Gegužės 7–13
JO SPARNŲ ŠEŠĖLYJE
Šią savaitę skaitykite: Iš 19, 4; 2 Sam 11, 12; Ps 17, 8; 32, 1; 36, 8; 51, 4; 57, 2; 61, 5; 63, 8.
Įsimintina eilutė: „Gulėdamas guolyje, Tave menu, per visą naktį mąstau, kad Tu mano pagalba, ir Tavo sparnų ūksmėje krykštauju iš džiaugsmo“ (Ps 63, 7–8).
„Trys dalykai man perdėm nuostabūs, ir keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis […] (Pat 30, 18–19).
Erelis yra gyvas kovinis lėktuvas. Apsiginklavęs lenktu snapu ir aštriais nagais, jis panašus į kovinį lėktuvą. Erelis yra vėjas ir sparnas, kaulas, sausgyslė ir kraujas. Erelis yra maitėda, žvejys ir vagis. Erelis sminga nuo debesų link vandens audros greičiu. Erelis šlubčioja suriestais nagais savo lizde, kad nesužalotų jauniklių. Erelis yra didybė, galia ir grakštumas. Erelis yra visos šitos metaforos, ir vis dėlto didesnis negu jų visų suma. Todėl nestebina, kad patarlės autorius nepajėgė suprasti nuožmaus erelio skrydžio grožio.
Dovydas panašiai apibūdino psalmėje Dievo apsaugą. Šią savaitę kartu su Dovydu apmąstysime tai, kaip Dievas saugo mus ir dengia mūsų nuodėmes. Bet iš pradžių pažiūrėsime į įvykius, kurie įkvėpė tokią reikmę, ir mėginsime suprasti, kodėl mes taip pat turime būti apsaugoti.
I. NUOGA TIESA
Ereliai gali pakilti į 3048 m. aukštį, aukščiau negu dauguma paukščių. Kaip erelis, Dovydas jautėsi aukštai pakilęs. Piemuo-karalius pasiekė tokią didybę, kurios sulaukė vos keli monarchai. Jis buvo aprengtas karinių pergalių laimikiu ir apgaubtas šlove bei garbe. Deja, Dovydas užmiršo, kad jo karališki drabužiai buvo Dievo dovana. Jie negalėjo paslėpti jo nuodėmių nuo Dievo akių, net jam būnant karaliumi.
Dovydo drabužiai, dvasine prasme, buvo ir kunigiški, ir karališki. Jis buvo ir Izraelio teokratijos vadovas. Karčios nuodėmės, sutepusios šiuos drabužius, įkvėpė karalių parašyti Ps 32 ir 51. Norint suprasti šių ir kitų Dovydo psalmių vertę, kuriose parašyta apie dovanotą kaltę, turime pažiūrėti į tai, kaip Dovydo gyvenimo įvykiai įkvėpė jas. Pamatysime, kaip ironiška ir tragiška, kad pamokoje apie drabužių simboliką, liūdnas Dovydo puolimas prasideda jų trūkumu.
Didybės viršūnėje Dovydo laukė nuožmiausia kova. Ji nevyko kruvinuose Rabo laukuose, bet priekinėje Dovydo smegenų skiltyje. Šėtonas pasirenka „ginklą“ gerai. Tai, ko Galijotas nepajėgė padaryti Dovydui su ietimi, padarė besimaudanti moteris, kurią Dovydas pamatė nuo karaliaus rūmų stogo. Akivaizdu, kad Dovydas užmiršo svaidyklės pamoką: kaip lengvai „milžinas“ gali būti įveiktas mažu akmeniu, o šiuo atveju – vienu žvilgsniu.
Vienas mažas akmuo ir milžinas nukrito. Vienas žvilgsnis, ir karalius puolė. Dovydas dėjo daug pastangų, kad paslėptų savo nuodėmę ir išvengtų viešumo. Ko konkrečiai jis ėmėsi? 2 Sam 11. Kodėl mūsų pastangos paslėpti nuodėmę, kad išvengtume viešumo ar bausmės, skatina daryti dar didesnes nuodėmes, dėl ko kyla didesnis pavojus nuodėmėms būti paviešintoms? Kaip pasakojimo apie Dovydą detalės tai pabrėžia?
Žvilgsnis privedė prie įvykių, kurie baigėsi žmogžudyste ir beveik pilietiniu karu. Pasakojimas apie Dovydą atskleidžia slėpimą po slėpimo, kad būtų išvengta pasekmių. Baisi nuodėmės tikrovė yra tai, kad viena neišpažinta nuodėmė priveda prie kitos, siekiant paslėpti ankstesnį nusikaltimą. Dovydas svetimavo ir nužudė prisidengęs karaliaus apsiaustu. Tačiau Dievo akys mato, ką dengia drabužiai ir kas slypi širdyje.
Sakoma: „Jei nelaimėje žuvo tūkstančiai, tai klestėjimas pražudė dešimtis tūkstančių.“ Atsižvelgiant į Dovydo gyvenimą, kokie pavojai kyla klestėjimo metu? Kodėl nelaimės dažnai suartina mus su Dievu? Kaip mes galime išvengti klestėjimo spąstų?
II. NATANAS IŠKENTĖ VISKĄ
Visus metus Dovydas slėpė savo nuodėmę po apgavystės šydu. Atrodo, lyg karalius išvengė atlygio už žmogžudystę. Nuodėmė užkietino Dovydo širdį it akmenį. Bet Dievas siuntė Nataną, kad ją palaužtų. Užuot tiesiogiai minėjęs Dovydo nuodėmę – ir užsitraukdamas karaliaus rūstybę bei keldamas pavojų savo gyvybei – Natanas aprengia tiesą palyginimu.
1. Perskaitykite Natano palyginimą 2 Sam 12, 1–12 ir jo paaiškinimą, turėdami omenyje tai, kad Jėzus taip pat naudojo palyginimus. Kokie yra palyginimų naudojimo privalumai? Kodėl šioje situacijoje palyginimas buvo veiksmingesnis, o gal net būtinas būdas paveikti Dovydą?
Nors Natano palyginimas – vos kelios eilutės, jame užrašytos brangios pamokos nuodėmės užkietintai širdžiai. Pirma, Natanas neatvyko pas Dovydą kaip kaltintojas. Vietoj to, jis kukliai ir taktiškai prašė Dovydo pagalbos. Dovydo širdis buvo nuodėmės užkietinta, bet teisingumo supratimas nebuvo visiškai užslopintas. Antra, pasakydamas tiesą palyginimu, Natanas įveikė Dovydo gynybą. Trečia, Natano pristatymo būdas kvietė Dovydą klausyti, nejaučiant, kad jis buvo teisiamas. Rezultatas – Dovydas pasmerkia save.
2. Natano žodžiai: „Tu esi tas žmogus“, – išardė saviapgaulės šydą, kuriuo Dovydas dengė save. Į Dovydo žodžius: „Nusidėjau Viešpačiui“, – buvo atsakyta: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi“ (13 eilutė). Kodėl Viešpats galėjo atleisti Dovydo nuodėmę? Žr. 1 Jn 1, 9.
Dovydui buvo atleista, bet jo ir Batšebos vaikas turėjo mirti. Dovydui ši tragedija turbūt buvo kartesnė už jo paties mirtį. Jis nusivelka karališkus drabužius ir apsirengia nusižeminimo ir gedulo drabužiais. Dovydas maldavo Viešpatį dėl berniuko. Ironiška, kad metais anksčiau, apsidengęs tamsa, Dovydas slapčia pasidavė geismui su Batšeba lemtingų išvakarių metu, kai buvo pradėtas jo pasmerktas vaikas.
Dovydo reakcija į vaiko mirtį glumino tarnus: jis atsikėlė nuo žemės, išsimaudė, išsikvėpino ir persivilko drabužius. Jis, Dievo pateptasis, tepa save iš naujo ir garbina Viešpatį. Tai rodo, kaip atgailaujantys už nuodėmes turi leisti Dievui atgaivinti juos. Pirmiausia, Dievas pakelia sielvartaujantį nusidėjėlį ir priima jį. Paskui Jis nuplauna nuodėmės kaltę ir aprengia mus Savo teisumu. Tada Jis patepa mus Savo Dvasia, kad galėtume garbinti Jį.
Dovydo puolimas prasidėjo ir pasibaigė „maudymusi“. Tačiau maudymasis po atgailos jau buvo apvalytos širdies ženklas.
Kokią viltį tai, kad Dovydas išsimaudė, persivilko drabužius ir išsikvėpino, teikia mums? Kodėl mes, Jėzaus nuplauti, esame užtikrinti, kad galime ateiti ir garbinti Jį?
III. LAIMINGAS, KURIAM DOVANOTA NUODĖMĖ…
„Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė“ (Ps 32, 1).
Visus metus po nuodėmės Dovydas atsisakė pripažinti savo kaltę, net sau. Bet dėl to, kaip parašyta Ps 32, jis kentė didelį skausmą.
3. Perskaitykite Ps 32, 3–5. Kaip Dovydas naudoja poezinę simboliką, apibūdindamas tai, kas vyko, kol jis atsisakė pripažinti savo kaltę? Anot 5 eilutės, ką Dovydas darė, kad išsivaduotų iš kančios?
Melu ir kraujo praliejimu Dovydas slėpė savo nuodėmę, bet dėl to jį slėgė kaltės našta. Kaip matome Ps 32, Dovydas ieškojo Dievo malonės nuolankiai atgailaudamas. Melsdamas atleidimo, Dovydas daro daug dalykų, kurie moko visus mus, kaip ieškoti Dievo malonės. (1) Dovydas nesiteisino dėl nuodėmės. (2) Jis neieškojo trūkumų Dievo Įstatyme, norėdamas pripažinti jį netinkamu. (3) Dėl nuodėmės jis kaltino tiktai save. (4) Jis neapkentė nuodėmės, kuri atskyrė jį nuo Dievo, ir nusisuko nuo jos, ir Dievas atleido kaltę.
4. Dovydas slėpė savo kaltę (Ps 32, 3–4); Dievas ją atleido (1 – 2 eilutė). Tam, kad Kristaus teisumas uždengtų mūsų nuodėmę, kas turi būti su ja padaryta?
Dievas nežiūri į nuodėmę pro pirštus, tačiau Viešpats atleidžia ją, t.y. kaltė už nuodėmę daugiau nebepriskiriama nusidėjėliui, kai jis atgailauja. Nepakanka tik išpažinti nuodėmę neatgailaujant. Turime ne tiktai gailėtis dėl mūsų nuodėmės, turime nusigręžti nuo jos Dievo galia. Dievas gali atleisti visas kaltes. Jo malonė ne tiktai atleidžia nuodėmę, bet priima atgailaujantį nusidėjėlį, tarsi jis niekada nebūtų nusidėjęs! Ant Jėzaus, mūsų Pakaitalo, Dievas užkrovė nuodėmę, o Kristaus teisumas yra priskiriamas atgailaujančiam nusidėjėliui.
Ar noriai pripažįstate Dievo akivaizdoje savo nuodėmę ir kaltę? Jei ne, ką jūs apgaudinėjate: Dievą ar tik save? Stabtelkite prie šio klausimo reikšmės.
IV. BALTESNIS UŽ SNIEGĄ
Ps 51, kaip Ps 32, yra atgailos psalmė, parašyta po to, kai Dovydas išpažino savo nuodėmę. Ps 32 aprašyta apgaubiančio išganymo šūksniais ir atleidžiančio kaltę Dievo sąvoka, o Ps 51 pabrėžiami nuplauta kaltė, apvalymas, balinimas, žodžiai, kurie paprastai vartojami kalbant apie drabužių valymą. Kitaip tariant, šioje psalmėje Dovydas metaforiškai plauna savo purvinus drabužius.
5. Ps 51, 4 Dovydas prašė, kad Dievas apvalytų jį. Ką tai reiškia? Kaip tokie žodžių junginiai, kaip antai: apvalyk mane yzopu ir būsiu baltesnis už sniegą (9 eilutė), padeda mums suprasti apvalymo esmę?
Žodis, kurį Dovydas vartojo čia tam, kad apibūdintų apvalymą, yra užrašytas kitoje Šventojo Rašto vietoje, kur jis siejamas su drabužio valymu (žr. Pr 49, 11; Iš 19, 10). Apvalymas siejamas su nuodėmės atpirkimu. Yzopas buvo naudojamas kaip prieskonis, pasižymėjo gydomosiomis savybėmis, todėl praversdavo ir gaminant maistą, ir gydant. Dovydas buvo gerai susipažinęs su yzopo vaidmeniu Izraelio istorijoje. Jis buvo naudojamas Paschos apeigose (Iš 12, 22), apvalant raupsuotąjį ar sergančiojo namus (Kun 14, 6. 49), žalos telyčios apeigose, žmonių, indų ir susitepusių mirusiaisiais apvalymui. Mozė naudojo yzopą Sandorai patvirtinti (Hbr 9, 19–20). Žr. Yzopas SDA Biblijos žodyne, 497 p.
Visa tai rodo, kad yzopas buvo galinga apvalymo priemonė. Vartodamas žodį yzopas, Dovydas rodo, kad jis suprato, jog tiktai stipriausia priemonė galėjo apvalyti jį nuo nuodėmės. Ir ta priemonė yra teikiantis atleidimą mūsų Išgelbėtojo kraujas.
6. Ps 51, 12 Dovydas meldė Dievo, kad Jis sukurtų jam tyrą širdį. Ką reiškia turėti tyrą širdį?
Dievas ne tik apvalo širdį nuo neteisingumo, Jis duoda atleistam vaikui naują širdį. Nauja širdis – tai naujas mąstymas. Paulius ragina mus: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2). „Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš Savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų […]“ (Tit 3, 4–6). Meldžiant atleidimo visada reikia prašyti, kad būtų atnaujinta širdis, kad mūsų gyvenimas būtų pašventintas. Dovydas troško būti aprengtas nauja proto ir moraline prigimtimi. Jis meldė ištikimos, norios ir šventos dvasios.
V. JO SPARNŲ UŽUOVĖJOJE
„Leisk man gyventi amžinai Tavo palapinėje, rasti prieglaudą Tavo sparnų užuovėjoje“ (Ps 61, 5).
Kai kurių erelių sparnų ilgis siekia daugiau nei pustrečio metro, po kuriais jie gali apsaugoti savo jauniklius. Dievo malonė – tarsi erelio sparnai, apsaugo tuos, kas išsižada nuodėmės, kokie puolę jie bebūtų. Tačiau skirtingai nei mūsų kaltė, kuri yra sunaikinama, nuodėmės pasekmių dažnai negalime išvengti. Dovydas patyrė karčią šios tiesos tikrovę, kai mirė trys jo sūnūs, o dukterį Tamarą išžagino jos įbrolis Amnonas.
7. Ko Dovydas ieškojo Dievo sparnų užuovėjoje? Nuo ko jie gali apsaugoti mus? Ps 17, 9; 36, 8; 57, 2.
Po Dievo sparnais galime rasti ištikimą meilę, gerumą ir užuovėją. Erelio sparnų simbolika įspūdingai didina šią tiesą: erelis moko mažylį skristi, gabendamas jį ant savo nugaros dideliame aukštyje. Tada jis pakreipia sparnus, ir mažylis krenta link žemės, plaikstydamasis ir vartydamasis. Prieš mažyliui atsitrenkiant į žemę, erelis neria žemyn ir mažylis nukrenta ant jo sparnų. Tada erelis vėl jį pakelia aukštyn. Nesvarbu, kokie esame puolę, nes Dievas yra greitesnis už nuopuolį. Jis naudoja puolimą, kad išmokytų mus skristi. Kaip Dovydas, jei atgailaujame, būsime arčiau Dievo, kai Jis sugaus mus puolančius!
Galbūt šios žinios apie erelius padėjo Dovydui pasitikėti Dievo apsauga. Dovydas turbūt parašė Ps 61 pabėgęs iš Jeruzalės, tuo metu, kai Abšalomas užėmė sostą. Ji skelbia pasitikėjimą Dievo apsauga, Jo malonę, galbūt siejant ją su malonės sostu Padangtėje. Joje buvo Sandoros su Dievo žmonėmis Skrynia, su ją gaubiančiais kerubais, kurių sparnai dengė Įstatymą – raštišką mylinčio Dievo charakterio apibūdinimą. Dovydas galbūt reiškė norą apsigyventi tikėjimu, su Dievu Jo padangtėje, jo siela troško apsivilkti keičiančia meilės šviesa.
Galbūt net dabar, nors iš naujo pavedėte savo gyvenimą Dievui, kenčiate nuodėmės pasekmes: atitolimą, atskyrimą, fizinę negalę, emocinį skausmą. Kokią viltį pagyti teikia Dievo sparnų užuovėja?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 586–595 p.; Ugdymas 181–182 p.
„Dovydo atgaila buvo nuoširdi ir gili. Jis nesistengė sušvelninti savo nusikaltimo. Ir ne noras išvengti gręsiančios bausmės įkvėpė jo maldą. Tačiau jis suvokė, kad labai nusižengė Dievo įstatymams, suprato, kokia užteršta jo siela, bjaurėjosi savo nuodėme. Dovydas nepasidavė nevilčiai. Turėdamas galvoje Dievo pažadus atgailaujantiems nusidėjėliams, jis tikėjo, kad sulauksiąs atleidimo ir būsiąs priimtas. […]
Nors Dovydas parpuolė, Viešpats jį pakėlė. Jo bendravimas su Dievu pasidarė darnesnis ir santykiai su žmonėmis – šiltesni nei prieš nuopuolį. […]
Jei kiekvienas, kurį Dievas apkaltina, išpažins savo kaltę ir atgailaus nusižeminęs dvasioje, kaip padarė Dovydas, tikrai gali turėti viltį. Kiekvienas, kuris tikėdamas priims Dievo pažadus, sulauks atleidimo. Viešpats niekada neatstums nuoširdžiai atgailaujančios sielos. Jis patarė: Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes Jis labai atlaidus (Iz 55, 7).“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 594-595 p.)
Aptarkite:
1. Klasėje aptarkite bergždžias mūsų pastangas surasti priemonę nuo nuodėmės ir palyginkite ją su tuo, ką noriai parūpina Jėzus. Ką Jis parūpina, ir kodėl tai yra vienintelė priemonė nuo nuodėmės, kuri gali išgydyti ir išgelbėti?
Pabandykite parašyti savo psalmę apie Dievo malonę ir meilę. Kaip Dovydas, parašykite ją iš savo patirties. Atneškite ją į klasę ir pasidalykite tuo, ką parašėte.
2. Valymo priemonių reklama žada, kad jūsų drabužiai bus išbalinti ir minkšti. Balinant dėmę nesuminkštinus audinio, galima jam pakenkti. Suminkštinus audinį, bet neišbalinus dėmės, drabužis liks purvinas. Kodėl tada mums reikia ir apvalančios Dievo galios, t.y. Jo teisumo, ir minkštiklio, t.y. Jo gailestingumo, valant sielos drabužius?
3. Atleista nuodėmė gali padaryti mus nelaimingus, bet mes neturime užmiršti, kad ji atleista. Kaip galime žinoti, kad nuodėmės pasekmės nereiškia, jog mūsų nuodėmė nebuvo atleista?