Lapkričio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Met 33; Hab 1, 2–4; 2 Kar 22; Fil 2, 3–8; 2 Kar 23, 1–28; 1 Kor 5, 7.
Įsimintina eilutė: „Iki jo nebuvo kito karaliaus, kaip jis atsidavusio VIEŠPAČIUI visa savo širdimi, visa savo gyvastimi ir visomis savo jėgomis, pagal visą Mozės Įstatymą, nei po jo neatsirado nė vieno tokio kaip jis“ (2 Kar 23, 25).
Tėvai žino, sunku, kai vaikai, ypač kai jie jau yra vyresni ir nepavaldūs tėvams, priima jiems patiems pakenksiančius sprendimus. Aišku, šis liūdesys taikytinas ne tik tėvams ir vaikams. Kas nėra patyręs, kai draugai, artimieji ar kitas asmuo priima sprendimą, kuris jūsų žiniomis jiems bus žalingas? Tai yra ta „nelemtoji“ laisvos valios ir pasirinkimo pusė. Laisvoji valia, ypač moralinė valia, yra bereikšmė, jei mes neturime laisvės priimti neteisingus sprendimus. Asmuo, kuriam galima pasirinkti tik tai, kas teisinga, nėra iš tiesų laisvas ir iš tiesų moralus.
Todėl didelė dalis Šventojo Rašto yra pasakojimas apie Dievo įspėjimą Savo tautai dėl neteisingų sprendimų. Didžioji dalis Jeremijo knygos taip pat yra būtent apie tai: apie Dievą, gerbiantį laisvę rinktis ir laisvą valią Jo išrinktajai tautai.
Ir nors, deja, dauguma pasakojimų nesibaigė laimingai, šią savaitę pamatysime vilties prošvaistę; tai yra, tyrinėsime apie vieną iš nedaugelio karalių, kuris naudojosi savo laisva valia pasirinkdamas daryti tai, „kas dora VIEŠPATIES akyse“.
I. MANASO IR AMONO VALDYMAI
Kad ir kiek mes norėtume kalbėti apie objektyvumą, apie bešališką nusistatymą dėl tam tikrų dalykų, kaip žmonės mes esame beviltiškai subjektyvūs. Mes pasaulį matome ne tokį, koks jis išties yra, bet tokį, kokie esame mes patys. Kadangi mes esame puolę ir sugedę, tai paveikia mūsų suvokimą ir mus supančio pasaulio supratimą. Kaip kitaip, pavyzdžiui, galėtume suprasti Judo karalių Manasą (apytiksliai 686-643 m. prieš Kristų), ypač tuos pirmuosius baisius jo atsimetimo metus? Vargu ar galima įsivaizduoti, kaip jis pats pateisino savo siaubingas šlykštybes, kurioms jis leido Jude klestėti.
Perskaitykite 2 Met 33. Ką šis pasakojimas pasako apie karaliaus Manaso sugedimą? Svarbiau, ko tai mus moko apie Dievo norą atleisti?
Nekyla klausimų, nugabenimas į Babiloną kabliais privertė Manasą permąstyti savo gyvenimą. Nepaisant to, tekstas yra aiškus: Manasas tikrai atgailavo dėl savo kelių, o atgavęs sostą siekė ištaisyti padarytą žalą. Deja, žala buvo pernelyg didelė, nei jis įsivaizdavo.
„Bet ši atgaila, nors ir nuostabi, atėjo pavėluotai, kad karalystė būtų išgelbėta iš gadinančios daugybės metų stabmeldystės įtakos. Daugelis suklupo ir puolė, ir niekada nebepakils“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 383 p.). Deja, tarp tų, kuriuos siaubingai paveikė Manaso atsimetimas, buvo jo sūnus Amonas, paveldėjęs sostą po tėvo mirties, ir daręs „kas nedora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Manasas buvo daręs. Amonas atnašavo aukas visiems stabams, kuriuos buvo jo tėvas padaręs, ir garbino juos“ (2 Met 33, 22). Blogiau tai, kad, priešingai nei jo tėvas, Amonas niekada neatgailavo dėl savo darbų.
Kas asmeniškai nežino apie baisių nuodėmių, kurios jau atleistos, padarinius? Kokių pažadų įvykdymo galite melsti, kad pasiektumėte pergalę prieš nuodėmę? Kodėl to nepadarius dabar, prieš pasireiškiant nuodėmės padariniams?
II. NAUJAS KARALIUS
Kartą vienas pamokslininkas pasakė: „Melskitės atsargiai, nes galite gauti, ko maldėte“. Izraelis užsimanė ir prašė karaliaus, kaip aplinkinėse tautose. Jie gavo tai, ko prašė, ir po Teisėjų laikotarpio didelė dalis Izraelio istorijos buvo apie tai, kaip šie į sostą atsisėdę karaliai sugedo ir sugadino tautą.
Nepaisant to, visada buvo išimčių, pavyzdžiui, karalius Jošijas, atsisėdęs į sostą 639 m. prieš Kristų ir valdęs iki 608 m. prieš Kristų.
Koks buvo kontekstas, kai naujasis karalius atsisėdo į sostą? (žr. 2 Met 33, 25)
Nors demokratija yra tuomet, kai valdo žmonės, pastaroji nebuvo sumanyta funkcionuoti taip, kaip tai nutiko šiuo atveju. Nepaisant to, tauta pareiškė savo valią, ir pastaroji buvo įgyvendinta. Jaunas karalius atėjo į sostą vyraujant dideliems neramumams, atsimetimui ir smurtui, net aukščiausiojo lygio valdžioje. Matydami, kas vyksta, daugelis krašto ištikimųjų dvejojo, ar senovės Izraeliui duoti Dievo pažadai apskritai kada nors galėtų būti įvykdyti. „Žmogiškuoju požiūriu, dieviškas tikslas išrinktajai tautai atrodė beveik neįmanomas įvykti“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 384 p.).
Šių ištikimųjų nerimas pasireiškė šiais pranašo Habakuko žodžiais. Perskaitykite Hab 1, 2–4. Ką pranašas sakė?
Deja, atsakymas į nedorumo, smurto, nesantaikos ir savivaliavimo problemas ateis, bet iš šiaurės, iš babiloniečių, kuriuos Dievas panaudojo teisiant Savo nepaklusnią tautą. Kaip mes tyrinėjome, aplinkybės neturėjo susiklostyti būtent taip; tačiau dėl tautos atsisakymo atgailauti, ją ištiko bausmė, kurią lėmė žmonių nuodėmės.
Kaip dažnai „dangiškasis tikslas“, žmogiškuoju požiūriu, atrodo, yra nepasiekiamas? Ką tai mums pasako apie būtinybę kliautis tikėjimu, net kai ne viskas aiškiai matoma ar suprantama?
III. JOŠIJAS SOSTE
„Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje trisdešimt vienerius metus. Jo motina buvo Adajos duktė, vardu Jedida iš Bockato. Jis darė, kas dora VIEŠPATIES akyse, ir visada ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę“ (2 Kar 22, 1–2).
Atsižvelgiant į Jošijo atėjimo į sostą kontekstą, kodėl šios eilutės kelia nuostabą? 2 Kar 22, 1–2.
Šventajame Rašte nepaaiškinta apie šį nuostabų jaunuolį, kuriam, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo greičiausiai lemta tapti sugedusiu ir piktu kaip ir jo tėvas. Tačiau taip nenutiko. Dėl kažkokių priežasčių jis pasirinko kitą kelią, t.y. daryti gerą, nors galiausiai ribotą, įtaką tautai.
2 Kar 22 parašyta, ką Jošijas padarė dėl šventyklos. Nuo Saliamono šventyklos pašventinimo iki Jošijo reformų (622 metai prieš Kristų) praėjo daug laiko. Karaliai nesirūpino šventykla. Kadaise gražų pastatą suardė laikas. Jaunas karalius pamatė, kad dėl ilgų metų nepriežiūros šventykla buvo nebetinkama melstis.
Ką Jošijas darė, sužinojęs, kad šventykla taip apleista? 2 Kar 22, 3–7.
Šiandien sakytume, kad karalius pasiuntė savo finansų ministrą pas vyriausiąjį kunigą ir paprašė jį pasirūpinti medžiagomis ir darbo jėga, reikalingomis šventyklai taisyti. Ataskaitos už jiems perduotą sidabrą nereikėjo, nes meistrai elgėsi sąžiningai. Kad ir kokios priežastys, Jošijas pasitikėjo jais, ir, kiek įrašas rodo, pasitikėjimas buvo pagerbtas.
Šventyklos atnaujinimas yra gerai, bet, galų gale, kas yra būtina tikram atgimimui ir reformacijai? (žr. Fil 2, 3–8)
IV. ĮSTATYMO KNYGA
Šventyklos, kuri izraelitams ilgai buvo garbinimo centru, taisymas buvo svarbus, tačiau reikėjo ne tik to. Gražiausio ir įmantraus statinio, nors sukurto siekiant padėti garbintojams pajusti Viešpaties galią ir didybę, paties savaime nepakako sukelti tautoje pamaldumą. Istorijoje gausu liūdnų pasakojimų apie žmones, kurie vieną minutę buvo „pamaldūs“ kažkokioje gražioje bažnyčioje, o kitą minutę išeidami padarydavo kokį siaubingą dalyką, kurį galbūt išprovokavo kažkoks tame gražiame statinyje sužinotas dalykas.
Kas atsitiko taisant šventyklą? Kuo reikšminga galinga Jošijo reakcija į tuos įvykius? 2 Kar 22, 8–11.
Buvo rasta dalis Įstatymo knygos; kokia dalis ar net jei tai buvo visa knyga, Šventajame Rašte neparašyta. Tikriausiai knyga buvo rasta kažikokioje šventyklos sienoje.
Perskaitykite 2 Kar 22, 12–20. Kokia buvo Huldos žinia tautai? Ką šie žodžiai turėtų sakyti mums?
Hulda pasakė tą pačią žinią, kurią ne kartą skelbė Jeremijas. Tauta, nusigręžusi nuo Dievo, išsikasė sau kapą savo darbais, ir gaus prisiimti pasekmes.
„Per Huldą Viešpats siuntė žodį Jošijui, kad Jeruzalės griūties negalima išvengti. Net jeigu dabar tauta nusižemintų prieš Dievą, jie neišvengtų bausmės. Kadangi jų pojūčiai buvo atbukinti nusikaltimų, jei jų neištiktų teismas, jie greit grįžtų prie to paties nuodėmingo kelio. ‘Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: Taip kalbėjo VIEŠPATS. Iš tikrųjų šiai vietai ir jos gyventojams atsiųsiu nelaimę pagal visus žodžius knygos, kurią Judo karalius perskaitė. Už tai, kad jie paliko Mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykdydami Mane visais savo rankų darbais, degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas’ (2 Kar 22, 15–17)“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 399 p.).
V. JOŠIJO REFORMOS
Nepaisant perspėjimo dėl prakeikimo, Jošijas buvo pasiryžęs padaryti tai, kas „dora Viešpaties akyse“. Galbūt nelaimės nebuvo įmanoma išvengti, „bet paskelbdamas dangišką bausmę, Viešpats neatėmė galimybės atgailai ir reformai; ir Jošijas, įžvelgęs tame Dievo norą sušvelninti Jo teismą gailestingumu, pasiryžo padaryti viską, kas buvo jo galioje, kad įgyvendintų sumanytas reformas“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 400 p.).
Perskaitykite 2 Kar 23, 1–28. Kokia buvo reformų, kurias ištikimasis karalius paruošė savo sugedusiai tautai, esmė? Ką šie aktai pasako apie tai, kaip reikalai išrinktojoje tautoje buvo pašliję?
Jošijas surinko visus Judo žmones Jeruzalėje, kad būtų atnaujinta Sandora su Dievu. Neseniai atrasta Sandoros knyga buvo perskaityta, ir tada visi davė įžadą Izraelio Dievui.
Karalius neatliko šio darbo pats, bet paprašė tų, kuriems buvo pavestos dvasinės pareigos, atlikti tai, ko reikėjo. Pavyzdžiui, per šimtmečius į šventyklą buvo atgabenti įvairūs daiktai – statulos ir reikmenys, išpopuliarinę svetimų dievų garbinimą Izraelyje. Kartais tai buvo tautai primestų taikos sąlygų dalis; kartais karaliai statulomis siekdavo išreikšti savo sutaikinimą, pasidavimo ženklą. Nepriklausomai nuo priežasčių, šiems daiktams šventykla nebuvo vieta, ir Jošijas įsakė viską išnešti ir sunaikinti.
Be to, Jošijo reformos metu Pascha buvo švenčiama net tik šeimose, kaip anksčiau, bet dabar visa tauta šventė kartu. Simbolinė žinia tautai buvo ši – jie paliko tai, kas sena, ir dabar jiems prasidėjo naujas laikas, ir jie prisiekė tarnauti gyvajam Dievui, kuris išvedė juos iš Egipto, kuris parūpino jiems namus, kaip buvo žadėjęs, kuris buvo su jais jų kasdieniame gyvenime.
Nacionalinė Pascha reiškė naują pradžią, nes (idealiu atveju) visa, kas sena, turi praeiti. Ką Pascha turėtų reikšti mums, septintosios dienos adventistams, dabar? (žr. 1 Kor 5, 7)
Tolesniam tyrinėjimui: Tyrinėjome, kad Izraelio sugedimas gali būti įvertinamas atsižvelgiant į tai, kokių reformų Jošijui teko imtis. Tačiau kaip tauta galėjo šitaip pulti? Tam tikra prasme, atsakymas yra paprastas: tai reiškia, kad žmonija itin puolė. Tai, kiek žmonija degradavo, atskleidė garsus 1960 metais Jeilio universitete atliktas tyrimas.
Dalyviai buvo atrinkti per laikraščių skelbimus. Jiems buvo pasakyta, kad jie turės ištikti elektros šoku gretimame kambaryje prie kėdžių pririštus žmones. Elektros šoko jungikliai buvo pažymėti: „Lengvas šokas“, „Pavojingas šokas“ ir du jungikliai buvo pažymėti „XXX“. Dalyviams buvo pasakyta spausti jungiklius paisant eksperimentui vadovaujančių mokslininkų nurodymų. Proceso metu dalyviai girdėjo gretimame kambaryje žmonių rėksmus ir maldavimus pasigailėti. Iš tikrųjų, gretimame kambaryje žmonės tik vaidino. Nė vienas iš jų nebuvo krečiamas elektros šoko. Tyrimo tikslas buvo pamatyti, kiek toli „normalūs“ dalyviai yra pasiruošę eiti, kad, jų manymu, sukeltų skausmą nepažįstamiems žmonėms tik dėl to, kad jiems buvo liepta tai padaryti. Rezultatai buvo bauginantys. Nors daug dalyvių sunerimo, pamišo ir net įpyko, tai nesustabdė 65 proc. dalyvių ir jie „krėtė“ elektros šoku žmones, tikėdami, kad jie tikrai kitiems kenkia. Eksperimentui vadovavę mokslininkai rašė: „paprasti žmonės, tiesiog atliekantys savo darbą, ir iš savo pusės nejaučiantys konkretaus priešiškumo, gali tapti baisaus ir destruktyvaus proceso įrankiais“. Kiek per visą istoriją ar net šiandien „paprasti“ žmonės padarė baisių dalykų? Tikrai per daug. Kodėl? Krikščionys žino atsakymą. Mes esame nusidėjėliai, tai aišku ir paprasta.
Klausimai aptarimui:
1. Ką pasakojimas apie Jošijo reformas pasako apie Dievo Žodžio mūsų gyvenime svarbą?
2. Dabar galima iškelti pagrįstą klausimą: jei būtų per vėlu išvengti artėjančios katastrofos, kam šaukti žmones atgailai, atgimimui ir reformai? Koks buvo viso to tikslas? Ką atsakytumėte? Kaip priežastis galima rasti atgimimo padarytoje įtakoje žmonėms individualiai, o ne tautai bendrai?