Birželio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mal 1; Kun 1, 1–3; Mal 2; Ef 5, 21–33; Mal 3; Iš 32, 32.
Įsimintina eilutė: „Juk nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo Mano vardas didis tautose. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos Mano vardui, nes Mano vardas didis tautoms, – sako Galybių Viešpats“ (Mal 1, 11).
Pagrindinė mintis: Malachijas moko mus Dievo pasišventimo Savo tautai ir tuo pačiu kreipia dėmesį į žmonių šventas pareigas.
Vardas Malachijas reiškia – mano pasiuntinys. Nieko apie jį nežinome išskyrus tai, ką galime perskaityti jo trumpoje knygoje, kuria baigsime Senojo Testamento dalies, vadinamos mažaisiais pranašais (arba Dvylikos knyga), tyrinėjimą. Malachijo knyga taip pat yra paskutinioji Senojo Testamento knyga.
Pagrindinė Malachijo knygos žinia – nors Dievas rodė Savo meilę Savo tautai per visą jos istoriją, ši meilė taip pat darė Jo tautą atskaitingą Jam. Viešpats tikėjosi, kad išrinktoji tauta ir jos vadovai paklus Jo įsakymams. Nors atvira stabmeldystė, matyt, išnyko (knyga, atrodo, buvo parašyta žydams, kurie grįžo iš Babilono nelaisvės), žmonės negyveno laikydamiesi Sandoros. Nors buvo laikomasi religinio formalumo, pastarasis buvo sausas ir nenuoširdus.
Ar mums kaip bažnyčiai reikia to saugokis!
I. DIDIS YRA VIEŠPATS
1. Perskaitykite Malachijo 1 sk. Kokio klausimo pranašas ėmėsi? Kaip šiandien galime būti kalti dėl to paties požiūrio, kuris privedė prie šio priekaišto?
Dievo meilę Savo tautai Malachijas priešpastatė kunigams, kuriuos pranašas kaltino panieka Dievo šventam vardui. Atlikdami pareigas šventykloje, šie Aarono palikuonys atnašaudavo Viešpačiui luošus, aklus ir ligotus gyvulius. Taip žmonės buvo suklaidinti galvoti, kad aukos yra nesvarbios. Tačiau Dievas nurodė dykumoje Aaronui ir jo sūnums, kad atnašaujami gyvuliai būtų be kliaudos (žr. Kun 1, 1–3; 22, 19).
Pranašas tada išvardijo tris svarbias priežastis, kodėl Dievas nusipelnė būti pagerbtas ir garbinamas Izraelio. Pirmiausia, Dievas yra jų Tėvas. Kaip vaikai turi gerbti savo tėvus, taip žmonės turi gerbti savo Tėvą danguje. Antra, Dievas yra jų Mokytojas ir Viešpats. Kaip tarnai klauso savo šeimininkų, taip elgtis turėjo ir Dievo žmonės. Trečia, Viešpats yra didis Karalius. Net žemiškasis karalius nepriimtų ligoto gyvulio kaip dovanos iš savo pavaldinių. Taigi pranašas klausia, kodėl žmonės atnašautų tokį gyvulį Karalių Karaliui, kuris valdo visą pasaulį?
Žinoma, tokį elgesį dar blogesniu Dievo akyse daro tai, kad šios aukos simbolizavo Jėzų, nesuteptą Dievo Sūnų (Jn 1, 29; 1 Pt 1, 18–19). Gyvuliai turėjo būti be kliaudos, nes Jėzus turėjo būti be trūkumų, tobula auka mums.
„Dievo garbei ir šlovei Jo mylimasis Sūnus – Laiduotojas ir Pavaduotojas – buvo atiduotas ir įkalintas kape. Jei bent viena nuodėmė būtų sutepusi Jo charakterį, akmuo niekada nebūtų nuristas, o pasaulis būtų pražuvęs dėl savo kaltės naštos“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, t. 10, 385 p.). Todėl nestebina, kad aukos, simbolizavusios Jėzų, turėjo būti be kliaudos?
II. MEILĖ IR PAGARBA KITIEMS
Dievo balsas, dominuojantis Malachijo knygoje, yra mylinčio Tėvo, kuris maldauja Savo vaikų, balsas. Žmonėms keliant klausimus ir skundžiantis, Jis yra pasirengęs dialogui. Dauguma klausimų, kuriuos aptarė Dievas ir Jo tauta, yra susiję su keliomis esminėmis nuostatomis.
2. Perskaitykite Malachijo 2 skyrių. Nors nagrinėjama nemažai klausimų, už ką Viešpats juos ypatingai smerkė? Žr. Mal 2, 13–16.
Nors visi žydai garbindami pripažino Dievą kaip Tėvą ir Kūrėją, ne visų jų gyvenimas atspindėjo tai, kad Dievas yra jų gyvenimo Viešpats. Pavyzdžiui, Malachijas ima santuoką kaip pavyzdį, parodantį, kad trūko ištikimybės ir atsidavimo vienas kitam. Anot Biblijos, santuoka yra šventa Dievo institucija. Izraelitai buvo įspėti nevesti kitatikių, kad nekiltų pavojus pasišventimui Viešpačiui, kad hebrajai nepasiduotų stabmeldystei (Žr. Joz 23, 12–13.)
Dievas norėjo, kad santuoka būtų įsipareigojimas visam gyvenimui. Tačiau Malachijo laikais daug vyrų nesilaikydavo anksčiau duotų įžadų, kaip rašė pranašas: neištikimas savo jaunystės žmonai. Žmonoms sulaukus vyresnio amžiaus, vyrai išsiskirdavo ir tuokdavosi su jaunesnėmis bei patrauklesnėmis moterimis. Dėl šios priežasties Dievas sakė nekenčiantis skyrybų (Mal 2, 16). Šis stiprus pareiškimas rodo, kad Dievui vedybiniai įsipareigojimai, kurių žmonės dažnai nepaiso, yra svarbūs. Griežti bibliniai nuostatai, susiję su skyrybomis, rodo, kad santuoka yra šventa.
Kadangi skirtis Izraelyje buvo teisėta (Įst 24, 1–4), kai kurie vyrai nedvejodami nutraukdavo santuokos įžadus. Senojo Testamento laikotarpio pabaigoje ištuoka, atrodo, tapo įprastu dalyku, panašiai kaip daugelyje šalių šiandien. Tačiau Biblijoje santuoka yra nuolat apibūdinama kaip šventa sandora Dievo akivaizdoje (Pr 2, 24; Ef 5, 21–33).
Perskaitykite Mal 2, 17. Kokį įspėjimą turėtume įžvelgti šiuose žodžiuose, ypač šiandienės temos kontekste, ar net apskritai? Kaip mums gali grėsti pavojus puoselėti panašų požiūrį, net nesąmoningai?
III. DEŠIMTINĖ SANDĖLYJE
3. Perskaitykite Malachijo 3, 1–10. Ką Dievas sakė Savo tautai? Kokius konkrečius elementus galima įžvelgti šiuose tekstuose, ir kodėl jie turėtų būti susieti? Tai yra, kaip visi šie dalykai susiję tarpusavyje?
Šiose eilutėse Dievas pakartoja pagrindinę mažųjų pranašų mintį: Jo meilė išlieka pastovi ir tvirta. 7 eilutėje Dievo raginimas kartojasi: „Sugrįžkite pas Mane, ir Aš pas jus sugrįšiu“. Žmonės tada klausė: „Kaip mes grįšime?“ Šis klausimas primena Mch 6, 6: „Kuo nešinas ateisiu į Viešpaties Artumą?“ Tačiau Malachijo atveju pateikiamas konkretus atsakymas, ir, visų nuostabai, atsakymas susijęs su dešimtinėmis, arba jų stygių.
Izraelitai buvo kaltinami apsukantys Dievą, t.y. jie buvo neištikimi ir neatnešdavo dešimtinių bei aukų.
Biblijoje dešimtinės potvarkis, kai dešimt procentų pajamų skiriama Dievui, priminė, kad Jis valdo viską, ir visa, ką žmonės turi, ateina iš Jo. Dešimtinė buvo naudojama Izraelyje paremti levitus, kurie tarnavo šventykloje. Dešimtinės neatnešimas, anot Malachijo, prilygsta Dievo apsukimui.
Malachijo 3, 10 yra vienas iš retų Šventojo Rašto tekstų, kuriame Dievas meta žmonėms iššūkį išmėginti Jį. Prie Meribos vandenų dykumoje izraelitai ne kartą išmėgino Dievo kantrybę, o tai supykdė Dievą (Ps 95, 8–11). Tačiau čia Dievas kviečia Izraelį išmėginti Jį. Jis nori parodyti, kad galima Juo pasitikėti. Anot teksto, tai labai svarbu dvasine prasme.
Kaip dešimtinės atnešimas (ir aukojimas) stiprina jus dvasiškai? Kitaip tariant, neatnešant visos dešimtinės, kodėl jūs apsukate save, o ne tik Dievą?
IV. ATMINIMO KNYGA
Malachijo 3, 13–18 žmonės skundėsi, kad Viešpats nekreipė dėmesio į tautų nuodėmes. Atrodė, kad tie, kurie elgėsi blogai ir neteisingai, išvengdavo bausmės, todėl daugelis stebėjosi, kodėl reiktų tarnauti Viešpačiui ir teisingai gyventi, kai blogis, rodos, nesulaukdavo atlygio.
4. Perskaitykite Mal 3, 14–15. Kodėl lengva suprasti šį skundą?
5. Kaip Viešpats reagavo? (Mal 3, 16–18)
Kadangi šiame pasaulyje tiek daug neteisybės, lengva dvejoti, ar teisingumas apskritai bus kada nors įvykdytas. Tačiau čia užrašyta žinia, kad Dievas žino visa tai, ir Jis atlygins tiems, kurie Jam ištikimi.
6. Žodžiai atminimo knyga yra užrašyti tik šioje Šventojo Rašto vietoje. Ko pateiktos ištraukos moko apie Dievo knygas, kuriose įrašyti žmonių vardai ir darbai? Iš 32, 32; Ps 139, 16; Iz 4, 3; 65, 6; Apr 20, 11–15.
Esmė yra tai, kad Viešpats žino viską. Jis žino ir savuosius (2 Tim 2, 19), ir tuos, kurie nėra Jo. Kaip nusidėjėliai, viskas, ką galime padaryti, tai kliautis Jo teisumu, Jo pažadais atleisti ir Jo galia, ir tada, pasitikėdami Kristaus nuopelnais ir mirtimi, numarinti savąjį „aš“ ir gyventi Jam bei kitiems, žinant, kad vienintelė mūsų viltis yra Jo malonė. Jei pasikliausime savimi, vienaip ar kitaip nusivilsime.
V. TEISUMO SAULĖ
Anksčiau žmonės klausė: „Kur teisingumo Dievas?“ (Mal 2, 17). Trečio skyriaus pabaigoje iškilmingai patikinama, kad vieną dieną Dievas teis pasaulį. Išpuikėliai bus sunaikinti kartu su nedorėliais, kaip ražieną sunaikina ugnis. Ražiena yra nupjautų javų stiebai, kurie sudega per kelias sekundes. Viešpaties dieną ugnis naikins kaip vanduo Nojaus dienomis.
7. Perskaitykite Mal 3, 19–24. Kaip čia priešpastatomi išgelbėtieji pražuvusiems? Taip pat žr. Įst 30, 19; Jn 3, 16.
19 eilutėje aprašytas nedorėlių likimas, o 20 eilutėje dėmesys skiriamas būsimoms teisiųjų palaimoms. Ir vėl atsakoma į klausimą – „Kur yra teisingumo Dievas?“, bet šį kartą patikinant, kad ateis diena, kai patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais. Teisumo saulė – tai naujos dienos metafora, žyminti naują erą išganymo istorijoje. Tą dieną kartą ir visiems laikams blogis bus sunaikintas amžinai, išgelbėtieji galiausiai mėgausis tais vaisiais, kuriuos subrandino Kristus, o visata bus amžinai saugi.
Malachijas baigė savo knygą dviem įspėjimais, nusakančiais biblinį tikėjimą. Pirmasis, tai kvietimas prisiminti Dievo apreiškimą per Mozę, pirmas penkias Biblijos knygas ir Senojo Testamento pamatą.
Antrasis įspėjimas nusako pranašo Elijo vaidmenį. Kupinas Šventosios Dvasios šis pranašas ragins žmones atgailauti ir grįžti pas Dievą. Nors pats Jėzus mokė, kad Jonas Krikštytojas išpildė šią pranašystę (Mt 11, 13–14), taip pat tikime, kad ši pranašystė bus dar kartą išpildyta laikų pabaigoje, kai Dievo žmonės be baimės skelbs Jo žinią pasauliui. „Tuos, kurie turi paruošti dirvą Kristaus antrajam atėjimui, simbolizuoja ištikimas Elijas, kaip ir Jonas atėjo Elijo dvasia paruošti kelią Kristaus pirmajam atėjimui“ (E. Vait, „Counsels on Health“, 72 p.).
Kaip turime įvykdyti šį šventą vaidmenį? Kaip mums sekasi vykdyti šią užduotį?
Papildomam tyrinėjimui: „Dievas laimina žmogaus rankų darbą, kad šis galėtų grąžinti Jam priklausančią dalį. Jis teikia saulę ir lietų; Jis skatina augaliją vešėti; Jis teikia sveikatą ir sugebėjimus rasti priemonių. Kiekviena palaima ateina iš Jo rankų, ir Jis trokšta, kad vyrai bei moterys parodytų savo dėkingumą, grąžindami Jam priklausančią dalį – dešimtines ir aukas. Žmonės turi skirti priemonių Jo darbui, kad Jo vynuogynas būtų vaisingas. Jie turi mokytis, ką Viešpats darytų, jei būtų jų vietoje… Visus sudėtingus klausimus būtina pavesti Jam maldoje. Jie turi parodyti nesavanaudišką susidomėjimą, atliekant Jo darbą visuose pasaulio kraštuose“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 707 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite Bibliją ir santuoką. Kadangi pati santuoka yra šventa, nes ją sumanė pats Dievas, santuokos nutraukimui galioja labai griežti bibliniai nurodymai. Kitu atveju, argi ji būtų šventa ir svarbi, jei santuoką būtų lengva nutraukti? Jei nutraukti santuoką būtų galima dėl nereikšmingų priežasčių, tada pati santuoka būtų nereikšminga. Kaip griežtos santuokos nutraukimo taisyklės įrodo tai, kokia ypatinga yra santuoka?
2. Klasėje atidžiai aptarkite Mal 2, 17. Ką mes, septintosios dienos adventistai, tikintys jau dabar vykstančiu teismu, galime pasakyti tiems, kurie pritaria šioje eilutėje išreikštai minčiai?
3. Malachijo 3 parašyta apie visišką pražuvėlių sunaikinimą. Neliks nieko. Kaip šis mokymas prieštarauja amžinos pragaro ugnies idėjai? Kodėl šių dviejų nuomonių priešpastatymas yra geras pavyzdys, kaip klaidingas mokymas gali iškreipti Dievo charakterio supratimą?
4. Klasikiniame savo darbe – „Didysis inkvizitorius“, rusų rašytojas Dostojevskis pavaizdavo bažnyčią, kuriai taip pavyko viską kontroliuoti, jog jai nebereikėjo Kristaus. Ar mes susiduriame su tuo pačiu pavojumi šiandien? Jei taip, tuomet kaip? Ar tokia grėsmė gali būti subtilesnė, nei mes įsivaizduojame?