paklūstama danguje. Jėzus tai priėmė ir meldė, kad tas pat įvyks ir žemėje. Žodis „žemėje“ moko ne bendrumo, bet konkretumo. Tebūna Dievo valia žemėje, bet tegul ji prasideda mumyse, kiekviename iš mūsų asmeniškai.
Ar jūs pažįstate Viešpatį, ar tiesiog apie Jį žinote? Kaip jūsų maldos gali jus priartinti prie Jo?
IV. PAVYZDINĖ MALDA. 2 dalis
„Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien“ (Lk 11, 3). Prašyme yra žodis „duok“. Ar duonos prašo milijonierius, ar našlaitis, tokia malda pripažįstama priklausomybė ir išreiškiamas pasitikėjimas. Mes visi esame priklausomi nuo Dievo, todėl prašymu „duok“ mes pripažįstame, kad Dievas yra visų dovanų šaltinis. Jis yra Kūrėjas. „Juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). „Jis mus sukūrė, ir mes priklausome Jam“ (Ps 100, 3).
Dievas yra Tėvas, parūpinantis mums visko, ko reikia. Atsižvelgiant į šį pažadą, kokį užtikrinimą įžvelgiate Lk 11, 9–13?
„Ir atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4). Atleidimas yra Evangelijos esmė. Be Dievo atleidimo nėra išganymo: „Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais […], Jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus“ (Kol 2, 13). Patyrusieji Dievo atleidimą turi priimti bet kokį žmogų, kuris jiems galėjo kažkaip nusikalsti. Prašymas atleisti „nes ir mes atleidžiame“ (Lk 11, 4) nereiškia, kad Dievo atleidimas priklauso nuo mūsų atleidimo kitiems; kadangi mums yra atleista, būtina, jog ir mes, mokiniai, nuolat gyventume plėsdami malonės ratą – priimdami Dievo palankumą ir taip pat rodydami savo meilę ir atleisdami kitiems, kurie galbūt mums nusikalto.
„Ir nevesk mūsų į pagundą“ (Lk 11, 4). Būtina pabrėžti du dalykus. Pirma, būti gundomiems nėra nuodėmė. Graikų kalboje žodis nuodėmė yra peirasmos. Paprastai graikų kalbos žodžiai, kurių galūnė yra –asmos, nusako procesą, o ne padarinį. Raštas nemoko, kad pagunda yra galutinis padarinys; bet būdas, procesas, naudojamas nulemti tam tikrą padarinį. Nors būti gundomiems nėra nuodėmė, pasiduoti pagundai yra Įstatymo laužymas. Antra, Dievas negundo (Jok 1, 13). Dievas gali leisti mus išmėginti, bet Jis niekada negundo ir nevilioja nusidėti. Todėl šia malda pripažįstama, kad Dievas yra stiprybės šaltinis, padedantis priešintis piktajam.
Patyrinėkite Lk 11, 1–4. Pagalvokite apie visus šiose eilutėse apimtus klausimus. Kaip jūsų patyrimas, susijęs su kiekvienu iš šių klausimų, gali būti praturtintas ir pagilintas per maldą?
V. DAUGIAU PAMOKŲ APIE MALDĄ
Pamokęs Savo mokinius kaip melstis, Jėzus nedelsdamas pasakė palyginimą apie ištvermingą maldą ir taip paaiškino (Lk 11, 5–13), kad būtina melstis nuolat. Jo tarnystei artėjant prie pabaigos, Jėzus priminė Savo mokiniams, kad meldžiantis būtina atgailauti ir nusižeminti (Lk 18, 9–14). Abu šie palyginimai moko, kad malda yra ne tik religinė rutina, bet nuolatinis vaikščiojimas, kalbėjimasis ir gyvenimas su Tėvu.
Perskaitykite Lk 11, 5–8. Šiuo palyginimu Jėzus mokė ištvermingos maldos. Malda neturėtų tapti rutina. Vietoj to, malda turėtų būti santykių pamatu – absoliučiu ir nuolatiniu pasitikėjimu Dievu. Sielai malda yra tarsi kvėpavimas, t.y. be maldos mes esame dvasiškai mirę. Jėzus pasakė palyginimą apie kaimyną, kuris atsisakė būti paslaugus. Nepaliaujamas duonos prašymas skubiam reikalui atrodė bergždžias, bet galų gale net ir nepaslaugus kaimynas pasidavė atkakliam beldimui į duris. Kiek daugiau padarytų Dievas, jei kažkas ištvermingai melstųsi? Tokia ištvermė nepakeičia Dievo apsisprendimo, bet sustiprina mūsų pasitikėjimą.
Perskaitykite Lk 18, 9–14. Ko svarbaus apie maldą moko šios eilutės?
Fariziejus tikėjosi Dievo pritarimo dėl savo teisumo darbų. Muitininkas puolė į gailestingo Dievo rankas ir tikėjosi būti priimtas dėl Dievo malonės. Dievas priima mus ne dėl to, kas mes esame ar ką mes padarėme, bet tik dėl Savo malonės. Tik atgailaujantis, nuolankus ir palūžusios dvasios nusidėjėlis gali gauti tokią malonę.
„Romumas ir nusižeminimas yra sąlygos sėkmei ir pergalei. Šlovės karūna laukia tų, kurie nusižemina prie kryžiaus“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 590 p.).
Nepažįstantieji Viešpaties yra linkę lyginti save su tais, kurie atrodo blogesni už juos, siekiant įtikinti save, kad jie nėra labai blogi. Kodėl tai yra dvasinė apgaulė? Ką mums reikštų, jei kiti yra blogesni už mus?
Tolesniam tyrinėjimui: „Siela, kasdien nuoširdžia malda besikreipianti į Dievą pagalbos, paramos ir jėgų, turės didingus siekius, aiškiai pažins tiesą ir supras savo pareigas, sieks kilnių tikslų ir jaus nuolatinį teisumo alkį bei troškulį. Jei palaikysime nenutrūkstamą ryšį su Dievu, tai bendradarbiaudami su kitais galėsime skleisti mūsų širdyse viešpataujančią šviesą, ramybę ir taiką. Besimelsdami Dievui gauname jėgų. Šios jėgos ir nenuilstamos pastangos lavinti protą, giliai mąstyti ir būti atsakingam, paruoš mus gerai atlikti kasdienes pareigas ir išlaikyti ramią dvasią bet kuriomis aplinkybėmis“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 79 p.).
„Vadindami Dievą Tėvu, pripažįstame visus Jo vaikus savo broliais. Mes esame didžiulės žmonijos dalis, vienos šeimos nariai. Todėl melstis turime ir už save, ir už savo artimus. Jei siekiame palaiminimo tik sau, tai meldžiamės neteisingai“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 96 p).
Klausimai aptarimui:
1. Jėzų ir Šventąją Dvasią Lukas siejo ne tik savo evangelijoje. Skaitant Apaštalų darbų knygą, antrąjį krikščioniškosios bažnyčios istorinį Luko veikalą, neįmanoma nepastebėti įtikinamo Šventosios Dvasios veikimo krikščioniškosios bendruomenės gyvenime, šios bendruomenės uždaviniams ir tarnystei. Iš tiesų, tik Lukas užrašė Jėzaus po prisikėlimo nurodymą Savo mokiniams likti Jeruzalėje, „kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49), kol jie galės eiti iki žemės pakraščių su nukryžiuotojo, bet prisikėlusiojo Gelbėtojo žinia. Vėliau Lukas pradėjo Apaštalų darbų knygą, pakartodamas Jėzaus pažadą dėl Šventosios Dvasios (Apd 1, 7–8), ir pažadas buvo įvykdytas per Sekmines (Apd 2). Ko visa tai moko mus apie esminį Šventosios Dvasios vaidmenį bažnyčios gyvenime?
2. Kaip malda parodo, kad mes pripažįstame savo priklausomybę nuo Dievo? Perskaitykite Lk 18, 9. Kokį gilų dvasinį klausimą Jėzus sprendė vėliau pasakytu palyginimu?