Liepos 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jon 1–4; 2 Kar 14, 25; Iz 56, 7; 44, 8; Mt 12, 40; Apr 14, 6–12.
Įsimintina eilutė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34–35).
Jonos saga – tai pasakojimas apie žydų pranašą, kuriam teko dirbti ne tik sau patogioje aplinkoje. Gyvenęs Jeroboamo II valdymo laikotarpiu, apie 750 metais prieš Kristų (2 Kar 14, 25), Jona yra vienintelis mums žinomas Senojo Testamento pranašas, kuris buvo tiesiogiai pašauktas tapti misionieriumi kitame krašte. Tiesa, kad visų rasių Kūrėjas neketino apriboti išgelbėjimo tik Jo išrinktajai tautai. Senajame Testamente yra pakartotinai tai užrašyta, ypač Izaijo knygoje ir Psalmėse, tačiau Jonos laikais populiari izraelitų teologija nepripažino, kad Dievas ruošiasi išgelbėti ir pagonis. Tai suprasti žydams buvo sunku net Naujojo Testamento laikais.
Keturi Jonos knygos skyriai – tai nuoširdus pasakojimas apie teigiamus ir neigiamus pranašo patyrimus, kaip jis nenoriai tapo misionieriumi svetimame krašte. Čia įamžinta asmens vidinė ir labai žmogiška reakcija į Dievo kvietimą, kartu su galingu paraginimu dėl misionierių poreikio. Šioje knygoje pastebimos keletas gairių misionieriams ir tarpkultūriniams liudytojams, kartu su kai kurių klausimų ir problemų sprendimais, iškylančiais šiuolaikiniams misionieriams.
I. YDINGAS PRANAŠAS
Perskaitykite 2 Kar 14, 25. Ką ši eilutė pasako mums apie Joną? Kokioje šviesoje pranašas pristatytas?
2 Kar 14, 25 yra paminėtas ne toks pranašas, kaip Jonos knygoje. Čia jis yra pagerbtas kaip tas, kuris išpranašavo Izraelio atkovotą kadaise Sirijos užimtą teritoriją.
Jona gimė Gat Hefere (hebrajiškai – „vyno spaudykla prie šulinio“), viename Zabulono miestelyje šiaurės Izraelyje, kelios mylios nuo Nazareto. Tai reiškia, kad ir Jėzus, ir Jona buvo pranašai iš Galilėjos, atskirti apie 750 metų.
Perskaitykite Jonos 1, 1–3. 9. 12; 3, 3–10; 2, 1–9. Kokį vaizdą apie pranašą sukuria šios eilutės, gerą ir blogą vaizdą?
Knyga keistai nusako Joną, neslepiant nei jo stiprumo, nei silpnumo: nors savavalis ir maištingas, tačiau sugebantis mokytis ir paklusti. Jona buvo ištikimas Dievui, drąsus, atkaklus maldoje, bet pranašas taip pat buvo siauro mąstymo, savanaudis ir kerštingas. Nors 2 Kar 14, 25 Jona pavadintas Dievo tarnu, pranašo vardu pavadintoje knygoje jo asmenybė šiek tiek liūdna ir tragiška. Tai, kad Jona buvo taip aprašytas, rodo Šventojo Rašto patikimumą. Natūraliai žmogus yra linkęs neužrašyti ir nuslėpti nepalankias ar mažiau priimtinas Biblijos asmenybių savybes. Tačiau įkvėpti Šventosios Dvasios, rašiusieji Bibliją pateikė narsą ir silpnybes žmonių gyvenimuose, kad iliustruotų tiesą, jog, nepaistant, ar asmenybės buvo silpnos, ar nemalonaus charakterio, Dievas gali per jas veikti, jei nesipriešinama.
Kokias kitas Šventojo Rašto asmenybes Dievas naudojo nepaisant jų trūkumų? Kokią viltį galime įžvelgti sau dėl to, kad Dievas naudoja ydingus ir palūžusius žmones laimint aplinkinius?
II. ANKSTYVASIS MISIONIERIUS
Jonai Dievas liepė keliauti į Ninevę. Senajame Testamente tautos paprastai buvo raginamos „ateiti į Sioną“. Pirminis Dievo planas buvo toks: Izraeliui išpažinti savo religiją ir tapti tokiu patraukliu kitoms tautoms, kad jos ateitų pasimokyti (Iz 56, 7).
Kaip Naujojo Testamento mokinių pirmtakui (Mt 28, 18–20), Jonai buvo liepta keliauti į Ninevę, kuri pranašui atrodė stabmeldystės, žiaurumo ir totalitarizmo centru. Jona pasirūpino kelione į vakarus jūra, nors Dievas buvo nurodęs keliauti į rytus žeme. Jona, pranašas nenuorama, bėgo į priešingą pusę.
Perskaitykite Jon 1, 3–16; 2, 1. Kokias išvadas galime padaryti iš šio nuostabaus pasakojimo?
Dievo atsakas į Jonos bėgimą pasireiškė galinga audra. Kūrėjui pakluso vėjai, bet ne Jo pranašas (Mk 4, 41). Kol pagonių įgula per audrą meldėsi, Jona miegojo (Jon 1, 14). Nemeluodamas Jona prisipažino, kad jis yra audros priežastis, ir pranašas paliudijo tikrąjį Dievą ir Kūrėją. Atkreipkite dėmesį, kad jo atsakymas: „Esu hebrajas“, – nurodė ir į jo tikėjimą, ir į tautybę. Įbauginti didelės audros, pagonys jūreiviai bandė išgelbėti save ir keleivius, ir jie parodė užuojautą Jonai, nenorėdami vykdyti pranašo nurodymų ir išmesti jį už borto. (Nenuorama pranašas buvo pasiruošęs paaukoti save, kad išgelbėtų kitus.) Kai jūreiviai pagaliau įvykdė paliepimą, audra nutilo ir jūra nurimo (palyginkite su 15 eilute). Apstulbę jūreiviai tapo pirmieji Jonos atsivertėliai, įtikėję pranašo Dievą, kuris gali veikti per Joną net šiam bėgant nuo pašaukimo.
Jonos išgelbėjimas buvo toks pat stebuklingas, kaip laivo išgelbėjimas. Dievas parūpino „didžuvę“. Originaliame hebrajų tekste nenurodyta, kokia žuvis prarijo Joną ir taip išgelbėjo pranašą. Jona žuvies pilve tikrai yra geriausiai žinoma pasakojimo vieta; tačiau tai neturėtų užgožti gilesnės knygos žinios, kad Dievas myli, rūpinasi ir nori išgelbėti visus žmones.
Galų gale, yra tik vienas Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas (žr. Iz 44, 8; 45, 5–6). Kad ir ką kitą žmonės garbintų, tai stabmeldystė ir paklydimas. Visi kiti „dievai“, kuriems žmonės meldžiasi, yra įsivaizduojami, melas. Kodėl šią tiesą mums itin svarbu suprasti ir įsisavinti, ypač misijos kontekste?
III. DIDŽUVĖS PILVE
Trijų dienų patyrimas didžuvės pilve tapo Kristaus mirties ir prisikėlimo simboliu (Jon 2, 1–11; Mt 12, 40). Dievas parūpino didžuvę. Nors yra pasakojimų apie išgyvenusius banginio prarytus žmones, turime nepamiršti, kad šią didžuvę parūpino Dievas, taip pat nedera pamiršti Dievo galios, kuri padėjo Jo tarnui išgyventi. Galų gale, tai buvo antgamtinis įvykis, susiklostęs tik per antgamtinį Viešpaties, kuris apsireiškia visame Šventajame Rašte kaip asmeniškas Dievas, kuris iš tikrųjų stebuklingai veikia žmonių gyvenime, įsikišimą.
Yra įrodymų, kad žodžiai „tris dienas ir tris naktis“ senovinėje kalboje reiškė laiką, reikalingą įsivaizduojamai kelionei į šeolą, hebrajų taip vadinamą mirusiųjų vietą. Atsižvelgiant į tai, kas pranašui nutiko, Jona iš tiesų buvo tarsi miręs.
Didžuvės pilve Jona pradėjo melstis. Veltui kapitonas nurodė Jonai šauktis „savo Dievo“ (Jon 1, 6). Tačiau beviltiškomis aplinkybėmis Jona pradėjo rimtai ir daug melstis. Prireikė beviltiškų aplinkybių, kad pranašas pagaliau pradėtų daryti tai, ką jis visą laiką turėjo daryti. Jonos maldos santrauka buvo išsaugota kaip padėkos psalmė. Tokios psalmės paprastai būna sudarytos iš penkių dalių: (1) įžangos; (2) nelaimės aprašymo; (3) šaukimosi Dievo pagalbos; (4) Dievo veiksmų aprašymo; ir (5) prisiekimo laikytis bet kokio įžado liudijant Dievo veiksmus. Tai yra: Viešpatie, jei Tu mane išgelbėsi, aš pažadu padaryti tą ir aną. Kas nėra taip meldęsis? Klausimas, ar jūs darote tai, ką pažadėjote daryti?
Perskaitykite Mt 12, 40. Kaip Jėzus pritaikė pasakojimą apie Joną Sau? Taip pat žr. Jn 2, 19–22.
Skyrius užsibaigia tokiais žodžiais: „Tuomet VIEŠPATS paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą“ (Jon 2, 11). Dievo paliepimas didžuviai lėmė tai, ko Jonai negalėjo užtikrinti geranoriški jūreiviai. Lygiai taip pat Kristus liepė mokiniams po prisikėlimo eiti į visą pasaulį, todėl Jona po jo povandeninių nuotykių nuėjo pas pagonis ir tapo ypatingą pasisekimą pasiekusiu misionieriumi Senajame Testamente. Jonos išgelbėjimas liudija gelbstinčią Dievo malonę. Dumbliais „pasipuošusio“ Jonos pasirodymas paplūdimyje paliudijo Dievo pasiryžimą išgelbėti iš mirties net nuodėmingus asirus.
IV. NINEVĖS KARTA
Perskaitykite Jonos 3. Kokia nuostabi žinia, susijusi su evangelizacija, čia užrašyta?
„Antrąkart Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis: ‘Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką Aš tau sakau’“ (Jon 3, 1–2). Tekste svarbūs yra du veiksmažodžiai. Pirmiausia, tai yra antras kartas, kai Dievas liepė eik! Dievas nepasiduoda. Jis suteikia puolusiems žmonėms antrą galimybę. Čia vėl kartojasi Naujojo Testamento misijos samprata – eiti į visas tautas, o ne tikėtis, kad tautos pačios ateis.
Kitas svarbus veiksmažodis yra paskelbk. Šventajame Rašte skelbimas visada buvo svarbu. Tai vis dar yra veiksmingiausias būdas skleisti Evangelijos žinią. Dievas pabrėžė Jonai, kad jis perduotų Dievo duotą žinią. Tai reiškia, kad skelbiama turi būti Dievo žinia, o ne mūsų pačių, ar kažkokia apkarpyta, pakeista ar iškraipyta žinia.
Dievo žinia paprastai yra įspėjimas ir pažadas, teismas ir Evangelija. Gryna žinia buvo tokia: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jon 3, 4) Tai buvo teismas. Tačiau buvo pažadėta ir viltis, išvadavimas, išgelbėjimas (turėjo būti, nes žmonės pakluso žiniai ir buvo išgelbėti).
Nors Apr 14, 6–12 esmė yra amžinoji Evangelija, tekstas taip pat įspėja dėl teismo. Evangelija ir teismas žengia koja kojon, Evangelija mums siūlo Dievo būdu išvengti pasmerkimo, kurį mums visiems teisėtai lemtų teismas.
Evangelijos skelbimas nebus visiškai veiksmingas, jei nebus paisoma minėtų dalykų. „Politinis korektiškumas“, vedantis prie šių akivaizdžių dalykų „atmiežimo“ ir religijų skirtumų ar net skirtingų krikščioniškų papročių sumenkinimo, kelia pavojų. Nors vykdant misiją būtina pritaikyti mūsų pristatymus žmonėms, kuriuos stengiamės laimėti (kontekstualizacija), negalima to daryti Dievo mums duotos skelbti žinios sąskaita.
Kas įvyko Jon 3, 5–10? Nineviečiai patikėjo, veikė paisydami savo įsitikinimų, pasinaudojo savo tikėjimu ir buvo išgelbėti.
Dievas davė mums nuostabių pažadų ir griežtų įspėjimų. Ko šis pasakojimas turėtų mus pamokyti apie šių pažadų ir įspėjimų sąlygas?
V. JONOS RAUDA
Jon 4, 1–11 patvirtina, jog didžiausia kliūtis Dievui, kad Jo pranašas dalyvautų pasaulinėje misijoje, buvo ne atstumas, vėjas, jūreiviai, didžuvė ar nineviečiai, bet pats pranašas. Nineviečių tikėjimas yra priešpriešintas Jonos netikėjimui ir kerštingai dvasiai. Jis yra vienintelis asmuo Šventajame Rašte, kuris kaltino Dievą dėl to, kad Jis maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti, kupinas meilės ir delsiantis siųsti nelaimę. Galima būtų manyti, kad dauguma žmonių su dėkingumu pažiūrėtų į šias Dievo savybes.
„Sužinojęs Dievo tikslą išgelbėti miestą, kuris, nepaisant nedorumo, atgailavo su ašutine ir pelenuose, Jona turėjo pirmas džiaugtis nuostabia Dievo malone; bet vietoj to Jona mąstė apie galimybę būti palaikytu netikru pranašu. Pavydėdamas savo reputacijos, Jona pamiršo begalinę sielų vertę baisiame mieste. Atgailaujantiems nineviečiams Dievo parodyta užuojauta nepatiko pranašui, ir ‘tai labai suerzino Joną’“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 271 p.).
Perskaitykite Jon 4, 10–11. Ko šios eilutės moko mus apie Dievo charakterį, priešingai nuodėmingai žmogaus prigimčiai? Kodėl turėtume džiaugtis, kad mūsų galutinis Teisėjas yra Dievas, o ne žmonės?
4 skyriuje užrašyta, kad Jona parodė savo pyktį du kartus. Pranašas pyko dėl to, kad Dievas persigalvojo ir išgelbėjo Ninevę, daugiau nei 120 000 gyventojų. Pranašas taip pat pyko dėl nudžiūvusio augalo. Savanaudiškas pranašas turėjo nusistatyti tinkamus prioritetus.
Dievas mokė Joną pripažinti žmogiškąją brolybę atsižvelgiant į Dievo Tėvystę. Pranašas turėtų pripažinti savo ir kitataučių bendrą žmogiškumą, nors jie buvo aikštingi. Argi augalas buvo svarbiau nei 120 000 žmonių?
Dar kartą perskaitykite Viešpaties priekaištą Jonai. Kaip Viešpats galėtų pasakyti kažką panašaus mums? Tai yra, kaip dažnai mums daugiau rūpi mūsų pačių asmeninės bėdos, kurių daugybė kartais tikrai gali būti nereikšmingos, nei žūstančios sielos, už kurias Kristus praliejo Savo kraują, kad galėtų jas išgelbėti?
Tolesniam tyrinėjimui: „Jonos knyga yra itin svarbi suprantant biblinį misijos pagrindą, nes čia užrašytas Dievo priesakas Savo tautai dėl pagonių, kuris taip pat pasitarnauja kaip parengiamasis žingsnis misionieriškam priesakui Naujajame Testamente. Knyga taip pat svarbi suprantant gilų pasipriešinimą šiam priesakui, pradedant tarnu, kurį Jahvė pasirinko pasauliniam darbui“ (J. Verkuyl, „Contemporary Missiology“ (Grand Rapids, Mich.: Wm. B. Eerdmans Pub. Co., 1978), 96 p.).
Klausimai aptarimui:
1. „Ninevės pasakojime yra tema, kurią reikia atidžiai tyrinėti. … Jūs privalote suprasti savo pareigą žmonėms, kurie nežino, yra susitepę ir kuriems būtina jūsų pagalba“ (E. Vait, „The Southern Work“, 80 p.). Kokia yra mūsų pareiga šiems žmonėms?
2. Asirija buvo viena iš supervalstybių, dominavusi senovės Artimuosiuose Rytuose maždaug 885–625 metais prieš Kristų. Asirijos dominavimo laikotarpiu Izraelis ir Judas pakartotinai kentėjo. Izraelio karalius Jehuvas buvo priverstas mokėti duoklę asirų valdovui Salmanasarui III. 722 metais prieš Kristų Izraelis galiausiai pralaimėjo asirams. Tad nestebina tai, kad Jona nenorėjo keliauti į Ninevę, vieną iš keturių pagrindinių Asirijos miestų, meilės ir karo deivės Ištarės garbinimo centrą. Dievas pašaukė pranašą keliauti į dvasinį centrą priešo teritorijoje ir šaukti karinguosius asirus atgailai. Kokias pamokas, susijusias su misijomis, galima čia įžvelgti?
3. Kaip likučio bažnyčia gali išvengti prielaidos, kad Dievo pamokymai ir palaimos, pavyzdžiui, sabatos, sveikatos ir švietimo srityse, yra skirtos jų, o ne tautų labui? Perskaitykite Apr 3, 17–18.
4. Kaip trijų angelų žinia Apr 14, 6–12 atspindi tą žinią, kurią Jona turėjo nineviečiams?
5. Kai kurie iškart atmeta pasakojimą apie Joną, ypač dėl tos dalies, kur pranašas yra didžuvės pilve. Kokios prielaidos paskatintų žmones atmesti šį pasakojimą? Kokių prielaidų jums reikia, kad tikėtumėte šiuo pasakojimu?